A-1276-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1276-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02242-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–6), kurį vėliau papildė (b. l. 11–12), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 14 nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 20 kv. m ploto kameroje buvo laikoma nuo 8 iki 12 asmenų, be to, kameroje buvo stalas, užimantis 2 kv. m kameros grindų ploto, 7 dviejų aukštų gultai, užimantys 9 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis 2 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo nuolat kildavo konfliktai, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, o atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 55–61) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 69/06-4257 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. birželio 7 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2012 m. rugsėjo 27 d. (iš viso 106 dienas). Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 14 ir laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. birželio 11 d. vienam šioje kameroje laikomam asmeniui teko nuo 1,96 kv. m iki 2,79 kv. m, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 11 d.

– nuo 1,78 kv. m iki 3,26 kv. m, o laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d. – nuo 1,78 kv. m iki 2,17 kv. m. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kameroje Nr. 14 buvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-229 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) buvo nustatyta, jog kameroje reikalingas paprastasis remontas. Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, šalčio ar drėgmės. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus ir duris) ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Papildomai paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Šiaulių TI kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Šiame kontekste pažymėjo, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. 62/08-259 nurodyta, jog įstaigos gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pasisakydamas dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje, Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo joje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, o Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai šioje patalpoje nebuvo atlikti.

Dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą.

Atitinkamai pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais ir skunde teismui nenurodo, ar pats yra nerūkantis. Apskritai, pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė, o savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 69–76) pareiškėjo skundą bei skundo papildymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 500 Lt (724,05 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 69/06-4257 matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2012 m. birželio 7 d. ir periodiškai laikytas iki 2012 m. rugsėjo 27 d. Apgyvendinimo kameroje Nr. 14, kurioje periodiškai buvo laikomas pareiškėjas, asmenų skaičius nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,78 kv. m iki 3,26 kv. m gyvenamasis plotas, t. y. visą kalinimo laiką (106 dienas) pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma.

Todėl Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas, be kita ko, atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams, bei padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog kameros yra užstatytos suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti.

Šiame kontekste, įvertinęs kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 14, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2012 m. birželio 25 d. (patikrinimo išvados surašytos 2012 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-229) ir buvo nustatyta, jog kameroje reikalingas paprastasis remontas, be to, nurodyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 14 virš sanitarinio mazgo ant lubų matosi rudos nubėgimo žymės, sienų dažų danga lupasi, vietomis išdaužytas tinkas, grindys vietomis išdaužytos, ant lubų yra pelėsis, nustatyti pažeidimai dėl oro judėjimo greičio ir natūralios apšvietos.

Kita vertus, teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais. Tuo tarpu iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu 2012 m. birželio 8 d. pagal pareiškėjo paaiškinimą yra įrašyti jo žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholis. Atitinkamai pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis Šiaulių TI nėra pateikęs ir neinformavo administracijos apie tai, ar jis rūko ar ne.

Savo skunde teismui pareiškėjas taip pat kategoriškai nenurodė, kad yra nerūkantis, o skundėsi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Pareiškėjo skunde nurodytus kitus abstrakčius nusiskundimus (kad atvykstant ar išvykstant iš Šiaulių TI asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, o daiktai dedami į nešvarias dėžes) teismas vertino kaip nepagrįstus, nes jų dėl nekonkretumo neįmanoma patikrinti. Be to, teismas pabrėžė, kad iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, į Sveikatos priežiūros tarnybą, išskyrus odontologą, nesikreipė, todėl pareiškėjo skundo abstraktų teiginį, kad gyvenamosiose patalpose natūralus apšvietimas labai kenkia regėjimui, teismas taip pat vertino kaip nepagrįstą.

Kartu akcentavo, jog iš Šiaulių TI 2014 m. rugsėjo 26 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ar sveikatos būklės nesikreipė, o byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvačia suma laikytina 2 500 Lt.

III. Pareiškėjas A. Z. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78–79), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, kadangi, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti jam 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–86), prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą, sumažinant pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Šiaulių TI mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundo nepagrindė jokiais tiesioginiais įrodymais, o tik išdėstė bendro pobūdžio, prielaidomis grindžiamus faktus. Tuo tarpu teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Kartu akcentuoja, kad Šiaulių TI negali lemti į įstaigą atvykstančių asmenų skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Be to, atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 91–93) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą, sumažinant pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių TI apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, be to, jas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (b. l. 22–41, 44–54), todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimo motyvais, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Tačiau šiuo atveju tiek pareiškėjas, tiek atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l.

44) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso 106 dienas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,78 kv. m iki 3,26 kv. m. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėta nuostata.

Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 22–41), byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Atitinkamai, vertinant apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Kartu pabrėžtina, kad Šiaulių TI nurodyta aplinkybė, jog įstaigos administracija negali lemti į įstaigą atvykstančių asmenų skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės neturi ir, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, be kita ko, atsižvelgė ir į Šiaulių TI nurodytą aplinkybę, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Taigi atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, apeliacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišsiaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant, pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniuose skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė