2K-244/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–244/2014

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-05014-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. (P. R.) ir jo gynėjo advokato Jurijaus Binevičiaus (Jurij Binevič) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendis – P. R., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį, paskirta 400 MGL (52 000 Lt) dydžio bauda; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu P. R. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš P. R. išieškota konfiskuotino turto – transporto priemonės „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. B. (Y. B.), vertę atitinkanti pinigų suma – 6900 Lt. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, valstybės nuosavybėn konfiskuoti 28 mobiliojo ryšio telefonai „Sony Ericsson XPERIA arc S“, 3 mobiliojo ryšio telefonai „Sony Ericsson XPERIA arc orange“ ir 15 mobiliojo ryšio telefonų „Samsung Galaxy Ace“ su krovikliais, ausinėmis ir baterijomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

P. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 7 d., apie 19.15 val., automobiliu „Audi 100 Avant“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Papelekio pasienio kontrolės punktą, esantį Švenčionių r., Papelekio k., nedeklaravęs, paslėpęs automobilio salone po gabenamais dėvėtais drabužiais ir taip išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 28 vnt. mobiliojo ryšio telefonų „Sony Ericsson XPERIA arc S“, 3 vnt. mobiliojo ryšio telefonų „Sony Ericsson XPERIA arc orange“ ir 15 vnt. mobiliojo ryšio telefonų „Samsung Galaxy Ace“, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 49 423,06 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis P. R. ir jo gynėjas advokatas J. Binevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų.

Kasatoriai laikosi pozicijos, kad P. R. veikoje nėra būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių – gabenamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar kitokio šios kontrolės išvengimo, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalį bei neteisingai aiškino ir taikė BK 199 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo paaiškinimus, kad jis apie gabenamus telefonus liudytojai Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) pareigūnei R. Š. pranešė žodžiu, rėmėsi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštu Nr. S–25333, kuriame nurodyta, kad pagal Bendrijos muitinės kodeksą iš Europos Bendrijos muitų teritorijos išvežamos prekės turi būti nurodytos muitinės deklaracijoje; žodžiu deklaruojamos prekės, kurių vertė neviršija 1000 eurų statistinės ribos (T 1, b. l. 189). Atsižvelgdamas į tai ir į Vilniaus teritorinės muitinės specialisto išvada Nr. 42 (T. 1, b. l. 24) nustatytą nuteistojo gabentų mobiliojo ryšio telefonų muitinę vertę, kuri viršija 1000 eurų ribą, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis turėjo pareigą gabenamus daiktus (telefonus) deklaruoti raštu (pildydamas rašytinę arba elektroninę deklaraciją).

Tačiau, kasatorių nuomone, tokia teismo išvada klaidinga. Ji neatitinka Europos Sąjungoje galiojančio Europos Bendrijos muitinės kodekso, kuris nenustato pareigos asmenims, gabenantiems prekes, kurių vertė viršija 1000 eurų, pateikti deklaraciją raštu. Pagal Europos Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnį prekių pateikimu muitinei laikoma nustatytu būdu muitinei pateikiamas pranešimas apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą; muitinei pateikiamas pranešimas (deklaracija), priklausomai nuo prekių gabenančio subjekto ir gabenamų prekių, gali būti pateikiamas žodžiu, raštu ir veiksmu; ūkio subjektas gabenamas prekes deklaruoja raštu; fiziniai asmenys gabenamas prekes gali taip pat deklaruoti arba žodžiu, pranešus muitinės pareigūnams apie gabenamas prekes, arba veiksmu –pasinaudojus dviejų kanalų – žaliojo ir raudonojo – sistema (pasirinkę žaliąjį kanalą, veiksmu deklaruoja, kad draudžiamų ir ribojamų daiktų bei prekių nevežama, o pasirinkę raudonąjį kanalą, asmenys privalo deklaruoti gabenamas prekes žodžiu arba raštu). Taip pat Bendrijos muitinės kodekso 61 straipsnio c punkte nustatyta, kad muitinės deklaracija gali būti pateikiama ir kaip žodinė deklaracija arba bet kuris kitas veiksmas, kuriuo prekes laikantis asmuo pareiškia savo pageidavimą, kad prekėms būtų įforminta muitinės procedūra.

1000 eurų statistinė riba, kuri nurodyta teismo minėtame Muitinės departamento rašte, yra nustatyta 2001 m. rugpjūčio mėn. 20 d. Europos Bendrijos Komisijos reglamente (EB) Nr. 1669/2001. Reglamentu (EB) Nr. 1669/2001 patvirtinta (l straipsnyje), kad kiekvienam prekių tipui nurodyta statistinė riba nustatoma taip, kad į užsienio prekybos statistinius duomenis būtų įtraukiami duomenys apie importą ar eksportą, kurio vertė viršija 1000 eurų arba neto masė yra didesnė nei 1000 kg. Kitaip tariant, nustatomas statistinės ribos dydis siekiant mažinti sąnaudas, renkant statistinius duomenis apie Bendrijos ir jos valstybių narių prekybą su valstybėmis, kurios nėra narės. Tačiau šiame reglamente nėra nustatyta, kad asmenys, gabenantys prekes, kurių vertė viršija 1000 eurų, privalo pateikti deklaraciją raštu.

Kartu kasatoriai nurodo, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1B-85 yra patvirtinta Keleivio pateiktų žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinėje sistemos specifikacija, kuria remdamiesi muitinės pareigūnai pateiktos žodinės deklaracijos duomenis apie gabenamas prekes įveda į Žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinę sistemą (KŽD).

Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu ir P. R., ir liudytojai Papelekio pasienio kontrolės posto pareigūnai R. Š., D. D., K. L. patvirtino aplinkybę, jog nuteistasis ne vieną kartą per šį pasienio kontrolės postą važiavo į Baltarusijos Respubliką, be kita ko, veždamas įvairias prekes. Todėl nuteistasis 2012 m. balandžio 7 d., ne pirmą kartą vykdamas per šį pasienio kontrolės postą, žinojo, kad gali deklaruoti gabenamas prekes žodžiu, kad Papelekio pasienio kontrolės postas yra vietinio eismo pasienio kontrolės postas ir jame taikoma supaprastinta sienos kirtimo tvarka, kad šiame pasienio kontrolės poste nėra muitinės pareigūnų ir atitinkamai deklaracijos raštu neforminamos, o apie gabenamas prekes VSAT pareigūnams pranešama žodžiu.

Iš nurodytų aplinkybių kasatoriai daro išvadą, kad P. R., atvykęs į Papelekio pasienio kontrolės postą, turėjo teisę pranešti pasienio kontrolės posto pareigūnams apie gabenamas prekes (telefonus) žodžiu, o apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad jis privalėjo gabenamas prekes deklaruoti tik raštu, todėl tinkamai nepateikė jų muitinės kontrolei, neteisingai aiškino baudžiamąjį įstatymą – BK 199 straipsnį ir neteisingai nustatė P. R. inkriminuotos veikos objektyviuosius požymius, todėl nuteistojo P. R. veiksmai nepagrįstai buvo pripažinti neteisėtais BK 199 straipsnio prasme.

Toliau kasaciniame skunde pasisakoma dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų proceso teisės normų – BPK 20 straipsnio 5 dalies – pažeidimų. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl P. R. kaltumo pagrindė neišsamiu ir šališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, netinkamu įrodymų vertinimu. Teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, byloje esančio vaizdo įrašo ir jo apžiūros protokolo. Nekreipdamas dėmesio į akivaizdžius faktus, teismas buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo paaiškinimus, kad apie gabenamus telefonus jis informavo pareigūną žodžiu ir jų neslėpė, bei nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 199 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo grindė liudytojų Papelekio pasienio kontrolės posto pareigūnų R. Š., D. D. ir K. L. parodymais. Tačiau kasatoriai pažymi, kad byloje esanti vaizdo medžiaga bei jos apžiūros protokolo duomenys leidžia susidaryti kitokią įvykių eigą, nei nurodė šie liudytojai ir konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

Liudytoja R. Š. parodė, kad nuteistojo transporto priemonės netikrino, kad nuteistasis nieko nesakė apie telefonus ir ši jų nematė, tačiau vaizdo medžiagoje („1 įrašas“) užfiksuotos priešingos aplinkybės, t. y. matyti, kad ši liudytoja apžiūrinėjo nuteistojo automobilio saloną pro visas atidarytas duris, o atidarius automobilio bagažinę buvo aiškiai matomas (neapkrautas maišais su dėvėtais rūbais, t. y. nepaslėptas) baltas popierinis maišelis, kuriame buvo dalis mobiliųjų telefonų ir kurio turinį pareigūnė taip pat apžiūrėjo. Taip pat iš vaizdo įrašo matyti, kad liudytoja pro atidarytas keleivio priekines dureles apžiūrėjo priekinę keleivio vietą, kurioje ant maišų buvo padėta kita mobiliųjų telefonų dalis. Šias aplinkybes galima nustatyti ir iš byloje esančių fotolentelių.

Kasatoriai, be kita ko, nurodo, kad įstatymas įpareigoja asmenį, gabenantį prekes per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, pateikti prekes muitinės kontrolei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintose Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklėse nustatyta, kad VSAT pareigūnai pasienio kontrolės punktuose, kuriuose nėra muitinės įstaigų, užtikrina, kad vykstantys per šiuos pasienio kontrolės punktus asmenys, gabendami daiktus, už kuriuos imami importo (eksporto) muitai ir kiti mokesčiai ar kuriems taikomi įvežimo (išvežimo) draudimai bei apribojimai, laikytųsi nustatytų šių daiktų įvežimo (išvežimo) normų. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apžiūrą atliekantis pareigūnas privalo įsitikinti, ar teisingai deklaruotos prekės. Nustačius, kad gabenamos prekės nurodytos neteisingai, atliekamas detalus prekių patikrinimas.

Nuteistojo aiškinimą, kad apie gabenamą labdaros siuntą ir mobiliojo ryšio telefonus, kurie nebuvo paslėpti, jis deklaravo žodžiu priėjusiai VSAT pareigūnei R. Š., atitinka šios VSAT pareigūnės veiksmai, kai ji patikrino, ką deklaravo nuteistasis, ir įsitikino, jog gabenamos prekės, kurias žodžiu deklaravo nuteistasis, o po pareigūnės atliktos apžiūros automobilis nebuvo nukreiptas detaliam patikrinimui.

Taip pat, skirtingai nei užfiksuota vaizdo medžiagoje („2, 3 įrašas“) ir fotolentelėse, liudytojas VSAT pareigūnas D. D. nurodė, kad, neiškrovus maišų su labdara, telefonų nesimatė, kad šie buvo rasti salone šalia vairuotojo dėžutėse ir bagažinėje po maišais. Tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad būtent nuteistasis išėmė mobiliojo ryšio telefonus iš transporto priemonės, o ne VSAT pareigūnas juos aptiko, be to, telefonus nuteistasis pagal pareigūno nurodymus išėmė neiškraudamas maišų su labdara ir neištraukdamas jų iš po maišų, taigi jie nebuvo paslėpti. Kartu iškyla pagrįstas klausimas – jeigu VSAT pareigūnas D. D. aptiko pas nuteistąjį nedeklaruotas paslėptas prekes (mobiliojo ryšio telefonus), tai kodėl nuteistajam buvo nurodyta visas gabenamas prekes (tarp jų ir kontrabandines) pakrauti atgal į transporto priemonę, ypač turint omenyje tai, kad po to nuteistojo transporto priemonė Papeleckio pasienio kontrolės poste dar kartą (jau trečią) buvo iškraunama ir apžiūrima.

Trečias liudytojas VSAT pareigūnas K. L., kurio parodymais apeliacinės instancijos teismas taip pat grindė nuteistojo kaltę, parodė, kad telefonai buvo apkrauti maišais, tačiau iš byloje esančių vaizdo medžiagos ir jos apžiūros protokolo matyti, kad šis liudytojas apskritai nedalyvavo apžiūrint nuteistojo transporto priemonę.

Atsižvelgdami į išdėstytas aplinkybes, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nuteistojo P. R. ir liudytojų R. Š., D. D. bei K. L. duotų parodymų nesusiejo su byloje esančiu vaizdo įrašu ir jo apžiūros protokolu, kurie yra vieni svarbiausių ir objektyviausių įrodymų byloje. Iš vaizdo medžiagos aiškiai matyti, kad nuteistasis nuo muitinės patikrinimo vežamų mobiliųjų telefonų neslėpė. Ši medžiaga ne tik paneigia minėtų liudytojų pateiktą įvykių versiją, bet ir patvirtina nuteistojo parodymus apie įvykio aplinkybes – kad telefonai nebuvo paslėpti po maišais, kad pareigūnus R. Š. bei D. D. jis informavo, jog veža labdarą ir telefonus (t. y. žodžiu deklaravo visas išvežamas prekes), kad pareigūnai priėję iš karto turėjo galimybę pamatyti telefonus. Be to, duodamas pirminius parodymus, kurie nesikeitė viso bylos proceso metu (buvo nuoseklūs), nuteistasis nebuvo susipažinęs su filmuota vaizdo medžiaga, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo parodymai buvo sąmoningai suderinti su vaizdo įrašu. Nuteistasis P. R. kaltu neprisipažino, o kitų jo kaltės įrodymų, išskyrus aiškiai neatitinkančių kitai bylos medžiagai liudytojų R. Š., D. D. ir K. L. parodymų, nėra. Be to, kartu su nuteistuoju per Papelekio pasienio kontrolės postą kita transporto priemone važiavęs liudytojas E. J. pirmosios instancijos teisme patvirtino nuteistojo parodymus – kad mobiliojo ryšio telefonai paslėpti nebuvo, jie iš karto matėsi. Taigi netikėti nuteistojo parodymais teismui nebuvo pagrindo, o abejoti liudytojų kaltinančių parodymų tikrumu buvo pakankamas pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas P. R. kaltu dėl BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, rėmėsi nenuosekliais, subjektyviais ir prieštaraujančiais kitai bylos medžiagai bei neatitinkančiais tikrovės liudytojų VSAT pareigūnų parodymais.

Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismo posėdyje netyrė (neperžiūrėjo) daiktinio įrodymo – vaizdo įrašo iš Papelekio pasienio kontrolės posto. Iš Panevėžio apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šis daiktinis įrodymas nebuvo pridėtas prie bylos ir posėdžio pirmininko nebuvo išvardytas tarp bylos medžiagos. Šis daiktinis įrodymas nebuvo perduotas ir apeliacinės instancijos teismui kartu su bylos medžiaga nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimui. Ši aplinkybė paaiškėjo nuteistojo gynėjui susipažįstant su bylos medžiaga iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio, todėl apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prašymas išreikalauti šį daiktinį įrodymą ir pridėti jį prie bylos. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visą bylos medžiagą (tarp jų – ir vaizdo medžiagą), o nuteistasis pirmosios instancijos teisme nepageidavo, kad šis daiktinis įrodymas būtų apžiūrimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo nuteistojo P. R. gynėjo advokato J. Binevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad dalis kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl P. R. kaltės nustatymo ir mobiliųjų telefonų gabenimo būdu, nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko, nes jais iš esmės neigiamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, savaip interpretuojami ir vertinami įvykiai, t. y. ginčijamas teismų sprendimų pagrįstumas.

Prokuroro nuomone, byloje įrodymai įvertinti nepažeidžiant įrodymų leistinumo, liečiamumo reikalavimų ir laikantis BPK 20 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą patikrino apeliacinės instancijos teismas ir savo sprendime išdėstė aiškius motyvus, kuriems nėra pagrindo nepritarti. Anot prokuroro, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismų išvados prieštarauja byloje esančiai vaizdo medžiagai ir jos apžiūros protokolo duomenims, analizuodamas vaizdo įrašą, iškraipo jo turinį, dėsto nuteistojo pasisakymus, kurių jame nėra užfiksuota (jokių paaiškinimų vaizdo įraše negirdėti), o svarbias detales dėl daiktų paėmimo ir peržiūros nutyli. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, VSAT pareigūnė R. Š. netikrino automobilio vidaus, tik paprašė atidaryti šonines dureles ir bagažinę bei pateikti mašinos dokumentus, o pamačiusi kito asmens automobilio, ne iš pasienio zonos, kuriuo toje vietoje nebuvo galima važiuoti, ir dar prikimšto įvairių rūbų iki lubų, t. y. priskiriamo rizikos grupei, dokumentus nuėjo tikrinti automobilį duomenų bazėje, apie tai informuodama kitus pareigūnus. D. D., priėjus tikrinti vežamus daiktus ir liepus juos iškrauti, P. R. akivaizdžiai mėgino iš bagažinės iškeliamą kartono dėžę su mobiliaisiais telefonais pridengti glėbiu rūbų, kad nesimatytų dėžės turinys, taip pat mėgino neparodyti iš priekinės automobilio dalies ištrauktą pakuotę su mobiliaisiais telefonais. Tik du kartus iškrovus gabenamus daiktus, buvo nustatyta, kad uždarytuose įpakavimuose be išorės žymių (ne telefonų originaliose pakuotėse, o kartono dėžėse su ant viršaus užkrautais rūbais) buvo vežami skirtingų rūšių nauji telefonai be įsigijimo dokumentų. Pasak pareigūnų, jeigu P. R. iš karto pats pareigūnei R. Š. būtų pasakęs bevežąs mobiliuosius telefonus, o ne vien senus rūbus, tačiau neturėjęs visų įsigijimo dokumentų, automobilis muitiniam tikrinimui būtų buvęs nukreiptas į tarptautinę muitinę, tačiau nuslėpus faktą apie gabenamus telefonus, automobilis po patikrinimo ir prekių aptikimo buvo sulaikytas.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su skundo teiginiais dėl teismų netinkamo BK 2 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 1 dalies bei Bendrijos muitinės kodekso nuostatų aiškinimo ir taikymo. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma tik rašytinė deklaravimo forma. Bendrijos muitinės kodekso 61 straipsnis nustato bendrą deklaravimo formą, bet ne tvarką. Pagal šio straipsnio c punktą žodinės deklaracijos forma galima tik tuo atveju, jeigu vežėjas pats prašo įforminti žodinę muitinės procedūrą ir jeigu tokia galimybė yra numatyta specialiose taisyklėse. Tačiau supaprastintame kontrolės poste muitinės deklaracijos įforminimas neįmanomas, nes čia muitinės paslaugos neteikiamos (jos teikiamos tik muitinėse), be to, įforminti tokią procedūrą P. R. net neprašė. Kita vertus, žodinis deklaravimas šiuo atveju apskritai netaikytinas, nes ne tik su tokiu automobiliu (registruotas ne pasienio zonoje) vykti per supaprastintą postą negalima, bet ir be tam tikrų daiktų (prekių), paskelbtų internetiniuose puslapiuose bei bet kuriuose muitinės padaliniuose pagal Muitinės departamento direktoriaus įsakymu patvirtintą detalųjį sąrašą, įsigijimo dokumentų tuos daiktus gabenti per sieną apskritai draudžiama, juolab sudėtus jų aptikimą apsunkintose vietose. Skirtingai nei nurodo kasatorius, pareigūnai tinkamai vykdė tarnybos funkcijas, tikrinimo procedūra buvo atlikta pagal galiojančias instrukcijas ir tik pareigūnų dėka buvo išaiškintas šis kontrabandos atvejis.

Teismų sprendimais nustatyta, kad P. R. su svetimu automobiliu, neįregistruotu pasienio ruože, ne per muitinę, be rašytinės muitinės deklaracijos ir be įsigijimo dokumentų per valstybės sieną gabeno privalomas pateikti muitinei prekes – 46 vnt. naujų mobiliųjų telefonų, sudėtų į vizualų jų aptikimą apsunkinančias vietas (kartono dėžes be identifikavimo požymių, po dėvėtais rūbais). BK 199 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) gabenamų privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimu muitinės kontrolei (t. y. nuslepiant, sąmoningai nedeklaruojant, nors tai privaloma, ir pan.); 2) kitokiais veiksmais išvengiant muitinės kontrolės (gabenant ne per muitinę, ne tam skirtose vietose ir pan.); 3) paveldosaugos objektų gabenimu per valstybės sieną be valstybės įgaliotos institucijos specialaus leidimo. Kadangi P. R. privalomas deklaruoti prekes ne tik gabeno ne per muitinę, bet ir kitaip juos nuslėpė nuo muitinio tikrinimo (specialiai įpakuodamas ir laikydamas po dėvėtų rūbų maišais, iškraudamas tikrinimui pridengė rūbais, kad nesimatytų įpakavimų turinys), jo veiksmai atitinka du alternatyvius dispozicijos objektyviuosius požymius.

Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad apeliacinis procesas vyko nepažeidžiant bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, apibrėžtų BPK 320 straipsnyje, o priimtas teismo sprendimas atitinka BPK 326, 332, 304–307 straipsnių reikalavimus. Teismo išvados dėl pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo motyvuotai pagrįstos bylos duomenų visuma, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Nuteistojo P. R. ir jo gynėjo advokato J. Binevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 199 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė.

P. R. nuteistas už tai, kad, vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Papelekio pasienio kontrolės punktą, nedeklaravęs, paslėpęs automobilio salone po gabenamais dėvėtais drabužiais, taip išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 46 vnt. mobiliojo ryšio telefonų, kurių vertė 49 423,06 Lt.

Kasatoriai, savaip interpretuodami Tarybos reglamento (EEB), nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir Bendrijoje galiojančių teisės aktų nuostatas dėl gabenamų prekių statistinės vertės (1000 EUR), kurios neviršijus, gali būti pateikiamos žodinės deklaracijos, ginčija žemesnės instancijos teismų išvadą, kad nuteistasis P. R. vežamas prekes privalėjo deklaruoti raštu, pateikdamas bendrąjį administracinį dokumentą (BAD), arba naudodamasis automatinio duomenų apdorojimo techninėmis priemonėmis (elektroniniu būdu). Pasak kasatorių, šie teisės aktai nedraudžia pateikti žodinės deklaracijos.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje privalomų pateikti muitinei daiktų deklaravimo būdas neturi reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis), nes teismai nustatė, jog nuteistasis P. R., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, juos slėpė vežamoje dėvėtų drabužių labdaros siuntoje ir jų nedeklaravo nei raštu, nei žodžiu, t. y. nepateikė muitinės kontrolei. Tokios bylos aplinkybės rodo, kad teismai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir nuteistojo P. R. veiksmus kvalifikavo teisingai.

Dėl BK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasatoriai, nesutikdami su žemesnės instancijos teismų išvada, kad nuteistasis P. R., gabendamas per valstybės sieną privalomus pateikti muitinei daiktus, jų nepateikė ir nesiruošė to daryti, pateikia savą liudytojų parodymų bei pasienio kontrolės punkte daryto vaizdo įrašo vertinimą, kaip patvirtinantį jo parodymus apie žodinį vežtų telefono aparatų deklaravimą ir teismų padarytą BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar renkant, tiriant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Nagrinėjamoje byloje buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, tačiau buvo gautas kaltinamojo P. R. prašymas su reikalavimu surengti bylos nagrinėjimą teisme ir byla išnagrinėta pagal bylų proceso pirmosios instancijos teisme taisykles. Pirmosios instancijos teismas P. R. kaltumą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė liudytojų R. Š., D. D., K. L., E. J. parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis. Liudytojai R. Š. P. R. žodžiu deklaravo vežantis dėvėtus drabužius labdarai, apie vežamus telefonus nesakė ir liudytoja jų nematė. Liudytojas D. D., atlikęs krovinio patikrinimą, po maišais su drabužiais rado dėžutes su mobiliaisiais telefonais. Pasak liudytojo, neiškrovus maišų, pastebėti mobiliųjų telefonų nebuvo jokių galimybių. Liudytojas K. L. patvirtino, kad P. R. neturėjo tinkamų telefonų įsigijimo dokumentų, o liudytojas E. J. nepatvirtino nuteistojo P. R. parodymų girdėjęs nuteistojo pokalbį su liudytoja R. Š.

Apeliaciniame skunde nuteistasis P. R. nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė liudytoją R. Š., išreikalavo ir peržiūrėjo pasienio kontrolės punkte padarytą vaizdo įrašą, o priimtame nuosprendyje išanalizavo šiuos bei pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visetą. Taigi, priešingai negu tvirtina kasatoriai, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Kasatoriai kaip pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo trūkumą nurodo tai, kad šis teismas netyrė pasienio kontrolės punkte padaryto vaizdo įrašo, ir ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo tinkamumo. Kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas yra vieningo baudžiamojo proceso dalis, todėl įrodinėjimo pirmosios instancijos teisme trūkumų šalinimas yra vienas iš apeliacinio proceso uždavinių, kurį nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įgyvendino. Ta aplinkybė, kad po apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo abiejų instancijų teismų išvados byloje svarbiais klausimais sutapo, nėra joks BPK pažeidimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo P. R. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Binevičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai Gintaras Goda

Vytautas Masiokas

Vladislovas Ranonis