AS-261-402-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-402/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00243-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 73; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „OpusCapita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „OpusCapita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant akcinei bendrovei Lietuvos paštas, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartimi priimtas nagrinėti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „OpusCapita“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „OpusCapita“) skundas atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), trečiajam suinteresuotam asmeniui AB Lietuvos paštas dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2014 m. vasario 3 d. pateikė teismui atsiliepimą į skundą, su ginču susijusią medžiagą ir prašymą, kuriame nurodė, kad dalis teismui teikiamos informacijos (6 priedas – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktas dėl AB Lietuvos paštas neplaninio veiklos patikrinimo Nr. 6RK-57) yra komercinę paslaptį sudaranti informacija, todėl prašė neleisti pareiškėjui susipažinti su šia medžiaga.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos pateiktos medžiagos dalis, tai yra 6 priedas – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktas dėl AB Lietuvos paštas neplaninio veiklos patikrinimo Nr. 6RK-57, pripažinta nevieša.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 51 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinęs atsakovo prašymą, susipažinęs su prašoma pripažinti nevieša medžiaga, padarė išvadą, kad nepripažinus prašomos medžiagos nevieša, yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista AB Lietuvos pašto komercinė paslaptis, todėl atsakovo pateiktos medžiagos dalis, tai yra 6 priedas – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktas dėl AB Lietuvos paštas neplaninio veiklos patikrinimo Nr. 6RK-57, pripažinta nevieša.

II. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „OpusCapita“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą bei patikslintą atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, atmetant atsakovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos prašymą dėl 2013 m. liepos 4 d. akto Nr. 6RK-57 pripažinimo nevieša bylos medžiaga.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja konstituciniam principui ex injuria ius non oritur (iš neteisės teisė negali būti kildinama), nes pirmosios instancijos teismas, pripažino nevieša AB Lietuvos pašto pažeidimų medžiagą. Šiame akte Tarnyba iš esmės nurodė AB Lietuvos pašto atliktus Lietuvos Respublikos pašto įstatymo ir Pašto paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1V-332 (toliau – ir Taisyklės), pažeidimus ir šių pažeidimų detales. Byloje nėra ginčo dėl atliktų pažeidimų, nes atliktų pažeidimų faktą patvirtino ir pats AB Lietuvos paštas šioje byloje 2014 m. vasario 3 d. pateiktu atsiliepimu. Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. akte Nr. 6RK-57 nurodyti konkretūs pažeidimai, kuriuos AB Lietuvos paštas padarė, teikdamas pašto paslaugas mažesniais tarifais Ukmergės r. savivaldybės administracijai, UAB „E-faktūra“, AB SEB bankui, UAB KLI LT, UAB „Lietuvos pašto finansinės paslaugos“ ir UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, nei buvo viešai skelbiama ir taikoma kitiems paslaugų gavėjams.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.116 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant minėtą nuostatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006), šiuo atveju atsakovo 2013 m. liepos 4 d. aktas Nr. 6RK-57 nesudaro ir negali sudaryti AB Lietuvos pašto komercinės paslapties, kadangi jame pateikta informacija, visų pirma, - neturi AB Lietuvos pašto komercinės paslapties požymių, antra, - akte pateikta informacija, remiantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, laikytina privalomai viešai skelbiama informacija. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo viešai privalomos skelbti informacijos pripažinimas nevieša bylos medžiaga prieštarauja Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktams.

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. vasario 20 d. priimtoje direktyvoje 2008/6/EB, iš dalies keičiančioje Direktyvą 97/67/EB, (toliau – ir Direktyva 2008/6/EB), kurią Lietuvos Respublika įgyvendino, priimdama 2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos pašto įstatymo redakciją, yra akcentuojamas skaidrumo, nediskriminavimo principų laikymasis teikiant universaliąsias pašto paslaugas. Tinkamas universaliųjų pašto paslaugų teikėjo informacijos apie teikiamas paslaugas skelbimas yra viena iš esminių sąlygų pasiekti Direktyvos 2008/6/EB įtvirtintus tikslus.

Atsižvelgiant į Direktyvos 2008/6/EB nuostatas, matyti, kad Direktyva 2008/6/EB imperatyviai įpareigoja universaliųjų pašto paslaugų teikėją, šiuo atveju AB Lietuvos paštą, laikytis Direktyvoje 2008/6/EB numatytų skaidrumo reikalavimų. Minėtoje Direktyvoje 2008/6/EB įtvirtintas skaidrumo reikalavimas reiškia, kad universaliųjų pašto paslaugų teikėjas – AB Lietuvos paštas, universaliųjų pašto paslaugų naudotojams turi aiškiai, laiku ir viešai pateikti visą informaciją, susijusią su teikiamomis universaliosiomis pašto paslaugomis, įskaitant ir AB Lietuvos pašto universaliųjų pašto paslaugų naudotojams taikomus universaliųjų pašto paslaugų tarifus.

Lietuvos Respublikos pašto įstatymas nustato pašto paslaugų teikėjų pareigą viešai skelbti su pašto paslaugų teikimu susijusią informaciją (Pašto įstatymo 10 str. 1 d. 6 p.; 16 str. 2 d. 2 p.; 14 str. 5 d.). Taip pat skaidrumo reikalavimas universaliųjų pašto paslaugų teikimo srityje yra įtvirtintas ir Universaliųjų pašto paslaugų teikėjo sąnaudų apskaitos taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1V-625 (nauja redakcija 2013 m. sausio 11 d.), 5.5 punkte. Taisyklių 17.9 punkte taip pat įtvirtinta pašto paslaugų teikėjų pareiga viešai skelbti išsamią ir nuolat atnaujinamą CK 6.719 straipsnio 1 dalyje nustatytą informaciją, taip pat Taisyklių 17.1 punkte nurodytą pašto paslaugos teikimo tvarkos aprašą, informaciją apie visas teikiamas pašto paslaugos rūšis, jų teikimo sąlygas, pašto paslaugos teikimo sutarties sąlygas, įskaitant pašto paslaugos tarifus, ir kitokią informaciją, turinčią įtakos naudotojo apsisprendimui naudotis universaliosiomis pašto paslaugomis.

Taigi, universaliųjų pašto paslaugų teikėjui, AB Lietuvos paštui, keliami universaliųjų pašto paslaugų teikimo skaidrumo ir viešumo reikalavimai, kurie įpareigoja universaliųjų pašto paslaugų teikėją laiku, aiškiai ir tinkamai nustatyti universaliųjų pašto paslaugų naudotojams taikomus pašto paslaugų tarifus ir viešai skelbti šiuos tarifus ir visą kitą informaciją, susijusią su universaliųjų pašto paslaugų teikimu, turinčią įtakos universaliųjų pašto paslaugų naudotojų apsisprendimui naudotis pašto paslaugomis.

Visa aukščiau minėta informacija privalo būti skelbiama viešai bei viešai prieinama tam, kad universaliųjų pašto paslaugų naudotojams būtų sudaryta galimybė apsispręsti dėl pašto paslaugų naudojimo. Atsižvelgiant į tai, minėta informacija, susijusi su teikiamomis universaliomis pašto paslaugomis, įskaitant ir taikomus pašto paslaugų tarifus, nėra ir negali sudaryti universaliųjų pašto paslaugu teikėjo – AB Lietuvos paštas, komercinės paslapties ar tuo labiau būti laikoma AB Lietuvos paštas konfidencialia informacija, nes tokios informacijos viešumą ir skaidrumą garantuoja aukščiau nurodyti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktai.

Pažymėtina, kad Tarnyba, gavusi būtent pareiškėjo 2013 m. vasario 20 d. skundą, šio skundo pagrindu 2013 m. kovo 8 d. pradėjo AB Lietuvos pašto neplaninį veiklos patikrinimą. Neplaninis veiklos patikrinimas buvo atliekamas, siekiant surinkti informaciją apie AB Lietuvos pašto patvirtintus ir taikomus universaliųjų pašto paslaugų ir kitos pašto paslaugos tarifus universaliųjų pašto paslaugų naudotojams bei privalomos viešai skelbti informacijos skelbimą. Taigi, neplaninis AB Lietuvos pašto veiklos patikrinimas ir jo metu surinkti duomenys yra tiesiogiai susiję su vieša informacija, t. y. su privalomai viešai skelbiama informacija apie universaliųjų pašto paslaugų teikimą, įskaitant ir AB Lietuvos pašto taikomus universaliųjų pašto paslaugų tarifus, kurios privalomą viešą skelbimą numato aukščiau minėta Direktyva 2008/6/EB, Pašto įstatymas ir Taisyklės.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1630/2012 konstatavo, kad atsakovas AB Lietuvos paštas yra viešas paslaugas teikiantis subjektas, kuris privalo sudaryti paslaugų sutartis, atsižvelgiant į CK 6.161 straipsnio reikalavimus. Minėto CK 6.161 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai atskirų kategorijų vartotojams gali būti taikomos lengvatinės sąlygos. AB Lietuvos paštas, teikdamas viešas paslaugas, privalo šių paslaugų naudotojams tinkamai ir laiku suteikti visą informaciją apie teikiamą viešą paslaugą, kartu pažymint, kad minėta informacija apie viešų paslaugų teikimą turi būti skelbiama viešai tam, kad šių paslaugų naudotojai, tinkamai susipažinę su šia informacija, turėtų galimybę nuspręsti dėl šių viešų paslaugų naudojimo.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja vieningai teismų praktikai. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje I-370-661/2008, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-341/2009 nelaikė AB Lietuvos paštas taikomų tarifų ar klientų, konfidencialia ar nevieša medžiaga. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2710-262/13 pagal ieškovo UAB „OpusCapita“ ieškinį atsakovui AB Lietuvos paštas dėl sąžiningą konkurenciją ribojančių AB Lietuvos paštas veiksmų nutraukimo. Šioje byloje Tarnyba teismo buvo įpareigota pateikti minėtą 2013 m. liepos 4 d. aktą Nr. 6RK-57 dėl AB Lietuvos pašto neplaninio veiklos patikrinimo. Tarnyba, pateikdama minėtą aktą 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (37.1) 1B-6077 prašė pripažinti jį nevieša bylos medžiaga, argumentuodama, kad aktas yra priimtas remiantis duomenimis, kuriuos AB Lietuvos paštas, teikdamas Tarnybai, yra nurodęs kaip konfidencialius. Vilniaus apygardos teismas nurodytoje civilinėje byloje nėra pripažinęs akto nevieša medžiaga. Pareiškėjas Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktą Nr. 6RK-57 gavo būtent iš nurodytos civilinės bylos. Remiantis teismų praktika, konfidencialia negali būti pripažinta informacija, kuri buvo paviešinta; nelaikytina konfidencialia informacija viešai skelbiama informacija (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1613/2013; Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2430-254/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-185/2010).

Remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, AB Lietuvos paštas privalo taikyti vienodas (nediskriminacines) sąlygas visiems ūkio subjektams. Šis įstatyminis pagrindas dar kartą patvirtina, kad AB Lietuvos pašto teikiamos universaliosios pašto paslaugos, t. y. pašto korespondencijos iki 50 gr. siuntų pristatymo, įdedant į gavėjų pašto dėžutes, paslaugos yra viešos paslaugos, o visa informacija apie šias paslaugas turi būti viešai skelbiama, tam, kad nurodytoje rinkoje esantiems ūkio subjektams būtų sudaryta galimybė aiškiai ir laisvai susipažinti su AB Lietuvos paštas numatytomis paslaugų teikimo sąlygomis. Būtent AB Lietuvos paštas siekis teisės aktuose numatytą privalomai viešai skelbiamą informaciją, t. y. informaciją apie AB Lietuvos paštas taikomus pašto tarifus laikyti komercine paslaptimi/konfidencialia informacija, tiesiogiai susijęs su AB Lietuvos paštas tikslu nustatyti universaliųjų pašto paslaugų rinkoje nevienodas sąlygas skirtingiems ūkio subjektams – pašto paslaugų naudotojams, nustatant ir taikant jiems skirtingus paslaugų tarifus. Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. akte Nr. 6RK-57 buvo konstatuota, jog AB Lietuvos paštas viešai skelbė mažiausią tarifą vienos pašto korespondencijos siuntimui – 0,78 Lt (be PVM), tačiau faktiškai teikdamas pašto paslaugas, AB Lietuvos paštas taikė mažesnius, negu viešai skelbtas mažiausias 0,78 Lt (be PVM) tarifas, bent šešiems naudotojams (Ukmergės r. savivaldybės administracijai, UAB „E-faktūra“, AB SEB bankui, UAB KLI LT, UAB „Lietuvos pašto finansinės paslaugos“ ir UAB draudimo kompanijai „PZU Lietuva“). Atsižvelgiant į tai, kad pašto paslaugų naudotojams AB Lietuvos paštas taiko skirtingus ir diskriminacinius tarifus, AB Lietuvos paštas piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi ir tokiu būdu diskriminuoja pašto korespondencijos iki 50 gr. siuntų pristatymo, įdedant į gavėjų pašto dėžutes, paslaugų naudotojus, nors, remiantis Konkurencijos įstatymu ir Pašto įstatymu, AB Lietuvos paštui draudžiama panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų, šiuo atveju diskriminacinių tarifų, taikymą atskiriems ūkio subjektams.

Pažymėtina, kad šioje byloje, Tarnyba atsiliepime į skundą vien pacitavo Pašto įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, kuri numato atsakovo pareigą neatskleisti konfidencialios informacijos bei tik paminėjo, kad teismui pateiktoje medžiagoje, t. y. 2013 m. liepos 4 d. akte Nr. 6RK-57 yra AB Lietuvos paštas komercinės informacijos. Tačiau nei Tarnyba, nei pirmosios instancijos teismas neįsigilino, kad minėtame akte pateikta informacija, remiantis Direktyvos 2008/6/EB, Pašto įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, yra privalomai viešai skelbiama informacija.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo procesą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutarties nutraukti.

Nurodo, kad atskirojo skundo padavimas per se dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. vasario 4 d. nutarties buvo negalimas. Remiantis ABTĮ 149 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-65/2013), nutarčių pripažinti dalį medžiagos konfidencialia ir neteikti susipažinti bei kopijuoti apskundimas ABTĮ nenumatytas, o jos priėmimas neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, kadangi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, galės būti vertinama, ar pagrįstai teismas nusprendė pripažinti konfidencialia ir neteikti susipažinti bei kopijuoti tam tikrą bylos medžiagą; procesas pagal atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria neleista bylos medžiagos (jos dalies) kopijuoti, nutraukiamas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Teisės doktrinoje teigiama, kad kokia kiekvieno konkretaus subjekto turima informacija yra komercinė, gali nuspręsti tik pats subjektas, įvertinęs turimą informaciją, atsižvelgdamas į įstatymo reikalavimus. AB Lietuvos paštas, teikdamas dokumentus Tarnybos inicijuotam neplaniniam AB Lietuvos pašto veiklos patikrinimui, 2013 m. gegužės 9 d. rašte Nr. 3-3625 ir 2013 m. birželio 3 d. rašte Nr. 3-4777 nurodė teikiamą informaciją laikyti konfidencialia. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Tarnyba privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis išlaikyti konfidencialios informacijos konfidencialumą. Tai suponuoja išvadą, kad Tarnyba, gavusi informaciją, kurią pateikęs informaciją asmuo nurodė laikyti konfidencialia, turi pareigą užtikrinti jos konfidencialumą. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba pagrįstai prašė pirmosios instancijos teismo užtikrinti teikiamos medžiagos konfidencialumą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 2-2710-262/13 įpareigojo Tarnybą pateikti visą 2013 m. liepos 4 d. aktą Nr. 6RK-57 su papildoma medžiaga dėl neplaninio AB Lietuvos pašto veiklos patikrinimo. Įvertinus faktą, kad šioje administracinėje byloje pripažinta nevieša medžiaga pareiškėjui yra žinoma, netgi tuo atveju, jei atskirasis skundas būtų patenkintas, pareiškėjo teisių apimtis nepasikeistų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5640-208/2014, vertins visą medžiagą, įskaitant ir Tarnybos 2014 m. vasario 3 d. atsiliepimo Nr. (37.1) 1B-451 į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą 6 priede (Akte) esančią informaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė Lietuvos paštas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė (skundo priedas Nr. 7) Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktą Nr. 6RK-57, kuriame yra užtušuota (paslėpta) informacija apie AB Lietuvos paštas klientus, konkrečiam klientui taikomą paslaugų kainą (šiuo metu iš Akto yra aiškios paslaugų kainos, tačiau konfidencialią informaciją sudaro klientai, kuriems jos taikomos), jiems išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų datas ir PVM sąskaitų-faktūrų kiekius. Atskiruoju skundu pareiškėjas siekia, kad informacija apie AB Lietuvos paštas klientus, jiems taikomas kainas, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų datas ir PVM sąskaitų-faktūrų kiekius būtų pripažinta vieša.

AB Lietuvos paštas 2006 m. kovo 14 d. valdybos nutarimu „Dėl informacijos, kuri laikoma akcinės bendrovės Lietuvos pašto komercine ir gamybine paslaptimi, patvirtinimo“ Nr. 3-2 buvo patvirtinta informacija, kuri laikoma šios bendrovės komercine ir gamybine paslaptimi. Minėto nutarimo priede nurodyta, kad komercine paslaptimi laikoma, inter alia: 1) „pagal sutartis teikiamų paslaugų, pirkimų ir pardavimų, atliekamų darbų apimtys, tarifai, kainos, atsiskaitymo sąlygos bei kita informacija, kurią sutarties šalys laiko konfidencialia“ (nutarimo priedo 1.1. p.); 2) „informacija apie Lietuvos pašto derybas su kitais asmenimis dėl įvairių sutarčių sudarymo, jų rezultatus“ (nutarimo priedo 1.3. p.).

Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. akte Nr. 6RK-57 esanti informacija (kuri šiuo metu yra užtušuota (paslėpta)) atitinka AB Lietuvos paštas 2006 m. kovo 14 d. valdybos nutarimo „Dėl informacijos, kuri laikoma akcinės bendrovės Lietuvos pašto komercine ir gamybine paslaptimi, patvirtinimo“ Nr. 3-2 priedo 1.1., 1.3. ir 1.4. punktus ir yra laikoma komercine paslaptimi, nes pateiktuose įrodymuose, inter alia, yra informacija apie: 1) pagal sutartis teikiamų paslaugų, pirkimų ir pardavimų, atliekamų darbų apimtis, tarifus, kainas, atsiskaitymo sąlygas, kita informacija, kurią sutarties šalys laiko konfidencialia; 2) informacija apie AB Lietuvos paštas derybas su kitais asmenimis dėl įvairių sutarčių sudarymo, jų rezultatus; 3) informacija apie paslaugų pirkimo procedūrose dalyvavusių tiekėjų (rangovų) pavedimus, kvalifikacinius duomenis, pasiūlymo turinį ir jame nurodytas kainas, mokėjimo, prekių ar paslaugų tiekimo, darbų atlikimo terminus, taip pat informacija apie pasiūlymų vertinimo ir palyginimo aprašymus, pasiūlymo pasirinkimo arba atmetimo motyvus. Kita informacija, susijusi su atliktomis pirkimo procedūromis. Ši informacija atitinka teismų praktikoje suformuotą komercinės paslapties apibrėžimą, nes: tai nevieša informacija; tai saugoma informacija; ši informacija turi komercinę vertę; šios informacijos neprivaloma viešai skelbti; ši informacija nėra žinoma tretiesiems asmenims ir ją nedraudžiama pripažinti komercine paslaptimi; šios informacijos savininkas AB Lietuvos paštas saugo ją protingomis pastangomis; ši informacija turi komercinę vertę, jos praradimas būtų komerciškai žalingas.

AB Lietuvos paštas ir UAB „OpusCapita“ yra konkurentai – abu teikia laiškų pristatymo paslaugas, t. y. tenkina tuos pačius klientų poreikius. Konkuruodami kainomis ir paslaugų kokybe, UAB „OpusCapita“ ir AB Lietuvos paštas siekia sudaryti sutartis su tais pačiais klientais, dalyvauja tuose pačiuose viešuosiuose pirkimuose. Taigi UAB „OpusCapita“ ir AB Lietuvos paštas konkuruoja pašto paslaugų rinkoje, t. y. siekia didinti pajamas pritraukdami kuo daugiau klientų. Kadangi klientų ir jų siunčiamų siuntų skaičius yra objektyviai ribotas, todėl neišvengiamai konkurencinė kova yra nukreipiama į konkurento klientų „perviliojimą“.

Tam, kad būtų galima „pervilioti“ konkurento klientus, yra būtina tokia informacija: (i) apie konkurento klientus (paslaugų pirkėjus); (ii) kokiomis sąlygomis ir kokia apimtimi konkurentas teikia paslaugas savo klientams. Turėdamas informaciją apie AB Lietuvos paštas klientus (pašto paslaugų pirkėjus) ir informaciją, kokiomis sąlygomis Lietuvos paštas teikia paslaugas savo klientams, UAB „OpusCapita“ turėtų visas galimybes bandyti „pervilioti“ Lietuvos pašto klientus. Dėl šios priežasties versle įprasta, kad informacija apie klientus ir sutarčių su jais sąlygas yra konfidenciali ir sudaro vieną iš reikšmingiausių bet kurio ūkio subjekto verslo paslapčių.

Šiuo metu AB Lietuvos paštas neturi (objektyviai negali turėti) tikslios informacijos apie konkurento UAB „OpusCapita“ klientus ir sutarčių su jais sąlygas, o UAB „OpusCapita“ neturi tikslios informacijos apie visus konkurento AB Lietuvos paštas klientus ir sutarčių su jais sąlygas. Tokioje situacijoje UAB „OpusCapita“ deda visas pastangas, kad bet kokiu būdu gautų vertingą informaciją apie AB Lietuvos paštas klientus ir sutarčių su jais sąlygas, t. y. kad galėtų žymiai pagerinti savo padėtį konkurencinėje kovoje.

Aplinkybė, kad klientų sąrašas yra vertingas turtas, patvirtina paties pareiškėjo 2012 m. direktoriaus pasirašytas finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas (pridedamas), kuriame nurodyta: „2010 m. įmonė UAB „Itella Information“, (dabartinis pavadinimas UAB „OpusCapita“) įsigijo dokumentų skenavimo verslą ir pripažino su tuo susijusį 1 277 tūkst. Lt nematerialųjį turtą, kuris didžiąja dalimi yra siejamus su įsigytu klientų sąrašu“. Pridedami įrodymai akivaizdžiai patvirtina, kad klientu sąrašą pati UAB „OpusCapita“ pripažįsta didelės vertės nematerialiuoju turtu.

Dėl išdėstytų argumentų galima pagrįstai teigti, kad pareikšto reikalavimo paviešinti visą Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktą Nr. 6RK-57 su atskleista konfidencialia informacija apie AB Lietuvos paštas klientus tikslas yra sumažinti Lietuvos pašto konkurencingumą, t. y. panaudoti minėtą aktą savo ekonominių interesų tenkinimui.

Analizuojant Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. akte Nr. 6RK-57 užtušuotos (paslėptos) Lietuvos pašto komercinę paslaptį sudarančios informacijos turinį, akivaizdu, jog ši informacija yra apskritai nesusijusi su administracinėje byloje kilusio ginčo esme, t. y. pareiškėjo skundo teismui faktiniu pagrindu. Pareiškėjas UAB „OpusCapita“ kelia ginčą reikalaudamas, kad informacija apie AB Lietuvos pašto klientus, jiems taikomas kainas, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų datas ir PVM sąskaitų-faktūrų kiekius būtų pripažinta vieša. Iš pareiškėjo skundo pagrindo ir atsiliepimų į skundą pagrindų matyti, kad informacija apie AB Lietuvos paštas klientus, jiems taikomas kainas, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų datas ir PVM sąskaitų-faktūrų kiekius nėra susijusi su ginčo ir įrodinėjimo dalyku byloje bei nėra reikšminga ginčo tinkamam išsprendimui. Pareiškėjo keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai nesusiję su konkrečiais AB Lietuvos paštas klientais, konkretiems klientams išrašytų sąskaitų skaičium, datomis ir konkrečiam klientui taikomu konkrečiu tarifu.

Pareiškėjo atskirajame skunde pateikti teiginiai, kad neva teismas pripažino nevieša bylos medžiaga aktą, kurį pats pareiškėjas yra gavęs Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra nepagrįsti, nes teisėtai vykdant pareigą apsaugoti Lietuvos pašto komercines paslaptis: 1) atsakovas Tarnyba pareiškėjui pateikė akto išrašą su paslėpta (uždengta) komercinę paslaptį sudarančia informacija; 2) atsakovas Tarnyba Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-1513-262/2014 taip pat pateikė aktą su paslėpta (uždengta) komercinę paslaptį sudarančia informacija; 3) ši aplinkybė matyti ir iš pareiškėjo skundo priedų.

Priešingai negu deklaratyviai teigia pareiškėjas, nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisė neįpareigoja nei AB Lietuvos pašto, nei kitų pašto paslaugų teikėjų skelbti su verslo subjektais sudarytų sutarčių dėl pašto paslaugų teikimo (ne universaliųjų pašto paslaugų) sąlygas, tarifus, paslaugų teikimo apimtis ir pan. Nė viename atskirajame skunde nurodytame Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės akte ir cituojamoje normoje nėra numatyta Lietuvos pašto pareigos skelbti su verslo subjektais sudarytų sutarčių dėl pašto paslaugų teikimo (ne universaliųjų pašto paslaugų) sąlygas, tarifus, paslaugų teikimo apimtis, išrašytų sąskaitų faktūrų datas, kiekius ir pan. Pašto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas Lietuvos paštui numato informacijos skelbimo pareigą: „viešai skelbti pašto paslaugos teikimo sutarties sąlygas, pašto paslaugos teikėjo patvirtintą pašto paslaugos teikimo tvarkos aprašą ir kitokią informaciją, turinčią įtakos naudotojo apsisprendimui naudotis pašto paslauga“. Šią informaciją Lietuvos paštas klientams tinkamai suteikia, tačiau Tarnybos 2013 m. liepos 4 d. akto Nr. 6RK-57 turinys yra žymiai detalesnis negu nurodyta teisės norma. Pareiškėjo teiginiai, susiję su informacijos apie universaliąsias pašto paslaugas viešumu, yra nesusiję su ginčo teisiniais santykiais, nes ginčas yra kilęs dėl dideliais kiekiais siunčiamų pašto siuntų, t. y. nėra susijęs su universaliųjų pašto paslaugų teikimu (Pašto įstatymo 14 str. 3 d.). Veikdamas nesąžiningai, pareiškėjas siekia teismą įtikinti, kad ne sutartims, sudarytoms tarp verslo subjektų, taikomos normos, reglamentuojančios universaliųjų pašto paslaugų teikimo teisinius santykius, t. y. viešąjį interesą tenkinančių paslaugų teikimą. Be to, ginčas šioje administracinėje byloje yra kilęs ne iš konkurencijos teisės reglamentuojamų teisinių santykių, todėl šie atskirojo skundo argumentai yra atmestini. Dar daugiau, Konkurencijos taryba yra priėmusi nutarimą nepradėti tyrimo dėl UAB „OpusCapita“ skundo dėl tariamo Konkurencijos įstatymo pažeidimo (dėl šio nutarimo yra nagrinėjama administracinė byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme Nr. 1-926-189/2014). Todėl deklaratyvūs UAB „OpusCapita“ teiginiai apie tariamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas visiškai nepagrįstai dėsto argumentus apie tariamai nustatytus pažeidimus ir dėl to įvykusį tariamą AB Lietuvos paštas teisės į komercinių paslapčių apsaugą praradimą. Būtina pažymėti, kad Lietuvos paštui įvykdžius visus atsakovo įpareigojimus, nebuvo konstatuotas pažeidimo padarymo faktas ir ekonominė sankcija nebuvo paskirta. Pašto įstatyme įtvirtintas ekonominių sankcijų skyrimo reglamentavimas yra paremtas reguliacine funkcija, ūkio subjektams suteikiant galimybę be neigiamų pasekmių bendradarbiaujant su Tarnyba, įvykdyti nustatytus įpareigojimus. Atskirojo skundo argumentais siekiama paneigti Pašto įstatyme įtvirtintą reglamentavimą ir Lietuvos paštui taikyti neigiamas pasekmes tik todėl, kad Lietuvos paštas bendradarbiavo su Tarnyba ir įvykdė jos įpareigojimus. Bet kuriuo atveju, net jeigu ir būtų nustatyta tvarka konstatuota, kad Lietuvos paštas pažeidė teisės normas, tai jokiu būdu negali reikšti, kad Lietuvos paštas praranda teisę į komercinių paslapčių apsaugą įstatymų nustatyta tvarka.

Kiekvienoje administracinėje byloje medžiagos viešumo klausimas sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į byloje dalyvaujančių asmenų prašymus ir informacijos turinį. Pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi (Nr. A502-341/2009) apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl medžiagos pripažinimo nevieša, dėl to ši nutartis neturi jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo vertinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas atsakovo prašymas ir nutarta atsakovo pateiktos medžiagos dalį pripažinti nevieša (ABTĮ 51 str. 2 d).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas teismo proceso viešumo principas plačiąja prasme, nustatant teismo posėdžio viešumą, kartu suteikiant visuomenei teisę stebėti viešą teismo posėdį. ABTĮ 12 straipsnyje yra įtvirtintas teismo proceso viešumo principas plačiąja prasme, nustatant nedalyvavusių byloje asmenų teisę susipažinti su viešame teismo posėdyje išnagrinėtos bylos medžiaga, kuomet įsiteisėja procesinis sprendimas, užbaigiantis bylos nagrinėjimą. ABTĮ 51 straipsnyje yra įtvirtintas teismo proceso viešumo principas siaurąja prasme, nustatantis proceso dalyvių teisę susipažinti su visais byloje esančiais dokumentais (kas apima ir teisę daryti medžiagos kopijas), tuo pačiu užtikrinant šalims ir kitiems proceso dalyviams proceso principų – tiesioginio dalyvavimo, žodinio proceso, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, įgyvendinimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo proceso viešumo principo išimčių, turėtų taikyti ir aiškinti atitinkamas įstatymo leidėjo nustatytas proceso taisykles, nustatytas priklausomai nuo to, kokio pobūdžio viešumo principo apribojimas yra taikomas, būtent, ar teismo proceso viešumo apribojimas yra susijęs su šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teise asmeniškai ir tiesiogiai dalyvauti procese nagrinėjant bylą ir susipažinti su visa jos medžiaga ar su visuomenės teise dalyvauti procese, gauti ir skelbti informaciją apie bylos nagrinėjimą.

Skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartis, kuria tenkintas atsakovo prašymas ir nutarta Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos pateiktos medžiagos dalį, tai yra 6 priedą – Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2013 m. liepos 4 d. aktą dėl AB Lietuvos paštas neplaninio veiklos patikrinimo Nr. 6RK-57, pripažinti nevieša, priimta vadovaujantis ABTĮ 51 straipsnio 2 dalimi, kuri nenumato galimybės apskųsti nutarties neteikti duomenų susipažinti ir kopijuoti atskiruoju skundu, skirtingai negu ABTĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos nutartys. Tokia nutartimi neteikti duomenų susipažinti ir kopijuoti išsprendžiami klausimai priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, be to, ši nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (ABTĮ 149 str. 1 d.), kadangi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, galės būti vertinama, ar pagrįstai teismas nusprendė pripažinti konfidencialiais ir neteikti susipažinti bei kopijuoti tam tikrą bylos medžiagą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-126/2008, 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-480/2010, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-441/2012).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas neturėjo būti priimtas, o priimtas negali būti nagrinėjamas iš esmės, kadangi savo argumentus dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo šalys turi teisę pateikti apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo byloje priimto galutinio procesinio sprendimo, jei toks skundas bus teikiamas.

Kadangi atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria nusprendžiama dalį bylos medžiagos laikyti nevieša, neteikti duomenų susipažinti ir kopijuoti, padavimo galimybės įstatymas nenumato, o motyvai dėl tokios nutarties pagrįstumo ir teisėtumo galės būti įtraukti į apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, jeigu apeliacinis skundas bus paduotas, konstatuojama, kad procesas byloje pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas atsakovo prašymas ir nutarta atsakovo pateiktos medžiagos dalį pripažinti nevieša, nutraukiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsniu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „OpusCapita“ atskirojo skundo netenkinti.

Procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „OpusCapita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „OpusCapita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant akcinei bendrovei Lietuvos paštas, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas