A-822-240-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-240/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00697-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 33.3; 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2010 m. birželio 15 d. pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m. (toliau –Paraiška). Agentūra priėmė 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-904-142/12 panaikino 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą ir įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo Paraišką. Agentūra, vykdydama VAAT sprendimą, priėmė 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“. Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo sprendimu su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. BR6-1934040 „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“; 2) įpareigoti Agentūrą pateikti 2010 m. rugpjūčio 9 d. – rugsėjo 1 d. atliktos patikros kontroliniame žemės sklype Nr.(duomenys neskelbtini) žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 matavimo duomenis; 3) priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą byloje Nr. I-904-142/12 (proceso Nr.3-61-3-01423-2011-7), priėmė 2013 m. sausio 28 d. sprendimą, kuriame nurodė, jog skiriama kompleksinio paramos susiejimo sankcija. Sprendime iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, iš kurių galima būtų konstatuoti, kad patikra buvo atlikta tinkamai, o sankcijos paskirtos pagrįstai. Atsakovas tik išsamiau, palyginus su ankstesniu sprendimu, nurodė teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą.

Pareiškėjo nuomone, nė vienas teismo įpareigojimas nebuvo įvykdytas. Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo įpareigojęs atsakovą sprendime nurodyti požymius, patvirtinančius, jog piktžolės stelbia augalus. Tokių požymių atsakovas nepateikė bei nepaaiškino, kaip buvo atliekama patikra. 2010 m. rugpjūčio mėnesį atsakovas net neturėjo metodikos kaip nustatyti ar žemės ūkio augalai yra stelbiami piktžolių. Tik 2011 m. balandžio 28 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros direktoriaus įsakymu Nr. BR1-508 buvo patvirtinta „Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimų įvertinimo Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie žemės ūkio ministerijos metodika“ (toliau – GAAB Metodika).

Teismui pateikti įrodymai, patvirtina, jog kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame lauke Nr. 1, augintos lauko pupos nebuvo stelbiamos piktžolių, buvo išaugintas kokybiškas ir ekologinį ūkininkavimą atitinkantis derlius. Atsakovas apie atliekamą patikrą neinformavo ir atliktos patikros ataskaitos nepateikė. Pareiškėjas apie paskirtą sankciją sužinojo tik 2011 metų birželio mėnesį, gavęs atsakovo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą. Tokiais veiksmais atsakovas užkirto kelią įrodyti, jog patikra buvo atlikta netinkamai, nekvalifikuotai, kad tariamai nustatyti pažeidimai neatitinka tikrovės. 2010 m. liepos 13 d.

ūkyje patikrą atliko VŠĮ „Ekoagros“. Ekologinės gamybos ūkio tikrinimo protokolas patvirtina, jog kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančiuose laukuose Nr. 1 ir Nr. 2, laikomasi nustatytų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė atsakovui naujame sprendime pateikti duomenis, kokiame plote buvo nustatyti pažeidimai, t. y. turi būti užfiksuota, ar pažeidimas užima daugiau ar mažiau kaip pusę faktinio lauko ploto. Tačiau atsakovas šio teismo nurodymo taip pat neįvykdė ir šią teisiškai svarbią aplinkybę 2013 m. sausio 28 d. sprendime nutyli.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pateiktame atsiliepime (b. l. 37–38) nurodė, kad patikros metu galioję teisės aktai nenumatė jokių konkrečių požymių, kurie turėtų būti nustatyti, kad galėtų būti fiksuojamas Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 įsakymu Nr. 3D-327, 1.5 punkto pažeidimas. Patikros metu galiojusios Aprašo redakcijos 1.5 punkto nuostata reiškia, kad patikros metu atsakovui buvo suteikta kompetencija kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar tikrinamame lauke piktžolės stelbia žemės ūkio augalus. Jokiame teisės akte nebuvo nurodyta, kokius požymius atsakovas privalo nustatyti fiksuodamas šį pažeidimą. Aprašo 1.5 punkto pažeidimas yra užfiksuotas Kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaitoje Nr. 10-1005584751-D5-K bei nuotraukoje, kurioje aiškiai matyti piktžolėmis apaugęs plotas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-904-142/2012 esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo išsiųstas 2010 m. spalio 1 d. raštas Nr. 756 „Pranešimas apie patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus“, prie kurio pridėta ir Kompleksinės paramos reikalavimų patikros vietoje ataskaitos Nr. 10-1005584751-D5-1 kopija. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūros 2010 m. spalio 1 d. rašto Nr. 756 neapskundė šiame rašte nustatyta tvarka. Nacionalinės mokėjimo agentūros valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, neturi jokio pagrindo fiksuoti tikrovės neatitinkančius faktus. Vadovaujantis AGRO taisyklių 30 punktu, ekologinio žemės ūkio taisyklių laikymąsi kontroliuoja ir sertifikavimą atlieka ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų sertifikavimo įstaiga. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 375 2.1 punktu, vykdyti sertifikavimo įstaigos funkcijas pagal patvirtintas Ekologinio žemės ūkio taisykles yra pavesta VŠĮ „Ekoagros“. Pagal VŠĮ „Ekoagros“ atliktos patikros dieną galiojusius teisės aktus jai buvo suteikta teisė tikrinti, ar laikomasi ekologinės gamybos reikalavimų, tačiau niekur nebuvo numatyta VŠĮ „Ekoagros“ kompetencija tikrinti ir Aprašo reikalavimų laikymąsi valdoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. BR6-1934040 ir įpareigojo atsakovą per 30 dienų baigti vertinti A. P. 2010 m. birželio 15 d. paraišką, registracijos Nr. 10-1005584751-A1-1 (valdos Nr. (duomenys neskelbtini)), atsižvelgiant į tiek šiame, tiek į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime nurodytus argumentus. Pareiškėjo A. P. naudai iš atsakovo priteista 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo Paraiška buvo vertinama ir ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (toliau – AGRO taisyklės), Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009 m. gruodžio 14 d. Komisijos sprendimu Nr. C92009)10216, bei Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms reikalavimų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 įsakymu Nr. 3D-327, Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 (toliau – Metodika). Sankcija buvo pritaikyta vadovaujantis Taisyklių 9 ir 50.2 p., AGRO taisyklių 8.5, 42 p., Aprašo 1.5 ir 1.7 p., Metodikos 2, 5, 7.1, 7.1.7.3, 7.1.8 punktais ir Metodikos 1 priedu. Teismas pažymėjo, kad viso ginčo nagrinėjimo metu keitėsi teisinis reglamentavimas, todėl sprendžiant ginčą vadovautinasi įstatymo redakcija galiojusia atsakovo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis.

Teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime nurodė, kad atsakovo priimtame sprendime dėl sankcijų turi būti ne tik nurodytas taikytas Metodikos punktas, bet ir nurodyta, kaip konkrečiai jis buvo taikytas. Atsakovas, vykdydamas VAAT 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą, 2013 m. sausio 28 d. sprendime nors ir klaidingai, tačiau nurodė Metodikos punktus ir jo papunkčius (nurodė 7.1.8 p. , nors pateiktas reglamentavimas nurodytas Metodikos 8, 9 punkte ir jo papunkčiuose). Tačiau nenurodė faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis darė išvadas, kad padarytas didelio masto, sunkus ir nepastovios trukmės pažeidimas, t. y. teismo nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, o padarytos išvados nepagrindžiamos faktiniai duomenimis.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo ginčijamas atsakovo 2013 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. BR6-1934040, jo dalis, kiek šis sprendimas dar nepakeistas ir nepanaikintas pačios Agentūros, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes sprendime taikytos sankcijos vadovaujantis netinkamu, neteisingu teisiniu pagrindu, padarytos išvados nepagrindžiamos faktiniais duomenimis. Skundžiamame sprendime nėra nurodyti duomenys kokiame plote nustatyti pažeidimai, t. y. kokią dalį konkrečiai procentais užima pažeidimo plotas. Šios aplinkybės svarbios nustatinėjant pažeidimo mastą. Teismas padarė išvadą, kad trūkumai, nurodyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime nepašalinti ir priimtas naujas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Patenkinus pareiškėjo skundą pareiškėjui iš atsakovo priteista 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70–72) prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą

Atsakovas mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir tuo pagrindu priėmė neteisėtą sprendimą. Nesutinka su teismo argumentu, nebuvo pašalinti VAAT 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime nurodyti trūkumai ir pažymi, kad Sprendime yra aiškiai nurodyta, kaip buvo vertinamas pažeidimų mastas, sunkumas ir trukmė. Pažymi, kad pažeidimų mastas buvo vertinamas pagal nustatytus faktinius duomenis, vadovaujantis Metodikos 1 priede pateikta GAAB reikalavimų pažeidimo įvertinimo pagal masto, sunkumo ir poveikio trukmės kriterijus lentele (toliau – Metodikos 1 priedas). Atkreipia dėmesį, kad nei Patikros vietoje ataskaitoje Nr. 10- 1005584751-D5-1, nei Sprendime Agentūra neturėjo galimybės nurodyti, su kokio asmens ir kokiomis žemės ūkio naudmenomis ribojasi pareiškėjo deklaruotas laukas, kuriame nustatytas pažeidimas, kadangi ši informacija yra saugoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Sprendime pažeidimų vertinimas pagal masto, sunkumo ir poveikio trukmės kriterijus yra pagrįstas tinkamais faktiniais duomenimis bei teisės aktų nuostatomis.

Agentūros 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisės aktų normomis, galiojusiomis jo priėmimo metu, tačiau Aprašo pažeidimų mastas, sunkumas ir poveikio trukmė buvo vertinama vadovaujantis Metodikos redakcija, galiojusia minėtų pažeidimų nustatymo momentu (t. y. Patikros atlikimo metu 2010 m. rugpjūčio 9 d. – rugsėjo 1 d.), nes būtent Patikros metu šie pažeidimai ir buvo įvertinti.

Teisės aktuose nėra numatyta Agentūros pareiga išmatuoti pažeidimo plotą. Vertinant pažeidimo mastą plotas neturi jokios reikšmės, nes pagal Metodikos 1 priedo nuostatas, ir Aprašo 1.5 punkto, ir Aprašo 1.7 punkto pažeidimų mastas vertinamas pagal tai, ar laukas, kuriame nustatomas pažeidimas, ribojasi su kito asmens žemės ūkio naudmenomis.

Pareiškėjas A. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 78–80).

Pareiškėjas remiasi sako skunde ir teismo sprendime nurodytais argumentais. Pažymi, kad Agentūra klaidina teismą, teigdama, jog teisės aktai nenumato pareigos išmatuoti pažeidimo plotą, nes pati nurodo, jog Aprašo 1.7. punkto pažeidimas įvertinamas kaip sunkus, kai pažeidimo plotas sudaro daugiau nei pusę faktinio lauko ploto. Akivaizdu, kad pažeidimo ploto dydis gali būti nustatomas tik atlikus matavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. BR6-1934040 „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, kuriuo nuspręsta pareiškėjui taikyti sankciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimu buvo vykdomas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas iš naujo įvertinti pareiškėjo 2010 m. birželio 15 d. paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2010 m. Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendime nurodyta, kad pareiškėjo valdoje nustačius Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms (toliau – ir GAAB) reikalavimų – žemės ūkio augalų laukuose neturi būti juos stelbiančių piktžolių (Aprašo 1.5 punktas), juodąjį pūdymą bei sodų ir uogynų tarpueilius (išskyrus tuos tarpueilius, kuriuose laikoma veja ar pieva) reikia periodiškai įdirbti arba naudoti chemines kovos su piktžolėmis priemones“ (Aprašo 1.7 punktas) – nesilaikymo atvejus, parama vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, galiojusiomis patikros vietoje atlikimo metu, sumažinta 5 proc. Taip pat nurodytas teisinis reglamentavimas ir sankcijos apskaičiavimas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiamas Agentūros sprendimas, jo dalis, kiek šis sprendimas dar nepakeistas ir nepanaikintas pačios Agentūros, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi sprendime taikytos sankcijos vadovaujantis netinkamu, neteisingu teisiniu pagrindu, padarytos išvados nepagrindžiamos faktiniais duomenimis. Skundžiamame sprendime nėra nurodyti duomenys, kokiame plote nustatyti pažeidimai, t. y. kokią dalį konkrečiai procentais užima pažeidimo plotas. Šios aplinkybės svarbios nustatinėjant pažeidimo mastą. Nurodė, jog A. P. 2010 m. birželio 15 d. paraiška turi būti baigta administruoti; priimamas sprendimas turi būti grindžiamas objektyviais faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, tenkino pareiškėjo skundą: panaikino Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. BR6-1934040 ir įpareigojo Agentūrą per 30 dienų baigti vertinti pareiškėjo 2010 m. birželio 15 d. paraišką, atsižvelgiant į tiek šiame, tiek 2012 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytus argumentus.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendime yra aiškiai nurodyta, kaip buvo vertinamas pažeidimų mastas, sunkumas ir trukmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais, be kita ko, ir Viešojo administravimo įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, publikuota LVAT biuletenyje „Administracinė justicija“ Nr. 20, 2011 m., P.474–486). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijo Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. BR6-1934040, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, šis sprendimas turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui, yra įtvirtintos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintos nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, kurie publikuoti LVAT biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010, P. 192–215, 329–340).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo ir tai, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu panaikinęs Agentūros 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą, įpareigojo atsakovą, iš naujo priimant sprendimą, tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, nurodyti jų faktines aplinkybes, ypatingai tas, kurios turi reikšmės sankcijos taikymui. Vertinant Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimą, pažymėtina, jog jame yra detaliau išvardintos taikytinos teisės normos, tačiau faktinės aplinkybės, susijusios su nustatytais GAAB reikalavimų pažeidimais, ir šiuo atveju nebuvo nurodytos.

Pažymėtina, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti ją taip, jog ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams, atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas. Priimant sprendimą taikyti sankcijas, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, turi būti pateikti konkretūs įrodymai, patvirtinantys nurodytų aplinkybių egzistavimą (žr. pvz.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013). Šiuo atveju ginčijamame Agentūros sprendime tik buvo nurodyta, kad kompleksinio paramos susiejimo patikros vietoje metu nustatyta, kad nebuvo laikomasi GAAB reikalavimų: žemės ūkio augalų laukuose neturi būti juos stelbiančių piktžolių; periodiškai įdirbti juodąjį pūdymą arba naudoti cheminės kovos su piktžolėmis priemones. Tačiau nedetalizuota, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis buvo padaryta tokia išvada.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs (pvz., administracinės bylos Nr. A822-134/2011, A444-3076/2011), jog Nacionalinė mokėjimo agentūra, kaip savarankiška Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, veikianti Žemės ūkio ministerijos administravimo srityje, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas bei atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d.

įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 1 p.), privalo surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų pareiškėjų padarytus pažeidimus, nes priešingu atveju tie pažeidimai laikytini menamais. Taigi, padaryti pažeidimai turi būti neginčijamai įrodyti, neturi būti jokių prieštaravimų, o pateikti pakankamus ir aiškius įrodymus pareiga tenka Nacionalinei mokėjimo agentūrai. Šiuo atveju tokiu įrodymų byloje nėra pateikta. Nagrinėjamu atveju neįvardinta, kokiais duomenimis remiantis buvo padaryta išvada, kad buvo pažeisti Aprašo 1.5 ir 1.7 punktai.

Atsakovas ginčijamame sprendime nepateikė įrodymų, leidžiančių neginčijamai konstatuoti nurodytus Aprašo pažeidimus. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas.

Nagrinėjamu atveju Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendime nurodyta, jog sankcija buvo pritaikyta remiantis Taisyklių, AGRO taisyklių, Aprašo bei Metodikos nuostatomis.

Metodikos 5 punkte numatyta, jog sankcijų dydis apskaičiuojamas įvertinus: ar pažeidimas netyčinis ar tyčinis; pagal masto, sunkumo ir poveikio trukmės kriterijus, vadovaujantis šios Metodikos 1, 2 ir 3 priedais; pagal pasikartojimo kriterijų, t. y. nustatant, ar reikalavimų pažeidimas yra pakartotinis; pagal reikalavimų priskyrimą kompleksinės paramos sritims. Pažeidimo mastas, sunkumas ir poveikio trukmė yra įvertinama remiantis Metodikos 1 priedu, kuriuo rėmėsi ir atsakovas, taikydamas sankciją. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų mastas, sunkumas, poveikio trukmė turi įtakos būtent taikant sankciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aktuali sprendimo priėmimo metu, o ne nustatant pažeidimus, kaip kad teigia atsakovas, galiojusi redakcija.

Šiuo atveju Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendime aprašo 1.5 punkto pažeidimas buvo įvertintas kaip netyčinis, mažo masto, sunkus, nepastovios trukmės. Aprašo 1.7 punkto pažeidimas – kaip netyčinis, didelio masto, sunkus, nepastovios trukmės. Vertinant 2013 m. sausio 28 d. sprendimą, pripažintina, kad pažeidimo mastas, trukmė, nors ir lakoniškai, buvo pagrįstas faktine situacija. Tačiau Aprašo 1.7 punkto pažeidimo sunkumas nebuvo pagrįstas. Pažymėtina, kad Metodikos 1 priedo 7 punkte numatyta, jog pažeidimas yra sunkus, jei lauke, kuriame nustatomas pažeidimas, jo plotas sudaro daugiau nei pusę faktinio lauko ploto, arba nesunkus, jei lauke, kuriame nustatomas pažeidimas, jo plotas sudaro mažiau nei pusę faktinio lauko ploto.

Taigi, nors atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog vertinant pažeidimo mastą plotas neturi reikšmės, tačiau pažeidimo ploto dydis yra svarbus sprendžiant dėl jo sunkumo. Atsakovui konstatuojant Aprašo 1.7 punkto pažeidimą buvus sunkiu, turėjo būti aiškiai ir konkrečiai įvertintas pažeidimo plotas. Tuo tarpu atsakovas šiuo atveju pažeidimo sunkumo nepagrindė. Nagrinėjamu atveju nebuvo nurodyta, kokiame plote nustatyti pažeidimai, kokią faktinio lauko ploto dalį jie sudaro. Nors atsakovas apeliaciniame skunde paminėjo, jog Aprašo 1.7 punkto pažeidimas nustatytas visame lauko Nr. 2 plote, tačiau pabrėžtina, kad ši aplinkybė ginčijamame sprendime nebuvo nurodyta.

Be to, atsakovas nepagrindė šios aplinkybės teisingumo faktiniais duomenimis. Nagrinėjamu atveju pažeidimo plotas apskritai nebuvo vertintas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiamame Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendime nebuvo įvardintos aplinkybės, lėmusios padarytų pažeidimų nustatymą bei sankcijos taikymą. Pirmosios instancijos teismas tai, kad skundžiamame sprendime nebuvo nurodyti duomenys, kokiame plote nustatyti pažeidimai, teisingai pripažino skundžiamo sprendimo trūkumu. Tačiau pažymėtina, kad tai turėjo reikšmės ne sprendžiant dėl pažeidimo masto, o dėl sunkumo.

Nepaisant to, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti.

Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad atsakovas nepagrindė, jog jo sprendimas buvo pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sankcija taikyta tinkamai įvertinus pažeidimų mastą, sunkumą ir trukmę. Todėl konstatuotina, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Agentūros 2013 m. sausio 28 d. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, aktualios administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė