A-552-17-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-17/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02055-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjai G. R.,

pareiškėjos atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

atsakovo atstovėms D. B. ir G. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. spalio 6 d. pavedimu Nr. 17.10-594 „Dėl tarnybinio patikrinimo dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo“ Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorei pavedė per tris dienas atlikti tarnybinį patikrinimą, siekiant išsiaiškinti, ar ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal D. K. pareiškimą dėl jo mažametės dukros tvirkinimo, buvo atliekamas tinkamai (t. I, b. l. 114).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. spalio 7 d. pavedimu Nr. PV-2 „Dėl tarnybinio patikrinimo dalyko išplėtimo ir komisijos sudarymo“ tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarė komisiją (toliau – ir Komisija), kuriai iki 2009 m. spalio 9 d. pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08, siekiant išsiaiškinti šio ikiteisminio tyrimo kokybę, intensyvumą, visapusišką visų metodų, tiriant tokio pobūdžio bylas panaudojimą, vadovavimo ikiteisminiam tyrimui kokybę ir atsakingumo laipsnį, skundų sprendimų būdus ir tinkamumą, vaiko teisių apsaugos ir kitų klausimų, susijusių su mažamečiais vaikais, sprendimo būdus (tame tarpe ir susijusių civilinių bylų nagrinėjimą) ir priimtų sprendimų tinkamumą bei pagrįstumą ir kitus galimai iškilusius klausimus (t. I, b. l. 113).

2009 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pateikta atlikto patikrinimo išvada Nr. 6.15-479 (t. I, b. l. 95-112).

2009 m. spalio 13 d. pareiškėjai G. R. įteiktas pranešimas Nr. 6.15-480 „Dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ (t. I, b. l. 122).

2009 m. spalio 15 d. pavedimu Nr. PV-3 „Dėl Generalinio prokuroro 2009 m. spalio 7 d. pavedimo Nr. PV-2 pakeitimo“ Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pakeitė tarnybinį tyrimą atlikusios komisijos pirmininką ir komisiją papildė dar vienu nariu (t. I, b. l. 94).

2009 m. spalio 22 d. tarnybinis patikrinimas buvo baigtas ir surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 6.15-508 „Dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08 organizavimo ir atlikimo, ir skundų, prašymų nagrinėjimo dalyje dėl Kauno miesto apylinkės ir Kauno apygardos prokuratūrų prokurorų veiksmų“ (toliau – ir Išvada), kuria Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos (t. I, b. l. 43-84).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 5 punktu ir 41 straipsniu, už tarnybinį nusižengimą G. R. paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos (t. I, b. l. 11). Įsakyme nurodyta, kad Kauno miesto apylinkės IV–ojo (Nepilnamečių veikų tyrimo skyriaus) skyriaus prokurorė G. R., vykdydama jai pavestą prokurorinę kontrolę ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00834-08 bei vėliau pati atlikdama šį ikiteisminį tyrimą, nesiėmė visų įstatymu nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, netinkamai kontroliavo kaip vyksta tyrimas, nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai (pareiškėjo ir liudytojų apklausa, įvykio vietos apžiūra, medicininis nukentėjusiosios tyrimas, jos rūbų paėmimas ir tyrimas, kratos, susipažinimas su telefoninių pokalbių išklotinėmis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, nukentėjusiosios raidos tyrimas, O. N. galimo tvirkinimo tyrimas), nedavė rašytinių nurodymų byloje, nepareikalavo, kad būtų pateiktas pranešimas apie tyrimo eigą, kaip buvo nurodyta jos 2008 m. gruodžio 1 d. pavedime, vėliau, pati atlikdama ikiteisminį tyrimą, neatliko būtiniausių veiksmų, netinkamai nagrinėjo D. K. skundus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnio, 63 straipsnio, 170 straipsnio 2 dalies, 178 straipsnio, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. I-86 pakeistų Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant 5.2, 5.5, 5.16, 6.6, 6.8 ir 7.5 punktų nuostatas ir tokiu būdu padarė žalos prokuratūros, kaip valstybės institucijos, prestižui visuomenėje, pakirstas pasitikėjimas prokurorais kaip nešališkais ikiteisminio tyrimo organizatoriais ir vadovais.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474 „Dėl G. R. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ pareiškėją, Kauno miesto apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorę, justicijos patarėją, nuo 2009 m. lapkričio 4 d. atleido iš tarnybos prokuratūroje (t. I, b. l. 12). Pareiškėja atleista iš tarnybos pagal Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

II. Pareiškėja G. R. skundu (t. I, b. l. 2-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. P-460 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. skyrimo“ ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. P-474 „Dėl G. R. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“; jos atleidimą iš tarnybos Kauno miesto apylinkės prokuratūroje prokuroro pareigų pripažinti neteisėtu bei grąžinti į Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas; priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad iš tarnybos prokuratūroje buvo atleista 2009 m. lapkričio 4 d. Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjos teigimu, ji formaliai iš prokuratūros buvo atleista du kartus, pagal du skirtingus įsakymus, todėl vienas iš jos ginčijamų įsakymų yra savaime niekinis, pripažintinas teismo sprendimu negaliojančiu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Prokuratūros įstatymas nereglamentuoja, kokiais atvejais gali būti taikoma viena ar kita tarnybinės nuobaudos rūšis, todėl turėtų būti taikomos artimiausios teisės normos, t. y.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, pagal kurias tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų) skiriamas tik tais atvejais, jeigu prokuroras yra iš esmės pažeidęs savo pareigas, už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda. Pareiškėja pažymėjo, kad Išvadoje yra išvardinti veiksmai, kurių ji neatliko ar atliko netinkamai, tačiau Komisija visiškai netyrė jos kaltės klausimo dėl išvardintų veiksmų neatlikimo ar netinkamo jų atlikimo.

Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad buvo vertinami jos atliekami veiksmai tik baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-834-08, tačiau nebuvo vertinami jos atliekami procesiniai veiksmai tuo pačiu laikotarpiu kitose baudžiamosiose bylose. Todėl, anot pareiškėjos, neįvertinus jos veiksmų, atliktų ir kitose bylose, negalima daryti išvados, kad ji turėjo objektyvią galimybę tokioje sudėtingoje byloje kiekvieną dieną kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekamus veiksmus bei pati viena tirdama bylą atlikti visus ikiteisminio tyrimo veiksmus savalaikiai ir tinkamai, greitai reaguojant į tyrimo situacijos pokyčius, planuojant visus įmanomus veiksmus ir juos atliekant, aktyviai ieškoti įvairių įrodinėjimo šaltinių ir operatyviai juos tikrinti, gilintis į tyrimo eigą, matyti klaidas, jas operatyviai taisyti, dar turėti laiko savišvietai ir teisinės literatūros studijavimui, kurios šaltiniai tyrime nenurodyti.

Pareiškėja pažymėjo, kad Išvadoje nėra nurodyta, jog tyrimą ji vilkino. Atvirkščiai, joje konstatuota, kad byloje pareiškėja dirbo - nuo 2008 m. lapkričio 30 d. iki 2009 m. birželio 19 d. ikiteisminio tyrimo eigoje buvo atlikta 140 tyrimo veiksmų, pareiškėja pati atliko daugiau kaip 100 tyrimo veiksmų, ir nė vienas atliktas veiksmas Komisijos nepripažintas kaip nereikalingas. Išvadoje pažymėta, jog ikiteisminį tyrimą byloje pareiškėja atliko 95 darbo dienas, tačiau ji realiai bylą savo žinioje turėjo tik 39 darbo dienas.

Pareiškėja pabrėžė, kad per šį laikotarpį atliko daugiau nei 100 ikiteisminio tyrimo veiksmų, ir vertino, kad savo pareigas atliko pakankamai gerai, o tie procesiniai veiksmai, kurių ji neatliko, neturėjo esminės įtakos bylos tyrimui. Pareiškėjos teigimu, ji nepažeidė įstatymų, nes atliko tuos procesinius veiksmus, kuriuos manė esant reikalinga atlikti pagal bylos aplinkybes ir, juos atlikdama, vadovavosi įstatymais ir protingumo principu, paisė vaiko interesų. Pareiškėja, vadovaudamasi Prokuratūros įstatymo 4 ir 15 straipsniais, teigė, kad jos atliktus procesinius veiksmus neteisėtais galėjo pripažinti tik paminėti prokurorai ir teismas.

Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sudaryta tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija nėra ta institucija (aukštesnysis prokuroras), kuri gali pripažinti jos, kaip prokurorės, atliktus procesinius sprendimus neteisėtais. Komisija tik gali išreikšti savo nuomonę apie padarytų ar nepadarytų procesinių sprendimų teisėtumą.

Pareiškėja darė išvadą, kad ji nėra padariusi proceso įstatymo pažeidimo (būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo neatlikimo), todėl vertino, kad jai netaikytinas 36 mėnesių terminas, per kurį gali būti skirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjos teigimu, tuo atveju, jeigu ir laikyti, kad ji yra padariusi pažeidimų, tarnybinei nuobaudai skirti taikytinas 6 mėnesių terminas. Šis terminas yra naikinamasis ir praėjęs, todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra neteisėta. Pareiškėja pažymėjo, kad formuluotė dėl to, jog ji, pati atlikdama ikiteisminį tyrimą, neatliko būtiniausių tyrimo veiksmų, yra deklaratyvi.

Tokio sudėtingumo byloje (kaip tai oficialiai pripažinta ir tarnybinio patikrinimo išvadoje) nėra nei vieno nereikšmingo ir mažiau būtino veiksmo, kurio esmė apsaugoti mažamečio vaiko teises, interesus ir teisėtus lūkesčius. Svarbiausia, kad jie būtų nuoseklūs, sistemingi ir kokybiški. Pareiškėja paaiškino, kad, atlikdama ikiteisminį tyrimą, vadovavosi būtent tokiu principu ir tai matyti iš jos atliktų veiksmų eiliškumo ir logiškumo. Pažymėjo, kad tuo metu, kai byloje vykdė kontrolę ir pati atliko tyrimą, situacija buvo kitokia, nors tarnybinį patikrinimą atlikusi Komisija vertino byloje atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus pagal tarnybinio patikrinimo metu buvusias aplinkybes.

Pareiškėja, įvertinusi tuo metu buvusias aplinkybes, pasirinko tokią taktiką, kuri tuo metu jai atrodė teisinga. G. R. nurodė, kad skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į jos ankstesnį darbą, tai, jog ji niekada nebuvo bausta tarnybinėmis nuobaudomis, nuolat kėlė kvalifikaciją, studijuodama įstatymus bei prokuratūroje esamą teisinės informacijos bazę, tačiau iš atsakovo tinkamos paramos negavo, todėl bylos tyrimui turėjo įtakos ir specifinių žinių, susijusių su nepilnamečiais, trūkumas. Pareiškėjos teigimu, skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo pažeisti teisingumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą principai, nes teismų praktikoje galima rasti pavyzdžių, kai ikiteisminio tyrimo tyrėjas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, 17 mėnesių neatlieka jokių pagrindinių veiksmų, baudžiamas tik papeikimu, ir ši nuobauda teismo pripažįstama paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju tyrimas baudžiamojoje byloje nebuvo vilkinamas, atvirkščiai, Išvadoje konstatuota, jog byloje buvo dirbama, o nurodytos jos veiksmais sukeltos pasekmės yra per daug abstrakčios, neleidžiančios daryti kategoriškų išvadų, jog būtent dėl pareiškėjos veiksmų (neveikimo) buvo prarasti duomenys, kurie įtakojo sudėtingos situacijos susidarymą byloje. Pareiškėja pažymėjo, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjos atžvilgiu buvo inicijuotas po teisėjo J. F. ir V. N. nužudymo. Būtent teisėjo J. F. nužudymas sukėlė didelį visuomenės, o ypač žiniasklaidos, susidomėjimą šia byla, o tuo pačiu ir sudarė „sudėtingą“ situaciją baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-834-08.

Būtent nuo to įvykio byla tapo „netipiška“. Iki šio įvykio byla ne kartą buvo tikrinta Kauno apygardos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, apie ją žinojo ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras asmeniškai, bet pareiškėjos darbui byloje didelių priekaištų neturėjo, nebuvo inicijuotas tarnybinis patikrinimas ar skirta drausminė nuobauda. Tyrimą atliekant Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, jokių žinių, duomenų ar įtarimų apie vadinamą pedofilijos skandalą, kuriame būtų įtariamas teisėjas ar kiti asmenys, nebuvo.

Todėl pareiškėja neturėjo pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl jos veiksmų (neveikimo) buvo nužudyti du žmonės (t. y. buvo priežastinis ryšys tarp jos veiksmų (neveikimo) ir pasekmių). Tol, kol neatskleisti nužudymų motyvai ir nenustatyta, kas padarė šiuos nusikaltimus, pareiškėjos veiksmus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-834-08 sieti su dar neatskleistais nusikaltimais, nėra pagrindo. Taip pat, anot pareiškėjos, nepagrįstas Išvadoje nurodytas teiginys, jog savo veiksmais (neveikimu) pareiškėja padarė žalos prokuratūros, kaip valstybės institucijos, prestižui visuomenėje.

Pareiškėja nurodė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą iš esmės buvo pažeistos tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės. 2009 m. spalio 13 d. pranešimą Nr. 6.15-480 dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo parengė ir pasirašė Komisija, kurios pirmininkė buvo V. R., nariai S. G., R. T., A. M., D. B.. Tačiau vėliau žiniasklaidoje buvo išplatinta informacija, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas ir Komisijos pirmininkės V. R. atžvilgiu. Oficialiai apie tai pareiškėja nebuvo neinformuota, tačiau tai patvirtina faktas, kad 2009 m. spalio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvadą pasirašė jau kitos sudėties Komisija, kurios pirmininku nurodytas A.

S.. Pareiškėja darė išvadą, kad pranešimas apie galimai padarytą pareiškėjos tarnybinį nusižengimą turėjo būti parengtas iš naujo, nes Komisijos pirmininkė V. R. galėjo būti subjektyvi ir asmeniškai suinteresuota tokių galimų tarnybinių nusižengimų suformulavimu, nes ji galimai vykdė ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 23-1-834-08 kontrolę ir dar prieš tarnybinio patikrinimo atlikimo pradžią buvo susipažinusi su bylos medžiaga. Tarnybinis patikrinimas buvo vykdomas vienpusiškai ta kryptimi, kaip pranešime suformuluoti galimi pažeidimai.

Tai įrodo tarnybinio patikrinimo Išvados dalis dėl pareiškėjos veiksmų teisinio įvertinimo. Pareiškėja tvirtino, kad procedūra dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pradėta nekompetentingai, kas neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo, o tai yra pagrindas šią procedūrą pripažinti neteisėta, kartu neteisėtais pripažįstant ir jos rezultatus, kurie buvo gauti tarnybinio patikrinimo rezultate. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos turimais neoficialiais duomenimis, tarnybinis patikrinimas dėl ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 23-1-834-08 kontrolės buvo vykdomas ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų atžvilgu, todėl tokiu būdu buvo pažeista jos teisė, numatyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d.

įsakymu Nr. 1-9 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatų 30.3 punkte, kuriame nustatyta, kad tikrinamas prokuroras, baigus tarnybinį patikrinimą, turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo išvada, o ne jos dalimi, kaip buvo padaryta šiuo atveju. Taip pat G. R. nebuvo informuota apie viso tarnybinio patikrinimo pabaigimo laiką, todėl neteko galimybės susipažinti ir su visa tarnybinio patikrinimo medžiaga ir Išvada, taigi ir pateikti išsamų skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. I, b. l. 37-42) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460 už tarnybinį nusižengimą pareiškėjai skyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, o 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474 pareiškėja nuo 2009 m. lapkričio 4 d. atleista iš tarnybos prokuratūroje Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovo teigimu, G. R. argumentas, jog ji iš tarnybos atleista du kartus, yra nepagrįstas, nes Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 5 punkte numatyta, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriama tokia tarnybinė nuobauda, Prokuratūros įstatymo 44 straipsnyje numatyti atleidimo iš tarnybos pagrindai.

Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad prokuroras iš tarnybos atleidžiamas tada, kai jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Atsakovas darė išvadą, kad 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474 buvo įgyvendinta prieš tai pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, kadangi šis įstatymas prokurorams netaikomas. Atsakovas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 40 straipsniu ir nesutiko su G.

R. argumentais, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti pažeidimai nėra esminiai, kad ji savo pareigas atliko gerai, procesiniai veiksmai, kurių neatliko, esminės įtakos bylos tyrimui neturėjo, kad Komisija netyrė jos kaltės klausimo dėl šių veiksmų neatlikimo, nes tarnybinį patikrinimą atliekanti Komisija labai išsamiai tyrė visas su G. R. veiksmais, jai kontroliuojant ir atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 23-1-00834-08, susijusias aplinkybes. Atsakovas paaiškino, kad, atlikusi tarnybinį patikrinimą Komisija atliko teisinį G.

R. veiksmų vertinimą ir nurodė, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normos, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintos „Rekomendacijos dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“. Atsižvelgusi į išvardintų teisės aktų normų turinį, tarnybinio patikrinimo metu nustatytus duomenis bei aplinkybes, Komisija aiškiai konstatavo, kad kokius pažeidimus padarė G. R.. Atsakovas pažymėjo, kad G. R. veiksmais buvo padaryta žala prokuratūros, kaip valstybinės institucijos, prestižui visuomenėje, pakirstas pasitikėjimas prokurorais, kaip nešališkais ikiteisminio tyrimo organizatoriais ir vadovais, neapgintos mažamečio vaiko teisės, interesai ir teisėti lūkesčiai.

Atsakovas tvirtino, kad sprendžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo G. R. klausimą, buvo atsižvelgta į tai, jog dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo, jo kontrolės, o po to ir atlikimo, buvo prarastas laikas, o tuo pačiu ir galimi duomenys, o tai įtakojo sudėtingos situacijos susidarymui baudžiamojoje byloje, kuomet yra prieštaraujantys vieni kitiems dviejų suinteresuotų pusių parodymai ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių vienos ar kitos pusės poziciją, t. y. dėl G. R. padarytų pažeidimų kilo reali grėsmė ikiteisminio tyrimo sėkmei ir sudarytos prielaidos įtariamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad G.

R., būdama prokurore, kryptingai nesiekė pažeisti teisės aktų reikalavimų, nereiškia, kad jos veikoje nėra tarnybinio nusižengimo požymių. Kalta veika, anot atsakovo, yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika, kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad dėl to, jog tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-834-08, ji, atlikinėdama kitus procesinius veiksmus ir kitose bylose, neturėjo galimybės atlikti visus ikiteisminio tyrimo veiksmus savalaikiai ir tinkamai.

Atsakovo teigimu, negali būti svarbesnės prokuroro pareigos už pareigą užtikrinti, kad ikiteisminis tyrimas nebūtų nepagrįstai užvilkintas. Prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų. Atsakovas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl G. R. kaltės klausimo, svarbu atsižvelgti ne tik į tas aplinkybes, kurios trukdė prokurorui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir į tai, kokių priemonių ėmėsi prokurorė, siekdama pašalinti iškilusias kliūtis, trukdančias jai tinkamai atlikti savo pareigas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja tarnybinio patikrinimo metu nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, jog ji raštu ar žodžiu kreipėsi į aukštesniuosius prokurorus dėl šios kliūties, galinčios sukelti itin neigiamas pasekmes, pašalinimo. Anot atsakovo, nors tarnybinio patikrinimo metu buvo konstatuota, kad G. R. atliko daugiau kaip 100 tyrimo veiksmų, tačiau nebuvo atlikti pirminiai, neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie neabejotinai būtų turėję įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei ir sėkmei, o didelis darbo krūvis to neįtakojo, kadangi iš prokurorės paaiškinimų, gautų tarnybinio patikrinimo metu, matyti, kad ji šių veiksmų net nesiruošė daryti.

Atsakovas pažymėjo, kad Kauno apygardos prokuratūrai byla buvo perduota praėjus daugiau nei pusei metų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl šiame ikiteisminio tyrimo organizavimo ir atlikimo etape surinkti duomenys, atlikti veiksmai jau nebegalėjo užpildyti padarytų spragų. Atsakovas nesutiko, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sudaryta tarnybinį patikrinimą atlikti komisija nėra ta institucija, kuri gali pripažinti G. R., kaip prokurorės, atliktus procesinius sprendimus neteisėtais. Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą atsakovas pažymėjo, kad G.

R. nusižengimas susijęs su ikiteisminiu tyrimu, t. y. su proceso įstatymo normų pažeidimais, todėl prokurorei tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai, todėl darė išvadą, kad terminas praleistas nebuvo. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja klaidingai supranta lygiateisiškumo principo esmę, kuris įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus vertinti skirtingai. Atsakovo manymu, pareiškėjos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje padaryti pažeidimai nesukėlė jokių itin sunkių pasekmių, pareiškėjas toje byloje buvo ne prokuroras, kuris vadovauja ikiteisminiam tyrimui ir jį kontroliuoja, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas.

Dėl pareiškėjos argumento, jog byla ne kartą buvo tikrinta Kauno apygardos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje ir jai nebuvo inicijuotas tarnybinis patikrinimas ar skirta drausminė nuobauda, atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarnybinės nuobaudos buvo skirtos tiek Kauno apygardos prokuratūros prokurorams, tiek Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorams. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjos nurodytais tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrų pažeidimais ir pažymėjo, kad Komisijos sudėtis ikiteisminio tyrimo eigoje buvo pakeista, nes paaiškėjo, kad ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorai galimai netinkamai vykdė savo funkcijas organizuojant ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08, nagrinėjant proceso dalyvių ir kitų asmenų skundus.

Todėl vietoj V. R. pirmininko pareigos pavestos A. S.. Siekiant, kad tarnybinis patikrinimas būtų atliktas kaip galima objektyviau, į komisijos sudėtį buvo įtrauktas ir prokurorų profesinės sąjungos atstovas – prokuroras D. P.. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos pasikeitimas visiškai neturėjo įtakos G. R. veiksmų vertinimui tarnybinio patikrinimo atlikimo metu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad G. R. su Išvada dėl jos veiksmų buvo supažindinta 2009 m. spalio 22 d., o noro susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga ji pati neišreiškė.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos G. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su G. R. teiginiais, kad ji formaliai iš prokuratūros atleista du kartus, nes pareiškėjai 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460 už tarnybinį nusižengimą buvo paskirta tarnybinė nuobauda (atleidimas iš tarnybos), o 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474 ji buvo įvykdyta, nustatant nuo kada pareiškėja atleidžiama, pavedant apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai finansinę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, panaikintas jai išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Anot teismo, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad turi būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio nuostatos, nes Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punktas nustato, jog šis įstatymas prokurorams netaikomas. Teismas, apklausęs liudytojais Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurores, ikiteisminio tyrimo tyrėją R. K., įvertinęs bylos rašytinius duomenis bei vadovaudamasis Generalinio prokuroro 2008 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1-86 patvirtintos „Rekomendacijos dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ ir BPK nuostatomis, konstatavo, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo organizavimo, jo kontrolės, o po to ir atlikimo, buvo prarastas laikas, o tuo pačiu ir galimi duomenys, tai turėjo įtakos sudėtingos situacijos susidarymui baudžiamojoje byloje, kuomet yra prieštaraujantys vieni kitiems dviejų suinteresuotų pusių parodymai, todėl dėl G. R. padarytų pažeidimų kilo reali grėsmė ikiteisminio tyrimo sėkmei ir sudarytos prielaidos įtariamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas sprendė, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminas nebuvo praleistas, nes G. R. nusižengimas susijęs su ikiteisminiu tyrimu, t. y. su proceso įstatymo normų pažeidimais, todėl prokurorui tarnybinė nuobauda galėjo būti paskirta per 36 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalies nuostatomis.

Atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad jos baudžiamoji byla Nr. 23-1-00834-08 ne kartą buvo tikrinta Kauno apygardos prokuratūroje, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje ir jai nebuvo inicijuotas tarnybinis patikrinimas ar skirta drausminė nuobauda, teismas pažymėjo, kad ir Generalinės prokuratūros prokurorai bei Kauno apygardos prokuratūros prokurorai netinkamai vykdė savo funkcijas organizuojant ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-00834-08, nagrinėjant proceso dalyvių ir kitų asmenų skundus, todėl jų atžvilgiu taip pat buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas ir skirtos nuobaudos. Teismas atkreipė dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo, kurį pradžioje kontroliavo pareiškėja, trūkumai buvo nurodyti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. 2009 m. sausio 28 d. rašte Nr. (4-38)22-375-09. Vėliau, pareiškėjai pačiai atliekant ikiteisminį tyrimą, 2009 m. vasario 4 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros IV–ojo NNVT skyriaus prokurorų susirinkimo metu pareiškėjai buvo nurodyta atlikti tyrimą laikantis visų BPK reikalavimų, 2009 m. balandžio 15 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros IV–ojo NNVT skyriaus prokurorų susirinkimo metu pareiškėjai buvo nurodyta suaktyvinti ikiteisminį tyrimą, atlikti prašomus D. K. reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, kaip pagrįstai konstatuota Išvadoje, D. K. 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 23 d. pareiškimus tyrė netinkamai. Ikiteisminį tyrimą atliekanti prokurorė, gavusi D. K. pareiškimą, kuriuo pastarasis prašo atlikti tam tikrus tyrimo bei procesinius veiksmus, pareiškėjui atsakė raštu, kuriame nurodė, kad kai kurie jo prašomi veiksmai atliekami nebus. Tokia, anot teismo, Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės G. R. pasirinkta aukščiau minėto D. K. pareiškimo išsprendimo forma, t. y. informacinio rašto išsiuntimas pareiškėjui, pažeidžia BPK 178 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad Išvadoje taip pat pagrįstai konstatuotas pareiškėjos neveikimas 2009 m. kovo 9 d. apygardos vyriausiojo prokuroro rašto atžvilgiu. Minėtu raštu buvo nurodyta surinkti pilną A. Ū., D. K. bei L. S. charakterizuojančią medžiagą, išreikalauti bei išanalizuoti jų medicininius dokumentus, tačiau duomenų apie nurodymo vykdymą byloje nėra. Taip pat, kaip pastebėjo teismas, neįvykdyti Kauno apygardos prokuratūros 2009 m. sausio 28 d. rašte Nr. (4-38)22-375-09 nurodyti veiksmai: neapklausti L. S. kaimynai apie įtariamojo lankymąsi pastarosios gyvenamojoje vietoje, D. K. neapklaustas dėl įtariamojo mobiliojo ryšio telefone išsaugoto SMS pranešimo, kurį pasak įtariamojo, jis gavo iš D. K. prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, nesikreipta dėl L. S. telefoninių pokalbių išklotinių, kurios taip pat padėtų surinkti duomenis apie L. S. bei A. Ū. bendravimo laiką ir intensyvumą ir kt. Taip pat nėra atsakymo į 2009 m. vasario 23 d. D. K. Kauno miesto apylinkės prokuratūrai pateiktą raštišką prašymą išduoti jam dokumentą, kuriuo D. K. paskirta psichiatrinė-psichologinė ekspertizė.

2009 m. vasario 11 d. atlikta įvykio vietos adresu R. K. g. 127-10, Kaunas, apžiūra. Protokolas nei tyrimą atlikusios prokurorės, nei apžiūroje dalyvavusių asmenų nepasirašytas, daugelis protokolo grafų neužpildytos, nedalyvavo asmuo, kuris galėtų surasti ir paimti įrodymus. Be to, 2009 m. vasario 13 d. apklausta kaip liudytoja R. A., kuri nurodė girdėjusi, kaip D. K. tėvų bei L. S. akivaizdoje D. K. sakė apie tai, jog ji buvo laižoma A. Ū., jai liepė sakyti tėtis. Esant tokiems liudytojos parodymams, apie tai turėjo būti apklausti minėti asmenys, esant reikalui, atliktinos akistatos. Teismo nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad minėtoje Išvadoje iškelti faktai yra objektyvūs, o pati Išvada pagrįsta.

Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro K. B. 2009 m. kovo 20 d. rašte Nr. (P-315)22-1123-09 Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui dar kartą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad byloje neatlikti reikiami veiksmai. Pažymėjo, kad byloje laiku neapžiūrėta įvykio vieta, išsamiai neapklaustas D. K., liudytojai, neatliktas mažametės teismo medicininis tyrimas, savalaikiai nepaimti ir netirti nukentėjusiosios rūbai, pas įtariamąjį neatliktos kratos, neišreikalautos telefoninių pokalbių išklotinės, neišreikalauti duomenys apie telekomunikacijų įvykius (sprendimas susipažinti su A. Ū. telefonų išklotinėmis priimtas tik 2009 m. vasario 18 d., įtariamajam prašant, o L. S. – 2009 m. kovo 10 d.). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas pradėtas tik 2009 m. rugsėjo mėnesį. Anot teismo, G. R. nedavė rašytinių nurodymų byloje, nepareikalavo, kad būtų pateiktas pranešimas apie tyrimo eigą, pati atlikdama ikiteisminį tyrimą, neatliko būtiniausių tyrimo veiksmų.

Dėl kitų pareiškėjos argumentų teismas pažymėjo, kad Komisijos sudėties pasikeitimas visiškai neturėjo įtakos G. R. veiksmų vertinimui tarnybinio patikrinimo atlikimo metu. Pranešimas apie įtarimą performuluotas nebuvo, Komisijos pakeitimas neužkirto kelio pareiškėjai tinkamai ginti savo teises tarnybinio patikrinimo metu: ji galėjo teikti paaiškinimus, teikti skundus dėl jų. Anot teismo, tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo nuostatuose nėra numatyta, kad tikrinamas prokuroras turi būti supažindinamas su pavedimais, kurių pagrindu sudaroma Komisija.

Su tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 6.15-508 dėl pareiškėjos veiksmų, ji buvo supažindinta, todėl teismas jokių tarnybinio patikrinimo pažeidimų nenustatė. Teismas padarė išvada, kad pareiškėjai tiek kontroliuojant ikiteisminį tyrimą, tiek ir jį betarpiškai vykdant, buvo padaryti pažeidimai, nustatyti tarnybinio patikrinimo išvadoje ir nurodyti 2009 m. spalio 30 d. įsakyme Nr. P-460. Netinkamai tyrė tiek Kauno apskrities VPK Kauno miesto PK Panemunės policijos komisariato pareigūnai, tiek ir pareiškėja. G. R. netinkamai vykdė prokurorinę kontrolę, ikiteisminį tyrimą atliekant Kauno apskrities VPK Kauno miesto PK Panemunės policijos komisariato pareigūnams.

Teismas pažymėjo, kad G. R. negrįstai tvirtina, jog Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad ji laiku neatliko tam tikrų procesinių veiksmų, tuo pačiu konstatuojant, kad, net ir jei tokie veiksmai ir būtu atlikti, tai nebūtų davę rezultatų. Teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog nebuvo atlikti pirminiai, neatidėliotini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie neabejotinai būtų turėję įtakos ikiteisminio tyrimo trukmei ir sėkmei, o didelis darbo krūvis, teismo nuomone, tam neturėjo įtakos, kadangi iš prokurorės paaiškinimų, gautų tarnybinio patikrinimo metu, matyti, jog ji šių veiksmų nesiruošė daryti.

Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos prokuratūrai byla buvo perduota praėjus daugiau nei pusei metų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl pirminių, būtiniausių veiksmų neatlikimas kenkė tyrimui. Taip pat, teismo nuomone, pareiškėjos G. R. padarytų pažeidimų mastas, jų reikšmingumas neigiama prasme ikiteisminio tyrimo perspektyvai patvirtina, kad griežčiausia tarnybinė nuobauda jai skirta pagrįstai. Teismas pažymėjo, kad neatlikus būtiniausių, elementariausių tyrimo veiksmų, buvo prarastas laikas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pareiškėjai pasiūlyta skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą iš galimų – atleidimą iš tarnybos, todėl pareiškėjos teiginį, kad atsakovas buvo įtakojamas skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, teismas laikė nepagrįstu.

Teismo nuomone, žiniasklaidos didžiulis dėmesys minėtam ikiteisminiam tyrimui yra natūralus. Byloje nėra įrodymų, kad būtent jis sąlygojo griežčiausios tarnybinės nuobaudos skyrimą G. R.. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad tokios nuobaudos skyrimą G. R. įtakojo kitų politikų spaudimas.

IV. Pareiškėja G. R. apeliaciniu skundu (t. XVII, b. l. 90-95) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. P-460 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. skyrimo“ ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. P-474 „Dėl G. R. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“.

Pareiškėjos teigimu, teismas privalėjo nustatyti, ar skundžiami įsakymai yra teisėti, ar atitinka nustatytus reikalavimus. Priimant 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. P-460 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. skyrimo“ buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendinio skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą. Pareiškėja nurodo, kad tarnybinių nuobaudų skyrimą prokurorams reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas bei 2007 m. spalio 30 d.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas Nr. I-9, kuriuo buvo patvirtinti tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatai. Vadovaudamasi šiais aktais, pareiškėja pažymi, kad prokurorui tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio padarymo dienos nepraėjo 6 mėnesiai, išskyrus numatytą išimtį, kai prokurorui, kuris padarė proceso įstatymų normų pažeidimą, atlikdamas savo funkcijas, tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo 36 mėnesiai.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamu įsakymu jai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas nuo tarnybos – už tarnybinį nusižengimą, tačiau koks tai tarnybinis nusižengimas, nenurodyta. Įsakymo aprašomojoje dalyje išvardinti padaryti veiksmai ar neveikimas net nebuvo tinkamai kvalifikuoti. Todėl, anot pareiškėjos, kokie jos veiksmai ar neveikimas buvo kvalifikuoti kaip tarnybinis nusižengimas, o kokie, kaip galbūt proceso įstatymo pažeidimas, nėra aišku. Jų neatskyrus, neįmanoma nustatyti, ar nėra praėjęs tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

Pareiškėja pažymi, kad niekur nenurodyta, kada ji turėjo atlikti tarnybinio patikrinimo išvadoje minimus veiksmus, todėl neaišku, nuo kurios dienos būtų galima skaičiuoti tarnybinės nuobaudos paskyrimo terminą. Pareiškėjos teigimu, buvo pažeisti Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatų 5 bei 17 punktai, nes Tarnybinio patikrinimo išvadoje nepaaiškinta, kaip konkrečiai pasireiškė jos kaltė: nenurodyta nei kaltės rūšis, nei kaltės laipsnis. Be to, iš Išvados nėra aišku, kuo pasireiškė jos veikimo ar neveikimo neteisėtumas.

Išvadoje realiai konstatuota ne tai, kad ji kažką neteisėtai padarė ar nepadarė, o tai, kaip ji, Komisijos nuomone, turėjo elgtis. Pareiškėjos nuomone, konkrečiu atveju tarnybinė nuobauda buvo pritaikyta už pernelyg bendro pobūdžio normų pažeidimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos pažeistos teisės normos neįtvirtina prokuroro pareigos elgtis (atlikti konkrečius veiksmus) būtent taip, kaip tai nurodyta Išvadoje. Pareiškėja pabrėžia, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu veikia savarankiškai, todėl jis, atsižvelgdamas į tyrimo metu esančias aplinkybes, pats pasirenka ikiteisminio tyrimo kryptį ir galimus veikimo variantus.

Pareiškėja pažymi, kad atsižvelgiant į tarnybinės atsakomybės prigimtį ir pobūdį, šios atsakomybės taikymo pagrindai neabejotinai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus, o teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti.

Pareiškėjos nuomone, kiekvienu atveju turi būti atliktas išsamus tarnybinio pažeidimo tyrimas, o išvada motyvuota, o nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta. Pareiškėjos teigimu, iš Išvados negalima tvirtinti, kad įvardinti faktai atsirado vien dėl jos kaltės. Komisija netyrė jos kaltės dėl kiekvieno konstatuoto tarnybinio pažeidimo, jos nepagrindė ir iš viso kaltės nenurodė, o nenustačius tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai, anot pareiškėjos, yra esminis procedūrinis pažeidimas. Minėti procedūriniai pažeidimai teismo sprendime neanalizuoti ir nemotyvuoti, nors į juos ji buvo atkreipusi dėmesį.

Be to, anot pareiškėjos, teismas sprendime analizuoja ir tokius padarytus pažeidimus, kurie Išvadoje nenurodyti. Pareiškėjos teigimu, teismas nepilnai analizavo ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 23-1-834-08 medžiagą, nes daugelis veiksmų, kuriuos teismas nurodė kaip nepadarytus, iš tikrųjų tyrimo metu buvo padaryti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. XVII b. l. 108-110) prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad skundžiamame įsakyme yra aiškiai išvardinti veiksmai, kurių prokurorė G. R., vykdydama jai pavestą prokurorinę kontrolę ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00834-08 bei vėliau pati atlikdama šį ikiteisminį tyrimą, neatliko. G. R. tarnybinis nusižengimas, išskyrus netinkamą D. K. skundų nagrinėjimą, pasireiškė jai priskirtų funkcijų nevykdymu, t. y. neveikimu. Atsakovas nurodo, kad Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyje yra numatyti skirtingi nuobaudos skyrimo terminai, kadangi yra išskirti dvejopo pobūdžio tarnybiniai nusižengimai.

Už tarnybinius nusižengimus, nesusijusius su proceso įstatymų normų pažeidimais, yra numatytas trumpesnis nuobaudos skyrimo terminas, nes praėjus ilgesniam laikotarpiui nuo jų padarymo dienos pats pažeidimas tampa nebeaktualus, todėl nuobaudos skyrimas praranda efektyvumą. Atsakovas pažymi, kad Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje kalbama apie kitokio pobūdžio, t. y. proceso įstatymo normų, pažeidimus, kuriems dėl savo pavojingo pobūdžio numatytas 36 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas. Atsakovas pabrėžia, kad G.

R. pažeidė BPK normas, todėl tarnybinis nusižengimas traktuotinas kaip procesinių įstatymų normų pažeidimas. Atsakovo manymu, šis 36 mėnesių terminas nėra praleistas. Atsakovo nuomone, tai, kad Išvadoje nėra tiesiogiai nurodyta G. R. kaltės forma, nereiškia, kad atliekant tarnybinį patikrinimą prokurorės kaltė nebuvo nustatyta. Išvadoje, objektyviai įvertinus visas aplinkybes, konstatuota, kad G. R., vykdydama jai pavestą prokurorinę kontrolę ikiteisminiame tyrime Nr. 23-1-00834-08 bei vėliau pati atlikdama šį ikiteisminį tyrimą, nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, netinkamai kontroliavo, kaip vyksta tyrimas, nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai.

Atsakovo nuomone, ryšis tarp neatliktų veiksmų ir prokurorės G. R. veikos tarnybinio patikrinimo metu nustatytas buvo, todėl buvo nustatyta ir G. R. kaltė. Dėl pareiškėjos argumentų, kad nėra įtvirtini jokie privalomi ikiteisminių veiksmų atlikimo terminai, kad prokuroras veikia savarankiškai, atsakovas pažymi, kad K. B. 2009 m. sausio 28 d. rašte buvo aiškiai nurodyti ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuos turėjo atlikti G. R., todėl tokie nurodymai jai buvo privalomi vykdyti. Taip pat Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja R.

C. davė nurodymus, kuriuos pareiškėja taip pat privalėjo vykdyti. Atsakovas, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo motyvais, pažymi, kad G. R. nebuvo užkirstas kelias pasirinkti ikiteisminio tyrimo taktiką, tačiau, kad ir kokia ji butų, atsakovo nuomone, pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai vis tiek turėjo būti atlikti ir kaip galima greičiau.

V. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo sustabdė iki įsiteisės galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-231-184/2011, nagrinėjamoje Panevėžio miesto apylinkės teisme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi atnaujino šią administracinę bylą. Teisėjų kolegija nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-184/2013. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. vasario 14 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-21-350/2014 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį: R. K. ir E. K. pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį išteisino jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi Nr. 2K–439/2014 panaikino Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 14 d. nuosprendį ir paliko galioti apkaltinamojo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. nuteista pagal BK 229 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda, o E. K. nuteistas pagal BK 229 straipsnį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) 36 MGL (4680 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Byloje kilęs ginčas dėl Generalinio prokuroro įsakymų, kuriais pareiškėjai buvo skirta tarnybinė nuobauda ir ji atleista iš tarnybos prokuratūroje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos matyti, kad pati skundžiama tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460, o atleidimas iš tarnybos buvo įvykdytas atsakovo 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie įsakymai yra atskiri administraciniai sprendimai, tačiau jie yra skirti taikyti ir įvykdyti prokurorui skiriamą vieną iš Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje numatytų tarnybinių nuobaudų – atleidimą iš tarnybos. Pirmasis iš paminėtų administracinių sprendimų įgyvendino Prokuratūros įstatymo 40 ir 41 straipsnius, o antrasis, jau esant paskirtai tarnybinei nuobaudai – Prokuratūros įstatymo 44 ir 45 straipsnius. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, jog pareiškėja iš tarnybos buvo atleista du kartus, nėra pagrįsti ir pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu pripažintinos teisingomis.

Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1661 redakcija) 41 straipsnis numatė, kad prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama generalinio prokuroro įsakymu šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Prokurorui tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų nuo tarnybinio patikrinimo išvados dėl prokuroro padaryto įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio pateikimo generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui) dienos. Tarnybinis patikrinimas atliekamas, kai prokuroro veika turi įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių.

Tarnybinis patikrinimas pradedamas nedelsiant, kai gaunama generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) rezoliucija pradėti tarnybinį patikrinimą, ir atliekamas ne ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. I-9 patvirtino Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatus ( toliau tekste – ir Nuostatai), kuriuose nurodyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas, o tarnybinio pažeidimo sudėtis:

1) priešingas teisei veikimas ar neveikimas, 2) kaltė (tyčia ar neatsargumas), 3) neigiamos pasekmės, 4) priežastinis ryšys tarp neteisėto prokuroro veikimo ar neveikimo ir neigiamų pasekmių (5 punktas). Tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant motyvuotą išvadą dėl prokuroro galimai padaryto tarnybinio pažeidimo, kurioje nurodoma: tarnybinio patikrinimo vada ir pagrindas, patikrinimo objektas ir ribos, informacija, duomenys ir dokumentai, kuriais buvo remiamasi atliekant tarnybinį patikrinimą, teisės aktai, aktualūs atliekamam patikrinimui, nustatytos aplinkybės, jų vertinimas ir jas pagrindžiantys duomenys, tikrinamo prokuroro veikos teisinis įvertinimas, priedai; jei konstatuojama, kad padarytas tarnybinis pažeidimas, nurodoma: koks tarnybinis pažeidimas padarytas, kokia teisės akto norma pažeista, pažeidimo padarymo aplinkybės ir jas pagrindžiantys duomenys; kaltės rūšis ir laipsnis; tarnybinio pažeidimo neigiamos pasekmės (padarytas žalos pobūdis, dydis ir kt.); duomenys apie prokuroro tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai, galiojančios nuobaudos); pasiūlymas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo (Nuostatų 17, 17.1, 17.2 punktai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) pareigūno padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio pareigūnas turi teisę gintis, apimtis. Spręsdamas ginčą dėl individualaus administracinio akto skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumo bei teisėtumo, teismas turi nustatyti, ar atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareigūnas padarė veikas, kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 2200/2011 ir kt.).

Nors apeliantė teigia, kad atliekant tarnybinį patikrinimą ir skiriant nuobaudą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, tačiau teisėjų kolegija tokių esminių pažeidimų nenustatė. Tarnybinį patikrinimą atliko Generalinio prokuroro sudaryta komisija per įstatyme nustatytus terminus, pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, buvo surašyta motyvuota tarnybinio patikrinimo išvada, kurios pagrindu Generalinis prokuroras priėmė skundžiamus įsakymus, todėl formaliąja prasme šie aktai yra teisėti.

Dėl nuobaudos pagrįstumo

Pareiškėja savo skunde teismui ginčija tiek paties tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, tiek ir jos veiksmų ( neveikimo) vertinimą, todėl nagrinėjamai bylai pirmiausia būtina ištirti aplinkybę, ar, atlikdama savo pareigas, pareiškėja padarė paminėtame atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakyme nurodytus pažeidimus ir ar Prokuratūros įstatymo taikymo prasme šiame įsakyme nurodyti pažeidimai gali būti pripažinti tarnybiniais nusižengimais.

Iš paminėto atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymo bei 2009 m. spalio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvados (kuri laikytina sudedamąja šio įsakymo dalimi) matyti, kad skundžiama tarnybinė nuobauda paskirta pareiškėjai už tai, kad ji:

1) 2008 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. sausio 30 d. netinkamai kontroliavo, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00834-08: nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai (pareiškėjo ir liudytojų apklausa, įvykio vietos apžiūra, medicininis nukentėjusiosios tyrimas, jos rūbų paėmimas ir tyrimas, kratos, susipažinimas su telefoninių pokalbių išklotinėmis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, nukentėjusiosios raidos tyrimas, O. N. galimo tvirkinimo tyrimas), nedavė rašytinių nurodymų byloje, nepareikalavo, kad būtų pateiktas pranešimas apie tyrimo eigą,

2) 2009 m. sausio 30 d. - birželio 11 d. pati atlikdama ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08, neatliko būtiniausių tyrimo veiksmų,

3) netinkamai nagrinėjo D. K. 2009 m. kovo 2, 6 ir 23 d. pareiškimus tame pačiame ikiteisminiame tyrime.

Išvardinti pažeidimai įsakyme kvalifikuoti kaip proceso įstatymo (BPK 2 str., 63 str., 170 str. 2 d., 178 str.) pažeidimai.

Bylai aktualiose teisės normose - BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio nuostatos išreiškia baudžiamojo proceso greitumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2012). Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Viena iš priemonių, padedančių kovoti su nusikalstamumu, yra tinkamai reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius (baudžiamojo proceso santykius) bei sudaryti tinkamas sąlygas ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Todėl niekas neturėtų toleruoti ir sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R403-11/2007).

BPK 63 straipsnis numato prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų apskundimo tvarką - prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti aukštesniajam prokurorui. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.

BPK 170 straipsnyje yra numatyti prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą: kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (2 d.); prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus (3 d.). Ikiteisminis tyrimas turi būti prioritetinis bylose, kuriose įtariamieji yra suimti, taip pat bylose, kuriose įtariamieji ar nukentėjusieji yra nepilnamečiai.

BPK 178 straipsnio 2 ir 3 dalys numatė, kad proceso dalyviai turi teisę raštu prašyti prokurorą atlikti šio Kodekso XII ir XIV skyriuose numatytus veiksmus. Gavęs tokį prašymą, prokuroras gali pats atlikti prašomus veiksmus; įpareigoti ikiteisminio tyrimo įstaigą tai padaryti; atsisakyti atlikti prašomus veiksmus. Nusprendęs atsisakyti atlikti prašomus veiksmus, prokuroras privalo surašyti nutarimą.

Generalinės prokuratūros 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 (2008 m. birželio 19 d. redakcija) patvirtintų rekomendacijų „Dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ 3 punkte nurodyta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, o pagal 5.2 punktą, prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, pagal savo kompetenciją privalo kontroliuoti, kaip laikomasi reikalavimo ikiteisminį tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus (BPK 176 str.). Detaliau prokuroro veikla yra reglamentuojama minėtų rekomendacijų 7 punkte, kuriame numatyta, jog organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant turi būti laikomasi tiesioginio vadovavimo ir asmeninės atsakomybės principo, t. y. prokuroras ikiteisminiame tyrime, kuriam vadovauja, priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pabaigimo (7.4 p.); prokuroras kartu su ikiteisminio tyrimo įstaiga yra atsakingas už ikiteisminio tyrimo, kurį organizuoja ir kuriam vadovauja, rezultatus (7.5). Generalinės prokuratūros 2010 m. spalio 15 d. įsakymo Nr. I-142 „Dėl Ikiteisminio tyrimo terminų kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6 punkte numatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas, ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pagal savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas per trumpiausią laiką.

Pirmosios instancijos teismas nuosekliai neanalizavo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų veikų padarymo aplinkybių aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimų aspektu, apsiribodamas bendra fraze, kad dėl G. R. netinkamai organizuotos ikiteisminio tyrimo kontrolės buvo praleistas laikas ir prarasti duomenys.

Pirmoji tarnybinio pažeidimo dalis yra susijusi su BPK 2 straipsnyje ir 170 straipsnio 2 dalyje numatytų prokuroro pareigų vykdymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. R. 2008 m. gruodžio 1 d. pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą Kauno apskrities VPK Panemunės PK ir nurodė tyrėjai pateikti pranešimą apie ikiteisminio tyrimo eigą iki 2008 m. gruodžio 30 d. Nors BPK 170 straipsnis numatė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti prioritetinis bylose, kuriose nukentėjusieji yra nepilnamečiai, tačiau pareiškėja iki gruodžio 30 d. nesiėmė jokių priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi tyrimo veiksmai, nekontroliavo, kaip tyrimą atlieka tyrėja, pati taip pat jokių tyrimo veiksmų neatliko. Per pirmąsias tyrimo savaites nebuvo atlikti jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, tik 2008 m. gruodžio 17 d. apklausta nukentėjusioji, jos atstovas, pradėta aiškintis galima įtariamojo buvimo vieta. Po 2008 m. gruodžio 30 d. atliktos nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pareiškėja toliau neskyrė pakankamai dėmesio šiam ikiteisminiam tyrimui, nesirūpino, kad operatyviai būtų atlikta tinkama pareiškėjo ir liudytojų apklausa, įvykio vietos apžiūra, medicininis nukentėjusiosios tyrimas, jos rūbų paėmimas ir tyrimas, kratos, susipažinimas su telefoninių pokalbių išklotinėmis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, nukentėjusiosios raidos tyrimas. Pareiškėja taip pat nepareikalavo iš tyrėjos pranešimo apie ikiteisminio tyrimo eigą ir nedavė jokių rašytinių nurodymų. Būtent šiuo laikotarpiu dėl tyrimo vilkinimo taktikos tapo apsunkintos galimybės nustatyti tiesą, susikomplikavo santykiai su proceso dalyviais, o tai vėliau iššaukė pastovius skundus aukštesniems prokurorams, kas dar labiau užtęsė tyrimo eigą. Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja, šiuo laikotarpiu kontroliuodama ikiteisminį tyrimą, nesigilino į tyrimo eigą, nekvalifikuotai vadovavo tyrimo atlikimui, nekontroliavo, kaip tyrimą atlieka tyrėja, nesiėmė priemonių, kad būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai. Savo neatsargiu neveikimu ji pažeidė BPK 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį.

Antrosios tarnybinio pažeidimo dalies (2009 m. sausio 30 d. - birželio 11 d. pati atlikdama ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08, neatliko būtiniausių tyrimo veiksmų) formuluotės skundžiamame atsakovo įsakyme yra bendrojo pobūdžio ir savaime neatskleidžia pareiškėjos tariamai padaryto tarnybinio nusižengimo turinio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką taikant įstatymus (ABTĮ 13 str.), ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad pareigūnas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo.

Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr. LVAT sprendimus ir nutartis administracinėse bylose: 2010 m. lapkričio 29 d. Nr. A525-1457/2010; 2008 m. gruodžio 1 d. Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008 m.; 2008 m. gegužės 29 d. Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. Nr. A261-242/2008 ir kt.). Analizuojant tuo metu pareiškėjos atliktą ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08, visu pirma pastebėtina, kad Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro 2009 m. sausio 28 d. rašte pareiškėjos vadovams buvo nurodyta perduoti ikiteisminį tyrimą kvalifikuotesniam prokurorui, tačiau pastarieji to nepadarė ir pavedė ikiteisminį tyrimą toliau atlikti pareiškėjai, tinkamai nekontroliuodami, ar ši vykdo minėtus aukštesniojo prokuroro nurodymus, ar kvalifikuotai atlieka ikiteisminį tyrimą.

Per tą laikotarpį ( 95 darbo dienos, iš kurių tik 44 darbo dienas byla buvo pareiškėjos žinioje) buvo atlikta virš 100 ikiteisminio tyrimo veiksmų. Vien tai, kad pareiškėja ne visai tinkamai rinkosi tyrimo taktiką ir veiksmų prioritetus, neįrodo jos kaltės padarius tarnybinį pažeidimą. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra nurodyta jokia konkreti Baudžiamojo proceso kodekso ar Generalinio prokuroro rekomendacijų norma, kurią pažeidė pareiškėja, o vien nuorodos į BPK 2 straipsnį, teisėjų kolegijos nuomone, neužtenka padarytam pažeidimui pagrįsti.

Taip pat nėra nurodyti ir konkretūs būtiniausi (atsakovo nuomone) tuo metu atliktini tyrimo veiksmai, kurie būtų lėmę kitokias ikiteisminio tyrimo pasekmes. Dėl šių priežasčių aplinkybė, kad G. R. 2009 m. sausio 30 - birželio 11 d. netinkamai atliko ikiteisminį tyrimą Nr. 23-1-00834-08, pripažintina neįrodyta ir šalintina iš tarnybinio pažeidimo apimties.

Pasisakydama dėl trečiosios tarnybinio pažeidimo dalies (netinkamo D. K. pareiškimų nagrinėjimo), teisėjų kolegija pripažįsta, kad G. R. į D. K. 2009 m. kovo 2 d. pareiškimą atsakė laisvos formos raštu, o ne nutarimu, todėl tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ji iš tikrųjų tuo pažeidė BPK 178 straipsnio 3 dalį.

Kitų dviejų D. K. pareiškimų nagrinėjimas buvo užbaigtas vienu prokuroro nutarimu, o šiame nutarime nurodytas ne visiškai tinkamas jo apskundimo būdas nesutrukdė D. K. ginti savo teises, apskundžiant nutarimą aukštesniajam prokurorui, todėl laikytinas itin formaliu pažeidimu, kuris neturėtų užtraukti tarnybinės atsakomybės. Dėl šios priežasties ši faktinė aplinkybė taip pat šalintina iš tarnybinio pažeidimo apimties.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja G. R., pažeisdama BPK 2 straipsnį ir 170 straipsnio 2 dalį, 2008 m. gruodžio 1 d. – 2009 m. sausio 30 d. netinkamai kontroliavo, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 23-1-00834-08 ir nesiėmė priemonių, kad nedelsiant būtų atlikti būtiniausi pirminiai tyrimo veiksmai bei pažeisdama BPK 178 str. 3 d., netinkamai atsakė į D. K. 2009 m. kovo 2 d. pareiškimą. Šios pareiškėjos veikos pagrįstai pripažintos tarnybiniu nusižengimu.

Atskirai pažymėtina, kad Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalis apibrėžė prailgintą tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą už procesinius pažeidimus - prokurorui, kuris padarė proceso įstatymų normų pažeidimą atlikdamas savo funkcijas tarnybinė nuobauda gali būti paskirta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos nepraėjo trisdešimt šeši mėnesiai. Pareiškėja savo veikomis pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normas, tai padarė atlikdama savo funkcijas, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nėra praleistas.

Dėl nuobaudos adekvatumo ir proporcingumo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisė pasirinkti atitinkamą tarnybinę nuobaudą įstatymo suteikta turinčiam teisę skirti nuobaudas prokuratūros pareigūnui (šiuo atveju generaliniam prokurorui), tačiau nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 319/2007).

Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje yra nurodyta, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) kvalifikacinio rango pažeminimas; 4) perkėlimas į žemesnes pareigas; 5) atleidimas iš tarnybos. Nei Prokuratūros įstatyme, nei tarnybinių nuobaudų skyrimą prokurorui reglamentuojančiuose Nuostatuose nėra nustatyta draudimo iš karto skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą ar aiškių imperatyvių laipsniškumo taisyklių, pagal kurias konkrečiu atveju būtų parenkamos tarnybinės nuobaudos. Nuostatų 6.2 punktas tik numatė, kad pasirenkant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusio kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes (pažymėtina, kad šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis). Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies pasirinkimas yra tokią nuobaudą taikančio prokuroro (šiuo atveju - Generalinio prokuroro) diskrecija. Tai reiškia, kad teismas gali nesutikti su konkrečia paskirta tarnybine nuobauda tik tuo atveju, kai ji yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui ir tuo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų (ABTĮ 4 str. 6 d.), o prasižengusiam prokurorui galėjo būti paskirta švelnesnė Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1-4 punktuose numatyta nuobauda.

Nagrinėjamoje byloje apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į jos ilgą ir sąžiningą darbą prokuratūroje, ankstesnių nuobaudų neturėjimą, taip pat įvertinti tai, kad jos elgesys realių neigiamų pasekmių nesukėlė, baudžiamoji byla buvo perduota teismui ir išnagrinėta. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų to nepagrįstai nepadarė ir nevisapusiškai įvertino G. R. paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą jos padarytam pažeidimui. Įvertinus Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus motyvus, dėl kurių buvo siūloma skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, darytina išvada, kad skiriant šią tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su jos darbu prokuratūroje, nebuvo įvertintos pažeidimo padarymo priežastys, pareiškėjos kaltės rūšis ir laipsnis. Skiriant tarnybinę nuobaudą iš esmės buvo atsižvelgta tik į tai, kad pareiškėja padarė pažeidimą rezonansinėje baudžiamojoje byloje, o jos padarytas pažeidimas prokuratūrai, kaip valstybės institucijai, sukėlė neigiamas pasekmes, t. y. padarė žalą prokuratūros, kaip valstybės institucijos, ir tarnybos prokuratūroje prestižui bei geram vardui.

Teisėjų kolegija mano, kad paskirtoji tarnybinė nuobauda yra akivaizdžiai neproporcinga ir neadekvati padarytam pažeidimui. G. R. padarytam pažeidimui turėjo įtakos ir kvalifikacijos stoka, pakankamai didelis tiesioginio darbo krūvis, minėto ikiteisminio tyrimo proceso dalyvių neigiamas nusistatymas ir trukdymas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pažeidimas padarytas tik viename ikiteisminiame tyrime, dėl neatsargumo, neveikimu, pareiškėjos veiksmuose nebuvo tyčios nekontroliuoti ikiteisminio tyrimo ar vilkinti jį. Įvertinus teigiamą pareiškėjos charakteristiką, jos tarnybos stažą prokuratūroje, tarnybinių nuobaudų nebuvimą, pareiškėjai turėjo būti skiriama švelnesnė tarnybinė nuobauda.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės kolegijos nutartyje konstatuota, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, kad valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba, kaip yra nagrinėjamu atveju, nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismui panaikinus, o ne pakeitus paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, kai tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. (Administracinė byla Nr. A552-2748/2012)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A6-1129/2006). Pagal nagrinėjamos bylos duomenis darytina išvada, kad pareiškėjos veiksmais buvo padaryta žala prokuratūros, kaip valstybės institucijai, profesijos, visos prokurorų bendruomenės prestižui ir geram vardui, t.y. kilo neigiamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi G. R. padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusios pareigūnės kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes ir kitas jos atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti antra pagal griežtumą tarnybinės nuobaudos rūšimi – papeikimu. Taigi skundžiamu atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P- 460 paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos - keistina į papeikimą.

Pripažinus tarnybinę nuobaudą neproporcinga ir ją pakeitus švelnesne, naikintinas kaip netekęs pagrindo ir todėl neteisėtas atsakovo 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. P-474, kuris įgyvendino atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P- 460 anksčiau skirtą tarnybinę nuobaudą. Nesant paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos – G. R. atleidimas iš tarnybos pripažintinas neteisėtu.

Pareiškėjos prašymas grąžinti ją į tarnybą prokuratūroje tenkintinas. Nors 2012 metais buvo įvykdyta struktūrinė Lietuvos Respublikos prokuratūros sistemos pertvarka ir apylinkių prokuratūros tapo apygardų prokuratūrų padaliniais, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad šie prokuratūros darbo organizavimo pakeitimai trukdytų grąžinti pareiškėją į eitas arba analogiškas prokuroro pareigas. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos iki atleidimo iš tarnybos atliktos funkcijos iki šiol išliko ir jos faktiškai vykdomos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje.

Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, kad jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir prokurorą grąžino į eitas pareigas, prokurorui sumokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kadangi vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumokėjimo klausimas yra tiesiogiai reglamentuotas Prokuratūros įstatyme, pareiškėjos reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį netenkintinas, o atsakovas įpareigotinas vykdyti aukščiau minėtą teisės normą.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir, iš dalies tenkinant pareiškėjos apeliacinį skundą, priimtinas naujas sprendimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjos G. R. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460 Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. paskirtą tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš tarnybos – papeikimu.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. P-474.

Grąžinti G. R. į tarnybą Lietuvos Respublikos prokuratūroje.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą sumokėti G. R. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Likusią pareiškėjos reikalavimų dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Romanas Klišauskas