AS-751-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-751-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01371-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos, 1 000 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. raštu pareiškėjo skundas teismo pirmininko pavedimu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 18, 19 straipsniais persiųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad administracinių bylų teisenos paskirtis – ginčų dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų ar neveikimo (pareigų nevykdymo) nagrinėjimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad skundas dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius įstaigos, nenagrinėtinas administracinių teismų, todėl V. K. skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį ir perduoti skundą nagrinėti kompetentingai įstaigai.

Pareiškėjas nurodo, kad teikė skundą ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) ir nežino kaip skundas pateko ne į tą teismą. Tvirtina, kad bendrosios kompetencijos teismas yra jam nurodęs, jog ginčai dėl Seimo kontrolieriaus sprendimų (veiksmų) nagrinėtini administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ antrajame skirsnyje yra reglamentuojama administracinių teismų kompetencija.

Nagrinėjamu atveju, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nustatęs, kad šis skundas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsniu nepriskirtinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai, 2015 m. vasario 26 d. raštu persiuntė skundą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Kaip jau minėta, pareiškėjas pateiktu skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaigos, 1 000 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius atsisako atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo), nesudarant pareiškėjui galimybės atlikti laisvės atėmimo bausmę kartu su nerūkančiais asmenimis. Minėtu Seimo kontrolieriaus įstaigos neveikimu padarytą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 1 000 000 000 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijo Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų), o reiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija. Antai įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Taigi asmens teisė reikalauti žalos, padarytos teismo veiksmais, atlyginimo tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos nuostatų.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1430/2014, kurioje buvo kilęs ginčas dėl Seimo kontrolieriaus įstaigos neveikimu padarytos neturinės žalos atlyginimo, yra pažymėjęs, kad Seimo kontrolierius, nors ir tiesiogiai neatliekantis viešojo administravimo funkcijų (pagal Seimo kontrolierių įstatymo 3 ir 5 str., jo veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą ir siekis – gerinti viešąjį administravimą), yra priskiriamas valstybės pareigūnų kategorijai (Seimo kontrolierių įstatymo 5 str.), o pati Seimo kontrolierių įstaiga yra valstybės institucija, nagrinėjamoje situacijoje (byloje).

Įvertinusi tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, galimai padarytos Seimo kontrolieriaus įstaigos neveikimu, atlyginimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl neleistinumo administraciniam teismui tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų) ir ja vadovaudamasis nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui iš naujo spręsti pareiškėjo V. K. skundo priėmimo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius