eA-264-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-264-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01858-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.5.3; 11.8; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. R. kreipėsi į teismą su skundu ir 2014 m. kovo 5 d. patikslintu skundu, prašydama:

1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos ( toliau – ir Administracija) 2013 m. lapkričio 7 d sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5983 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos;

2) įpareigoti Administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.

Pareiškėja nurodė, jog 2013 m. spalio 25 d. atsakovui pateikė prašymą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas Sprendimu atsisakė išduoti garantinį raštą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gyveno name, į kurį savininkui nuosavybės teisės buvo atkurtos 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. iki 1997 m. liepos 9 d. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, todėl pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikiama. Pareiškėja su tuo nesutiko teigdama, jog tiek galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris šiuo metu nebegalioja, tiek įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, buvo nustatomos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų savininkams. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarimu pabrėžė šių santykių tęstinumą. Šį tęstinumą patvirtina pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai ir spręsti garantijų išdavimo klausimą pagal naują įstatymą. Taip pat akcentavo, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka.

Pažymėjo, jog pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Pareiškėjai 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (4.1.23)-D3-5983 buvo atsakyta, kad šis prašymas negali būti tenkintinas.

Paaiškino, jog pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Minėtame bute ji gyvena nuo 1988 m. gruodžio 31 d. Iki išnuomojant pareiškėjai minėtas gyvenamąsias patalpas, ji su šeima gyveno name, esančiame Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) kaime, kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas manė, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos, todėl prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad byloje ginčas kilo dėl teisės į valstybės garantiją asmenims, iškeldintiems iš savininkams grąžinto namo.

Pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas nustatė, pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydama išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlyginamai jai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Skundžiamu sprendimu Administracija atsisakė išduoti garantinį dokumentą, nurodžiusi, jog pareiškėja nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena (duomenys neskelbtini), Kretingos rajone, bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei, todėl jai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos ir pateiktas prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti garantinį dokumentą negali būti tenkintinas.

Teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) , Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašas.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 9 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjos S. R. šeima gyveno A. K. (duomenys neskelbtini) kaime priklausančiame name. Byloje esančia medžiaga nustatyta, jog Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 120 10 punktu nusprendė (duomenys neskelbtini) natūra grąžinti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. pastatus, kuriuose gyveno pareiškėjos šeima. Iš Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. rašto Nr. 81, kuriame nurodytas gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose (duomenys neskelbtini) apylinkėje, 13 eilutės matyti, kad J. R. su šeima pageidavo gauti komunalinį butą. 1998 m. gruodžio 21 d. S. R. ir V. R. pasirašė pasižadėjimą, kuriuo sutiko atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias buvusiam savininkui. Pareiškėja ir V. R. (V. R. mirė (duomenys neskelbtini)) sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jiems siūlomas gyvenamąsias patalpas ir gavę sprendimą per 10 dienų išsikelti iš užimamų patalpų. Kretingos rajono mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkio Nr. 627 „Dėl (duomenys neskelbtini) miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ 3 punktu (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas buvo įpareigotas sudaryti ir pasirašyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, tame tarpe ir su S. R.. 1998 m. gruodžio 31 d. su pareiškėja buvo sudaryta nuomos sutartis, kuria pareiškėjai S. R. ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas dviejų kambarių 58,04 kv. m. bendro naudingo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kretingos rajone.

Gyvenamųjų patalpų pareiškėjai ir jos šeimai suteikimo metu Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numatė, jog kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.

To paties straipsnio 3 dalis nustatė, jog savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti.

Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus. Teismas pažymėjo, jog minėta Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ji siejasi su minėtos nuostatos įgyvendinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimu pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Vėliau, t. y. Atkūrimo įstatymo 1999 m. gegužės 13 d. redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 1999 m. birželio 2 d., 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų įstatymas. Taigi, pakeitus Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, valstybės garantijos, jų vykdymas, teisės ir pareigos buvo nustatytos būtent Kompensacijų įstatyme.

Pareiškėja iš savininkui natūra grąžinamo gyvenamojo namo išsikraustė galiojant aptartoms Atkūrimo įstatymo normos, kurios saugojo pareiškėjos teises, o savivaldybei įstatymo leidėjas imperatyviai nustatė atitinkamas pareigas. Savivaldybei tinkamai įvykdžius pareigą, t. y. pareiškėjai suteikus kitą gyvenamąją patalpą, pareiškėja dar kartą tokių patalpų reikalauti negalėtų, o ir Atkūrimo įstatymo nuostatos dar kartą nebebūtų taikomos, kadangi jose numatyta savivaldybės pareiga jau būtų įvykdyta. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog šioje byloje svarbu nustatyti, ar savivaldybė įvykdė šią pareigą ir dėl to šiuo metu pareiškėja nebegali reikalauti atsakovą dar kartą įvykdyti Atkūrimo įstatyme nustatytos pareigos – suteikti kitas gyvenamąsias patalpas ir išduoti garantinį dokumentą.

Rėmėsi bylai aktualiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) (akto redakcija, galiojusi nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d.) 124 punkto, 126 punkto nuostatomis, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis ir darė išvadą, jog Kompensacijų įstatymas tuo metu, kai pareiškėja sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias, neapibrėžė valstybės garantijos sąvokos, taip pat nebuvo nurodyta kokiu būdu nuomininkams suteikiamos gyvenamosios patalpos ar kitaip su jais atsiskaitoma. Tik vėlesniais Kompensacijų įstatymo pakeitimais buvo apibrėžta valstybės garantijos sąvoka bei nurodyta kokią valstybės garantiją gali įgyti nuomininkai, gyvenantys savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose.

Atkreipė dėmesį, jog pagal byloje esančius duomenis, garantinis dokumentas, toks koks yra nurodytas šiuo metu galiojančio Kompensacijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2409, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 24 d.) 9 straipsnio 5 dalyje, pareiškėjai nebuvo išduotas, tačiau ši aplinkybė dar neleidžia daryti išvados, jog faktiškai tokia valstybės garantijos suteikimo procedūra iš viso nebuvo pradėta vykdyti ar valstybės garantija nebuvo išduota, kadangi tuo metu, kai pareiškėjai buvo pasiūlytos gyvenamosios patalpos, valstybės garantijos išdavimo procedūros teisės aktuose nebuvo nustatytos. Valstybės garantijų išdavimo tvarka vėliau buvo sureguliuota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintu Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Teismas vadovavosi Aprašo 3 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), šiuo metu galiojančiu Aprašo 4 punktu (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 20 d.) ir sprendė, jog pagal Aprašo 3 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), šio teisės akto nuostatos turėjo būti taikomos tik tuo atveju, jeigu nuomininkams gyvenamosios patalpos nesuteiktos, t. y. jei nuomininkai gyvena grąžinamuosiuose natūra gyvenamuosiuose namuose.

Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes teismas darė išvadą, jog minėto Aprašo nuostatos šiuo metu pareiškėjai nebėra taikomos. Pareiškėjai sutikus iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas išsinuomoti, laikytina, jog faktiškai valstybės garantija pareiškėjai buvo suteikta, t. y. pareiškėja su tokia siūloma valstybės garantija sutiko, jos neginčijo, dėl ko neteko teisės dar kartą prašyti išduoti valstybės garantiją, pabrėžė, jog tokią išvadą analogiškoje byloje yra padaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012. Nagrinėjamoje byloje nustačius, jos pareiškėja S. R. sutiko su pasiūlymu iš Kretingos rajono savivaldybės nuomotis gyvenamąsias patalpas, 1998 m. gruodžio 31 d. sudarė su savivaldybe nuomos sutartį, pagal kurią jai bei šeimos nariams neterminuotam naudojimui suteiktas 86 971 Lt vertės dviejų kambarių 58,04 kv. m. ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei išsikraustė gyventi į minėtas gyvenamąsias patalpas, pareiškėja, neturi teisės pasirinkti kitos rūšies garantijos, o atsakovas yra įvykdęs tuo metu galiojusiuose teisės aktuose jam nustatytas prievoles.

Teismas pasisakė, jog skundžiamas Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o reikalavimas dėl jo panaikinimo netenkintinas. Nustačius, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą S. R. neatlygintinai suteikti kitas gyvenamąsias patalpas.

III. Pareiškėja S. R. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimus tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėja cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2010 dėl valstybės garantijų nuomininkams, gyvenantiems (gyvenusiems) savininkams grąžintuose (grąžintinuose) gyvenamuosiuose namuose. Pareiškėjos nuomone, teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėja įgijo teisę į valstybės garantiją nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintuose gyvenamuosiuose namuose. Nesutinka su teismo nuomone, kad pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikta, nes pareiškėja ar jos šeima nėra grąžintino savininkui namo ar buto nuomininkai. Pagal minėtą 2010 m. kovo 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, nuomininko, gyvenusio savininkui grąžintame name, įgyta valstybės garantija pasibaigia tada, kai ji įgyvendinama. Garantija turi būti įgyvendinama, jeigu nenustatyta, kad garantijos turėtojas jos atsisakė. Įgytos garantijos praradimą nulemia teisiškai reikšmingas faktas – garantijos turėtojo atsisakymas nuo jos. Nuomininkų galimybė pasinaudoti valstybės garantija priklauso nuo tinkamo informavimo apie tokios teisės turėjimą, konkrečiai kiekvienam nuomininkui turi būti išaiškintos tokios teisės įgyvendinimo galimybės, nepasinaudojimo šiomis galimybėmis arba atsisakymo nuo garantijos padariniai. Asmens atsisakymas nuo įgytos valstybės garantijos, atsižvelgiant į tokio valinio akto sukeliamus teisinius padarinius, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai.

Mano, jog skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjai pasirašius nuomos sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) neterminuotos nuomos, jai buvo suteikta valstybės garantija, nėra teisiškai pagrįsta, todėl neteisėta. Teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo vadovautis taip pat ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nes tik taip gali įgyvendinti savo konstitucinę pareigą užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 straipsnis). Nagrinėjamu atveju buvo paneigta pareiškėjos teisė į įstatymais nustatytą valstybės garantiją, kurios pareiškėja nėra atsisakiusi ir ja nėra pasinaudojusi. Būsto suteikimas jį nuomojant nelengvatinėmis sąlygomis nėra valstybės garantija, nes neatitinka Kompensacijų įstatymo reikalavimų, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, todėl turi būti panaikintas.

Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas bei atsižvelgė į teismų praktiką analogiškose bylose, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės į valstybės garantiją asmeniui, iškeldintam iš savininkams grąžinto namo ir šiuo metu nuomojančiam savivaldybės gyvenamąją patalpą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą pripažino, kad ji jau yra faktiškai pasinaudojusi valstybės garantija ir nebeteko teisės pakartotinai gauti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje numatytą valstybės garantiją.

Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualias teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio ribose, konstatuoja, jog bylos faktinės aplinkybės yra nustatytos tinkamai, jos nėra ginčijamos apeliaciniame skunde, todėl teismas jomis remiasi, taikydamas šiai bylai aktualias teisės normas.

Ginčo santykių kvalifikavimui yra reikšmingas faktas, kad atsakovas pareiškėjos šeimai, tuo metu gyvenusiai savininkui grąžintame name, 1998 m. gruodžio 31 d. mero potvarkiu Nr. 627 suteikė dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kretingoje ir tą pačią dieną su ja sudarė neterminuotą šio buto nuomos sutartį. Šis veiksmas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas faktiniu tuo metu egzistavusios valstybės garantijos vykdymu, kadangi jis nėra nuginčytas ir iki šiol sukuria ginčo šalims teises bei pareigas. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia gyvenamųjų patalpų suteikimo metu galiojusiu ginčo santykių teisiniu reguliavimu.

Tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi buvo nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Analogiškas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ir Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 124 punktu.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (originali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d.) buvo nustatyta, kad savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis.

Aprašo 4 punktu nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus.

Taigi valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Atkūrimo ir Kompensacijų įstatymų normų analizė leidžia konstatuoti, kad valstybė užtikrino nuomininkams teisę toliau nuomoti savininkui grąžintiną gyvenamąją patalpą tik tam tikrą laikotarpį, kol nuomininkui ar jo šeimos nariams ir kitiems gyventojams, pagal įstatymus turintiems teisę nuomotis gyvenamąją patalpą, nebus suteikta viena iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų.

Nurodytas teisinis reguliavimas suteikė pareiškėjai teisę į valstybės garantiją apsirūpinti gyvenamuoju plotu jos pasirinktu būdu : nuomoti kitą gyvenamąją patalpą, gauti neatlygintinai kitą gyvenamąją patalpą ar gauti žemės sklypą namui statyti. Pareiškėja, pasirašydama buto nuomos sutartį, iš esmės laisvai išreiškė savo valią, pasirinko kitą savivaldybės suteiktą gyvenamąją patalpą ir apsigyveno nuomojamose patalpose. Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnį pareiškėja tuo metu, t.y. 1998 metais, turėjo teisę gauti ir kitokias valstybės garantijas, tačiau šiuo metu jos pareikštas reikalavimas – suteikti jai neatlygintinai gyvenamąsias patalpas – reiškia norą pakartotinai pasinaudoti Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje numatyta valstybės garantija, keičiant jos rūšį.

Todėl esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, 1998 metais pasirinkusi nuomotis kitą gyvenamąją patalpą ir išsikrausčiusi iš savininkui grąžintinų patalpų, neturi teisės pasirinkti iš naujo kitos rūšies valstybės garantijos, kadangi ji nebeatitinka Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 4 punkto reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, šalių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Todėl darytina išvada, kad naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. R. apeliacinį skundą atmesti

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas