A-662-2093-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2093/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05161-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 13.5; 13.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims 726-ojo daugiabučio namo savininkų bendrijai ir Ž. K. dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) statybos darbų sustabdymo aktą Nr. SSU-00-130910-00001 (toliau – ir Aktas).

Paaiškino, kad daugiabučiame name, kuriame jai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2000 metais buvo įsteigta 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – ir Bendrija), kurios narė yra pareiškėja. 2003 metais buvo pradėtas rengti ir su Bendrijos pirmininku P. B. suderintas šio namo rekonstrukcijos projektas, pagal kurį, be kitų darbų, buvo numatyta įrengti keturis balkonus iš kiemo pusės. Šiems darbams 2009 metais buvo gautas statybos leidimas. Tačiau 2010 metais dėl stogo remonto ir palėpės rekonstrukcijos kilo konfliktas su kaimyninio (duomenys neskelbtini) buto savininke Ž. K., nes pastaroji įsirengė palėpę virš savo buto, nesuderinusi projekto su jau įrengtos virš pareiškėjos buto palėpės projektu, ir tai konstatavo Inspekcija. Pareiškėjos teigimu, pagal Bendrijos užsakytą projektą ir Bendrijos narių duotus rašytinius sutikimus, balkonas už pareiškėjos lėšas turėjo būti statomas ir prie pareiškėjos buto. Statybos darbai buvo pradėti, tačiau Ž. K., be Bendrijos narių visuotinio susirinkimo sprendimo tapusi Bendrijos pirmininke, 2013 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu sustabdyti statybos darbus, ir atsakovas, nepatikrinęs Ž. K. įgaliojimų, surašė Aktą, su kuriuo pareiškėja nesutiko. Pareiškėjos manymu, visų pirma, Aktas surašytas pažeidžiant esminius viešojo administravimo principus, nes atsakovas privalėjo patikrinti prašymą teikusio asmens įgaliojimus, kadangi prašymas sustabdyti statybos darbus buvo teikiamas juridinio asmens vardu. Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, nagrinėjamu atveju privalėjo elgtis taip, kad nebūtų pažeistas teisės principas ex iniuria ius non oritur.

Taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl Bendrijos prašymo (sprendimo), pasirašyto Ž. K. vardu, teisėtumo pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, nes sprendimas pasirašytas Bendrijos neįgalioto ar neturinčio kompetencijos tokį dokumentą pasirašyti asmens, o pagal Juridinių asmenų registro duomenis, Ž. K. nėra nei Bendrijos pirmininkė, nei Bendrijos įgaliota pasirašyti tokius sprendimus ar kitus dokumentus. Be kita ko, teigė, kad pagal Bendrijos įstatus (22.3. 22.7 p.) Bendrijos ūkinės veiklos organizavimo ir valdymo bei disponavimo tvarkos nustatymas yra išimtinė Bendrijos narių susirinkimo kompetencija, kuri nėra priskirta nei Bendrijos valdybai, nei Pirmininkui, nei atskiriems Bendrijos nariams. Tai numato ir Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (20 str. 3 ir 7 d.). Skundžiamas Aktas, anot pareiškėjos, pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, nes pagal finansavimo sutartį su Bendrija balkono statybą pareiškėja finansuoja savo lėšomis, o Bendrijos nariams išreiškus pritarimą ir sudarius minėtą finansavimo sutartį, ji turi teisėtą lūkestį, kad galės šiuos darbus pabaigti, kadangi jokių pažeidimų ar neteisėtų veiksmų įgyvendinant rekonstrukcijos projektą nepadaryta.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teismui yra pateikusi ieškinį dėl Bendrijos valdymo organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau minėta civilinė byla dar nėra išnagrinėta. Pasak atsakovo, Inspekcijoje 2013 m. rugpjūčio 27 d. buvo gautas Bendrijos pareiškimas, kuriame (duomenys neskelbtini) gyventojai prašė imtis teisinių priemonių, kurios galėtų padėti sustabdyti nelegalias statybas, pradėtas vidiniame namo kieme, nes jie prieštarauja neteisėtiems pareiškėjos veiksmams, t. y. balkono įrengimui trečiame namo aukšte. Šis pareiškimas yra pasirašytas namo gyventojų, ant jo uždėtas Bendrijos antspaudas, o kaip Bendrijos pirmininkė pasirašė Ž. K.. Inspekcijoje 2013 m. rugsėjo 5 d. buvo gautas Bendrijos prašymas, kuriuo minėtos Bendrijos nariai, atstovaujami Bendrijos pirmininkės Ž. K., informavo Inspekciją, jog name, esančiame (duomenys neskelbtini), vyksta daugiabučio namo rekonstrukcijos darbai, kurie pažeidžia viso namo gyventojų interesus. Prašyme pažymėta, jog Bendrija neigia jai išduoto leidimo teisėtumą ir prašo sustabdyti statybas, kol Vilniaus apygardos teisme bus priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2081-88/2013 dėl dokumentų klastojimo gaunant statybos leidimą. Prašymas taip pat pasirašytas Bendrijos pirmininkės Ž. K. ir patvirtintas Bendrijos antspaudu.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 33 straipsnio 1 dalies 4 punktas suteikia Inspekcijai teisę sustabdyti statinio statybą, kai to reikalauja statytojas. Remiantis minėta įstatymo norma, gavus Bendrijos prašymą, kuris pasirašytas Bendrijos pirmininkės ir patvirtintas Bendrijos antspaudu, 2013 m. rugsėjo 9 d. Inspekcijos specialistas surašė skundžiamą Aktą. Atsakovo teigimu, pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. Inspekcijoje gautą Bendrijos pranešimą, Bendrijai visose institucijose atstovauja jos pirmininkė Ž. K. ir kitam asmeniui nėra išduotas leidimas atstovauti Bendrijai. Be to, aplinkybę, jog Ž. K. yra Bendrijos pirmininkė, patvirtina ir Bendrijos 2011 m. rugsėjo 16 d. protokolo Nr. 726 išrašas. Atkreipė dėmesį, jog Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme nėra numatyta, jog bendrijos pirmininkas, veikdamas bendrijos vardu, privalo turėti bendrijos narių suteiktą įgaliojimą. Atsakovo manymu, pareiškėja savo reikalavimus grindžia tik abstraktaus pobūdžio pastebėjimais, o teiginių apie Bendrijos pirmininkės veiksmų neteisėtumą nepagrindė nei teisės normomis, nei rašytiniais įrodymais. Taigi pareiškėja neįrodė, kaip administracinis aktas pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nors pareiškėja tvirtina, jog dar 2003 m. buvo pradėtas rengti ir su buvusiu Bendrijos pirmininku neva buvo suderintas namo rekonstrukcijos projektas, tačiau namo gyventojai jokio suderinto rekonstrukcijos projekto nėra matę. Dar 2001 m. pareiškėja bei jos sutuoktinis J. K. (J. K.) pradėjo teikti siūlymus Bendrijos pirmininkui dėl namo rekonstrukcijos, tačiau joks projektas, pagal kurį būtų galima atlikti rekonstrukcijos darbus, suderintas nebuvo. Bendrijos narių 2003 m. spalio 6 d. susirinkime J. K. pateikė svarstymui balkonų įrengimo bei stogo rekonstrukcijos projektą, tačiau jokio sprendimo dėl rekonstrukcijos taip pat nebuvo priimta. Pažymėjo, kad pati pareiškėja niekada susirinkimuose nedalyvaudavo, o juose dalyvaudavo tik J. K., kuris buto savininkės įgaliojimo neturėdavo. Dar kartą apie namo rekonstrukcijos darbus buvo svarstoma Bendrijos narių susirinkime, įvykusiame 2006 m. kovo 22 d., kuriame buvo nutarta pritarti pareiškėjos pateiktam pasiūlymui dėl laiptinės rekonstrukcijos iš kiemo pusės, kurios metu būtų pakeltos laiptinės išorinės sienos bei pakeistas bendrojo naudojimo stogas. Buvo numatyta, kad projekto užsakovas L. K. projektą privalo suderinti su Bendrija, o projekto įgyvendinimui turėjo būti gautos rekonstrukcijos techninės sąlygos, nes namas patenka į paminklosaugos teritoriją. Iki 2010 m. Bendrijai nieko nebuvo žinoma apie rekonstrukcijos projekto įgyvendinimą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Vilniaus MSA) 2009 m. lapkričio 12 d. Bendrijos vardu išdavė statybos leidimą, kuriuo buvo leista atlikti rekonstrukcijos darbus, tačiau paaiškėjo, kad net nesuderinus rekonstrukcijos projekto su Bendrijos nariais ir nedalyvaujant Bendrijos pirmininkei, statybos leidimą Bendrijos vardu gavo J. K.. Dėl galimo dokumento suklastojimo buvo pateiktas pareiškimas policijai pradėti ikiteisminį tyrimą ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje teisiamasis yra J. K.. 2010 m. spalio 28 d. įvyko Bendrijos narių susirinkimas, kurio metu buvo nutarta nevykdyti jokių statybos darbų, kol nebus baigtas ikiteisminis tyrimas. Šio Bendrijos narių susirinkimo sprendimo nesilaikyta ir statybos darbai buvo tęsiami. Kadangi pareiškėja reikalavimams sustabdyti statybos darbus nepakluso, Bendrijos pirmininkė kreipėsi į Inspekciją dėl statybos darbų sustabdymo.

Bendrija nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog Bendrijos pirmininkė Ž. K. neturėjo teisės veikti Bendrijos vardu, nes Ž. K. Bendrijos pirmininke buvo išrinkta 2005 m. birželio 13 d. susirinkime, o dar kartą perrinkta 2011 m. ir 2013 m. Tvirtino, kad Bendrijos įstatai suteikia Bendrijos pirmininkui teisę kontroliuoti, kaip daugiabučio namų patalpų savininkai vykdo savo prievoles, susijusias su bendrojo naudojimo objektų priežiūra bei naudojimu, teikia pasiūlymus teisėsaugos institucijoms ir valstybinės statinių priežiūros tarnyboms, o taip pat ir įgalina Bendrijos pirmininką atstovauti Bendrijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. K. atsiliepime į pareiškėjos skundą, pritardama Bendrijos atsiliepimo motyvams, su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja klaidina teismą, nurodydama, jog konfliktas tarp Ž. K. ir pareiškėjos kilo 2010 m. dėl neva neteisėto palėpės įrengimo, nes konfliktas tarp jos ir pareiškėjos sutuoktinio J. K. kilo po to, kai paaiškėjo, kad jis Bendrijos vardu gavo statybos leidimą, galimai suklastojus dokumentus. Ž. K. nuosavybės teise priklausančios palėpės statybos darbai buvo užbaigti dar 2001 m. ir 2002 m. atlikta jų teisinė registracija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Statybos įstatymo (2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. XI-501 redakcija (nuo 2010 m. sausio 1 d.)) 33 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuriame numatyta, kad Inspekcija turi teisę sustabdyti statinio statybą savo iniciatyva arba kai reikalauja statytojas (užsakovas). Vilniaus MSA statybos leidimą Nr. GR/1125/09-0917 daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m./Naujamiestyje, rekonstravimui (7.3) (unikalus statinio Nr. 1094-0453-2012) išdavė statytojui Bendrijai. 2013 m. rugpjūčio 26 d. bei 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymus, kuriuos pasirašė ir Ž. K., teismas vertino kaip Bendrijos, statytojos, reikalavimą sustabdyti statybą. Teismo nuomone, atsakovas šioje situacijoje neturėjo teisinių argumentų atsisakyti tenkinti prašymą. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (2012 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XI-1967 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendrijos valdymo organai yra valdyba ir (arba) bendrijos pirmininkas. Bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Minėta, jog 2013 m. rugpjūčio 27 d. bei 2013 m. rugsėjo 5 d. prašymų padavimo metu pagal Juridinių asmenų registro duomenis Ž. K. išrinkimo Bendrijos pirmininke faktas registre nebuvo įregistruotas, tačiau ji tokia buvo pagal šiame teismo sprendime cituotus 2005 m. birželio 13 d. susirinkimo protokolą Nr. 05-1, 2011 m. rugsėjo 16 d. protokolą Nr. 11-1, 2013 m. rugsėjo 10 d. protokolą Nr. 13-1, 2013 m. spalio 8 d. protokolą Nr. 13-10. Skundžiamo akto priėmimo metu (t. y. 2013 m. rugsėjo 9 d.) galiojo 2011 m. rugsėjo 16 d. Bendrijos narių visuotinio susirinkimo sprendimas išrinkti Ž. K. Bendrijos pirmininke. Teismas neturi duomenų, kad šis sprendimas būtų nuginčytas ar ginčijamas teisme.

Pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (2012 m. balandžio 12 d. įstatymo Nr. XI-1967 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) 9 straipsnio 2 dalį, bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. Pagal Bendrijos įstatų (įregistruoti 2000 m. spalio 9 d.) 30.7 punktą, bendrijos pirmininkas kontroliuoja, kaip daugiabučio namų patalpų savininkai vykdo savo prievoles, susijusias su bendrojo naudojimo objektų priežiūra bei naudojimu, teikia pasiūlymus teisėsaugos institucijoms ir valstybinės statinių priežiūros tarnyboms patraukti atsakomybėn kaltus asmenis. Pagal Bendrijos įstatų 30.8 punktą, bendrijos pirmininkas atstovauja bendrijai pagal savo kompetenciją, sprendžia kitus klausimus, susijusius su bendrijos veikla. Įvertinusi į bylą pateiktus ir teismo ištirtus rašytinius įrodymus, cituotą teisinį reglamentavimą, kolegija sprendė, kad Inspekcija pagrįstai pripažino, jog Ž. K. yra (ar tuo metu buvo) teisėta Bendrijos pirmininkė ir prašymus Inspekcijai surašė ir pasirašė veikdama savo kompetencijos ribose. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pirmąjį kreipimąsi pasirašė, be Ž. K., ir kiti Bendrijos nariai ir kad prašymai buvo grindžiami ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje, kurioje buvo suabejota inter alia išduoto statybos leidimo tikrumu.

III. Pareiškėja L. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Statybų įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Nagrinėjamu atveju pagal statybos leidimą Nr. GR/1125/09-0917 statytoju yra Bendrija. Tai reiškia, kad tik šis subjektas gali prašyti sustabdyti statybas pagal Statybų įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pagal Bendrijos įstatus (22.3, 22.7 p. ) nustatyti Bendrijos ūkinės veiklos organizavimo ir valdymo bei disponavimo tvarką yra išimtinė Bendrijos narių susirinkimo kompetencija, kuri nėra priskirta nei Bendrijos valdybai, nei pirmininkui, nei juolab pavieniams Bendrijos nariams.

Analogiškai Bendrijų valdymo organų kompetencija yra sureguliuota ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme (20 str. 3, 7 d. ). Teismas pripažino, kad Ž. K. įgaliojimai viešajame registre nebuvo įregistruoti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus, todėl CK 2.62 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas atskleidimo principas, kuris reiškia ir tai, kad tik išviešintais įgaliojimais veikiančio juridinio asmens valdymo organo veiksmai gali būti pripažinti teisėtais ir sukelti teisines pasekmes juridiniam asmeniui ir kontrahentui.

Priešingu atveju būtų pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad Ž. K. teisėtai kreipėsi į Inspekciją, prieštarauja teisės principui iš teisės pažeidimo teisėtumas neatsiranda (ex iniuria ius non oritur). Nagrinėjamoje situacijoje Ž. K. įgaliojimai nebuvo įregistruoti ir išviešinti kaip juridinio asmens vadovo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad 2013 m. rugsėjo 4 d. Ž. K. galėjo atstovauti Bendrijai Inspekcijoje, taip pat Inspekcija pagal Ž.

K. pasirašytą prašymą negalėjo stabdyti statybos darbų būtent Statybų įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Atsakovas šiuo pagrindu negalėjo stabdyti statybos darbų ir pagal į bylą pateiktus kitų Bendrijos narių pareiškimus, kuriuose nėra pateikta jokių konkrečių prejudicinių faktų, kurie suponuotų atsakovo teisę stabdyti statybos darbus. Tokioje teisinėje situacijoje (kai nebuvo įregistruoto nei pirmininko, nei valdybos narių) prašymą atsakovui galėjo pateikti tik Bendrijos visuotinis narių susirinkimas arba susirinkimas per tinkamai įgaliotą asmenį.

Byloje nėra duomenų, kad toks įgaliojimas atsakovui buvo pateiktas. Dėl minėto Bendrijos kreipimosi į Inspekciją yra inicijuotas ginčas bendrosios kompetencijos teisme, galutinis teismo sprendimas nėra priimtas. Be to, skundžiamą aktą priėmusiam pareigūnui K. K. buvo žinoma visa konfliktinė situacija Bendrijoje dėl dviejų tarpusavyje nesuderintų to paties namo stogo projektų bei su tuo susijusių remonto ir rekonstrukcijos darbų, kurie turėjo išspręsti, visų pirma, stogo problemas. Esant tokioms aplinkybėmis atsakovas privalėjo elgtis rūpestingai, apdairiai ir nepriimti skubotų sprendimų, nepatikrinus visų nurodomų faktinių aplinkybių.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog nepagrįstas apeliantės argumentas, kad Inspekcija pagal Ž. K. pasirašytą prašymą negalėjo stabdyti statybos darbų būtent Statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, jog skundžiamo akto priėmimo metu galiojo 2011 m. rugsėjo 16 d. Bendrijos narių visuotinio susirinkimo sprendimas išrinkti Ž. K. Bendrijos pirmininke. Teismas neturi duomenų, kad šis sprendimas būtų nuginčytas ar ginčijamas teisme. Apeliantė teikdama apeliacinį skundą taip pat nenurodė tokių duomenų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2913-101/2014 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovams Bendrijai ir Ž. K. bei trečiajam asmeniui Inspekcijai dėl Bendrijos valdymo organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu. Teismas išnagrinėjęs bylą ieškinį atmetė, tačiau minėtas sprendimas dar neįsigaliojo, nes ieškovė L. K. pateikė apeliacinį skundą. Tiek apeliacinis skundas minėtoje civilinėje byloje, tiek apeliantės apeliacinis skundas šioje byloje yra grindžiami iš esmės tapačiais argumentais, t. y. jog Bendrijos pirmininkė Ž. K. nebuvo įgaliota atstovauti Bendrijos interesams. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir teigia, jog apeliantė apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio pastebėjimais, savo teiginių nepagrindė nei teisės normomis, nei rašytiniais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo 726-oji daugiabučių namų savininkų bendrija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Išdėsto, jog nei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, nei Bendrijos įstatai nenumatė ribojimo veikti Bendrijos valdymo organui – pirmininkui – Bendrijos vardu, jeigu jo duomenys nėra pateikti juridinių asmenų registrui. Ž. K. buvo išrinkta Bendrijos pirmininke 2005 m. birželio 13 d. ir nuo to laiko niekuomet nenustojo eiti Bendrijos pirmininkės pareigų. Bendrijos pirmininkė kreipimąsi Inspekcijai pasirašė būdama pakartotinai perrinkta Bendrijos pirmininke 2011 m. rugsėjo 16 d., daugeliui namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų išreiškus valią dėl to. CK 2.82 straipsnio 4 dalis nustato, jog juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Šių aplinkybių apeliantė nėra įrodžiusi. Priešingai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2913-101/2014 apeliantės ieškinys, kuriuo ji ginčijo Bendrijos kreipimąsi į Inspekciją dėl ginčo statybų sustabdymo, yra atmestas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2081-88/2013 pripažino apeliantės sutuoktinį J. K. kaltu suklastojus dokumentus parūpinant sau statybos leidimą, kurio pagrindu buvo atliekami sustabdyti statybos darbai (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-224-387/2014 nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl nuosprendžio atmetė, nuosprendį paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, jog nurodytas statybos leidimas išduotas suklastojus dokumentus, ginčo statybų sustabdymo aktas negali būti panaikintas bent iki tol, kol bus išspręstas statybos leidimo galiojimo panaikinimo klausimas. Vadovaudamasi Statybos įstatymo 281 straipsniu, Bendrija jau kreipėsi į Inspekciją, jog nurodytas statybos leidimo galiojimas būtų panaikintas, o L. K. ir J. K. atlikti statybos darbų padariniai būtų pašalinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus statybos sustabdymo akto Nr. SSU-00-130910-00001, kuriuo sustabdyti statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos darbai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog 726-oji DSNB 2013 m. rugsėjo 4 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, prašydama sustabdyti statybas kol Vilniaus apygardos teisme bus priimtas sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2081-88/2013 dėl dokumentų klastojimo gaunant statybos leidimą. Atsakovas atliko statybos darbų patikrinimą vietoje ir 2013-09-05 surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. SPA-1523, kuriame nurodė, jog kiemo pusės fasade įrengti surenkami pastoliai dėl numatytų projekte balkonų įrengimo bei vykdomi laiptinės dalies iš kiemo pusės tarp ašių 2–1 aukštinimo darbai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013 m. rugsėjo 10 d. priėmė ginčijamą aktą.

Pažymėtina, jog tiek Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009-11-12 išduotame statybos leidime Nr. GR/1125/09-0917, tiek 2013-09-05 statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akte Nr. SPA-1523, tiek ir statybos sustabdymo akte Nr. SSU-00-130610-00001, statytoju nurodyta 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008).

Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.

Konstatuotina, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus statybos sustabdymo aktu Nr. SSU-00-130910-00001 sustabdyti statinio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybos darbai, kurio statytoju yra 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija. Skundžiamas aktas niekaip nepažeidžia pareiškėjos teisių ar įstatymo saugomų interesų, o teisines pasekmes sukelia 726-ajai DSNB, todėl L. K. nelaikytina suinteresuotu subjektu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi anksčiau minėtas ginčijamas aktas pareiškėjos subjektinių teisių nepažeidė, t. y. neliečia besikreipusio teisminės gynybos asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų, todėl ir ginti jos tariamai pažeistas subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus nėra pagrindo. Pabrėžtina, jog teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, taigi pats procesas būtų beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS146-327/2011, Nr. AS438-135/2009, Nr. AS146-201/2009). Todėl pareiškėja neturi teisės ginčyti skundžiamo atsakovo akto, nes jis tiesiogiai neįtakoja pareiškėjos teisių ir interesų, nesukelia jai teisinių pasekmių, kas reiškia, kad ji neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ir reikalavimo teisės, kreiptis į teismą dėl šio atsakovo priimto sustabdymo akto panaikinimo.

Kita vertus, L. K. nėra šio akto pagrindu kilusių administracinių teisinių santykių dalyvė, nes administracinės teisės normų taikymo aktui (individualiam administraciniam aktui) yra būdingas konkretus subjektas, kuriam priimtas aktas adresuojamas. Nagrinėjamu atveju tokiu konkrečiu subjektu laikytina 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija.

Tretysis suinteresuotas asmuo 726-oji DSND prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 1500 Lt. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir atitinkamai suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009). ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis nustato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Čia iš esmės įtvirtintas suinteresuotai šaliai adresuotas reikalavimas pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–2022/2010), išsamus ir su pagrindimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–34/2011).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2014 m. vasario 10 d. atstovavimo sutarties pagrindu pavesta advokatams R. D. ir S. G. atstovauti 726-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją. Apeliacinės instancijos teismui pateikta 2014 m. gegužės 20 d. sąskaita faktūra (serija ADV Nr. 000242) 1500 Lt sumai. Tačiau byloje nepateikti pinigų priėmimo kvitas ar pavedimų kopijos, patvirtinančios, kad tretysis suinteresuotas asmuo realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Tai reiškia, jog asmeniui dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-599/2009).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos L. K. skundo reikalavimai nėra teisėti ir pagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (administracinės bylos Nr. A442–1669/2008, Nr. A556–1283/2008 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė