AS-525-202-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-202/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06953-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 61.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. 2013 m. lapkričio 14 d. (pagal pašto spaudą ant voko), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1D-9825(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį po 199,96 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, ir VRM nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo perskaičiuota iki valstybinės pensijos sumažinimo;

4) sustabdyti administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. gruodžio 9 d. pašalinti skundo trūkumus – pateikti teismui prašymą dėl termino atnaujinimo skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, kuriame būtų nurodytos termino praleidimo priežastys ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai.

Pareiškėjas nepraleisdamas nustatyto termino pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Nurodė, kad nuo 2010 m. vasario gaudamas sumažintą pensiją, nemanė, kad jo teisės pažeidinėjamos, nes žinojo, kad priimtas Laikinasis įstatymas, pensijos sumažintos remiantis jo 4 straipsnio 1 dalimi. Apie pažeistą teisę sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Manė, kad turi teisę kreiptis į teismą per 3 metus nuo sužinojimo apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie galimą teisių pažeidimą sužinojo susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai. Supratęs, kad nebus grąžinta valstybinės pensijos nepriemoka, 2013 m. spalio 23 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi pareiškėjo A. R. prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino. Atsisakė priimti A. R. skundą.

Teismas darė nuorodas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1, 2 dalis, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Kitų termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pažymėjo, kad pareiškėjui, kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų, pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėn., kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pažymėta ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., kuriame Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui ir buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, juolab nuo jo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (2012 m. lapkričio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkintas, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas A. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2013 m. gruodžio 10 d. pirmos instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą.

Nurodo, kad į teismą kreipėsi nepraleidęs 3 metų nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą senaties termino. Skunde teismui nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“. Nuo to laiko nepraėjo treji metai. Kaip nurodė prašyme atnaujinti terminą, nuo 2010 m. vasario, gavęs sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas nemanė, kad jo teisės pažeidinėjamos, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį pensijos ir buvo sumažintos. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo į teismą nesikreipė, nes manė kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti jos neišmokėjimą. Kad tokia nepriemoka nebus išmokėta sužinojo tik po to, kai Lietuvos policijos veteranų asociacija gavo iš VRM atsakymą į kreipimąsi dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo. Apie galimą teisių pažeidimą sužinojo susipažinęs su 2013 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai. Supratęs, kad nebus grąžinta valstybinės pensijos nepriemoka, 2013 m. spalio 23 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą. Mano, kad teismas, pagal jo prašymą turėjo atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą, bylą sustabdyti iki Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui A. R. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas A. R. kreipėsi 2013 m. lapkričio 14 d. (pagal pašto spaudą ant voko), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

Šiuo aspektu reikšminga tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, jam bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjui A. R. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, skundo priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį panaikinti, atnaujinti pareiškėjui A. R. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas