A-143-1170-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1170/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja O. K. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–6) ir prašymu (I t., b. l. 7–14), kuriuos patikslino (I t., b. l. 73–79), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-61053 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4681 „Dėl skundo“; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV išnagrinėti jos 2013 m. liepos 4 d. skundą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo; 4) įpareigoti atsakovą VSDFV išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, t. y. 10 946,51 Lt; 5) atnaujinti skundo padavimo terminą; 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas (II t., b. l. 12–13).

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 7 d. paskirta 834,40 Lt dydžio senatvės pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ji buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatymo nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis jai turi būti grąžinta. VSDFV Vilniaus skyrius neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė tai padaryti, o VSDFV nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nagrinėti jos skundą. Pareiškėja nesutiko, kad praleido terminą kreiptis dėl pensijos išmokėjimo. VSDFV teritorinis skyrius neinformavo jos apie sumažintos pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėjimą ir jos perskaičiavimo teisinius pagrindus. Senatvės pensija buvo pervedama į tą pačią sąskaitą, į kurią jai buvo pervedamas darbo užmokestis, todėl negalėjo pastebėti pensijos dydžio sumažėjimo, nes iš tos sąskaitos mokėjo mokesčius, pirko vaistus. Per žiniasklaidos priemones 2013 m. balandžio 22 d. sužinojo, kad sumažintų pensijų nesirengiama grąžinti, todėl su 2013 m. gegužės 3 d. skundu kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių. Pareiškėjos nuomone, nepagrįstai delsiama nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 89–93; II t., b. l. 1–5) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą, priteisti sumą išmokėti dalimis.

VSDFV nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėn. Dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. liepos 4 d., pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4681, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. prašymą. Pareiškėja neteikė prašymo atnaujinti praleistą terminą, o iš karto kreipėsi į teismą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, VSDFV teigė, kad ši administracinė byla nutrauktina. Taip pat nurodė ir tai, kad VSDFV teritorinis skyrius teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Įvertinusi tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, o Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo ir pareiškėjai buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo), be to, teisės aktas, nustatantis pareigą išmokėti 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, nėra priimtas, pažymėjo, kad nei VSDFV teritoriniam skyriui, nei VSDFV nebuvo ir nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti pensijos skirtumą. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos reikalavimą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 94–96; II t., b. l. 30–32) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėjos pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama vadovaujantis galiojančiu įstatymu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, įsigaliojęs 2012 m. rugsėjo 21 d., nėra pagrindas patenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo, nustatančio negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką, nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos skirtumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu (II t., b. l. 52–57) pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4681, VSDFV įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. skundą dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo ir išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį atmetė kaip nepagrįstą; pareiškėjos skundo dalį dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo nutraukė; pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1)3-61053 paliko nenagrinėtą; išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu būtinai pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas nurodė, kad, remiantis į bylą pateiktais įrodymais, nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, jog pareiškėjos senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog nurodytų teisės normų atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse – prieštaravo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktu. Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir kt.).

Teismas nurodė, kad rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai 2010–2011 m. nebuvo priėmę. Apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., kai jai buvo išmokėta ne visa pensija. Pareiškėja, prašydama išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, į VSDFV kreipėsi su 2013 m. liepos 4 d. skundu (VSDFV gautas 2013 m. liepos 9 d.), t. y. praleidusi Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Teismas vadovavosi Taisyklių 31 punktu. Teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4796 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 4 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl nurodytas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį ir įpareigoti VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas VSDFV gautas 2013 m. liepos 9 d., sprendimas nenagrinėti pareiškėjos skundo priimtas 2013 m. liepos 12 d., taigi nepažeidžiant nustatytų sprendimo priėmimo terminų.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai reiškė reikalavimą įpareigoti VSDFV išmokėti pensijos nepriemoką, nes valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai. Todėl šią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė atnaujinti skundo padavimo VSDFV terminą, teisme nurodė priežastis, kodėl ji nesikreipė į VSDFV per trejus metus nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo. Nors VSDFV skundžiamame sprendime ir buvo nurodžiusi, kad pareiškėja iki 2013 m. liepos 29 d. gali pateikti VSDFV įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, tuomet VSDFV jos skundo priėmimo klausimą svarstys iš naujo, tačiau šia teise pareiškėja nepasinaudojo, o iš karto kreipėsi į teismą. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, t. y. kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV, pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją. Tai neįeina į teismo kompetenciją (ABTĮ 15 str.), todėl dėl tokio reikalavimo teismas negalėjo priimti nei vieno ABTĮ 88 straipsnyje nustatyto sprendimo. Atsižvelgdamas į tai, bylą dėl šio reikalavimo teismas nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas nurodė, kad pareiškėja taip pat kėlė reikalavimą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-61053 panaikinimo. Pabrėžė, kad ginčams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo spręsti įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė išnagrinėti iš esmės pareiškėjos skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų (skundžiamo sprendimo), susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, tuo užkirsdama kelią pareiškėjai pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistoms teisėms ginti. Tačiau VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, išaiškino pareiškėjai teisę per nustatytą terminą pateikti VSDFV prašymą atnaujinti kreipimosi į VSDFV terminą ir įrodymus, dėl kurių šis terminas buvo praleistas. Atsižvelgdamas į tai, remdamasis Taisyklių 31 punkto nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-61053 panaikinimo teismas paliko nenagrinėtą. Išaiškino pareiškėjai jos teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą (ABTĮ 104 str. 1 d.).

Teismas, be to, padarė išvadą, kad pareiškėja neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 64–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismo sprendimas tinkamai nemotyvuotas. Teismas nesilaikė vienodos teismų praktikos, tiksliai nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo argumentais. Pažymi, kad, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo pažeistos jos, dirbančios pensininkės, teisės ir interesai. Teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neteisingai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, nepagrįstai nurodė, kad yra praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Apie pažeistą teisę sužinojo tik 2013 m. balandžio 22 d. Teismui išdėstė aplinkybes dėl termino atnaujinimo. Priimtas teismo sprendimas pakenkė tinkamai senatvės pensijų socialinei apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Pensijų įstatymu. Teigia, jog teismas yra neišvengiamai saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Teismas privalėjo garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, privalėjo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Teismas nepagrįstai neįpareigojo VSDFV išnagrinėti jos skundą iš esmės.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 98–102) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija apeliantei buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Apeliantė, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. liepos 4 d. skundu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Teigia, jog pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos daliai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 94–96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad apeliantė, žinodama, jog jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta senatvės pensija, daugiau nei trejus metus nesikreipė dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Ginčams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo spręsti įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Nagrinėjamu atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė nagrinėti iš esmės apeliantės skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų, susijusių su pensijos mokėjimu pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Apeliantė dar gali pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra šio atsakovo pateiktas pareiškėjai ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 834,40 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį (I t., b. l. 26-27);

3) šio atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (I t., b. l. 35-37);

4) 2013 m. liepos 4 d. skundu VSDFV pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. liepos 12 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą ir nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. liepos 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (I t., b. l. 20-21).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. gegužės 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad šis atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjos pozicija, jog ji nepraleido termino kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDFV) yra nuosekli (pastebėtina, kad ji pareiškėjos išreikšta ir apeliaciniame skunde). Jos laikydamasi, pareiškėja ignoravo paminėtą VSDFV raginimą pateikti iki 2013 m. liepos 29 d. šio termino praleidimo priežastis pateisinančius įrodymus. Todėl, teismui išnagrinėjus pareiškėjos iškeltą ginčą, nuoroda priimtame teismo sprendime apie (pareiškėjos) teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą kolegijos pripažintina beprasme ir neteisinga. Dėl to ji yra šalintina iš pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Pašalinti iš teismo sprendimo išaiškinimą pareiškėjai O. K. dėl teisės kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su prašymu atnaujinti skundo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą.

Pareiškėjos O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė