A-913-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-913-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07364-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Maxima LT, UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Maxima LT, UAB skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Maxima LT, UAB (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. spalio 24 d. nutarimą taikyti sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimus Nr. ATK2-180/13 (toliau – ir skundžiamas nutarimas).

Paaiškino, jog Departamentas skundžiamu nutarimu už AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus skyrė pareiškėjui 1 250 Lt baudą, t. y. už tai, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 12.38 val. pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje „Maxima”, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kasininkė–pardavėja K. S. pardavė alkoholinius gėrimus – du po 1,0 1 talpos plastikinius butelius alaus „Brolijos”, 7,5 alk. tūrio, – neblaiviam E. M., kuriam nustatytas 2,67 promilės girtumas.

Pareiškėjas nesutiko su skundžiamu nutarimu, nes atsakovas sankciją taikė nesant jo veikoje inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – kaltės. Atsakovas nustatė ir vertino tik objektyviuosius pažeidimo sudėties elementus, o kaltės nenustatė ir neįrodinėjo. Kaltės nustatymas būtinas taikant ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį, įskaitant patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę, turi patikimai įrodyti kaltinančioji šalis, t. y. administracinį protokolą surašiusi institucija ir (ar) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas. Ir priešingai, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi pareigos įrodinėti, kad jis nekaltas dėl jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo. Tokią taisyklę suponuoja nekaltumo prezumpcijos principas, pagal kurį paskirstyta įrodinėjimo našta administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo procese. Taigi šiuo atveju atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad dėl inkriminuoto pažeidimo yra pareiškėjo kaltė. Pareiškėjas atsakomybėn patrauktas už kasininkės–pardavėjos K. S. veiksmus, todėl atsakovas privalėjo neginčijamai įrodyti, kad minėta darbuotoja, parduodama alkoholinius gėrimus, atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, žinojo arba turėjo realią galimybę (pagrindą) numatyti, kad alkoholinius gėrimus perkantis asmuo yra neblaivus. AKĮ nustatytas pareigas prekybininkas gali įgyvendinti tik leistinomis priemonėmis. Prekybininkui įstatymais nėra suteikta teisė ir įgalinimai specialiomis priemonėmis tikrinti ir nustatinėti alkoholinius gėrimus perkančių asmenų neblaivumą. Toks faktas (neblaivumas) gali būti nustatomas tik vizualiai, prekybininko darbuotojui įvertinant pirkėjo būklę pagal jo elgesį ir išorinius požymius, kitos kontrolės priemonės pareiškėjui nėra leistinos ir nėra įmanomos objektyviai.

Pabrėžė, kad aplinkybė, jog pirkėjas užfiksuotas šlitinėjantis ar neišlaikantis pusiausvyros išėjęs iš parduotuvės, negali būti traktuojama, kad būtent taip jis atrodė ir elgėsi ir parduotuvėje. Parduotuvėje užfiksuotame vaizdo įraše nėra matomi akivaizdūs E. M. neblaivumo požymiai. E. M. prie kasos negriuvinėja, nėra praradęs orientacijos, sklandžiai atlieka atsiskaitymo veiksmus, bendrauja su kasininke. E. M. kasoje aptarnavusi K. S. taip pat paaiškino, kad pirkėjas jai nepasirodė neblaivus, jo išvaizda ir elgesys nekėlė įtarimų dėl neblaivumo, jis bendravo mandagiai, nuo jo nesklido alkoholio kvapas. Taigi kasininkė–pardavėja K. S. pagal išorinius požymius objektyviai negalėjo matyti ir/ar spręsti, kad pirkėjas yra neblaivus, bei pardavėjos veiksmuose nėra būtinojo atsakomybės elemento – kaltės. Atitinkamai darytina išvada, jog kaltė neegzistuoja ir pareiškėjo veiksmuose. Administracinė atsakomybė be kaltės negali būti taikoma, todėl nutarimas yra nepagrįstas, o pažeidimo byla nutrauktina.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 18-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog, vadovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato raštu Nr. 10-28-S-10465 atsiųsta medžiaga, nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 12.38 val. pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kasininkė–pardavėja K. S. pardavė alkoholinius gėrimus – du po 1 1 talpos plastikinius butelius alaus „Brolijos”, 7,5 proc. alk. tūrio, – neblaiviam E. M., kuriam nustatytas 2,67 promilės girtumas. Rėmėsi AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir nurodė, jog pareiškėjo atsakomybei atsirasti užtenka, kad alkoholiniai gėrimai juridinio asmens būtų parduoti neblaiviam asmeniui. Teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kai pažeidėjas atliko veiksmus, kurie įstatymo draudžiami. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas.

Tai, kad aptariami alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui, patvirtina byloje esantys duomenys, asmens blaivumo testo duomenys, byloje esanti filmuota medžiaga. Tiek parduotuvėje filmuotoje vaizdo medžiagoje, tiek policijos pareigūno filmuotoje vaizdo medžiagoje užfiksuota, kad pirkėjas yra akivaizdžiai neblaivus, svyruoja į šonus, todėl pareiškėjo valioje buvo identifikuoti tokį asmenį kaip neblaivų pagal išorinius požymius. Be to, pareiškėjo samdoma darbuotoja su pirkėju bendravo, tarp jų nebuvo didelio atstumo, kas apsunkintų pardavėjos–kasininkės galimybes įtarti, kad asmuo yra neblaivus. Taigi nustatant bendrą asmens būklės vertinimą pardavėja neatliko būtinų veiksmų pagal Bendros asmens būklės vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 (toliau – ir Metodika), 2 punktą ar kitais būdais neįsitikino asmens blaivumu, kurie yra būtini kiekvienu atveju parduodant alkoholinius gėrimus. Atsižvelgiant į pirkėjo girtumo laipsnį pareiškėjo darbuotoja turėjo galimybę įsitikinti asmens girtumu, todėl tokie pareiškėjo skundo argumentai vertintini kaip nepakankamas atidumas ir kaip siekis bet kokiais būdais ir priemonėmis išvengti kilusios atsakomybės.

Kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus, kad jo veiksmuose nėra kaltės. AKĮ 29 straipsnyje yra įtvirtintos objektyviai pasireiškiančios faktinės aplinkybės, kurias konstatavus atsakomybė kyla subjektui ne dėl jo subjektyvaus ryšio su atitinkamu pažeidimu, bet dėl konkretaus subjekto valios aspekto konstatavimo. Kiekvienu atveju Departamentas turi visapusiškai įvertinti, ar konkretus subjektas savo veiksmais prisidėjo prie tokių faktinių aplinkybių sukūrimo, kai yra pažeidžiamas AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyto reikalavimo draudimas. Šiuo atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui pareiškėjo vardu ir interesais. Tą patvirtina byloje esantys duomenys, to neginčija ir pareiškėjas. Vadinasi, pareiškėjas yra tinkamas subjektas, kuriam taikoma ekonominė sankcija.

Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ir APTK) įtvirtintų nuostatų, kadangi šiuo atveju pažeidimą padarė juridinis asmuo nesilaikydamas AKĮ reikalavimų ir jam taikoma atsakomybė pagal to paties įstatymo nuostatas. Pareiškėjo minimas kodeksas numato fizinių asmenų atsakomybę, todėl šioje byloje netikslinga vadovautis teisės aktu, kuris šiomis aplinkybėmis netaikytinas.

Atkreipė dėmesį, kad pardavėjos K. S. atžvilgiu Trakų rajono apylinkės teisme 2013 m. spalio 10 d. priimtas nutarimas, kuriuo pardavėja pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą ir jai skirta administracinė nuobauda – įspėjimas – kaip fiziniam asmeniui. Minėtas nutarimas apskųstas nebuvo ir yra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir įrodomąją galią turinčius duomenis, todėl skunde vadovaujasi argumentais ir motyvais, kurie pažeidžia teisinio tikrumo principus. Taigi priimant skundžiamą nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (b. l. 89-95) pareiškėjo Maxima LT, UAB skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčas byloje kilo dėl Departamento nutarimo, kuriuo pareiškėjui už AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimą skirta 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės neginčija patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau mano, kad, nenustačius jo kaltės, jis negali būti traukiamas atsakomybėn be kaltės.

Teismas rėmėsi AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir nurodė, jog pareiškėjui nuo 2000 m. liepos 1 d. yra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariate 2013 m. rugsėjo 17 d. gautas E. T. tarnybinis pranešimas dėl administracinio teisės pažeidimo, t. y., kad jis, 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 12.40 val. patruliuodamas tarnybiniu automobiliu ir važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio garažo masyvo link (duomenys neskelbtini) turgavietės, pastebėjo, kaip iš prekybos centro „Maxima”, esančio (duomenys neskelbtini), išėjęs vyriškis šlitinėjo į šalis, neišlaikydamas pusiausvyros paėjęs keletą metrų vos nenukrito, bet nuėjo toliau link (duomenys neskelbtini) turgavietės. Jis automobiliu privažiavo (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį įvažiavimą į (duomenys neskelbtini) turgavietę, kuriame apsisukęs, netoli autobusų stotelės pasitiko tą vyriškį. Tuomet įsitikino, kad jis buvo akivaizdžiai girtas, ėjo neišlaikydamas pusiausvyros, atkreipdamas aplinkinių asmenų dėmesį, rankose turėjo du butelius alaus. Kadangi minėtas vyriškis savo veiksmais ir išvaizda įžeidė žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, todėl jis buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą asmenybei nustatyti ir administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti. Buvo nustatyta, jog tai E. M., jis rankose turėjo du butelius po 1 1 talpos alaus „Brolijos” 7,5 alk. stiprumo. E. M. paaiškino, kad minėtą alų prieš kelias minutes pirko „Maxima” prekybos centre, pas jauną pardavėją. Patikrinus E. M. blaivumą, jam nustatytas 2,67 promilių girtumas.

E. M. 2013 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 8.30 val. savo namuose išgėrė 0,5 1 vyno ir 2 1 alaus, kadangi norėjo išgerti apie 12.30 val. nuėjo į netoli namų esantį prekybos centrą „Maxima”, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Parduotuvėje nusipirko du po 1 1 plastikinius butelius alaus „Brolijos” 7,5 alk. stiprumo. Einantį su buteliais rankose jį sulaikė uniformuotas policijos pareigūnas ir pristatė į komisariatą.

Maxima LT, UAB pardavėja K. S. 2013 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. dirbo „Maxima” parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini). Apie 12.38 val. prie jos kasos stovėjo vyriškis, kuris pirko du plastikinius po 1 l talpos alaus. Aptarnaujant vyriškį jis bendravo mandagiai, kad vyriškis yra neblaivus pardavėjai nepasirodė, kadangi nuo jo nesklido alkoholio kvapas, minėtas vyriškis jai tik pasirodė, kad gali turėti negalią.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio vyresnysis tyrėjas 2013 m. rugsėjo 25 d. K. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už ATPK 164 straipsnio 3 dalyje nustatyto pažeidimo padarymą. Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-1203-424/2013 K. S. už pažeidimo, nustatyto ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, t. y. už tai, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 12.38 val. Maxima LT, UAB parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dirbdama kasininke–pardavėja, pardavė alkoholinius gėrimus neblaiviam E. M., kuriam nustatytas 2,67 promilių girtumas, skirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog konkretus pareigos užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamas AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimas turinys nėra atskleistas. Atitinkamai, ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Taigi, nors aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, kaip turi būti užtikrintas minėtos AKĮ nuostatos įgyvendinimas, ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti AKĮ numatytą imperatyvią pareigą neparduoti alkoholinių neblaiviems asmenims, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais įvykdyti šią pareigą. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai, vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas.

Įvertinęs administracinėje byloje surinktų įrodymų visumą teismas sprendė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas: bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 12.38 val. kasininkė–pardavėja K. S. pardavė alkoholinius gėrimus – du po 1,0 1 talpos plastikinius butelius alaus „Brolijos”, 7,5 alk. tūrio, – neblaiviam E. M., kuriam nustatytas 2,67 promilės girtumas. E. M. 2013 m. rugsėjo 17 d. nustatytas 2,67 prom. girtumas. Kaip tarnybiniuose pranešimuose nurodė policijos pareigūnas E. T., E. M. buvo akivaizdžiai neblaivus: šlitinėjo, vos nenukrito. E. M. 2013 m. rugsėjo 17 d. paaiškinime nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. gėrė alkoholinius gėrimus, o jų pritrūkus, ėjo į parduotuvę „Maxima” nusipirkti. Minėtų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, patvirtino, kad pardavėja, atsižvelgiant į tai, kad E. M. nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,67 prom.), kad jis šlitinėjo, svyravo į šalis, objektyviai turėjo ir galėjo nustatyti, kad alkoholinius gėrimus siekiantis įsigyti asmuo yra neblaivus.

Teismas pareiškėjo teiginius, jog Departamentas nenustatinėjo pareiškėjo kaltės, laikė nepagrįstais. Nurodė, jog AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, todėl pažeidimui nustatyti pakanka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už pažeidimą, t. y. nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas, todėl šiuo atveju pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės pareiškėjo kaltės nustatymas. Nurodė, jog juridinis asmuo yra dirbtinai sukurtas teisės subjektas ir pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą.

Nurodė, jog situacija, kai už tą patį teisės pažeidimą atsakomybėn patraukiamas fizinis ir juridinis asmuo, pati savaime non bis in idem principo nepažeidžia, tačiau byloje nustačius neteisėtos veikos, už kurios padarymą buvo taikytos sankcijos formaliai skirtingiems asmenims, tapatumo faktą būtina patikrinti, ar atsakomybėn traukiamas fizinis ir juridinis asmenys realiai nėra tapatūs, t. y. ar skiriant nuobaudą juridiniam asmeniui šios nuobaudos pasekmės neteks tam pačiam asmeniui, kuris už tą patį pažeidimą jau buvo nubaustas kaip fizinis asmuo. Šiuo atveju ekonominė sankcija yra skirta pareiškėjui, o administracinė nuobauda taikyta fiziniam asmeniui K. S.. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakomybėn patraukti asmenys nėra tapatūs.

Teismas rėmėsi Metodikos 2 punktu ir nurodė, jog, peržiūrėjus vaizdo įrašus, matyti, kad parduotuvės alkoholinių gėrimų skyriuje asmuo svirduliuoja į šalis, pasiima plastikinį butelį su turiniu, tą laiką jį stebi parduotuvės darbuotoja. Prie kasos asmuo svyruoja į šonus, kalbasi su pardavėja, perka du plastikinius butelius su turiniu, jo judesiai nekoordinuoti. Matyti, kad atstumas tarp pardavėjos ir pirkėjo yra nedidelis. Parduotuvės ir policijos automobilio vaizdo kameros šį asmenį fiksavo ir po to, kai jis, įsigijęs du butelius alaus, eina lauke – jo judesiai aiškiai nekoordinuoti, asmuo svirduliuoja. Atitinkamai, teismas vertino, jog vien pagal išorinius požymius pardavėja turėjo galimybę nustatyti, kad perkantis alkoholinius gėrimus asmuo yra neblaivus. Iš vaizdo įrašo, daryto parduotuvės viduje, buvo matyti, kad pardavėja, prieš parduodama alų neblaiviam asmeniui, neturėjo galimybės matyti šio asmens einančio, dėl tos priežasties, kad eilėje laukė nemažai žmonių. Tačiau kita parduotuvės darbuotoja, stebėjusi asmenį alkoholinių gėrimų skyriuje, akivaizdžiai matė jį svyruojantį į šalis ir, kaip matyti iš jos reakcijos, suprato, kad asmuo yra neblaivus. Atitinkamai, teismas vertino, jog pardavėja buvo neatidi.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į AKĮ 34 straipsnį, nurodė, jog iš ginčijamo nutarimo matyti, kad, skiriant baudą nebuvo nustatyta aplinkybių, lengvinančių ar sunkinančių pareiškėjo atsakomybę, dėl to buvo skirtas baudos vidurkis – 1 250 Lt. Kitų aplinkybių, kurias teismas galėtų įvertinti kaip atsakomybę lengvinančias, nebuvo nustatyta.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti, mažinant skirtą baudą, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas Maxima LT, UAB apeliaciniu skundu (b. l. 100-102) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo 2013 m. spalio 24 d. nutarimą taikyti sankcijas už AKĮ pažeidimus Nr. ATK2-180/13.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apie juridinio asmens kaltę ir jos nustatymą nagrinėjant AKĮ pažeidimų bylas išsamiai yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013. Pareiškėjas remiasi 2009 m. gegužės 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-2732/2011, 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013, 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-331/2014 pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog tuo atveju, jei pirkėjas alkoholinio gėrimo pirkimo metu buvo neblaivus, tačiau dėl objektyvių aplinkybių parduotuvės darbuotoja šio fakto nustatyti negalėjo, negalima konstatuoti AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo ir negalima taikyti ekonominę sankciją. Taigi praktika rodo, jog kaltės, kaip būtinojo pažeidimo sudėties elemento, nustatymas ir įrodymas yra būtinas taikant ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus.

Nurodo, jog nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas netyrė ir nenurodė, kaip ir kuo pasireiškė pareiškėjo kaltė, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos AKĮ nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimo faktą, t. y. kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviam asmeniui. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų parduotuvėse vykdomų alkoholinių gėrimų pardavimo kontrolės ir prevencijos priemonių. Pareiškėjas tiek paaiškinimuose atsakovui, tiek skunde dėl nutarimo buvo akcentavęs, jog pareiga laikytis Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių yra įtraukta į kasininkų–pardavėjų pareiginius nuostatus bei darbo instrukcijas, su teisės aktuose įtvirtintais draudimais parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims kasininkai–pardavėjai yra supažindinami pasirašytinai, toks supažindinimas kontrolės ir prevencijos tikslais kartojamas periodiškai kiekvieną mėnesį. Kasininkės–pardavėjos K. S. supažindinimo dokumentai pateikti prie bylos, tačiau teismas jų nevertino. Šie įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, siekdamas tinkamai įgyvendinti AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus, buvo atidus ir rūpestingas, įgyvendino protingas ir objektyviai įmanomas prevencijos priemones. Teismas nepasisakė, kodėl minėtos pareiškėjo vykdomos prevencijos ir kontrolės priemonės yra netinkamos ar nepakankamos. Teismas nenurodė, kokių dar konkrečiai veiksmų neatliko pareiškėjas, kuriuos turėjo ir galėjo atlikti, kaip atidus ir protingas licencijos turėtojas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111-112) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą nutarimą paliko galioti nepakeistą. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų.

Nurodo, jog atsakovas išsamią poziciją yra išdėstęs ginčijamame nutarime ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Be to, pastebi, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. ATK2-180/13, kuriuo pareiškėjui skirta 1 250 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, dėl ko nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Pažymėtina, kad bylai reikšmingas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame numatyta, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Taigi iš pastarosios teisės normos matyti, kad ūkio subjektas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą gali būti nubaustas ekonomine sankcija.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo, jis skundžia Nutarimo dalies, kuria atsakovas pripažino jį pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą, teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje nustatyta, jog 2013 m. rugsėjo 17 d. apie 12.38 val. pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje „Maxima”, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), kasininkė–pardavėja K. S. pardavė alkoholinius gėrimus – du po 1,0 1 talpos plastikinius butelius alaus „Brolijos”, 7,5 alk. tūrio, – neblaiviam asmeniui E. M., kuriam nustatytas 2,67 promilės girtumas. Šias aplinkybes patvirtina bylos medžiaga – 2013 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato viešosios policijos skyriaus viršininko tarnybinis pranešimas (b. l. 27), 2013 m. rugsėjo 25 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 28P-2980462-13 nurodyti duomenys (b. l. 36-37), kasos aparato kvitai (b. l. 57-87), pirkėjo E. M. paaiškinimas (b. l. 28), alkoholio matuoklio „Lion 500“ duomenys (b. l. 34), kita bylos medžiaga.

Minėtas aplinkybes patvirtina ir įsiteisėjęs 2013 m. spalio 10 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-1203-424/2013 (b. l. 73-74). Jame taip pat nurodyta, jog K. S. pripažino padariusi administracinį teisės pažeidimą, patvirtino administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas faktines aplinkybes, paaiškino, kad dirbdama iš pradžių nesuprato, jog asmuo yra neblaivus, nes nemato pirkėjo visu ūgiu, tačiau peržiūrėjusi filmuotą medžiagą pamatė, kad asmuo, kuriam pardavė alkoholinius gėrimus, svirduliuoja. Be to, K. S. kaltė įrodyta administracinės bylos medžiaga–administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniu pranešimu, foto nuotraukomis, kasos aparato kvitu, asmens neblaivumo testu, iš kurio matyti, kad 2013 m. rugsėjo 17 d. 13:28 E. M. buvo nustatytas 2,67 promilių neblaivumo laipsnis. Minėtu nutarimu K. S. pripažinta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, jai paskirtas įspėjimas.

Pareiškėjas Nutarimą ginčija iš esmės dėl to, jog, jo nuomone, ėmėsi visų organizacinių prevencinių priemonių, kad būtų užtikrintas AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimų laikymasis, o dėl objektyvių aplinkybių parduotuvės darbuotoja negalėjo nustatyti, kad parduoda alkoholinius gėrimus neblaiviam asmeniui.

Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Tesimas), atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pareigą ūkio subjektui, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui, imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas minėtas Alkoholio kontrolės įstatymo draudimas. Pažymėtina, kad konkretus pareigos, užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013; 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-331/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-481/2014).

Taigi, nors aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, kaip turi būti užtikrintas minėtos AKĮ nuostatos įgyvendinimas, ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti AKĮ numatytą imperatyvią pareigą neparduoti alkoholinių neblaiviems asmenims, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais įvykdyti šią pareigą.

Lietuvos vyriausiojo adminsitracinuo teismo praktikoje taip pat pažymima, jog AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-123/2013).

Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje iš esmės nekyla abejonių, jog šiuo konkrečiu atveju pardavėja objektyviai turėjo ir galėjo nustatyti, kad pirkėjas, siekiantis įsigyti alkoholinį gėrimą, yra neblaivus. Tai patvirtina minėtas įsiteisėjęs 2013 m. spalio 10 d. Trakų rajono apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8.-1203-424/2013, kuriame pažymėta, kad K. S. pripažino padariusi administracinį teisės pažeidimą, paaiškino, jog dirbdama iš pradžių nesuprato, kad asmuo yra neblaivus, nes nemato pirkėjo visu ūgiu, tačiau peržiūrėjusi filmuotą medžiagą pamatė, jog asmuo, kuriam pardavė alkoholinius gėrimus, svirduliuoja; aplinkybė, kad parduotuvės alkoholinių gėrimų skyriuje asmuo svirduliuoja į šalis, pasiima plastikinį butelį su turiniu, tą laiką jį stebi parduotuvės darbuotoja (tai patvirtina byloje esanti filmuota vaizdo medžiaga); kad pirkėjui nustatytas sunkus girtumas (nustatytas 2,67 promilės girtumas); 2013 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato viešosios policijos skyriaus viršininko tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog asmuo buvo akivaizdžiai neblaivus, neišlaikė pusiausvyros, atkreipė aplinkinių dėmesį (b. l. 27); kasininkės-pardavėjos K. S. paaiškinimas, kuriame nurodė, kad nebuvo sutelkusi dėmesio į asmenį, perkantį alkoholinius gėrimus, nes tuo metu skaičiavo grąžą (b. l. 29).

Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybių visuma rodo, jog pardavėja turėjo galimybę įsitikinti asmens neblaivumu, nes jis buvo pakankamai išgėręs, kad turintis pareigą įsitikinti perkančiojo neblaivumu asmuo galėtų tai suprasti, o kad pardavėja K. S. paaiškinimuose nurodė nepastebėjusi neblaivumo, rodo tik tai, jog pareiškėjas neskyrė pakankamo dėmesio tam, kad pardavėja kiekvienu atveju įvertintų asmens neblaivumą.

Esant tokioms aplinkybėms, kurios susiklostė šioje byloje, darytina išvada, jog Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir skyrė įstatyme numatytą baudą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, jog apie juridinio asmens kaltę ir jos nustatymą nagrinėjant AKĮ pažeidimų bylas išsamiai yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013 buvo kitos faktinės aplinkybės ir išaiškintos kitos Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo normos, todėl minėtas precedentas nagrinėjamu atveju netaikytinas, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Maxima LT, UAB apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis