A-375-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-375-858/2015

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06342-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 25.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., R. V. Š. ir V. P. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijai, Šarūnui R. Š. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai M. B., R. V. Š. ir V. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydami panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 3R-231(2.13.-1) (toliau – ir skundžiamas sprendimas) dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dalyje dėl jų asmens duomenų paskelbimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentoje, ir įpareigoti atsakovą šioje dalyje tyrimą atlikti iš naujo.

Pareiškėjai skunde nurodė, jog yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai ir (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – ir DNSB, Bendrija) nariai. Paaiškino, kad 2013 m. liepos 12 d. skundu kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, prašydami ištirti, ar (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininkas R. N. ir laikinai einantis pareigas pirmininkas Š. Š. nepažeidė jų asmens duomenų tvarkymo reikalavimų, kai namo laiptinės skelbimų lentoje iškabino informacinį pranešimą, kuriame buvo nurodyta informacija apie skolas bendrijai, šalia nurodant namo buto numerį. Atsakovas, išnagrinėjęs skundą, 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 3R-231 (2.13.-1.) skundo dalį dėl neteisėto asmens duomenų paskelbimo namo skelbimų lentoje atmetė.

Pareiškėjai nesutiko su ginčijamo sprendimo motyvais, manė, kad jis yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Šiuo atveju iš viešai paskelbto buto numerio ir šalia jo nurodyto įsiskolinimų dydžio galima netiesiogiai nustatyti ne tik konkretų asmenį, bet ir jo finansinių įsipareigojimų dydį, todėl mano, kad šie duomenys laikytini saugomais asmens duomenimis. Pabrėžė, jog atsakovas faktines aplinkybes apie tikras ar tariamas pareiškėjų skolas, dėl kurių neva kyla žalos grėsmė mokesčius mokantiems bendrijos nariams ir gyventojams, nustatė iš bendrijos ir jos pirmininko paaiškinimų. Tarp bendrijos valdymo organų, pateikusių paaiškinimus atsakovui, ir pareiškėjų R. V. Š., M. B. ir A. R. vyksta ginčai dėl bendrijos valdymo skaidrumo ir bendrijos valdymo organų priimtų sprendimų teisėtumo. Nurodė, kad pareiškėjai 2013 m. rugsėjo 3 d. ieškiniu dėl (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos 2013 m. balandžio 4 d. valdybos posėdžio pripažinimo neteisėtu ir jo metu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos 2013 m. birželio 3 d. visuotinio narių susirinkimo pripažinimo neteisėtu ir jo metu priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais yra kreipęsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame yra pradėta civilinė byla Nr. 2-36142-433/2013. Dėl šios priežasties vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjai yra skolingi bendrijai, išklausius tik vieną iš suinteresuotų ginčo pusių, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovas atlikto tyrimo metu į pareiškėjus nesikreipė, jų pozicijos dėl šiuose paaiškinimuose nurodomų pareiškėjų skolų klausimų nesiaiškino. Bendrijos pirmininkas, viešai paskelbdamas pareiškėjų buto numerius ir šalia jų nurodydamas įsiskolinimų dydį, siekė ne teisėtų bendrijos tikslų – užkirsti kelią paslaugų Bendrijai nutraukimui bei žalos dėl šio veiksmo atsiradimui, o kitiems bendrijos nariams ir namo gyventojams sudaryti klaidinantį įspūdį, kad pareiškėjai yra nesąžiningi, be jokios pateisinamos priežasties nemoka mokesčių. Be to, namo laiptinės skelbimų lentoje pakabintą informacinį pranešimą gali matyti ne tik bendrijos nariai ir namo gyventojai, tačiau ir tretieji asmenys.

Skundžiamame sprendime nurodytas teiginys, kad Š. Š. ir R. N. pareiškėjų asmens duomenų skelbimų lentose neskelbė, neatitinka tikrovės, kadangi informacinis pranešimas su duomenimis apie skolas bendrijai, šalia nurodant pareiškėjų buto numerį, buvo parengtas jų iniciatyva. Atkreipė dėmesį, kad ADTAĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims laiku bei tinkamai finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų jam neįvykdžiusių duomenų subjektų (toliau – ir skolininkai) duomenis, taip pat ir asmens kodą, kad būtų galima įvertinti asmens mokumą ir valdyti įsiskolinimą, jei tinkamai įgyvendinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti duomenų apsaugos reikalavimai.

Pagal šio straipsnio 3 dalį duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą, įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas, arba duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo. Pareiškėjai yra pagrįstai sustabdę savo įsipareigojimų bendrijai vykdymą, nes bendrijos valdymo organai neteikė ir neteikia jiems duomenų apie bendrijos veiklą, turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, neatsako į kitus, su bendrijos valdymu ir lėšų panaudojimu susijusius, klausimus, todėl turi pagrindo manyti, kad jų bendrijai sumokėtos lėšos galėjo būti panaudotos ne bendrijos reikmėms.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime (b. l. 32-33) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai 2013 m. liepos 12 d. skunde Inspekcijai nesiskundė dėl pačios skolos pagrįstumo, skundo dalykas buvo R. N. ir bendrijos pirmininko Š. Š. veiksmai, paskelbiant jų asmens duomenis daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimo lentose, bei pareiškėjų teisės susipažinti su savo asmens duomenimis galimas pažeidimas. Pažymėjo, kad Inspekcija nėra kompetentinga nagrinėti skolos buvimo/nebuvimo klausimų, todėl neprivalo nustatinėti, ar pareiškėjai yra skolingi bendrijai, ar ne. Pareiškėjų ir bendrijos santykiai dėl skolos buvimo/nebuvimo yra civilinio pobūdžio, todėl ir turi būti nagrinėjami šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Skolos pagrįstumo klausimo nagrinėjimas nepriklauso Inspekcijos kompetencijai, be to, pareiškėjų skolos bendrijai pagrįstumo klausimas nebuvo pareiškėjų 2013 m. liepos 12 d. skundo dalykas, priešingai nei nurodo pareiškėjai, Inspekcija neturėjo pareigos kreiptis į juos ir aiškinantis jų poziciją dėl skolos Bendrijai buvimo/nebuvimo fakto. Inspekcija Skundžiamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjų skolos bendrijai buvimo/nebuvimo klausimo ir dėl to sprendimo nepriėmė, ir tai neturi jokios teisinės reikšmės Inspekcijos Skundžiamo sprendimo dalies dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmų, paskelbiant pareiškėjų asmens duomenis namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentose, teisėtumui ir pagrįstumui.

Pažymėjo, kad Skundžiamame sprendime Inspekcija nekonstatavo, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų pateikta informacija yra objektyvi tiesa, tačiau nurodydama trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktą informaciją minėtame sprendime nurodė, jog nenustatyta, kad būtent tretieji suinteresuoti asmenys paskelbė pareiškėjų asmens duomenis skelbimo lentose, esančiose name, adresu (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 41 straipsnyje nustatytos Inspekcijos teisės, kuriomis ji gali naudotis vykdydama savo funkcijas, be kita ko, ir nagrinėdama asmenų skundus. Inspekcija gali į skundžiamą asmenį kreiptis raštu ir reikalauti pateikti informaciją arba atlikti patikrinimą vietoje.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai skundė jau įvykusį veiksmą (jų asmens duomenų paskelbimą), taip pat į tai, kad patikrinimo vietoje metu niekaip nebūtų galima surinkti įrodymų, kas juos paskelbė, Inspekcija pasinaudojo savo teise kreiptis į skundžiamus asmenis raštu ir nurodyti pateikti informaciją. Asmenys pateikiantys informaciją Inspekcijai yra atsakingi už jos teisingumą. Žinomai melagingos informacijos Inspekcijai pateikimas užtraukia administracinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju Inspekcija neturėjo informacijos, kuri leistų paneigti trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktą informaciją ar daryti išvadą, jog būtent tretieji suinteresuoti asmenys yra atsakingi už pareiškėjų asmens duomenų paskelbimą namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l.95-96).

Atsiliepime paaiškino, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi nei Bendrijos valdyba, nei pavieniai jos nariai jokių veiksmų dėl pareiškėjų asmens duomenų paskelbimo neatliko, o duomenys apie kai kurių namo gyventojų ilgalaikius įsiskolinimus dėl įsipareigojimų nevykdymo buvo kitiems namo gyventojams pateikti per pašto dėžutes. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija visiškai pagrįstai savo sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjų asmens duomenys bendrijos nariams ir namo gyventojams buvo teikiami siekiant teisėto intereso – užkirsti kelią paslaugų bendrijai nutraukimo bei žalos dėl šio veiksmo atsiradimui. Skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėta, kad pareiškėjų interesas, jog duomenys apie jų skolas netaptų žinomi bendrijos nariams ir namo gyventojams, kai dėl šių asmenų nemokėjimo kyla žalos grėsmė mokesčius mokantiems bendrijos nariams ir namo gyventojams, nėra svarbesnis už nurodytą bendrą interesą, todėl šiuo atveju pareiškėjų asmens duomenys buvo tvarkomi teisėtai. Tokias aplinkybes taip pat pagrindžia ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „VILNIAUS ENERGIJA“ ieškinys Bendrijai dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas, kurio suma yra 21 743,78 Lt, o kartu su delspinigiais 29 481,68 Lt. Ši suma susikaupė būtent dėl pareiškėjų ir kai kurių kitų namo gyventojų kaltės. Bendrija jokių duomenų trečiosioms šalims neteikė, o bendrijos nariai ir namo gyventojai yra bendraturčiai, todėl negali būti laikomi trečiaisiais asmenimis tiek, kiek tai susiję su bendro turto valdymu ir bendrais įsipareigojimais, dėl kurių nevykdymo gali kilti grėsmė kitiems bendraturčiams. Pažymėjo, kad pareiškėjai, piktnaudžiaudami teisėmis, nuo 2013 m. sausio 1 d. nemoka jokių privalomų mokesčių bendrijai, o taip pat neapmoka per bendriją administruojamų mokesčių trečiosioms šalims už suteiktas paslaugas, t. y. UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, UAB „VILNIAUS VANDENYS“, AB „LESTO“, UAB „Ekonovus“. Dėl to ir toliau kaupiasi skola, dėl kurios kyla grėsmė patirti nuostolius kitiems namo gyventojams, laiku ir sąžiningai apmokantiems savo sąskaitas.

Pareiškėjai, ignoruodami kitų interesus, nemokamai naudojosi ir toliau naudojasi paslaugomis, už kurias sumoka kiti namo gyventojai, bei ieško būdų, kaip toliau gauti naudos kitų namo gyventojų sąskaita. Bendrijos narių prievolė apmokėti bendrijos išlaidas apibrėžta įstatuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 118-123) pareiškėjų R. V. Š., M. B. ir V. P. skundą tenkino – panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 3R-231(2.13.-1) dalį, kuria atmestas 2013 m. liepos 12 d. skundas dalyje dėl asmens duomenų paskelbimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentose, ir įpareigojo atsakovą Valstybinės duomenų apsaugos inspekciją tyrimą dėl 2013 m. liepos 12 d. skundo šioje dalyje atlikti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, kurio tikslas, kaip nustatyta jo 1 straipsnio 1 dalyje – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, ir nurodė, jog ADTAĮ, be kita ko, nustato, kad: asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu:

1) duomenų subjektas duoda sutikimą;

2) sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas;

3) pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis;

4) siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus; 5) įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys;

6) reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni (ADTAĮ 5 str. 1 d.); kaip vykdomas šis įstatymas, išskyrus 8 ir 351 straipsnius, prižiūri ir kontroliuoja Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (ADTAĮ 36 str. 1 d.), kuri, be kita ko, šio įstatymo nustatyta tvarka nagrinėja asmenų skundus ir pranešimus (toliau – skundai), pagal juos tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus nustatyta tvarka tikrina asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir priima sprendimus dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų (ADTAĮ 40 str. 3 ir 4 p.);

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo ir kitais įstatymais bei kitais teisės aktais, o veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, viešumo, profesionalumo atliekant savo funkcijas principais (ADTAĮ 37 str. 1 ir 2 d.); duomenų valdytojai ir kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos reikalavimu nedelsdami pateikti informaciją, dokumentų kopijas ir nuorašus, duomenų kopijas, taip pat sudaryti sąlygas susipažinti su visais duomenimis, įranga, susijusia su asmens duomenų tvarkymu, ir dokumentais, reikalingais atliekant asmens duomenų tvarkymo priežiūros funkcijas (ADTAĮ 37 str. 1 ir 2 d.); asmuo turi teisę pateikti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai skundą dėl duomenų valdytojo veiksmų (neveikimo), kuriais pažeidžiamos šio įstatymo nuostatos (ADTAĮ 42 str. 1 d.); duomenų valdytojai ir kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos reikalavimu nedelsdami pateikti informaciją, dokumentų kopijas ir nuorašus, duomenų kopijas, taip pat sudaryti sąlygas susipažinti su visais duomenimis, įranga, susijusia su asmens duomenų tvarkymu, ir dokumentais, reikalingais atliekant asmens duomenų tvarkymo priežiūros funkcijas (ADTAĮ 50 str.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad skundas yra pagrįstas, todėl Inspekcijos sprendimą dalyje, kurioje atmestas jai pateiktas 2013 m. liepos 12 d. skundas dėl neteisėto duomenų tvarkymo, panaikino: teismo vertinimu, Inspekcija, priimdama sprendimą ginčijamoje dalyje, pažeidė objektyvumo principą, kuriuo savo veikloje privalo vadovautis visi viešojo administravimo subjektai, įpareigojantį užtikrinti, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai būtų nešališki ir objektyvūs: ginčijamo sprendimo išvada, kad pareiškėjų asmens duomenys Bendrijos nariams ir gyventojams buvo teikiami siekiant teisėto intereso – užkirsti kelią paslaugų teikimo Bendrijai nutraukimui ir žalos dėl šios priežasties atsiradimui, padaryta vadovaujantis išimtinai Bendrijos pateiktais paaiškinimais apie pareiškėjų skolas, nors pareiškėjai jau skunde Inspekcijai nurodė, kad skolos faktas yra ginčo dalykas.

Pažymėjo, kad esant tokiai faktinei padėčiai, būtent Bendrija turėtų įrodyti aplinkybę, jog narys ar kitas namo gyventojas yra skolingas už suteiktas paslaugas, kadangi būtent ji disponuoja reikalingais duomenimis, gali kreiptis į teismą dėl apmokėjimo už paslaugas priteisimo, o Bendrijos nariai ar kiti gyventojai tokios galimybės neturi. Be to, teismui, įvertinus aplinkybes, kad duomenys apie pareiškėjų skolas, kurių buvimas yra ginčijamas, buvo išplatinti visiems ar daugumai namo gyventojų, t. y. tiek tiems, kurie prašė tokių duomenų, tiek neprašiusiems, kilo abejonių dėl tokio veiksmo tikslo – užkirsti kelią paslaugų teikimo Bendrijai nutraukimui ir žalos dėl šios priežasties atsiradimui, o tuo pačiu – ir intereso teisėtumo, juo labiau, kad nėra aišku, kaip tai galėtų padėti siekiant minėto tikslo.

Atkreipė dėmesį, kad taip pat nebuvo pateikti duomenys, jog dėl skolų tikrai buvo iškilusi grėsmė, kad paslaugų teikimas Bendrijai gali būti nutrauktas. Nurodė, jog administracinių teisės pažeidimų bylose dėl pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21414 ir 21415 straipsniuose, nustatančio atsakomybę už asmens duomenų tvarkymą pažeidžiant ADTAĮ ir duomenų subjekto teisių, nustatytų ADTAĮ, pažeidimą, teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tik Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos pareigūnai, todėl Inspekcijos skundžiamo sprendimo išvada, kad administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimas nėra galimas jau gavus asmenų, įtariamų administracinio teisės pažeidimo padarymu, paaiškinimą, kad jis nėra atsakingas už tokius veiksmus, yra nepagrįstas, kadangi turi būti renkami, tiriami ir vertinami ir kiti galimi įrodymai.

III. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 132-133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjų 2013 m. liepos 12 d. skundą dalyje dėl jų asmens duomenų paskelbimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentose Inspekcija atmetė, nenustačius, jog pareiškėjų skunde nurodyti asmenys būtų atlikę skundžiamus veiksmus, t. y. būtų paskelbę jų asmens duomenis skelbimo lentose. Pažymi, jog pareiškėjų skundas dalyje dėl jų asmens duomenų paskelbimo skelbimų lentose buvo atmestas tik po to, kai Inspekcija, pasinaudojusi jai ADTAĮ 41 straipsnyje suteiktomis teisėmis, atliko skundo tyrimą.

Teismas sprendimu nenustatė, kokios konkrečiai aplinkybės tiriant pareiškėjų 2013 m. liepos 12 d. skundą liko neištirtos ir ką konkrečiai Inspekcija tirdama pareiškėjų skundą dalyje dėl jų duomenų paskelbimo skelbimo lentose iš naujo turėtų papildomai tirti. Inspekcijos nuomone, skundžiamas teismo sprendimas, nenustačius minėtų aplinkybių, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.83 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir daro išvadą, kad bendrijos nariai ir gyventojai turėjo teisėtą interesą žinoti, kaip pareiškėjai, kaip bendrasavininkiai, išlaiko bendrojo naudojimo objektus, ir įgyvendinti teisę reikalauti iš jų, kad bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų jų teisėtus interesus.

Pabrėžia, kad bendraturčiai išlaidas, susijusias su bendro daikto (turto) išlaikymu ir išsaugojimu, mokesčiais, rinkliavomis ir kitomis įmokomis, moka solidariai. Todėl tretieji asmenys patirtas išlaidas turi teisę išsiieškoti iš bet kurio bendraturčio. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, jog jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Vadovaudamasi šiomis CK nuostatomis, Inspekcija nesutinka su teismo sprendimu, kad susidariusi pareiškėjų skola Bendrijai nekėlė grėsmės kitiems bendraturčiams, o bendraturčiai neturėjo (neturi) teisių pareiškėjų atžvilgiu.

Mano, jog aplinkybė, kad pareiškėjai ginčija skolą, iš esmės nenaikina Bendrijos narių ir gyventojų teisėto intereso žinoti duomenis apie pareiškėjų nemokamus mokesčius, kadangi būtent Bendrijos nariai ir gyventojai ir turi spręsti visuotiniame susirinkime, kaip spręsti susidariusios skolos klausimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija atsiliepimu (b. l. 138-141) į atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliacinį skundą tenkinti, taip pat prašo iš pareiškėjų solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodo tokius pačius argumentus, kaip ir atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateiktame apeliaciniame skunde.

Pareiškėjas R. V. Š. atsiliepime (b. l. 142-144) į atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą

Atsiliepime nurodomi iš esmės tie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 3R-231(2.13.-1) dalies, kuria atmesta pareiškėjų M. B., R. V. Š. ir V. P. skundo dalis dėl jų asmens duomenų paskelbimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentoje, bei atsakovo pareigos šioje dalyje tyrimą atlikti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 3R-231(2.13.-1) dalį, kuria atmesta 2013 m. liepos 12 d. skundo dalis dėl asmens duomenų paskelbimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentoje, bei įpareigojo atsakovą Valstybinės duomenų apsaugos inspekciją tyrimą dėl 2013 m. liepos 12 d. skundo šioje dalyje atlikti iš naujo.

Atsakovas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčo situaciją, taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiam atsakovo vertinimui iš esmės nepritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2011 m. rugsėjo 1 d. redakcija) (toliau – ir ADTAĮ) tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis, jis reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (1 str. 1, 2 d.).

Pažymėtina, jog ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Iš esmės analogiškas asmens duomenų apibrėžimas yra įtvirtintas ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB (toliau – Direktyva 95/46/EB) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 2 straipsnio a dalyje, kur numatyta, kad asmens duomenys reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais.

Kadangi ADTAĮ nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti Direktyvą 95/46/EB (žr. ADTAĮ priedą), ADTAĮ turinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 95/46/EB turinį ir jos aiškinimo praktiką. Šios Direktyvos 29 straipsnio pagrindu įsteigtos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės 2007 m. birželio 20 d. Nuomonėje 4/2007 dėl asmens duomenų sąvokos nurodyta, kad Direktyvoje įtvirtintas asmens duomenų apibrėžimas rodo Europos teisės aktų leidėjo ketinimą taikyti plačią asmens duomenų sąvoką, taip pat nurodyta, kad ši sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvos tikslą – saugoti fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, visų pirma jų privatumo teisę tvarkant asmens duomenis.

Minėtoje nuomonėje taip pat nurodyta, kad kai kuriais atvejais iš duomenų gaunama informacija pirmiausiai yra susijusi su objektais, o ne su asmenimis. Tie objektai paprastai kam nors priklauso, jiems asmenys gali daryti tam tikrą poveikį arba jie gali daryti tam tikrą poveikį asmenims, taip pat objektai gali būti fizine ar geografine prasme artimi asmenims arba kitiems objektams. Tokiais atvejais galima laikyti, kad informacija su tais asmenimis arba objektais susijusi netiesiogiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2133/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalį, aptariami duomenys (buto numeris, turimų skolinių įsipareigojimų dydis, kai duomenys yra paskelbiami apie būtent konkrečioje laiptinėje esančius butus), laikytini asmens duomenimis, nes netiesiogiai gali būti siejami su konkrečiu asmeniu – atitinkamo buto savininku ar (ir) nuomininku. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pripažinęs, kad iš viešai paskelbto buto numerio ir šalia jo nurodyto įsiskolinimų dydžio galima netiesiogiai nustatyti ne tik konkretų asmenį, bet ir jo finansinių įsipareigojimų dydį, todėl šie duomenys laikytini asmens duomenimis, saugomais įstatymo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-2266/2011).

Pažymėtina, jog ADTAĮ 3 straipsnio, įtvirtinančio asmens duomenų tvarkymo reikalavimus, 1 dalis numato, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų: 1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis; 2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai; 3) tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami; netikslūs ar neišsamūs duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdytas jų tvarkymas; 4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; 5) saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi; 6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus. ADTAĮ 5 straipsnis apibrėžia asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus, to paties straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu, be kita ko, juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka ADTAĮ 3 ir 5 straipsnių nuostatas. Be to, kaip matyti, ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas leidžia tvarkyti asmens duomenis esant dviem sąlygoms: jei šie duomenys tvarkomi dėl teisėto intereso ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.

Iš esmės manytina, jog nurodytas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo asmens teisės į privatų gyvenimą. Asmens teisę į privatumą saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir tarptautiniai teisės aktai. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Tuo tarpu Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis nurodo, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Tokios teisės yra saugomos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 8 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsniu. EŽTK 8 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Duomenų, susijusių su privačiu asmens gyvenimu laikymas, taip pat ir jų panaudojimas patenka į EŽTK 8 straipsnio veikimo sritį (žr. EŽTT sprendimą S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 30566/04), tačiau tokios informacijos panaudojimo ribojimas nėra absoliutus ir tam tikrais atvejais ši informacija pagrįstai gali būti panaudota. Taigi nurodytas ryšys lemia tai, kad asmens duomenų apsaugos teisinės nuostatos pirmiausiai reguliuojamos teisės į privatų gyvenimą garantijos pagrindu.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra pabrėžęs, kad Direktyvos 95/46 1 straipsniu iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, ypač jų privataus gyvenimo, apsaugą tvarkant asmens duomenis (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Huber C‑524/06, Rink. p. I–9705, 47 punktą). Atitinkamai, Direktyvos Nr. 95/46 nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų, galinčių pažeisti pagrindines laisves, ypač teisę į privatų gyvenimą, tvarkymą, turi būti būtinai aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios pagal nusistovėjusią teismo praktiką yra bendrų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina ESTT, dalis (žr., be kita ko, 2001 m. kovo 6 d. sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 p., 2003 m. gegužės 20 d. sprendimą sujungtose bylose C‑465/00, C‑38/01 ir C‑139/01, 68 p.). Pastebėtina, jog pagal Direktyvos 95/46 II skyriaus „Bendrosios asmens duomenų tvarkymo teisėtumo taisyklės“ nuostatas bet koks asmens duomenų tvarkymas, kuriam netaikomi šios direktyvos 13 straipsnyje numatyti leidimai nukrypti, turi, pirma, atitikti šios direktyvos 6 straipsnyje nurodytus duomenų kokybės principus ir, antra, tenkinti vieną iš šešių duomenų tvarkymo teisėtumo principų, išvardytų šios direktyvos 7 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt., C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, Rink. p. I‑4989, 65 punktą bei minėto sprendimo Huber 48 p.).

Pastebėtina, jog ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas reguliavimas iš esmės kyla iš Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punkto, kuris numato, kad asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei „tvarkyti reikia dėl teisėtų interesų, kurių siekia duomenų valdytojas arba trečioji šalis (šalys), kurioms atskleidžiami duomenys, išskyrus atvejus, kai duomenų subjekto, kuriam pagal 1 straipsnio 1 dalį reikalinga apsauga, teisės ir laisvės yra viršesnės nei šie interesai“. ESTT taip pat yra nurodęs, jog šiame 7 straipsnio f punkte įtvirtintos dvi kumuliacinės asmens duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygos, t. y., pirma, reikalingumas tvarkyti asmens duomenis siekiant duomenų valdytojo arba trečiųjų asmenų, kuriems duomenys atskleidžiami, teisėtų interesų ir, antra, svarbesnių duomenų subjekto pagrindinių teisių ir laisvių nebuvimas.

Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad pagal antrą iš nurodytų sąlygų reikalaujama palyginti priešingas teises ir interesus, o tai iš principo neatsiejama nuo konkrečių atskiro atvejo aplinkybių, be to, tokį palyginimą atliekantis asmuo arba institucija turi atsižvelgti į duomenų subjekto teisių, kurias jis turi pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius, svarbą (žr. ESTT 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą byloje C‑131/12 Google Spain SL, Google Inc. prieš Agencia Española de Protección de Datos (AEPD), Mario Costeja González, 74 p.).

Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą“. Ši pagrindinė teisė glaudžiai susijusi su tos pačios Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teise į privatų gyvenimą (žr. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, Rink. p. I‑0000, 47 p.). Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis susijusi su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta (žr. minėto sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert 52 punktą).

Tačiau iš Chartijos 8 straipsnio 2 dalies ir 52 straipsnio 1 dalies matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis naudojimasis šia teise gali būti apribotas (žr. ESTT 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą sujungtose bylose C‑468/10 ir C‑469/10 Asociación Nacional de Establecimientos Financieros de Crédito (ASNEF) (C‑468/10), Federación de Comercio Electrónico y Marketing Directo (FECEMD) (C‑469/10) prieš Administración del Estado, 38–42 p.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, priėmusios ginčijamą sprendimą, atliekama funkcija – prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip yra vykdomas ADTAĮ.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas pareiškėjų 2013 m. liepos 12 d. skundą dalyje dėl jų asmens duomenų paskelbimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentoje atmetė, nenustatęs, jog pareiškėjų skunde nurodyti asmenys būtų atlikę skundžiamus veiksmus, t. y. būtų paskelbę jų asmens duomenis skelbimo lentoje, ir atitinkamai ADTAĮ pažeidimų nebuvo nustatyta, teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog ADTAĮ 42 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmuo turi teisę pateikti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai skundą dėl duomenų valdytojo veiksmų (neveikimo), kuriais pažeidžiamos šio įstatymo nuostatos.

ADTAĮ 41 straipsnis numato, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija turi teisę, be kita ko, iš anksto raštu įspėjus, o atliekant asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimą pagal skundą – be išankstinio įspėjimo, įeiti į tikrinamo asmens patalpas (tarp jų ir nuomojamas ar naudojamas kitu pagrindu) arba teritoriją, kur yra dokumentai, įranga, susiję su asmens duomenų tvarkymu. Įeiti į tikrinamo juridinio asmens teritoriją, pastatus, patalpas (tarp jų ir nuomojamus ar naudojamus kitu pagrindu) galima tik tikrinamo juridinio asmens darbo laiku pateikus valstybės tarnautojo pažymėjimą. Įeiti į tikrinamo fizinio asmens gyvenamąsias patalpas (tarp jų ir nuomojamas ar naudojamas kitu pagrindu), kur yra dokumentai, įranga, susiję su asmens duomenų tvarkymu, galima tik pateikus teismo nutartį dėl leidimo įeiti į gyvenamąsias patalpas; asmens duomenų tvarkymo teisėtumo patikrinimo metu renkant įrodymus naudoti fotografavimo, filmavimo ir garso įrašymo įrangą; kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises.

Nurodytos ir kitos ADTAĮ atsakovui suteiktos teisės yra nukreiptos į tai, kad pagal savo kompetenciją atsakovas galėtų vykdyti veiksmingą ginčo santykių kontrolės funkciją. Antra vertus, vykdydamas šią funkciją gautų skundų nagrinėjimo būdu, atsakovas privalo visapusiškai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus dėl tariamai pažeistos asmens teisės į saugų garantuojamą jo asmeninių duomenų panaudojimą. Pastarosios pareigos vykdymo kontekste atsakovas, be kita ko, privalo pasinaudoti visomis įstatymo jam suteiktomis teisėmis tam, kad skundą padavęs asmuo gautų objektyvų ir visapusišką jo nurodytų aplinkybių įvertinimą jį dominančiu aspektu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu tai reiškia, kad, nagrinėdamas gautą skundą, atsakovas privalo užtikrinti objektyvų visų skunde nurodytų aplinkybių įvertinimą bei nustatyti arba paneigti jų sąsają su jo (atsakovo) valstybės vardu saugojamomis vertybėmis ir tuo pagrįsti savo sprendimą dėl skundo nagrinėjimo rezultatų. Viešojo administravimo taikymo požiūriu tai reiškia, kad atsakovas sprendime dėl gauto skundo išnagrinėjimo rezultatų, atsakydamas į skundą padavusio asmens teiginius apie jo tariamai pažeistas teises, paneigdamas arba patvirtindamas šių teiginių pagrįstumą, privalo nurodyti objektyvus duomenis, kuriais remiantis padaroma vienokia arba kitokia išvadą dėl skundo pagrįstumo, turi įvertinti tyrimui reikšmingus teisinius ir faktinius aspektus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, administracinėje byloje pateiktus įrodymus, sutinka su tuo, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, jog tyrimas dėl pareiškėjų skundo buvo atliktas iš esmės išnaudojus visas atsakovui suteiktas teises, įvertinus visus galimo padaryto pažeidimo aspektus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog, net ir vertinant, kad skelbiant nurodytus duomenis apie atitinkamų butų įsiskolinimus galimai buvo siekiama užkirsti kelią paslaugų bendrijai nutraukimui dėl susidariusių įsiskolinimų bei iš to kylančios žalos atsiradimui, nesutiktina su tuo, kad asmens duomenų tvarkymas ir jų paviešinimas nurodytu būdu buvo proporcingas, buvo tinkamas siekiant nurodyto tikslo, nebuvo pagrįsta, kad iš esmės tai buvo būtina, proporcinga skelbti asmens duomenis būtent tokiu būdu.

Šiuo atveju manytina, jog šie faktai galėjo būti skelbiami asmens duomenų subjektų teises mažiau ribojančiais būdais, metodais. Šiame kontekste paminėtina ir ADTAĮ 30 straipsnio 7 dalis, numatanti, kad duomenų subjektams (fiziniams asmenims) siunčiami ar pateikiami spausdintiniai rašytiniai informacinio pobūdžio pranešimai apie duomenų subjektams (fiziniams asmenims) suteiktas paslaugas, duomenų subjektų (fizinių asmenų) prievoles, sutarčių su duomenų subjektais (fiziniais asmenimis) vykdymą, sąskaitos, darbdavio darbuotojui skirti atsiskaitymo lapeliai, individualūs komercinio pobūdžio pasiūlymai duomenų subjektams (fiziniams asmenims), kurių turinyje yra nurodomi duomenų subjektų (fizinių asmenų) asmens duomenys, įskaitant, tačiau neapsiribojant, duomenis apie asmens vardą ir pavardę, gyvenamąją vietą, sumokėtus ar nesumokėtus mokesčius, mokėtojo kodą ar numerį, atsiskaitomosios knygelės numerį, privalo būti pateikiami uždaru pavidalu, ant kurio gali būti tik pašto paslaugoms būtina informacija, ir tokių pranešimų turinys gali būti matomas tik duomenų subjektui (fiziniam asmeniui), kuriam adresuojamas pranešimas, ar jo sutikimu trečiajam asmeniui, atidarius ar išpakavus pateiktą pranešimą. Šios nuostatos netaikomos, jeigu minėti pranešimai įteikiami asmens duomenų subjektams (fiziniams asmenims) asmeniškai ir konfidencialiai. Taigi iš esmės galėjo būti elgiamasi nurodytu būdu, laikantis šios įvardintos elgesio taisyklės, be to, galėjo apie tai būti pasakoma, laikantis ADTAĮ reikalavimų, bendrijos susirinkime, t. y. paskelbiant bendrą sumą, kurią bendrijos nariai yra skolingi bendrijai, prašant susimokėti skolas, nurodžius, kad jų nesumokant bus imamasi atitinkamų veiksmų, ir t. t.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip matyti iš administracinėje byloje pateikto skelbimo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos nariams, skelbime buvo nurodomos konkrečių butų konkrečios skolos už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. (b. l. 36), taigi turi būti įvertintas subjektas, kuris, kaip duomenų valdytojas, turėjo informacijos, duomenis apie nurodytas skolas, jų galimus dydžius, be kita ko, turi būti įvertinta, kieno iniciatyva buvo nuspręsti informuoti tokiu būdu apie susidariusias galimas pareiškėjų skolas (t. y. ar buvo tai nuspręsta (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos susirinkime ar atskirų subjektų iniciatyva).

Manytina, jog šiuo atveju atsakovui atliekant tyrimą iš naujo turi būti įvertinta ir tai, ar duomenų valdytojas elgėsi rūpestingai, atidžiai, siekdamas, kad asmenų duomenys taptų neprieinami ir nežinomi tretiesiems asmenims, t. y. kad nebūtų viešai paskelbti ne tik bendrijos nariams kaip tai įvyko iškabinus skelbimą apie įsiskolinimus skelbimų lentoje. Elgdamasis atitinkamu būdu duomenų valdytojas turi laikytis pareigos neatskleisti asmens duomenų tretiesiems asmenims. Pažymėtina, jog duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas privalo įgyvendinti tinkamas organizacines ir technines priemones, skirtas apsaugoti asmens duomenims nuo atsitiktinio ar neteisėto sunaikinimo, pakeitimo, atskleidimo, taip pat nuo bet kokio kito neteisėto tvarkymo (žr. mutatis mutandis ADTAĮ 30 str. 1 d.). Šia prasme reikia nustatyti pusiausvyrą tarp įvardinamo intereso ir kėsinimosi į atitinkamų asmenų teisę į jų privataus gyvenimo gerbimą pavojaus. Be to, ADTAĮ 30 straipsnio 6 dalis taip pat numato, kad duomenų valdytojo, duomenų tvarkytojo ir jų atstovų darbuotojai, kurie tvarko asmens duomenis, privalo saugoti asmens duomenų paslaptį, jeigu šie asmens duomenys neskirti skelbti viešai. Ši pareiga galioja pasitraukus iš valstybės tarnybos, perėjus dirbti į kitas pareigas arba pasibaigus darbo ar sutartiniams santykiams. Šiuo atveju atsakovas atlikdamas tyrimą iš naujo, be kita ko, turi įvertinti ir visas šias įvardintas aplinkybes.

Šiame kontekste galimas pareiškėjų skolų dydžio buvimas iš esmės tampa neaktualus, nes turi būti įvertinama, ar buvo imtasi priemonių, kad tokia informacija iš esmės netaptų žinoma, be kita ko, pašaliniams asmenims, ją iškabinus daugiabučio namo skelbimų lentose.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini, o sprendimo rezoliucinė dalis paliktina nepakeista. Dėl šių priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti ir atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš pareiškėjų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 500 Lt (atitinkamai 434,43 Eur) (b. l. 138-141).

Vertinant šį pateiktą prašymą pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis expressis verbis taip pat numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės.

Vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažymėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju analizuojant, ar atitinkamas trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, galima nustatyti, ar priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės. Aplinkybė, jog teismo priimtu baigiamuoju aktu yra patenkintos arba apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, negali būti išimtinai siejama vien tik su faktu, kad buvo priimtas atsakovui, kurio interesus ir poziciją trečiasis suinteresuotas asmuo byloje palaikė, formaliai palankus teismo sprendimas, t. y. pareiškėjo skundas buvo atmestas. Sprendžiant šį klausimą būtina vertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

Manytina, jog toks ginčo santykio ir trečiojo suinteresuoto asmens vaidmens (suinteresuotumo) procese įvertinimas yra svarbus, nes situacija, kai dėl visiškai nepagrįsto pareiškėjo kreipimosi į teismą trečiojo suinteresuoto asmens faktiškai patirtos išlaidos, kai priimtu teismo sprendimu būtų patenkintos ar apgintos jo teisės, nebūtų atlyginamos, nepateisinama teisingumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo požiūriu. Ir priešingai – situacija, kada trečiajam suinteresuotam asmeniui būtų priteisiamos išlaidos iš pareiškėjo net ir tada, kai suinteresuotas asmuo į bylą buvo įtrauktas paties suinteresuoto asmens prašymu ar teismo iniciatyva ir bylos baigtis niekaip nepaveikė trečiojo suinteresuoto asmens teisių ir pareigų, neatitiktų teisingumo kriterijaus, pažeistų procesinę pusiausvyrą ir sudarytų prielaidas teisę į teisminę gynybą ribojančiam poveikiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, ginčo pobūdį, trečiojo suinteresuoto asmens poziciją, į tai, kad tyrimas pagal pareiškėjų skundą dėl galimo asmens duomenų atskleidimo yra grąžinamas atlikti iš naujo, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidas, t. y. kad priimtu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos jo teisės. Atitinkamai, šis pateiktas prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis