A-442-624-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-624/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01250-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.2.1.3; 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. (4.65)-256-146, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 95 176 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 51 429 Lt pelno mokesčio. Taip pat apskaičiavo 19 080 Lt PVM delspinigių, 4 058 Lt pelno mokesčių delspinigių, skyrė 28 553 Lt PVM baudos, 15 429 Lt pelno mokesčio baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 69-204 patvirtino Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-146.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. S-47(7-26/2013) nusprendė patvirtini VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 69-204.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Judėjimo kryptis“ (toliau – ir pareiškėjas; UAB „Judėjimo kryptis“) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-146.

Paaiškino, kad Vilniaus AVMI, VMI, tiek ir MGK nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kad pareiškėjas nesąžiningumo ir apgaulės būdu siekė įgyti teisę į PVM atskaitą. Tai, kad kelios įmonės, su kuriomis UAB „Judėjimo kryptis“ teko bendradarbiauti, neturėjo reikiamo darbuotojų skaičiaus ar nepateikė tyrimo metu subrangos sutarčių, ar nenurodė asmenų, kurie galėjo teikti paslaugas ar atlikti darbus pagal patentą, dar nepaneigia pareiškėjo sąžiningumo. Pažymėjo, kad UAB „Judėjimo kryptis“ ne tik neturi galimybių kontroliuoti kitose įmonėse sudaromų vidinių sandorių teisėtumo ar užtikrinti, kad visi darbuotojai būtų tinkamai registruoti Sodroje, su jais būtų sudaromos teisėtos sutartys, bet ir užtikrinti tinkamą mokesčių mokėjimą.

Pareiškėjo teigimu, net jei tos įmonės turėjo nelegalius darbuotojus ar samdėsi asmenis, dirbančius pagal patentus, verslo liudijimus, autorines sutartis, ir tokiu darbu sukurtos paslaugos apmokestinamos PVM, nes fiskalinio neutralumo principas draudžia bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad mokesčių administratoriaus ginčijami darbai (paslaugos) buvo realiai suteikti pareiškėjui. Šiuo pagrindu pareiškėjas sąžiningai ir teisėtai išrašytas ir gautas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į apskaitą.

Vilniaus AVMI tyrimas buvo atliktas nevertinant ir netiriant visų įrodymų. UAB „Judėjimo kryptis“ darbuotojai nebuvo apklausti. Vilniaus AVMI rėmėsi daugiausiai operatyvinio patikrinimo metu gauta medžiaga, kuri, tikėtina, yra neišsami dėl nerastų tam tikrų dokumentų. Vilniaus AVMI taip pat rėmėsi ir liudytojų parodymais, kurie, kaip dabar yra žinoma, buvo iš įmonių, kurios elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas negalėjo ir neprivalėjo žinoti, kad UAB „Audata“ nesuteikė jokių audito paslaugų, kadangi ji turi realų tos įmonės darbuotojų sukurtą ir pateiktą materialų rezultatą – audito išvadą.

Pareiškėjas nesutiko ir su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl sandorių su UAB „Gvilė“. Pabrėžė, kad MGK argumentai pagrįsti prielaidomis. Nurodė, kad tiek prieš sudarydamas sutartis, tiek jas vykdydamas pareiškėjas tikrino prieinamą informaciją apie įmonių, su kuriomis sudaromos sutartys, patikimumą. Pabrėžė, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dalis nurodytų įmonių neįtrauks į apskaitą gautų pinigų už suteiktas paslaugas ir darbus. Tyrimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad pareiškėjas galėjo turėti tikslą sukčiauti ir dalyvauti tam tikroje organizuotoje grupėje.

Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM, kadangi realiai pareiškėjui paslaugų neatliko, o tik buvo surašyti dokumentai, kuriais buvo siekiama įteisinti ūkines operacijas, kurios vyko ne tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir taip sumažinti mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną.

Minėtos bendrovės neturėjo reikiamų resursų ekonominei veiklai vykdyti, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jos savo veiklai būtų pasitelkusios kitus asmenis, todėl jos objektyviai negalėjo teikti paslaugų pareiškėjui. Be to, kai kurių bendrovių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose pasirašę direktoriai realiai bendrovėse nedirbo arba buvo įdarbinti fiktyviai, o bendrovės nesumokėjo pardavimo PVM, kuris turėjo būti gautas už pareiškėjui suteiktas paslaugas. VMI nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) PVM atžvilgiu, o tokios teisinės situacijos konstatavimas suponuoja pareiškėjo pareigą įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti priešingą nei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo išvadą. Vilniaus AVMI sprendimas buvo priimtas įvertinus informacinių duomenų bazių duomenis, iš kitų asmenų gautą informaciją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių ir faktų visetą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad patikrinimo išvados yra sąlygotos prieštaringų trečiųjų asmenų paaiškinimų. VMI pabrėžė, kad mokesčių administratorius nereikalauja neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu, gali atlikti.

Todėl visiškas nesidomėjimas kontrahentų veikla ir jų galimybe atlikti paslaugas legaliu būdu konkrečiu atveju prieštarauja sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus verslo subjekto veikimo būdui. Be to, pareiškėjas neturi įrodymų pagrįsti, jog kitos įmonės buvo samdytos darbams atlikti. Pažymėjo, kad pateikti dokumentai pasirašyti nedirbančių asmenų, PVM sąskaitos faktūros be numerio ar su vienodais numeriais. Tik UAB „Audata“ audito išvados pateikimas nereiškia, kad paslaugos buvo suteiktos, atsižvelgiant ne tik į tai, kad audito įmonė neapskaitė tariamai gautų už atliktas audito paslaugas pajamų, bet ir į tai, kad įmonės direktorius E. J. tvirtina, kad UAB „Audata“ pareiškėjui nėra atlikusi jokio audito, neturi su juo jokių sutarčių.

Be to, pagal audito paslaugų sutartį paslaugos teikėjas turėjo pateikti ne tik audito išvadą, tačiau ir audito ataskaitą, kuri pateikta nebuvo. Iš pateiktos audito išvados nėra aišku, nei kokios finansinės ataskaitos buvo audituotos, nei kokios įmonės balanso eilučių reikšmės atitinka tikrąjį jų turinį, o pati išvada pasirašyta asmens, neturinčio teisės jos pasirašyti. Taip pat įmonės tariamai išrašyta PVM sąskaita faktūra yra be numerio, o V. G. paaiškino suklastojęs direktoriaus E. J. parašą ant įgaliojimo pasirašyti dokumentus, suteikto darbuotojui J.

J., ir vėliau suklastojo pastarojo parašą. Pažymėjo, kad tiek J. J., tiek E. J. neigia pasirašę dokumentus. Atkreipė dėmesį, kad VMI neteigia, jog sudarytų sandorių pagrindu darbai atlikti neteisėtais būdais, o daro išvadą, kad subrangovai apskritai jokių darbų neatliko. Tik PVM sąskaitų faktūrų ir kitų formalių dokumentų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą ir neteisėto siekio faktiškai nepatirtomis išlaidomis susimažinti mokėtiną pelno mokestį.

Teigė, jog surinktų įrodymų pakanka įrodyti, kad ūkinės operacijos apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis neįvyko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI palaikė VMI atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2012 m. birželio 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr.(4.65)-06-77-8 (toliau – ir Patikrinimo aktas), patvirtintą 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-146, kuriame Vilniaus AVMI konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 ir 9 dalis, 80 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, nes elgdamasis nesąžiningai, t. y. žinodamas, kad UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, IĮ „Atsipūsk“ ir UAB „Gvilė“, UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“ ir UAB „Kediva“ realiai jokių paslaugų nesuteikė, į apskaitos registrus, siekdamas sumažinti mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną, įtraukė juridinės galios neturinčius dokumentus ir prisidėjo prie to, jog į biudžetą nebūtų mokamas PVM ir pelno mokestis. Todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuota 95 176 Lt PVM bei 51 429 Lt pelno mokesčio suma. VMI sprendimu Nr. 69-204 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. S-47(7-26/2013) VMI sprendimą Nr. 69-204 paliko nepakeistą ir patvirtino.

Teismas rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir priėjo išvadą, kad PVM atskaita gali būti grindžiama tik juridinę galią turinčiais dokumentais. Be to, pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį juridinės galios neturinčiais dokumentais negali būti grindžiamos ir išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos pelno mokesčiui apskaičiuoti. Pažymėjo, kad teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, darė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dalyvavo sandoryje, susijusiame su sukčiavimu, ir PVM atskaitai pagrįsti ir apmokestinamajam pelnui susimažinti naudojo juridinės galios neturinčius dokumentus.

Teismas įvertino patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir priėjo išvadą, kad mokesčių administratorius bei MGK pagrįstai konstatavo, jog ūkinės operacijos su UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ nevyko ar vyko kitomis aplinkybėmis, o pagal šias ūkines operacijas išrašytos į PVM sąskaitos faktūros neatspindi realių ūkinių operacijų, taigi šių bendrovių išrašytos sąskaitos faktūros neturi juridinės galios.

Mokesčių administratorius surinko atitinkamus įrodymus ir paneigė PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis pareiškėjas grindė savo teisę į PVM atskaitą ir leidžiamus atskaitymus apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nurodyto turinio ūkinių operacijų įvykimą bei kartu šių PVM sąskaitų faktūrų juridinę galią. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus pateiktą pagrindimą, todėl jam atsirado prievolė sumokėti papildomai apskaičiuotas atitinkamas PVM ir pelno mokesčio bei su jais susijusias sumas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik neįrodė, kad ėmėsi visų protingų priemonių savo veiklos partnerių veiklos teisėtumui patikrinti, tačiau žinojo ir kai kuriais atvejais pats inicijavo juridinės galios neturinčių dokumentų įforminimą. Be to, patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo kontrahentai jokios veiklos apskritai nevykdė, tad bet kokie pareiškėjo argumentai apie domėjimąsi verslo partnerių patikimumu vertinti kritiškai. Šiuo aspektu pritarta ir atsakovo pozicijai, jog konstatavus, kad ginčo darbai apskritai nebuvo atlikti ir sudaryti sandoriai buvo fiktyvūs, fiskalinio neutralumo principas tokiu atveju netaikytinas.

Taip pat atmestas pareiškėjo teiginys, kad UAB „Audata“ suteikė buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotas audito paslaugas. Teismas sutiko su MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendime išdėstytais argumentais, kad pareiškėjo turimas dokumentas (audito išvada) nepatvirtina audito paslaugų suteikimo fakto, kadangi pagal audito paslaugų sutartį paslaugos teikėjas turėjo pateikti ne tik audito išvadą bet ir audito ataskaitą, kuri pateikta nebuvo, todėl iš audito išvados nėra aišku, nei kokios finansinės ataskaitos buvo audituotos, nei kokios įmonės balanso eilučių reikšmės atitinka tikrąjį jų turinį, o pati išvada pasirašyta asmens, neturinčio auditoriaus statuso.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal PVM sąskaitas faktūras išrašytas nurodytų bendrovių, kadangi pastarosiose įformintos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, taigi pareiškėjas veikė nesąžiningai ir šios aplinkybės jokiais įrodymais nepaneigė. Pažymėjo, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį juridinės galios neturinčiais dokumentais negali būti grindžiamos ir išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos pelno mokesčiui apskaičiuoti, todėl konstatavus, kad pareiškėjo turimi UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai juridinės galios neturi, mokesčių administratorius pareiškėjui pagrįstai neleido minėtais dokumentais grindžiamomis sumomis susimažinti apmokestinamąjį pelną. Teismas darė išvadą, kad UAB „Judėjimo kryptis“ skundžiami MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-146 yra teisėti ir pagrįsti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad vienas iš pagrindinių pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriuo remiantis darė išvadą, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius, elgėsi nesąžiningai – tai, kad dalis įmonių neturėjo darbuotojų, galėjusių teikti statybos darbų paslaugas. Teigia, kad tokiu būdu teismas tapatina ūkinės operacijos turinį su konkrečias paslaugas atlikusiais žmonėmis ar įmonėmis, todėl pareiškėjui atsiranda pareiga įrodyti, kad darbų vykdytojas turėjo legalų šaltinį darbams ar paslaugoms atlikti. Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 11 d. sprendimu byloje C-384/04 Commisioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries, kurioje nustatyta, kad vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą, negali būti reikalaujama imtis neprotingų ir neproporcingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja galiojantiems teisės aktams ir jų aiškinimo bei taikymo praktikai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-449/2007, kurioje pasakyta, kad PVM teisiniuose santykiuose veikia fiskalinio neutralumo principas, kurio esmė ta, kad visos prekės ir paslaugos turi būti apmokestinamos vienodomis sąlygomis, nepriklausomai nuo to, ar jos teisėtai pateko į rinką. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad ekonominė veikla ir apmokestinamieji sandoriai Šeštosios (PVM) direktyvos prasme yra objektyvaus pobūdžio (2006 m. sausio 12 d. preliminarus nutarimas sujungtose bylose Nr. C-354/03, C-355/03, C-484/03, 2006 m. vasario 21 d. preliminarus nutarimas byloje Nr. C-255/02).

Pareiškėjo tvirtinimu, kai kurios įmonės galėjo turėti nelegalius darbuotojus, samdyti asmenis, dirbančius pagal patentus, verslo liudijimus, autorines sutartis. Net jei darbuotojų darbas nebuvo tinkamai įformintas, tačiau ir tokiu darbu sukurtos paslaugos apmokestinamos PVM.

Mano, kad vienas iš svarbiausių klausimų yra tai, ar darbai (paslaugos) buvo suteikti, o ne konkrečios įmonės vidaus resursų turėjimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tyrimo metu buvo pateikęs įrodymus apie jam suteiktas ir gautas paslaugas, nors ir ne visos suteiktos paslaugos buvo kokybiškos. Taigi, atsirado statybos darbų (ar paslaugų) rezultatas, tačiau tokiu būdu teismas neįvertino, iš kur jis atsirado. Pažymi, kad tyrimo metu nenustatyta, kad pats pareiškėjas būtų galėjęs atlikti tam tikrus statybos darbus, ar turėjęs reikiamus specialistus parašyti audito išvadą. Nenustatyta, kad pareiškėjas per tam tikrą laiką būtų baustas už nelegalius darbuotojus.

Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėjo kontrahentai jokios veiklos apskritai nevykdė, neatsižvelgė į tai, kad UAB „Kediva“ direktorius N. Š. nurodė, kad jo įmonė vykdė statybų veiklą ir atliko konkrečius statybos darbus. Be to, UAB „Gvilė“ pagrindinė veikla buvo didmeninė ir mažmeninė mėsos prekyba. Tačiau teismas neįvertino visų aplinkybių ir įrodymų.

Atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir prašo pareiškėjo skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-146 teisėtumas ir pagrįstumas. Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 95 176 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 51 429 Lt pelno mokesčio, 19 080 Lt PVM delspinigių, 4 058 Lt pelno mokesčių delspinigių, 28 553 Lt PVM baudą ir 15 429 Lt pelno mokesčio baudą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu minėti MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-146 palikti nepakeisti.

Byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo UAB „Judėjimo kryptis“ teisės į PVM atskaitą, atsiradusią pagal UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Mokesčių administratoriai savo sprendimą dėl PVM atskaitos pagrindė aplinkybe, kad pareiškėjas, elgdamasis nesąžiningai, t. y. žinodamas, kad UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ realiai jokių paslaugų neteikė, siekdamas sumažinti mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną, į apskaitos registrus įtraukė juridinės galios neturinčius dokumentus ir prisidėjo prie to, kad į biudžetą nebūtų mokamas PVM ir pelno mokestis.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisė į PVM atskaitą, kaip sudedamoji PVM sistemos dalis, yra pagrindinis bendrajai PVM sistemai būdingas principas ir iš esmės negali būti ribojama. Ji įgyvendinama nedelsiant visų mokesčių, taikomų pirkimo ūkinėms operacijoms, atžvilgiu. Atskaitos sistema siekiama visiškai atleisti verslininką nuo vykdant bet kokią ekonominę veiklą mokėtino ar sumokėto PVM naštos. Todėl bendra PVM sistema užtikrina bet kokios ekonominės veiklos apmokestinimo neutralumą, neatsižvelgiant į jos tikslą ar rezultatą, su sąlyga, kad pati ši veikla iš principo būtų apmokestinama PVM (šiais aspektais žr., pvz., 2012 m. vasario 16 d. sprendimą byloje Varzim Sol – Turismo, Jogo e Animação SA prieš Fazenda Pública, C-25/11, 36 p., 2006 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Halifax ir kt., C-255/02, 78, 83 p., 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL, C-439/04 ir C-440/04, 47, 48 p. ir kt.).

Vadinasi, atsižvelgiant į teisės į PVM atskaitos esmę ir paskirtį, jos ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (angl. abuse; abusive practice; vok. Missbrauch, missbräuchliche Praxis, pranc. pratique abusive) (žr., pvz., sprendimą byloje Halifax, (C-255/02), 86 p.), arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (angl. fraud, fraudulent evasion of VAT; vok. Mehrwertsteuerhinterziehung, pranc. fraude à la TVA), net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., sprendimą byloje Bonik, 38-40 p.; sprendimą byloje Kittel ir Recolta Recycling, 56-59 p.; sprendimą byloje Mahagében ir Dávid, 45, 46 p.).

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į PVM atskaitą, netyrė. Atmesdamas pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, ar minėtos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos kontekste, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, galima konstatuoti, jog pareiškėjas sukčiavo, piktnaudžiavo ar dalyvavo sukčiavime, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. Pirmosios instanacijos teismas nepasisakė, ar nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, siekdamas apriboti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, objektyviais įrodymais pagrindė, jog egzistuoja bent viena iš minėtų sąlygų, kuriai esant galima apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą.

Pažymėtina, kad mokesčių administratoriai ginčijamuose sprendimuose iš esmės konstatavo, jog UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ pareiškėjui paslaugų, nurodytų sąskaitose faktūrose, realiai neteikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai paslaugos ar prekės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, nėra realiai tiekiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnis). Tuo atveju, kai ūkinė operacija realiai įvyko, tačiau jos turinys nėra toks, koks nurodytas PVM sąskaitoje faktūroje, mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik jeigu nustatomas apmokestinamojo asmens sukčiavimas, apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (žr. 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2729/2013).

Pirmosios instancijos teismas šių bylai reiškingų aplinkybių pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai neišsiaiškino. Vertinant aplinkybes, susijusias su pareiškėjo teise į PVM atskaitą, reikėtų atsižvelgti ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą Megyei Bíróság ir Jász-Nagykun-Szolnok Megyei Bíróság, C-80/11 ir C-142/11).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys