A-948-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-948-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00966-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 1D-2814(11); solidariai priteisti iš atsakovų už 2011 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui neišmokėtą 13,28 Lt paskirtos valstybinės pensijos dalį ir po 137,26 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį. Pareiškėjas paaiškino, kad jam už 2011 m. rugpjūčio mėnesį neišmokėta 13,28 Lt, o nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. kas mėnesį iki šiol neišmokama po 137,26 Lt valstybinės pensijos. Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymas pažeidžia teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo pensija perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 16 straipsniu, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 dieną. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta 888,97 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu), tačiau ši pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, mokama perskaičiuota. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu patvirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą, teismas konstatavo, kad Ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažinto dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai, apskaičiuodama pensijų dydžius vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

III. Pareiškėjas K. R. apeliaciniu skundu (b. l. 60-67) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, sustabdyti administracinę bylą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pareiškėjo teigimu, Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę perskaičiavusi paskirtą valstybinę pensiją, nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. neišmoka pareiškėjui po 137,26 Lt kas mėnesį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Pareiškėjas pabrėžia, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mažinamos ir toliau, todėl pareiškėjas prašė teismo priteisti iš atsakovo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Kadangi Konstitucinis Teismas nėra priėmęs nutarimo dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo konstitucingumo, pareiškėjo manymu, teismas turėjo administracinę bylą sustabdyti. Pareiškėjas remiasi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, palygina Laikinojo įstatymo 15 straipsnio redakcijas, galiojusias 2010-2013 metais, ir daro išvadą, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos kai kurioms socialinėms išmokoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, todėl kyla abejonių dėl ekonomikos, finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui K. R. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta pagrįstai, nes Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo priteisti jam nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtos valstybinės pensijos dalį pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista Ministerijos neišmokėta valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalis, susidariusi nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui neterminuotai buvo paskirta 888,97 Lt dydžio valstybinė pensija su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką. Ministerija 2013 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 1D-2814 (11) (b. l. 36-37) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8456) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 751,71 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2011 m. rugpjūčio 29 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pabrėžta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (be kita ko, dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažinto dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015).

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą bylą (Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-I/2015) dėl kelių redakcijų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų (kuriomis, be kita ko, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ribojimo galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.) atitikimo Konstitucijai, 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad jos neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas