2K-246-697/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-246-697/2015

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-01848-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.1;

1.2.7.2.1 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ch. (S. Ch.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutarties.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu S. Ch. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį (I. B. seksualinis prievartavimas) laisvės atėmimu vieneriems metams, 149 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal 178 straipsnio 4 dalį – 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant bei apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Priteista iš S. Ch. nukentėjusiajai I. B. 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos, o nukentėjusiajai V. Z. – 260,5 Lt (75,45 Eur) turtinės ir 3000 Lt (868,8 Eur) neturtinės žalos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartimi nuteistojo S. Ch. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. Ch. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m. vėlų rudenį ar žiemą, apie 19.00 val., savo automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pasiūlęs pavežti ir veždamas I. B. iš Vilniaus r., Pagirių sen., (duomenys neskelbtini) į Vilniaus r., Pagirių sen., (duomenys neskelbtini), ir siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, sustabdė automobilį laukuose, esančiuose Vilniaus r., Pagirių sen., Baltosios Vokės k., liepė I. B. apimti jo lytinį organą, o šiai nesutikus, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sugriebė jos ranką ir, jėga patraukęs prie savęs, privertė apimti jo lytinį organą kaire ranka, kurią stipriai laikydamas ir taip sukeldamas I. B. fizinį skausmą, atliko vibruojančius savo lytinio organo judesius – masturbavosi ir tenkino lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiosios valią, kol išsiliejo sperma.

Taip pat jis pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 25 d., apie 19.00 val., pasiūlė pavežti savo automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) keleivę V. Z. iš Vilniaus, (duomenys neskelbtini), į Salininkus, bet, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, nuvežė ją į Vilniaus r., Pagirių sen., Melekonių k. esantį miškelį, kur panaudojęs prieš V. Z. fizinį smurtą, automobilio saugos diržu prisegęs ją prie sėdynės, ištiesė sėdynę ir paguldęs užgriuvo ją savo kūnu, pradėjo bučiuoti, čiupinėti krūtinę, atsegė jos kelnes, o nukentėjusiajai V. Z. priešinantis – keliu sudavus jam tarp kojų, jis dešine ranka suspaudė šios kaklą, sukeldamas jai fizinį skausmą. V. Z. pradėjus šaukti ir smūgiuoti jam kumščiu į krūtinę, jis ranka užspaudė jos burną, numovė jai kelnes ir kelnaites iki kulkšnių, praskėtė savo kojomis jos kojas, įvedė į makštį savo lytinį organą ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, taip išžagindamas nukentėjusiąją V. Z. ir padarydamas jai makšties prieangio gleivines kraujosruvą bei kairės mažosios lytinės lūpos gleivinės įdrėskimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; negalėdamas patenkinti savo lytinės aistros vaginaliniu būdu, S. Ch. prispaudė prie sėdynės nukentėjusiosios kairę ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, kaire ranka paėmė savo lytinį organą ir, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, bandė įkišti savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą.

Be to, jis nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, tačiau kasacinis skundas dėl šios nusikalstamos veikos nepaduotas.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Ch. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 150 straipsnio 1 dalį dėl I. B. seksualinio prievartavimo nuteistas nepagrįstai, nes neatsimena tokio įvykio. Be to, net ir pripažinus, kad toks įvykis buvo, tuomet, kasatoriaus teigimu, jis prieš nukentėjusiąją fizinio smurto nenaudojo ir jai negrasino. Tuo tarpu nukentėjusiosios versija neva neseniai prieš įvykį jai buvo atlikta klubo operacija, dėl to ji negalėjo pabėgti iš kasatoriaus automobilio, buvo iškelta tik teisme ir prieštarauja jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad jis tik uždėjo ranką ant jos kelių ir glostė, tačiau negrasino. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios I. B. parodymais, kad ji apie padarytą nusikaltimą pranešė praėjus net dvejiems metams dėl to, kad bijojo, nes šie duomenys neatitinka tikrovės.

Taip pat kasatorius mano, kad teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jį nepagrįstai nuteisė dėl seksualinės prievartos, panaudotos prieš V. Z.; be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nes nenurodė motyvų, kuriais remiantis kasatoriaus parodymai atmesti, o V. Z. parodymais vadovaujamasi. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti eksperimentą siekiant paneigti V. Z. parodymus apie tai, jog kasatorius ją išžagino automobilyje prisegtą prie keleivio sėdynės, nes gulint tokioje padėtyje lytinio akto atlikti neįmanoma.

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą jo nusikalstamą veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją V. Z., kvalifikuodami pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį. Tokią poziciją kasatorius argumentuoja tuo, kad visi veiksmai buvo atlikti vienoje vietoje, vienu metu, juos jungė vieninga tyčia (be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie lytinės aistros tenkinimą analiniu būdu), todėl jie turėtų būti kvalifikuojami pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kur atsakant į apelianto analogiškus motyvus nurodyta, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. B. nuosekliais ir išsamiais parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, kad būtent nuteistasis pasisiūlė ją pavežti automobiliu iki gyvenamųjų namų, tačiau, jai įsėdus į jo automobilį ir važiuojant namų link, nuteistasis pradėjo ją glostyti ir reikalauti, kad ji su juo lytiškai santykiautų. Jai atsisakius, jis jėga pasinaudojo jos bejėgiškumu, paimdamas jos ranką ir uždėjęs sau ant varpos masturbavosi tol, kol išsiliejo sperma. Nors, kaip teigė nukentėjusioji, jai nuteistasis negrasino, tačiau ji bijojo, kad gali ją sumušti ar apiplėšti, taip pat suprato, jog jis yra psichiškai nesveikas. Apie tai, kad I. B. patyrė seksualinę prievartą, rodė jos elgesys po įvykio: patyrusi šoką ir stresą negalėjo tą vakarą kalbėti, tą iš dalies patvirtina ir liudytojas V. B., parodęs, kad buvusi jo sugyventinė tą dieną grįžo namo vėliau nei sutartu laiku, buvo labai susijaudinusi, be nuotaikos ir net nekalbėjo; tik kitą dieną jam ir jos pusseserei papasakojo, kad stotelėje sustojo nuteistasis, pasisiūlė ją pavežti ir vėliau liepė masturbuoti jo lytinį organą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai pasisakė dėl grasinimų, fizinio smurto panaudojimo prieš I. B. ir jos galimybės pasipriešinti atėmimo. Kadangi jėga prieš I. B. buvo panaudota, tai tiesiogiai išsakyto grasinimo nebuvimas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad nukentėjusiajai nebuvo grasinta ir kad nebuvo atimta jos galimybė priešintis. Kasatoriaus teiginiai apie I. B. parodymų kitimą yra visiškai nepagrįsti, visi byloje surinkti duomenys buvo ištirti išsamiai ir nešališkai, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis. Byloje nenustatyta jokių pagrindų, kurie leistų abejoti nukentėjusiosios parodymų nuoseklumu, nes iki įvykio nukentėjusioji kasatoriaus nepažinojo, po įvykio taip pat jokių tarpusavio ryšių nepalaikė, todėl nebuvo suinteresuota nuteistąjį apkalbėti. Kasatorius nepagrįstai remiasi savo psichologinėmis problemomis teigdamas, kad įvykio su I. B. neprisimena. Byloje nustatyta, kad kasatorius buvo tirtas Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje du kartus, jam nustatyta oligofrenija, lengvo laipsnio debilumas; be to, specialisio išvadoje nurodyta, kad kasatoriui nėra jokio pagrindo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (juolab kad pats kasatorius šios ekspertizės neprašo). Tai, kad nukentėjusioji į policiją kreipėsi tik praėjus dvejiems metams po įvykio, neleidžia abejoti jos parodymais; nukentėjusioji paaiškino tokio savo sprendimo motyvus (sužinojo, kad kasatorius išžagino ir daugiau moterų)

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus skundo argumentai, kad nukentėjusiosios V. Z. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, o jis BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų nepadarė. Priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiosios V. Z. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo išsamūs ir neprieštaringi, o nukentėjusiosios suklydimas dėl neesminių bylos detalių (kaip antai kasatoriaus ūgis, nevisiškai tiksliai nurodyta įvykio vieta) yra pateisinamas ir suprantamas.

Pažymėtina, kad tai, jog, kasatoriaus teigimu, abi nukentėjusiosios nepakankamai priešinosi, neturi reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nes teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens nesutikimas gali būti tiek išreikštas žodžiais (pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos), tiek kitokio pobūdžio veiksmais (verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą ar grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl pavartoto prieš jį smurto, sukelto skausmo poveikio ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią, kuri palaužta dėl fizinio ar psichinio smurto poveikio.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nepaskirto eksperimento siekiant nustatyti, ar galima atlikti lytinį aktą nukentėjusiajai būnant prisegtai automobilio diržu prie priekinės keleivio sėdynės ir iki kulkšnių numautomis kelnėmis bei kelnaitėmis. Manytina, kad kasatoriui buvo suteiktos visos galimybės pasinaudoti savo teise į gynybą, o teismo atsisakymas paskirti eksperimentą šioje byloje laikytinas teisingu ir teisėtu, nes, atsižvelgiant į BPK 11 straipsnį, atliekant tyrimo veiksmus, draudžiama atlikti žmogaus orumą žeminančius veiksmus. Pažymėtina, kad tokio veiksmo atlikimas pareikalautų iš nukentėjusiosios V. Z. pakartotinai išgyventi patirtą psichologinę traumą, nes tiksliam įvykio atkūrimui ir ištyrimui reikėtų tikrinti būtent šios nukentėjusiosios sugebėjimą pasipriešinti kasatoriui, jai esant prisegtai prie automobilio sėdynės ir atkartojant jo atliktus veiksmus, įskaitant ir apatinių nuleidimą iki kulkšnių. Taigi manytina, kad tokio eksperimento paskyrimas aiškiai pažeistų nukentėjusiosios teises ir prieštarautų protingumo principui. Byloje pakanka kitų įrodymų kasatoriaus kaltei nustatyti (nukentėjusiosios lytinių organų sužalojimai ir kasatoriaus DNR profilio atitiktis sperminio skysčio, rasto ant nukentėjusiosios kelnaičių, profiliui).

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad padaryta veika prieš nukentėjusiąją V. Z. turi būti kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį, nes visi veiksmai buvo atlikti vienoje vietoje, vienu metu ir juos jungė vieninga tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei asmuo prievarta lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju ir dar tenkino lytinę aistrą analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, šios veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kvalifikuojamos pagal BK 149 ir 150 straipsnius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji I. B. prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji teigia, kad teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir kasatorių pagrįstai nuteisė pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Taip pat nukentėjusioji pažymi, kad negalėjo aktyviai priešintis dėl kasatoriaus panaudoto fizinio smurto, o į policiją kreipėsi vėliau, kai sužinojo, jog ir daugiau moterų nukentėjo.

Nuteistojo S. Ch. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir kasatorių pagal BK 150 straipsnio 1 dalį (lytinės aistros tenkinimas su nukentėjusiąja I. B. prieš jos valią) bei 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį (lytinis santykiavimas su nukentėjusiąja V. Z. ir lytinės aistros tenkinimas su ja prieš jos valią) nuteisė nepagrįstai.

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys nuteistojo S. Ch. parodymai, o kito nukentėjusiųjų parodymais remiamasi. Teismas kasatoriaus kaltę, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, palygino tarpusavyje nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nepaskirto eksperimento siekiant nustatyti, ar galima atlikti lytinį aktą nukentėjusiajai būnant prisegtai automobilio diržu prie priekinės keleivio sėdynės ir iki kulkšnių numautomis kelnėmis bei kelnaitėmis. Kasatoriui buvo suteiktos visos galimybės pasinaudoti savo teise į gynybą bei kitomis procesinėmis teisėmis, o teismo atsisakymas paskirti eksperimentą šioje byloje laikytinas teisingu ir teisėtu, nes, atsižvelgiant į BPK 11 straipsnį, atliekant tyrimo veiksmus, draudžiama atlikti žmogaus orumą žeminančius veiksmus. Byloje pakanka kitų įrodymų kasatoriaus kaltei nustatyti. Kasatoriaus versija, kad jis negalėjo išžaginti prie keleivio sėdynės prisegtos nukentėjusiosios V. Z., paneigta nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Nukentėjusioji V. Z. tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme davė vienodus, nuoseklius ir esminėmis detalėmis sutampančius parodymus, kad kasatorius, panaudojęs fizinį smurtą (automobilio saugos diržu prisegęs ją prie sėdynės, ištiesė sėdynę ir taip paguldęs), užgriuvo ją savo kūnu, pradėjo bučiuoti, čiupinėti krūtinę, atsegė kelnes, o jai priešinantis ir keliu sudavus jam tarp kojų, jis dešine ranka suspaudė kaklą, sukeldamas fizinį skausmą; jai pradėjus šaukti ir smūgiuoti kasatoriui kumščiu į krūtinę, jis ranka užspaudė burną, numovė jai kelnes ir kelnaites iki kulkšnių ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią. Teismai neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, be to, juos patvirtino specialisto išvada, kurioje užfiksuotas nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mastas ir pobūdis, nuteistojo DNR pėdsakai, atitinkantys jo asmeninį DNR profilį.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kolegija pažymi, kad, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Dėl kasatoriaus nusikalstamų veikų (padarytų prieš nukentėjusiąją V. Z.) kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą jo nusikalstamą veiką, padarytą prieš nukentėjusiąją V. Z., kvalifikuodami pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį, nes visi veiksmai buvo atlikti vienoje vietoje, vienu metu, juos jungė vieninga tyčia (be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie lytinės aistros tenkinimą analiniu būdu), todėl jie turėtų būti kvalifikuojami pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

BK 149 ir 150 straipsniai nustato baudžiamąją atsakomybę už dvi skirtingas nusikalstamas veikas. Pagal BK 149 straipsnį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle, o pagal 150 straipsnį – tas, kas analogišku būdu tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Teismų praktikoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose pripažįstama, kad jei asmuo per tam tikrą laiko tarpą kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai, tai keli lytiniai santykiavimai arba lytinės aistros tenkinimai vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Tačiau asmens, kuris su nukentėjusiuoju lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą, veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kvalifikuojamos pagal BK 149 ir 150 straipsnių atitinkamas dalis. Priklausomai nuo to, ar padarytas BK 149 ir 150 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas skiria laiko tarpas ir ar jos padarytos keliomis skirtingomis veikomis, ar viena paskui kitą, padarytos veikos gali sudaryti realiąją arba idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sudėtį.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad kasatorius, panaudojęs prieš V. Z. fizinį smurtą (automobilio saugos diržu prisegęs ją prie sėdynės, ištiesė sėdynę ir taip paguldęs), užgriuvo ją savo kūnu, pradėjo bučiuoti, čiupinėti krūtinę, atsegė jos kelnes, o nukentėjusiajai priešinantis ir keliu sudavus jam tarp kojų, jis dešine ranka suspaudė nukentėjusiajai kaklą, sukeldamas fizinį skausmą; jai pradėjus šaukti ir smūgiuoti kasatoriui kumščiu į krūtinę, jis ranka užspaudė V. Z. burną, numovė jai kelnes ir kelnaites iki kulkšnių ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią. Tačiau negalėdamas patenkinti savo lytinės aistros vaginaliniu būdu, kasatorius prispaudė prie sėdynės nukentėjusiosios kairę ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, kaire ranka paėmė savo lytinį organą ir, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, bandė įkišti savo lytinį organą nukentėjusiajai į analinę angą, t. y. patenkinti lytinę aistrą analiniu būdu.

Kadangi kasatorius padarė vieną paskui kitą dviejuose skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose įtvirtintas nusikalstamas veikas, t. y. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją bei tenkino lytinę aistrą analiniu būdu prieš jos valią, tai teismas pagrįstai veikas kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį kaip idealiąją išžaginimo ir seksualinio prievartavimo sutaptį. Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. Ch. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis