A-146-1683-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1683/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03491-2013-6 Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (144/13)9R-2579, kuriuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) pateikė Norvegijos Karalystės teisingumo ministerijai sutikimą perimti K. N. iš Norvegijos Karalystės likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje (toliau – ir Sutikimas). Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Norvegijos Karalystės teisingumo ir viešojo saugumo ministerijai davė sutikimą perimti pareiškėją iš Norvegijos Karalystės likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje. Apie šį sutikimą pareiškėjas buvo informuotas Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 5 d. raštu Nr. (144/13) 9R-2580. Pareiškėjas teigė, kad priimdamas Sutikimą, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai neatsižvelgė į pareiškėjo raštu išreikštą nesutikimą dėl perkėlimo iš Norvegijos Karalystės įkalinimo įstaigos į Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigą, taip pat į šio nesutikimo motyvus. Europos Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį 2011 m. pranešime nurodė, jog kalėjimai Lietuvoje neatitinka tarptautinių žmogaus teises ir orumą užtikrinančių standartų. Teisingumo ministerija neišsamiai ir netinkamai vertino faktines aplinkybes, nes neatsižvelgė į Norvegijos Karalystės teismų pareiškėjui paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą bei likusį kalėti dalį. Pareiškėjui bausmės atlikimo terminas baigiasi 2014 m. gegužės 26 d. Norvegijos Karalystės kalėjimo, kuriame atlieka bausmę, sutikimu pareiškėjas perkeliamas į lengvesnio režimo kalėjimą. Šiuo pagrindu bausmės atlikimo terminas Norvegijos Karalystėje sutrumpėja iki 2014 m. kovo 26 d. Pareiškėjo gautame iš atsakovo dokumente nenurodoma, ar pagal Norvegijos Karalystės įstatymus pareiškėjui užtikrinamas bausmės atlikimo termino sutrumpinimas ir galimybė atlikti likusią bausmės dalį lengvesnio režimo įkalinimo įstaigoje bus užtikrinta ir Lietuvoje. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 32–34) atsakovas paaiškino, kad 2013 m. sausio 30 d.

gavo Norvegijos Karalystės prašymą priimti nuteistąjį K. N. likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti Lietuvoje. Prašyme

nurodyta, kad pareiškėjas sutinka būti perduotas į Lietuvą. 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. birželio 3 d. buvo gauti papildomi Norvegijos Karalystės raštai, kuriais Teisingumo ministerijai buvo persiųstas

kompetentingos institucijos sprendimas dėl K. N. išsiuntimo iš Norvegijos Karalystės bei pareiškėjo atstovo raštas,

kuriame jis atšaukė sutikimą dėl perdavimo į Lietuvą. Teisingumo ministerija 2013 m. liepos 5 d. raštu Nr. (144/13) 9R-2575 sutiko perimti pareiškėją likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti Lietuvoje ir 2013 m. liepos 5 d. raštu Nr. (144/13) 9R-2580 apie tai informavo pareiškėją. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo perdavimas Lietuvai vykdomas Norvegijos Karalystės iniciatyva, remiantis 1983 m. Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – ir Konvencija) ir jos 1997 m. papildomo protokolo (toliau – ir Konvencijos papildomas protokolas) 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad bausmės vykdymui perduoti nuteistojo sutikimas nėra būtinas, jei nuteisusi valstybė yra priėmusi sprendimą deportuoti nuteistąjį iš šalies. Norvegijos Karalystės Užsieniečių reikalų apeliacinė taryba 2013 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Norvegijos Karalystės užsieniečių direktorato 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išsiųsti K. N. iš šalies be teisės į ją sugrįžti. Norvegijos Karalystė 2013 m. birželio 3 d. raštu informavo, jog sprendimas yra galutinis ir bus vykdomas. Taigi, Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio

1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Dėl pareiškėjo teiginio, esą Teisingumo ministerija, prieš duodama Sutikimą, privalėjo atsižvelgti į įkalinimo įstaigų būklę Lietuvoje, atsakovas pažymėjo, kad toks pagrindas atsisakyti priimti nuteistąjį Konvencijoje nenumatytas. Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo tikslas yra užtikrinti, kad užsieniečiai, nubausti laisvės atėmimu už nusikalstamą veiką, turėtų galimybę atlikti bausmę įprastoje socialinėje aplinkoje, o tai geriausiai galima pasiekti juos perduodant jų valstybei (Konvencijos preambulė).

Nors minėtuose tarptautinės teisės aktuose nėra nustatyta, kokiais pagrindais, egzistuojant visoms Konvencijos 3 straipsnyje nustatytoms perdavimo sąlygoms (atsižvelgiant į Konvencijos papildomo protokolo nuostatas), valstybė gali atsisakyti priimti nuteistąjį, tačiau pagal nusistovėjusią tarptautinę praktiką toks atsisakymas (nesutikimas) gali būti duodamas tik išskirtiniais atvejais, kai nuteistojo perdavimas prieštarautų minėtam tikslui arba būtų kitokių išskirtinių aplinkybių. Teisingumo ministerija nenustatė aplinkybių, dėl kurių perdavimas būtų negalimas, todėl neprieštaravo pareiškėjo perdavimui į Lietuvą.

Nuteisusios ir bausmę vykdančios valstybių bausmės vykdymo sąlygų bei įkalinimo sąlygų skirtumai taip pat nėra pagrindas netaikyti nuteistojo perdavimo jo kilmės valstybei ar atsisakyti perimti kilmės valstybės pilietį likusiai bausmės daliai atlikti. Objektyviai neįmanoma, kad visose valstybėse – Konvencijos dalyvėse bausmės vykdymo sąlygos būtų vienodos, todėl Konvencijoje įtvirtintas draudimas pabloginti nuteistojo asmens padėtį Konvencijos nuostatų prasme reiškia, jog nuosprendį vykdanti valstybė bausmės konversijos (adaptavimo) metu negali pabloginti nuteistojo padėties, t. y. paskirti didesnės bausmės, negu buvo paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu.

Teisingumo ministerija 2013 m. liepos 5 d. raštu pareiškėjui pranešė, kad kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos, adaptuodamos bausmę, nepablogins jo teisinės padėties ir nesusies paskirtos bausmės su minimalia sankcija, numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose už padarytą nusikaltimą. Be to, bausmės konversija vyks tik tuo atveju, jei užsienio teismo paskirta bausmė bus didesnė už maksimalią sankciją, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse už padarytą nusikaltimą. 2013 m. liepos 5 d. rašte pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose atliekantiems asmenims yra numatyta galimybė būti lygtinai paleistiems ankščiau laiko, t. y. atlikus 1/3, 1/2, 2/3 arba 3/4 bausmės. Sprendimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos priima vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas, priimdamas nutartį.

Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžė, kad teisę į lygtinį paleidimą pareiškėjas turės ir Lietuvos Respublikoje. Remdamasis nurodytais argumentais, atsakovas teigė, kad Sutikimas buvo priimtas tinkamai taikant Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo nuostatas bei atsižvelgus į visas aplinkybes, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 104–107) pareiškėjo K. N. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad Norvegijos Karalystės Užsieniečių reikalų apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 29 d. sprendimu buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Norvegijos Karalystės Užsieniečių direktorato 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išsiųsti pareiškėją iš šalies be teisės į ją sugrįžti (b. l. 44–45). Pareiškėjui atstovaujantis advokatas O. P. D. 2013 m. vasario 19 d. kreipėsi į Norvegijos Karalystės Teisingumo ir parengties ministeriją su pareiškimu, kuriame pažymėjo, kad pareiškėjas atšaukė savo sutikimą dėl perkėlimo į Lietuvos Respubliką atlikti likusią bausmės dalį (b. l. 49). Pareiškėjas 2013 m. balandžio

13 d. informavo Teisingumo ministeriją, kad nesutinka būti perkeltas į Lietuvos Respublikos kalinimo įstaigą likusios bausmės atlikimui ir apie šią savo poziciją informavo ir Norvegijos Karalystės Teisingumo ministeriją (b. l. 46). Teisingumo ministerija, atsakydama į Norvegijos Karalystės Teisingumo ir viešojo saugumo ministerijos 2013 m. balandžio 10 d. prašymą, 2013 m. liepos 5 d. raštu Nr. (144/13) 9R-2575 išreiškė sutikimą perimti pareiškėją, atliekantį laivės atėmimo bausmę Norvegijos Karalystėje, likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje (b. l. 21, 48). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas Teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 5 d. raštu išreikštas sutikimas turi tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms, todėl laikytinas administraciniu aktu, kurio pagrįstumas bei teisėtumas gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-819/2012 ir kt.). Nuteistųjų asmenų perdavimo bausmės atlikimui kitai valstybei tvarką ir sąlygas reglamentuoja Konvencija (ratifikuota Seimo 1995 m. gegužės 9 d. nutarimu) ir Konvencijos papildomas protokolas (ratifikuotas 2000 m. lapkričio 21 d. įstatymu „Dėl nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos 1997 metų papildomo protokolo ratifikavimo“). Konvencijos papildomo protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje. Pagal Konvencijos

1 straipsnio nuostatas, nuteisusioji valstybė – valstybė, nuteisusi asmenį, kuris gali būti arba jau yra perduotas (c punktas); valstybė, kurioje atliekama bausmė, – valstybė, kuriai gali būti arba jau yra perduotas nuteistasis, kad ten atliktų savo bausmę (d punktas). Išanalizavęs minėtas teisės normas, teismas priėjo prie išvadų, kad tuo atveju, kai nuteistojo atžvilgiu priimtas sprendimas išsiųsti arba deportuoti jį iš šalies, toks asmuo gali būti perduotas nuosprendį vykdančiai valstybei be jo sutikimo. Atsižvelgęs į tai, kad Norvegijos Karalystės Užsieniečių reikalų apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 29 d. sprendimu buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Norvegijos Karalystės Užsieniečių direktorato 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išsiųsti pareiškėją iš šalies be teisės į ją sugrįžti, Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas išreiškė prieštaravimą dėl tolimesnio jam paskirtos bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje, ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga.

Pagal Konvencijos 10 straipsnio nuostatas, bausmę vykdančioji valstybė negali pabloginti nuteistojo padėties, taip pat negali būti pailginama paskirtos bausmės trukmė. Tai, jog bausmės konversijos (pakeitimo) metu kompetentinga institucija, t. y. Lietuvos valstybė, turi visiškai išskaityti visą laisvės atėmimo laikotarpį, kurį nuteistas asmuo jau išbuvo kalėjime, taip pat kitaip nepabloginti nuteistojo teisinės padėties, pažymėta ir Konvencijos 11 straipsnio nuostatose. Teisingumo ministerija 2013 m. liepos 5 d. Sutikimu patvirtino, kad pareiškėjui atliekant paskirtos bausmės dalį Lietuvoje bus besąlygiškai laikomasi aptartų Konvencijos nuostatų, draudžiančių bet kokiu būdu pasunkinti nuteistojo padėtį.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo motyvus, esą tuo atveju, jeigu bausmę atliktų Norvegijos Karalystėje, jis būtų kalinamas trumpiau negu Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, esą Lietuvoje jis bus kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, yra grindžiami paties pareiškėjo subjektyvia nuomone apie galimus jo teisių pažeidimus, todėl teismas šiuos argumentus vertino kaip nepagrįstus. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Teisingumo ministerija, 2013 m. liepos 5 d. raštu išreiškusi sutikimą perimti pareiškėją likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje, faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, Sutikimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjo skundą dėl Sutikimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas K. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 109–111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir nurodė, kad su jais nesutinka. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Konvencijos papildomu protokolu taip pat Norvegijos Karalystės Užsieniečių reikalų apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 29 d. sprendimu, kuriuo buvo patvirtintas pareikėjo išsiuntimas iš šios šalies, tačiau, pasak apelianto, pagal Konvencijos 2 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas pagrindinė taisyklė dėl nuteistųjų perdavimo yra nuteistojo pageidavimas (nepageidavimas) būti perduotam atlikti bausmę ar likusią jos dalį kitoje valstybėje.

Pirmosios instancijos teismas apelianto argumentus apie kalinimo sąlygas Lietuvoje nepagrįstai vertino kaip jo subjektyvią nuomonę. Apelianto nuomone, aplinkybę, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽT Konvencija) nuostatų, patvirtina tai, jog šiuo metu yra tik įgyvendinama Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategija ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, kurį planuojama užbaigti 2017 metais.

Todėl tik po 2017 metų Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigos atitiks EŽT Konvencijos nuostatas. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į likusią trumpą jo neatliktos bausmės dalį, būtų neprotinga jo perkėlimui panaudoti neproporcingai dideles valstybės lėšas. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117–119) atsakovas palaiko savo atsiliepimo, paduoto pirmosios instancijos teismui, argumentus. Papildomai atsakovas paaiškina, jog Konvencijos 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas subjektų, galinčių kreiptis dėl nuteistojo perdavimo, ratas: tai gali atlikti tiek pats nuteistasis, tiek nuteisusioji valstybė, tiek valstybė, kurioje bus atliekama bausmė.

Šiuo atveju į Lietuvos Respubliką kreipėsi nuteisusioji valstybė – Norvegijos Karalystė, t. y. tinkamas subjektas. Konvencijos papildomo protokolo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje.

Minėta nuostata paneigia apelianto teiginį, esą svarbiausia Konvencijos taisyklė yra nuteisto asmens pageidavimas ar nepageidavimas būti perduotam atlikti bausmę kitoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Norvegijos karalystės Užsieniečių reikalų apeliacinė taryba 2013 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Norvegijos Karalystės užsieniečių direktorato 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išsiųsti pareiškėją iš šalies be teisės į ją sugrįžti, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas išreiškė prieštaravimą dėl tolimesnio jam paskirtos bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje, ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga.

Nuteisusios ir bausmę vykdančios valstybių bausmės vykdymo sąlygų bei įkalinimo sąlygų skirtumai nėra pagrindas netaikyti nuteistojo perdavimo jo kilmės valstybei ar atsisakyti perimti kilmės valstybės pilietį likusiai bausmės daliai atlikti. Atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantas savo skundą apie galimas kalinimo sąlygas grindžia savo subjektyvia nuomone. Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę tvarka yra patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. balandžio

18 d. įsakymu Nr. 4/07-71. Pagal šios Tvarkos 1.6 punktą, į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą skiriami nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir nuteistieji, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti kalėjime, taip pat nuteistieji, perkelti į pataisos namų kamerų tipo patalpas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus sprendimu pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Atsižvelgiant į pareiškėjo padarytą nusikaltimą, tikėtina, kad jis laisvės atėmimo bausmę turėtų atlikti pataisos namuose. Apelianto teiginys, esą jis bus perkeltas likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, nepagrįstas. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad pareiškėjo perdavimui įvykdyti reikės neproporcingai didelių valstybės lėšų, atsakovas nurodė, kad pagal Konvencijos

2 straipsnio 1 dalį valstybės įsipareigoja pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas kuo artimiau bendradarbiauti perduodant nuteistus asmenis. Pareiškėjo (apelianto) perdavimas Lietuvai vykdomas Norvegijos Karalystės iniciatyva, todėl Lietuvos Respublika, vadovaudamasi gerąja tarptautinio bendradarbiavimo praktika bei tarptautinių teisės aktų reikalavimais, negali atsisakyti priimti nuteistąjį vien tuo pagrindu, kad perdavimui įvykdyti reikės panaudoti valstybės lėšas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (144/13)9R-2579, kuriame Teisingumo ministerija išdėstė savo sutikimą Norvegijos Karalystės teisingumo ir viešojo saugumo ministerijai, t. y. kad sutinka perimti K. N. iš

Norvegijos Karalystės likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje pagal 1983 m. Europos konvencijos dėl nuteistųjų asmenų

perdavimo ir šios Konvencijos 1997 m. papildomo protokolo nuostatas. Pagal Konvencijos 5 straipsnį prašymai dėl nuteistojo perdavimo yra sprendžiami per prašančiosios valstybės ir, valstybės, kuriai prašymas adresuotas, Teisingumo ministerijas. Nagrinėjamu atveju Norvegijos Karalystės (K. N. laisvės atėmimo bausme nuteisusios ir šią bausmę vykdančios valstybės) Teisingumo ir viešojo saugumo ministerija 2013 m. sausio 23 d. raštu inicijavo nuteistojo K. N. perdavimo Lietuvos Respublikai atlikti likusią bausmės dalį procedūrą ir prašė priimti nuteistąjį remiantis Konvencija. Informavo, kad prašomam priimti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminas baigiasi 2016 m. kovo 26 d., o 2/3 paskirtos bausmės jis bus atlikęs 2014 m. gegužės 26 d. Į bylą pateikti įrodymai, kad Norvegijos Karalystės Teisingumo ir viešojo saugumo ministerija pateikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai papildomus dokumentus, susijusius Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo nuostatų taikymu, t. y. Norvegijos Karalystės Užsieniečių reikalų apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 29 d. sprendimą, kuriuo Taryba atmetė K. N. skundą dėl Norvegijos Karalystės užsieniečių direktorato 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išsiųsti jį iš šalies be teisės į ją sugrįžti, taip pat 2013 m. birželio 3 d. raštu informavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kad šis Tarybos sprendimas yra galutinis ir bus vykdomas. Įvertinęs gautus dokumentus, atsakovas 2013 m. liepos 5 d. raštu davė sutikimą Norvegijos Karalystės teisingumo ir viešojo saugumo ministerijai dėl nuteistojo K. N. perkėlimo likusiam laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui į Lietuvą, patvirtindama, kad užtikrina, jog 2012 m. liepos 2 d. Borgarting apeliacinio teismo priimtas nuosprendis bus vykdomas vadovaujantis Konvencijos

9 straipsnio 1 dalies b) punktu bei 11 straipsniu, kuriame, be kita ko, nustatyta (1 dalies c ir d punktai), kad bausmės konversijos (pakeitimo) atveju kompetentinga institucija turi visiškai išskaityti visą laisvės atėmimo laikotarpį, kurį nuteistas asmuo jau išbuvo kalėjime ir nepabloginti nuteistojo teisinės padėties, atsitiktinai nesusieti minimalia sankcija, numatyta valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose už padarytą ar padarytus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, atsižvelgdamas į Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalies (iš cituojamų Konvencijos papildomo protokolo nuostatų matyti, kad teismo sprendime yra akivaizdus rašymo apsirikimas, nes cituojama šio Protokolo

3 straipsnio 1 dalis, o skaitmenine išraiška nurodyta, kad tai minėto Protokolo 1 straipsnis), taip pat Konvencijos 10 ir 11 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas visiškai, savo apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad sprendžiant dėl nuteistojo perdavimo, turi būti remiamasi ne tik Konvencijos papildomo protokolu, bet ir Konvenciją, pagal kurios 2 straipsnį pagrindinė taisyklė dėl nuteistųjų perdavimo yra nuteistojo sutikimas dėl perdavimo atlikti bausmę ar likusią jos dalį kitoje valstybėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija ir Konvencijos papildomas protokolas turi būti taikomi sistemiškai. Konvencijos papildomas protokolo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Konvencijos nuostatos taikomos tiek, kiek jos atitinka šio Protokolo nuostatas. Apeliantas iš Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo cituoja vieną iš perdavimo sąlygų (nuteistasis turi sutikti, kad būtų perduotas). Teisėjų kolegija, primindama pirmiau minėtą Konvencijos papildomas protokolo 1 straipsnio

2 dalies nuostatą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas pagrįstai vadovavosi Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuteistųjų, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas išsiųsti arba deportuoti, perdavimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau

nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje. Minėta, kad Norvegijos Karalystės Užsieniečių reikalų

apeliacinė taryba 2013 m. sausio 29 d. sprendimu atmetė K. N. skundą dėl Norvegijos Karalystės užsieniečių direktorato 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo išsiųsti K. N. iš šalies be teisės į ją sugrįžti. Apeliantas pagal perdavimą inicijavusios Norvegijos Karalystės pateiktą medžiagą visiškai atitiko Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovo Sutikimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegija Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo nuostatų kontekste pažymi, kad pagal šiuos teisės aktuose dėl bausmės atlikimo tęstinumo yra įtvirtintas reikalavimas jos nepasunkinti ir nepabloginti nuteistojo teisinės padėties (Konvencijos 10 straipsnis, Konvencijos papildomo protokolo 11 straipsnis). Minėta, kad atsakovas Sutikime užtikrino, jog Konvencijos reikalavimų bus laikomasi. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste neturi pagrindo pasisakyti dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų, nes nei apeliantui, nei bylą nagrinėjančiam teismui nėra žinoma kokioje laisvės atėmimo įstaigoje apeliantas atliktų likusią bausmės dalį perdavus jį likusios bausmės atlikimui iš Norvegijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, o bausmės atlikimo sąlygos gali būti nagrinėjamos tik konkrečių faktinių aplinkybių kontekste. Valstybės išlaidų apelianto perdavimui klausimas nėra šio ginčo dalykas, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis