A-146-1282-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1282/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02965-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovams Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 135–136), prašydama: 1) panaikinti Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės tarnybos departamentas, atsakovas) 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 27D-2504 dalį, kuria atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą - 3 747, 25 Lt, susidariusį dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

Pareiškėja, tikslindama skundo dalyką, ir nurodydama prašomos priteisti nepriemokos sumą, atsisakė dalies savo pirminiame skunde išdėstytų reikalavimų (b.l.135-136).

Pareiškėja paaiškino, kad remdamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-52/580/2012), su prašymu kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą, kuris 2012 m. spalio 22 d. sprendime Nr. 27D-2504 informavo, kad įskaitė į tarnybos Lietuvos valstybei stažą laikotarpius nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1993 m. rugpjūčio 20 d., nuo 1997 m. rugpjūčio 18 d. iki 1998 m. rugpjūčio 25 d., nuo 1998 m. rugpjūčio 25 d. iki 1999 m. rugpjūčio 25 d., nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2002 m. birželio 30 d. Tuo pačiu sprendimu atsakovas netenkino prašymo dėl darbo užmokesčio ir kasmetinių atostogų perskaičiavimo, atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo, bei išmokos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo. Su teise į tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra susijusios įstatymais numatytos atitinkamos socialinės garantijos, todėl atsakovas privalėjo apskaičiuoti papildomas darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsakovas to nepadarė ir pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) nuostatas, taip pat konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo buvo neteisingai apskaičiuota ir išmokėta išeitinė kompensacija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos prašė atmeti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 34–39) paaiškino, kad Valstybės tarnybos departamentas 2012 m. spalio 22 d. rašte Nr. 27D-2504 pareiškėją informavo, kad jos reikalavimų dėl darbo užmokesčio perskaičiavimo, kompensacijos ir kt. tenkinti negali, kadangi nėra teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime įpareigojo įskaityti į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą nurodytus laikotarpius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. liepos 3 d. nutarime Nr. 79-4110 konstatavo, kad kol įstatymų leidėjas nepriėmė atitinkamo teisės akto, nustatančio naują teisinį reguliavimą, santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas, teisės taikymo klausimus gali spręsti tik teismai. Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas nėra priėmęs atitinkamo teisės akto, nustatančio kompensacijų mechanizmą valstybės tarnautojams, kuriems nebuvo įskaitomas stažas Lietuvos valstybei dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, todėl įstatymų leidėjo neišspręstą klausimą gali spręsti tik teismai. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu, įpareigojo Valstybės tarnybos departamentą įskaityti į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą nurodytus laikotarpius, tačiau kompensacijų taikymas pareiškėjai nebuvo nagrinėtas, nes pareiškėja minėtoje byloje tokio reikalavimo nekėlė. Naikinti Valstybės tarnybos departamento 2012 m. spalio 22 d. raštą Nr. 27D-2504 (ar jo dalį) nėra pagrindo.

Dėl atitinkamų kompensacijų išmokėjimo atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, numatytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėja, reikalaudama priteisti darbo užmokesčio nepriemoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2009 m. sausio 26 d., praleido nustatytą bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą. Be to, remiantis Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu pareiškėja į teismą turėjo kreiptis per vieną mėnesį nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 79-4110 įsigaliojimo dienos, o kreipėsi tik 2012 m. lapkričio mėnesį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 146–149) nutraukė bylą dėl pareiškėjos skundo dalies, kurioje pareiškėja prašė panaikinti Valstybės tarnybos departamento 2012 m. spalio 22 d. rašto Nr. 27D-2504 dalį, kuria atsakovas atsisakė tenkinti jos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą. Taip pat nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėja atsisakė savo skundo. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas patenkino, t.y. priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, 3 747,25 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-52/580/2012) įpareigojo Valstybės tarnybos departamentą, be kita ko, į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1993 m. rugpjūčio 20 d., nuo 1997 m. rugpjūčio 18 d. iki 1998 m. rugpjūčio 25 d., nuo 1998 m. rugpjūčio 25 d. iki 1999 m. rugpjūčio 25 d., nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2002 m. birželio 30 d. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-52/580/2012 yra pripažinta pareiškėjos R. L. teisė į stažą bei į jo nulemtas kitas socialines garantijas, todėl ji turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies taikymo.

Atsižvelgęs į tai, teismas patenkino pareiškėjos reikalavimą dėl 3747,25 Lt išmokų, susijusių su darbo apmokėjimu (b. l. 128-129), t. y. tarnybinio atlyginimo, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos, priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 10 d., t. y. už laikotarpį, neviršijantį 3 metų nuo skundo pateikimo teismui (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., 16 str., 23-26 str., 36 str., 41 str. 2 d., Darbo kodekso 27 str., 177 str.). Pažymėjo, kad nors pareiškėja R. L. nurodo, jog prašo priteisti tik neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą, iš jos atstovės teismo posėdyje pateikto paaiškinimo ir atsakovo pateikto apskaičiavimo (b. l. 128-129), teismas nustatė, kad pareiškėja prašo priteisti ir išeitinės išmokos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, susidariusį nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 10 d. dėl neteisingo stažo skaičiavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje pažymėjo, kad šio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 8, 2006, p. 160-167 ir kt.). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Valstybės tarnybos departamento 2012 m. spalio 22 d. rašto Nr. 27D-2504 dalį, kuria atsakovas atsisakė tenkinti R. L. 2012 m. rugsėjo 24 d. prašyme išdėstytus reikalavimus, t.y. išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio, neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas išeitinės išmokos skirtumą, susidariusį dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo, taip pat 0,06 procento dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, teismas nutraukė. Motyvavo tuo, kad teisės aktai nenustato ikiteisminės tvarkos tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti teisme, o Valstybės tarnybos departamento 2012 m. spalio 22 d. rašto Nr. 27D-2504 dalis, kuria atsakovas informavo pareiškėją apie atsisakymą tenkinti jos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašyme išdėstytus reikalavimus, nėra administracinis aktas, kadangi nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjos teisių ar pareigų, atitinkamai – negali būti administracinės bylos dalyku (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėja atsisakė dalies savo reikalavimų Valstybės tarnybos departamentui, t.y. reikalavimų įpareigoti išmokėti neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, susidariusį dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo (nuo Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 3.1-K 31-(5.1) „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo“ priėmimo iki 2009 m. lapkričio 21 d.); įpareigoti išmokėti vidutinį atlyginimą už pavėluotą viso priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimą nuo atleidimo dienos (2010 m. birželio 30 d.) iki visiško atsiskaitymo dienos; įpareigoti išmokėti 0,06 procento dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną. Teismas pažymėjo, kad atsisakymo nuo skundo ir bylos nutraukimo pasekmės, t. y. kad tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko į teismą kreiptis nebegalės (ABTĮ 102 str. 3 d.), pareiškėjai yra žinomos.

III. Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 156–161) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliantas prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti Darbo kodekso 298 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ar Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Be to, apeliantas prašo tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nepatenkintų apeliaciniame skunde išdėstyto reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir teismo sprendimo vykdymą atidėti vienerius metus arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per dvejus metus.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Įstatymas negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, negali galioti atgal. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas galioja į praeitį ir priteisė pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį. Valstybės tarnybos departamentas, elgdamasis sąžiningai ir teisėtai, visą laiką pareiškėjai mokėjo darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas remdamasis galiojančiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo išvadoms, kad atsakovas elgėsi neteisėtai.

2. Pagal ABTĮ 33 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą pareiškėja dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo turėjo kreiptis į teismą per mėnesį nuo darbo santykių pabaigos bei Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo, tačiau kreipėsi praleidusi šį terminą.

3. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos skirtumą, t. y. patenkino tuos reikalavimus, kurių pareiškėja atsisakė (ABTĮ 52 str.) ir teismas šią bylos dalį nutraukė. Todėl nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensavimas ir išeitinės išmokos kompensavimas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas.

4. Atsižvelgiant į ribotas Lietuvos valstybės finansines galimybes, į tai, kad dėl Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas antikonstitucinėmis, neapskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis turės būti kompensuota plačiam asmenų ratui visos valstybės mastu, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimo vykdymas turėtų būti atidėtas vienerius metus arba mokėjimai turi būti išdėstyti proporcingomis dalimis.

Pareiškėja R. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 165–168), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas iš esmės grindžiamas argumentais, kuriuos pareiškėja buvo išdėsčiusi savo skunde pirmosios instancijos teismui. Be to, pareiškėja nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui nesumokėto darbo užmokesčio skaičiavimus, atliktus atsižvelgiant į įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52/580/2012 nustatytą bei atsakovo 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu patvirtintą tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Į šiuos skaičiavimus yra įtrauktos neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir neišmokėtos išeitinės kompensacijos sumos. Pareiškėja su šiais skaičiavimais sutiko.

2. Pareiškėja akcentuoja, kad ji šioje byloje apskundė atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 27D-2504 2-ąją dalį, kuria Valstybės tarnybos departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą, pateiktą remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52/580/2012. Skundą teismui dėl atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 27D-2504 dalies pareiškėja pateikė nepraleidusi ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio termino.

4. Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu teisės normos, kurios yra susijusios su nuo tarnybos stažo priklausančių garantijų taikymu, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ginčas sprendžiamas vadovaujantis priedo už stažą dydį nustatančia Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, kuri galiojo nuo įstatymo priėmimo dienos ir nebuvo keičiama bei peržiūrima Konstitucinio Teismo.

5. Pareiškėjos nuomone, atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis, siekdamas vilkinti priteistų sumų išmokėjimą, todėl pareiškėja prašo skirti atsakovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įpareigojant pusę šios sumos sumokėti pareiškėjai (CPK 95 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių nepriemokų, kurios susidarė atsakovui neteisingai apskaičiavus pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Byloje yra duomenys apie tai, kad yra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo

2012 m. liepos 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012, kuriuo teismas įpareigojo atsakovą Valstybės tarnybos departamentą į pareiškėjos R. L. tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1993 m. rugpjūčio 20 d., nuo 1997 m. rugpjūčio 18 d. iki 1998 m. rugpjūčio 25 d., nuo 1998 m. rugpjūčio 25 d. iki 1999 m. rugpjūčio 25 d., nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 21 d. ir nuo 2000 m. rugpjūčio 30 d. iki 2002 m. birželio 30 d., kuriais ji ėjo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojo pareigas. ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012, Valstybės tarnybos departamentas priėmė 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr.27V-114, kuriuo įskaitė į R. L. tarnybos Lietuvos valstybei stažą laikotarpius, nurodytus minėtame teismo sprendime.

Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad atsižvelgiant į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nustatomas šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė. Tarnybos Lietuvos valstybei stažas turi įtakos šiuo įstatymu numatytų socialinių garantijų apimčiai, tarp jų išeitinės išmokos ir kompensacijos, kuri įstatymo numatytais atvejais mokama atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui, dydžiui (VTĮ 41 str.).

Atsakovas, įskaitęs į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendime nurodytus laikotarpius, 2012 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 27D-2504 nesutiko tenkinti pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymo ir išmokėti darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokas, susidariusius dėl netinkamai apskaičiuoto tarnybos Lietuvos valstybei stažo. Nesutikdama su šiuo atsakovo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 27D-2504 dalį, kuria atsisakyta tenkinti minėtus prašymus ir įpareigoti atsakovą išmokėti darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei išeitinės kompensacijos skirtumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 3 747, 25 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės kompensacijos skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Kitą bylos dalį teismas nutraukė.

Atsakovo apeliacinis skundas yra siejamas su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjai 3 747, 25 Lt nepriemoką.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Apelianto skundžiamą 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį (administracinė byla Nr.A662-1504/2013), kuria apeliacinės instancijos administracinis teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą (administracinė byla Nr. I-1426-244/2013) ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas savo apeliaciniame skunde iš naujo kelia kai kuriuos klausimus (dėl ieškinio senaties termino, Konstitucinio Teismo nutarimo galios į ateitį), į kuriuos jau yra atsakyta šioje byloje priimtoje įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo nurodyta pašalinti procesinius pažeidimus dėl administracinio teismo aktyvaus vaidmens išreikalaujant bylos aplinkybėms nustatyti reikšmingus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes (ABTĮ 57 str.4 d., 81 str.), išreikalavus įrodymus nustatyti konkrečius neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės kompensacijos dydžius, susidariusius dėl neteisingai apskaičiuoti pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažo.

Teisėjų kolegija primena, kad įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje buvo nustatyta, jog pareiškėja turi teisę į su darbo santykiais susijusias išmokas (neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos skirtumą), kurios susidarė dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos Lietuvos valstybei stažo. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo argumentą, esą pareiškėja praleido senaties terminą, kadangi į teismą turėjo kreiptis per vieną mėnesį nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo dienos arba per vieną mėnesį nuo darbo santykių pabaigos (2010 m. birželio 30 d.), atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja skundą teismui padavė 2012 m. lapkričio 22 d., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjos piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. ir pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėja turi teisę į jos prašomas priteisti nepriemokas už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (atleidimo iš tarnybos dienos).

Taigi laikotarpis už kurį teisme gali būti apginta pažeista pareiškėjos teisė į teisingą apmokėjimą už darbą yra nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje ir šiuo klausimu teisėjų kolegija iš naujo nepasisako.

Dėl apelianto nurodyto ABTĮ 33 straipsnio teisėjų kolegija pažymi, kad šioje įstatymo normoje yra nustatytas procesinis kreipimosi į administracinį teismą terminas. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė dėl atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 27D-2504 dalies, kuria atsisakyta patenkinti jos prašymą dėl su tarnybos santykiais susijusių nepriemokų išmokėjimo, panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą gavo 2012 m. lapkričio 22 d. Taigi šio akto apskundimo termino pareiškėja nėra praleidusi (ABTĮ 33 str.).

Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas nenustato per kokį laiko tarpą (terminą) asmuo gali apginti savo pažeistas teises teisme dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, priteisimo. Todėl nagrinėjant tarnybinius ginčus šiuo aspektu yra taikomos Darbo kodekso normos (DK 27 str.). Esant specialiajam (ABTĮ 33 straipsnio taikymo prasme) Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises dėl su darbo santykiais susijusių nepriemokų, dėl tokio pobūdžio reikalavimų ABTĮ 33 straipsnio nuostatos netaikomos.

Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu (Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Atsižvelgiant į minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėja turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies taikymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje konstitucinės jurisprudencijos kontekste yra išsamiai pasisakyta, jog Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Nurodyta, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Atsižvelgdama į tai, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste jau yra pasisakyta dėl ginčui išspręsti taikytinų Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo nuostatų taikymo kartu atsižvelgiant į Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį, teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento iš naujo nepasisako.

Tikrinamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį, įpareigojo atsakovą apskaičiuoti neišmokėto pareiškėjai darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos sumas, kurių pareiškėja negavo dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos Lietuvos valstybei stažo. Atsakovas tokius skaičiavimus pateikė (b.l.128-129). Pareiškėja su jais sutiko, patvirtindama tai teismui raštu (b.l.125) ir, atsižvelgdama į pateiktus skaičiavimus, patikslino skundo dalyką, t. y. prašė panaikinti atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr.27D-2504 dalį, kuria atsakovas atsisakė tenkinti prašymus, taip pat prašė įpareigoti atsakovą išmokėti 3 747,25 Lt neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą. Būtent tokio dydžio nepriemokos suma (atskaičiavus mokesčius) yra nurodyta atsakovo pateiktoje skaičiavimų lentelėje. Patikslindama skundo dalyką, pareiškėja nurodė, kad atsisako savo skundo reikalavimų dėl atsakovo įpareigojimo: išmokėti neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, susidariusį nuo Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 3.1-K 31-(5.1) priėmimo iki atleidimo dienos (2010 m. birželio 30 d.); išmokėti neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalį, susidariusią dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo ir vidutinio atlyginimo apskaičiavimo; išmokėti vidutinį atlyginimą už pavėluotą viso priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimą nuo atleidimo dienos (2010 m. birželio 30 d.) iki visiško atsiskaitymo dienos; išmokėti 0,06 procento dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną. Pirmosios instancijos teismas bylos dalį, kurioje pareiškėja atsisakė šių savo reikalavimų, nutraukė.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas patenkino ir tuos pareiškėjos reikalavimus, kurių ji atsisakė ir teismas šią bylos dalį nutraukė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo. Iš atsakovo pateiktos pareiškėjos stažo ir išmokų perskaičiavimo lentelės, parengtos atsižvelgiant į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą, apskaičiuotą vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012, turinio matyti, kad į pareiškėjos patikslintame skunde prašytą priteisti ir teismo priteistą 3 747, 25 Lt sumą įeina pareiškėjos nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d. negautas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos skirtumas, t. y. nepriemokos, kurios susidarė dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo neteisingo skaičiavimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjos skundo dalyko patikslinime suformuluotas reikalavimas priteisti iš atsakovo 3 747,25 Lt darbo užmokesčio skirtumą pavartotos sąvokos prasme nėra visiškai tikslus, nes, kaip jau minėta, į šią sumą įeina ne tik darbo užmokesčio nepriemoka, bet ir kompensacija už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos skirtumas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas savo reikalavimus pirmosios instancijos teisme gali koreguoti teismo posėdyje. Galutiniai skundo (prašymo reikalavimai) išdėstomi teisminių ginčų metu (ABTĮ 82 str. 7 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nors ir neaptarė atsakovo pateiktų skaičiavimų ir nenurodė iš kokių nepriemokų susideda pareiškėjai priteista 3 747, 25 Lt suma, tačiau akcentavo, kad teismo posėdyje dalyvavusi pareiškėjos atstovė prašė priteisti ne tik darbo užmokesčio nepriemoką, kaip nurodyta skundo reikalavimo patikslinsime, bet ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos skirtumą. Ši pareiškėjos atstovės pozicija pirmosios instancijos teismo posėdyje laikytina skundo reikalavimo dėl nepriemokos, susidariusios dėl neteisingai apskaičiuoto tarnybos Lietuvos valstybei stažo, patikslinimu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjai priteistą 3 747,25 Lt sumą (nurodyta be mokesčių) įeina neišmokėto darbo užmokesčio, išeitinės kompensacijos skirtumas bei kompensacija už nepanaudotas atostogas nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d., t.y. apelianto pateiktuose pirmosios instancijos teismui skaičiavimuose nurodyta suma, su kuria pareiškėja sutiko ir, kaip matyti iš atsiliepimo į apeliacinį skundą, šios savo pozicijos nepakeitė. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėja pirmosios instancijos teisme atsisakė savo reikalavimų dėl išeitinės kompensacijos skirtumo bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d. priteisimo.

Pagrindo tokioms išvadoms nesuteikia ir 2013 m. lapkričio 8 d. pareiškėjos skundo dalyko patikslinimas (b. l. 135–136). Pareiškėja, tikslindama skundo dalyką (b. l. 135–136) ir nurodydama prašomą priteisti 3 747,25 Lt nepriemoką, pavadintą darbo užmokesčio skirtumu, į kurią, kaip jau buvo minėta, įeina ir kompensacija už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos skirtumas, tuo pačiu procesiniu dokumentu atsisakė dalies savo 2012 m. lapkričio 22 d. skundo reikalavimų, tarp jų reikalavimų įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2010 m. birželio 30 d., taip pat išmokėti neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalį, susidariusią dėl netinkamo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo.

Pažymėtina, kad šie pareiškėjos reikalavimai buvo nekonkretūs, t. y. nebuvo prašoma priteisti konkrečias sumas, be to, jie apėmė ne tą patį ginčo laikotarpį, kurį pareiškėja nurodė skundo patikslinime (nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. birželio 30 d.). Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukęs bylos dalį dėl šių pareiškėjos atsisakytų reikalavimų, priteisė pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos skirtumą, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir remiantis pirmiau aptartais motyvais negali būti vertinama kaip pareiškėjos pareikštų reikalavimų ribų peržengimas (ABTĮ 52 str.).

Minėta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atsižvelgiant į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, nustatomas šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto priedo dydis ir šio Įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų kasmetinių papildomų atostogų trukmė, be to, tarnybos stažas turi įtakos išeitinės kompensacijos dydžiui (VTĮ 41 str.). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas į valstybės tarnautojo darbo užmokestį įeina ir priedai. Šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja, kad valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Todėl darytina išvada, kad šiuo administraciniu ginču pareiškėja pagrįstai siekia gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, t. y. gauti priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kurio ji negavo dėl antikonstituciniu pripažinto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto reglamentavimo taikymo, taip pat su neteisingu tarnybos stažo apskaičiavimu susijusią kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei išeitinės išmokos skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjai 3 747,25 Lt darbo užmokesčio, išeitinės kompensacijos skirtumus bei kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylos nutraukimo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 27D-2504 dalis, kuria Valstybės tarnybos departamentas atsisakė tenkinti pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą, yra informacinio pobūdžio. Todėl teismas bylą šioje dalyje nutraukė iš esmės pagrįstai. Atsakovas šioje sprendimo dalyje priminė pareiškėjai, kad teismas įpareigojo tik įskaityti atitinkamus laikotarpius į pareiškėjos tarnybos stažą, todėl Departamentas pagal kompetenciją negali tenkinti jos prašymo. Atsižvelgiant į minėtus atsakovo motyvus darytina išvada, kad pareiškėjai teisines pasekmes sukelia atsakovo neveikimas, kuris atsispindi atsakovo 2012 m. spalio 22 d. rašto Nr. 27D-2504 2 dalyje (atsakovas nenagrinėjo pareiškėjos prašymo iš esmės ir jai neatsakė pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nesprendė dėl prašymo persiuntimo kitai valstybės institucijai, jei turėjo pagrindo manyti, kad pagal kompetenciją negali išspręsti).

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo arba mokėjimo išdėstymo. Atsakovo prašymas nepagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, o tik abstraktaus pobūdžio teiginiu apie valstybės ribotas finansines galimybes. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai priteista suma (3 747,25 Lt) nėra didelė ir ji valstybės biudžetui negali turėti pastebimos įtakos.

Atsakydama į pareiškėjos atsiliepimo argumentą, kad atsakovas piktnaudžiauja savo teisėmis, siekdamas vilkinti priteistų sumų išmokėjimą, todėl jam turėtų būti skirta bauda, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi bylos proceso šalies pasinaudojimas įstatymu suteikta teise (ABTĮ 53 str. 2 d., 127 str. 1 d.) paduoti apeliacinį skundą negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas