eAS-378-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-378-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00087-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. sausio 6 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9092(11); 2) priteisti iš VRM neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 1 153,12 Lt (333,97 Eur), susidariusią už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad įstatymai, kuriais remiantis jai buvo perskaičiuota valstybinė pensija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkmečiui, pensijos dydis bus atstatytas, o praradimai – kompensuoti. Tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus nutarimą, suprato, kad pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Manė, jog 3 metų termino skundui paduoti nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašė jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl buvo apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas konstatavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.) analogiško pobūdžio bylose ne kartą buvo išaiškinta, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įvertinus pažeistos teisės pobūdį, nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Kadangi valstybinė pensija pareiškėjai paskirta 2013 m. birželio mėn., nagrinėjamu atveju taikomos įstatymų nuostatos, galiojusios valstybinės pensijos pareiškėjai paskyrimo metu, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios 6 mėnesių terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti.

Valstybinė pensija pareiškėjai paskirta 2013 m. birželio mėn., todėl 6 mėn. terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjai buvo išmokėta pirma pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) sumažinta valstybinė pensija, šiuo atveju – nuo 2013 m. liepos mėn., skundą teismui pareiškėja galėjo pateikti iki 2014 m. sausio mėn. Tačiau pareiškėja į VRM dėl valstybinės pensijos nepriemokos kreipėsi 2014 m. lapkričio 11 d., o skundą teismui padavė 2015 m. sausio 6 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindė tuo, kad tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d, nutarimą, jai tapo žinoma, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl termino tokio pobūdžio bylose atnaujinimo, tuo tarpu objektyvių priežasčių, dėl kurių praleido terminą paduoti skundą, nenurodė. Teismas pažymėjo, kad, kaip skunde nurodė pati pareiškėja, faktas, jog Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis perskaičiuojamos valstybinės pensijos, prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjai tapo žinomas dar iki valstybinės pensijos jai paskyrimo (2013 m. birželio mėn.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose buvo suformuota 2013 m. kovo mėn., galutinai suformuota 2013 m. lapkričio mėn. Taigi pareiškėjos žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis į teismą laikytinas pareiškėjos nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Jokių objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių ji praleido terminą skundui paduoti, pareiškėja nenurodė. Teismo vertinimu, šiuo atveju terminas pareikšti reikalavimui priteisti pareiškėjai iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios priklausiusių priežasčių.

Teismas pažymėjo, kad nuo pareiškėjos suvokimo apie galimą jos teisių pažeidimą praėjo pakankamai daug laiko. Pareiškėja nuo 2013 m. liepos mėn., kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, dar 2012 m. rugsėjo mėn. žinodama, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai, iki 2013 m. lapkričio mėn. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Teismas laikė, kad toks delsimas teismo yra nepateisinamai ilgas, todėl pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių ir individualių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, konstatavo, jog prašymo dėl termino atnaujinimo patenkinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą netenkintas, pareiškėjos skundą šioje dalyje atsisakyta priimti.

VRM 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9092(11) atsisakyta priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjai teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju taikytinas 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra nusprendusi dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį.

2. Po Konstitucinio Teismo nutarimo pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Tuo tarpu įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

3. Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatų yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti minėto įstatymo konstitucingumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja V. K. 2015 m. sausio 6 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 1D-9092(11); 2) priteisti iš VRM neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 153,12 Lt (333,97 Eur), susidariusią už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Teismo vertinimu, jokių objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių ji praleido terminą skundui paduoti, pareiškėja nenurodė.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Valstybinė pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2013 m.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai V. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2013 m. birželio 5 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 m. liepos mėnesį, t. y. gavusi pirmą pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2013 m. birželio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 6 d., taigi nepraleidusi minėto 3 metų termino. Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo, remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes skundas paduotas nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas 6 mėn. terminas skundui paduoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos praktikos dėl 3 metų termino taikymo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatų taikymo, negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius