2K-264-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 264-139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10074-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

1.2.29.1;

2.1.7;

2.1.15.3.3;

2.2.1.5;

2.3.2.1.3.4;

2.3.2.2.11;

2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. (V. O.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo už 2003 m. sausio – 2004 m. liepos 30 d.) vieneriems metams laisvės atėmimo; 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės mokėjimo panaikinimo 2003 m. sausio–2004 m. rugpjūčio 24 d. laikotarpyje) dvejiems metams laisvės atėmimo; 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo 2003 m. sausio–2004 m. rugpjūčio 24 d.) vieneriems metams laisvės atėmimo; 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo 2006 m. rugpjūčio–2006 m. lapkričio 16 d.) vieneriems metams laisvės atėmimo; 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl turtinės prievolės mokėjimo panaikinimo 2006 m. rugpjūčio–2004 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu) dvejiems metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu (dėl PVM išvengimo ir suklastotų PVM deklaracijų pateikimo) ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 3 dalimis, V. O. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. O. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

V. O. baudžiamosios bylos dalis, kurioje jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (dėl turtinės prievolės mokėjimo panaikinimo 2003 m. sausio mėn.– 2007 m. birželio mėn. laikotarpiu), nutraukta nesurinkus pakankamai duomenų, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. V. O. baudžiamosios bylos dalis, kurioje jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, teismo perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Civilinio ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai. Iš nuteistųjų V. O. ir UAB „V.“ Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai solidariai priteista 127 403,02 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. O. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista likusi civilinio ieškinio dalis, t. y. 165 308 Lt (t. y. 47 876,51 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Byloje taikytas V. O. laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nukreiptas į VMI pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir UAB „V.“, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo V. O. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies.

Pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendis. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos aplinkybės, kad V. O. kiekvieną iš nusikalstamų veikų padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. R. ir iki 2004 m. kovo 29 d. – su A. I., nurodant, kad V. O. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei iki 2004 m. kovo 29 d. – su asmeniu, kuriam byla nutraukta ar asmuo miręs. Kita nuosprendžio dalis, susijusi su V. O. nusikalstamomis veikomis, palikta nepakeista.

Taip pat nutarties aprašomojoje dalyje nurodyta, kad sumažinama iš nuteistųjų V. O. ir UAB „V.“ Valstybinei mokesčių inspekcijai solidariai priteista suma iki 65 635,77 Lt (t. y. 19 009,43 Eur); ieškinio reikalavimas dėl 102 565,23 Lt (t. y. 29 704,94 Eur) priteisimo atmestinas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. O. nuteistas už tai, kad jis suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, apgaule kito asmens naudai panaikino turtinę prievolę, o būtent:

2003 m. sausio–2004 m. liepos mėn. laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia, bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei iki 2004 m. kovo 29 d. – su asmeniu, kuriam byla nutraukta, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, t. y:

D. R., kuris neturėjo teisės atstovauti UAB „B.“ (duomenys neskelbtini), pagaminus netikrus dokumentus – į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „B.“ PVM sąskaitos faktūros serija LGA Nr. 1970238 blanką įrašius tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, jog UAB „B.“ 2003 m. sausio 28 d. atliko UAB „V.“ statybos ir remonto darbų už 46 383,2 Lt (t. y. 13 433,50 Eur), tarp jų 7075,4 Lt (t. y. 2049,18 Eur) PVM, laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 8 d. iki 2003 m. balandžio 10 d. į UAB „B.“ PVM sąskaitos faktūros Serija GBD Nr. 7486396 blanką įrašius tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie tai, jog UAB „B.“ 2003 m. balandžio 1 d. suteikė sąmatos gamybiniam pastatui sudarymo paslaugą už bendrą 236 Lt (t. y. 68,35 Eur) sumą, iš jų 36 Lt (t. y. 10,43 Eur) PVM, ir patvirtinus savo parašais,

UAB „N. P.“ (duomenys neskelbtini) direktoriui D. R. į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „N. P.“ PVM sąskaitų – faktūrų blankus (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašius melagingus duomenis apie tai, kad UAB „N. P.“ pardavė bendrovei „V.“ (duomenys neskelbtini) paslaugų ir medžiagų už 788 578,51 Lt (t. y. 228 388,12 Eur), iš jų 120 291,62 Lt (t. y. 34 838,86 Eur) PVM, ir patvirtinus savo, kaip UAB „N. P.“ direktoriaus, parašais,

D. R., kuris iki 2004 m. rugsėjo 6 d. neturėjo teisės atstovauti UAB „K.“ (duomenys neskelbtini), pagaminus netikrus dokumentus – į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „K.“ PVM sąskaitų faktūrų (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) blankus įrašius melagingus duomenis apie tai, kad UAB „K.“ atliko bendrovei „V.“ siuvimo ir lyginimo paslaugas bendrai 112 297,06 Lt (t. y. 32 523,48 Eur), iš jų 1713,06 Lt (t. y. 496,14 Eur) PVM, ir patvirtinus savo parašais, V. O., žinodamas, kad UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ nepardavė jokių paslaugų ir medžiagų bendrovei „V.“, nurodė UAB „V.“ direktorei A. I. pasirašyti D. R. pagamintas netikras UAB „B.“ ir suklastotas UAB „N. P.“ PVM sąskaitas faktūras bei pateikti jas bendrovės buhalterei.

A. I., žinojusiai, kad UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ nepardavė jokių paslaugų ir medžiagų bendrovei „V.“, vykdant V. O. nurodymus, savo parašais patvirtinus UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ PVM sąskaitose faktūrose (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašytus melagingus duomenis ir pateikus šiuos dokumentus vyr. buhalterei A. Š. bei nurodžius jas įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, V. O., žinodamas, kad UAB „K.“ nepardavė jokių paslaugų bendrovei „V.“, perdavė netikras UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) „V.“ kasininkei M. G., nurodydamas pasirašyti šias PVM sąskaitas faktūras ir perduoti jas vyr. buhalterei A. Š., o netikrą UAB „K.“ PVM sąskaitą faktūrą pateikė laikinai einančiai UAB „V.“ direktorės pareigas I. K., nurodydamas pasirašyti šią PVM sąskaitą faktūrą ir perduoti ją vyr. buhalterei A. Š.. Taip V. O., veikdamas bendrininkų grupe su D. R. ir iki 2004 m. kovo 29 d. su A. I., kaip netiesioginis vykdytojas per A. I., M. G., I. K. suklastojo tikrus dokumentus – UAB „B.“, UAB „N. P.“ bei UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras, o A. I., M. G., I. K. pateikus šiuos suklastotus dokumentus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. bei nurodžius įtraukti šias PVM sąskaitas faktūras į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, V. O., kaip netiesioginis vykdytojas, per tarpininkus A. I., M. G., I. K., pateikdamas UAB „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai A. Š., adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo šiuos suklastotus dokumentus, dėl to į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėjus 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) mažiau PVM, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padaryta didelė – 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) – turtinė žala.

Taip pat jis, 2003 m. sausio–2004 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, bei iki 2004 m. kovo 29 d. – su asmeniu, kuriam byla nutraukta, apgaule UAB „V.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) PVM į Lietuvos Respublikos biudžetą t. y.:

D. R. pasiūlius UAB „V.“ akcininkui ir vadybininkui V. O. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie bendrovei „V.“ parduotas paslaugas ir medžiagas bei įtraukus į buhalterinę apskaitą sumažinti UAB „V.“ mokėtiną į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, V. O. sutiko su D. R. pasiūlymu bei pateikė D. R. UAB „V.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir medžiagos turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos bendrovei „V.“.

D. R., kuris neturėjo teisės atstovauti UAB „B.“ (duomenys neskelbtini), pagaminus netikrus dokumentus – į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „B.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašius reikalingus rekvizitus ir tikrovės neatitinkančius duomenis ir patvirtinus jas savo parašais; UAB „N. P.“ direktoriui D. R. į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „N. P.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašius reikalingus rekvizitus ir tikrovės neatitinkančius duomenis ir patvirtinus juos savo, kaip UAB „N. P.“ direktoriaus, parašais;

D. R., kuris iki 2004 m. rugsėjo 6 d. neturėjo teisės atstovauti UAB „K.“, pagaminus netikrus dokumentus – į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „K.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašius reikalingus rekvizitus ir tikrovės neatitinkančius duomenis ir patvirtinus juos savo parašais, V. O., žinodamas, kad UAB „B.“, UAB „N. P.“ ir UAB „K.“ nepardavė jokių paslaugų ir medžiagų bendrovei „V.“, nurodė UAB „V.“ direktorei A. I. pasirašyti D. R. pagamintas netikras UAB „B.“ bei suklastotas UAB „N. P.“ PVM sąskaitas faktūras ir pateikti jas bendrovės vyr. buhalterei įtraukti į PVM deklaracijas, o suklastotas UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) pats pateikė UAB „V.“ kasininkei M.

G., nurodydamas pasirašyti šias PVM sąskaitas faktūras ir perduoti jas vyr. buhalterei A. Š. įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, bei vieną netikrą UAB „K.“ PVM sąskaitą faktūrą pats pateikė laikinai einančiai UAB „V.“ direktorės pareigas I. K., nurodydamas pasirašyti šią PVM sąskaitą faktūrą ir perduoti ją vyr. buhalterei A. Š. įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą,

A. I., žinojusiai, kad UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ nepardavė jokių paslaugų ir medžiagų bendrovei „V.“, savo parašais patvirtinus UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ PVM sąskaitose faktūrose (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašytus melagingus duomenis bei pateikus šiuos dokumentus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. ir nurodžius jas įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, UAB „V.“ kasininkei M. G. ir laikinai einančiai direktorės pareigas I. K., nežinant, kad UAB „K.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB „V.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, pasirašius V.

O. pateiktose PMV sąskaitose faktūrose (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) ir pateikus šiuos dokumentus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. bei nurodžius jas įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, po ko A. Š. nežinant, kad jai pateikti dokumentai suklastoti, vykdant nurodymus įtraukus šiuos dokumentus į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą ir į UAB „V.“ 2003 m. sausio, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugsėjo, 2004 m. sausio, vasario, kovo, birželio, liepos mėn. PVM deklaracijas, t. y. minėtų deklaracijų C dalies „Pirkimo (importo) PVM“ 47 eilutėje bendrai nurodžius 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) didesnę pirkimo PVM sumą, negu UAB „V.“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų paslaugų pirkimo PVM minėtais mėnesiais, bei E dalyje „Atsiskaitymai su biudžetu“ sumažinus 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) UAB „V.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą bei pasirašius šias deklaracijas, iš kurių A.

I. pasirašė suklastotas UAB „V.“ PVM deklaracijas už 2003 m. sausio, balandžio, gegužės, birželio, rugsėjo, 2004 m. sausio ir vasario mėn., I. K., suklaidinta apgaulės pasirašė 2004 m. liepos mėn. PVM deklaraciją, V. O., kaip UAB „V.“ vadovas pasirašė suklastotą UAB „V.“ PVM deklaraciją už 2004 m. birželio mėn., po ko šias suklastotas UAB „V.“ PVM deklaracijas 2003 m. vasario 24 d., 2003 m. gegužės 20 d., 2003 m. birželio 20 d., 2003 m. liepos 14 d., 2003 m. rugpjūčio 22 d., 2003 m. spalio 16 d., 2004 m. vasario 24 d., 2004 m. kovo 15 d., 2004 m. balandžio 21 d., 2004 m. liepos 20 d., 2004 m. rugpjūčio 24 d.

A. Š. pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilniuje, darbuotojams, taip V. O., veikdamas bendrininkų grupe su A. I. ir D. R. apgaule UAB „V.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti didelės 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) vertės PVM į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

Taip pat jis, 2003 m. sausio–2004 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia, iki 2004 m. kovo 29 d. bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam byla nutraukta, suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, t. y.:

Žinodamas, kad UAB „B.“, UAB „N. P.“, UAB „K.“ pagal PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) prekių ar paslaugų bendrovei „V.“ nepardavė, nurodė UAB „V.“ direktorei A. I., žinojusiai, kad UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ prekių ir paslaugų nepardavė, pateikti šias UAB „B.“ ir UAB „N. P.“ PVM sąskaitas faktūras UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. ir šiose suklastotose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM sumą įtraukti į UAB „V.“ PVM atskaitą ir PVM deklaracijas, bei UAB „V.“ kasininkei M.

G. ir laikinai einančiai direktorės pareigas I. K., nežinojusioms, kad UAB „K.“ prekių ir paslaugų bendrovei „V.“ nepardavė, nurodė pateikti šias UAB „K.“ PVM sąskaitas faktūras UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. ir šiose suklastotose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM sumą įtraukti į UAB „V.“ PVM atskaitą ir PVM deklaracijas. A. Š. nežinojusiai, kad A. I., M. G. ir I. K. pateiktos UAB „B.“, UAB „N. P.“ ir UAB „K.“ PVM sąskaitos suklastotos, įtraukus jas į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą ir į UAB „V.“ PVM deklaracijas 2003 m. sausio, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugsėjo, 2004 m. sausio, vasario, kovo, birželio, liepos mėn., t. y. minėtų deklaracijų III dalies „Pirkimo ir (arba) importo PVM“ 22 eilutėje bendrai nurodžius 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) didesnę pirkimo PVM sumą, negu UAB „V.“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų paslaugų pirkimo PVM minėtais mėnesiais, bei V dalies „Pardavimo PVM, PVM atskaita, mokėtinas (grąžintinas) PVM“ 31 eilutėje bendrai sumažinus 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) UAB „V.“ į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtiną PVM sumą, bei suklaidintai apgaulės pasirašius šias visas PVM deklaracijas, o A.

I. pasirašius suklastotas UAB „V.“ PVM deklaracijas už 2003 m. sausio, balandžio, gegužės, birželio, rugsėjo, 2004 m. sausio ir vasario mėn., I. K., UAB „V.“ laikinai einančiai direktorės pareigas, suklaidintai apgaulės pasirašius 2004 m. liepos mėn. PVM deklaracijas, V. O. pasirašius suklastotą UAB „V.“ PVM deklaraciją už 2004 m. birželio mėn. savo, kaip UAB „V.“ vadovo, parašu, A. Š., vykdydama V. O. ir A. I. nurodymus, 2003 m. vasario 24 d., 2003 m. gegužės 20 d., 2003 m. birželio 20 d., 2003 m. liepos 14 d., 2003 m. rugpjūčio 22 d., 2003 m. spalio 16 d., 2004 m. vasario 24 d., 2004 m. kovo 15 d., 2004 m. balandžio 21 d., 2004 m. liepos 20 d., 2004 m. rugpjūčio 24 d. pateikė šiuos suklastotus dokumentus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus, esančio Šermukšnių g. 4, Vilniuje, darbuotojams.

Taip V. O., veikdamas bendrininkų grupe su A. I., suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to į valstybės biudžetą buvo sumokėta 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) mažiau PVM ir tokiu būdu valstybės biudžetui padaryta didelė – 144 533,08 Lt (t. y. 41 859,67 Eur) – turtinė žala.

Taip pat jis, 2006 m. rugpjūčio – lapkričio mėnesių laikotarpiu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniuje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, suklastojo tikrus dokumentus bei juos panaudojo, dėl to buvo padaryta didelės žalos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, t. y.:

D. R., kuris iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. neturėjo teisės atstovauti UAB „O. B.“ (nuo 2006 m. rugpjūčio 31 d. UAB „S. P.“) (duomenys neskelbtini), pagaminus netikrus dokumentus – į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „S. P.“ PVM sąskaitų faktūrų (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) blankus įrašius melagingus duomenis, iš viso netikrose ir suklastotose PVM sąskaitose faktūrose nurodydamas, kad pardavė prekių už 299 019,54 Lt (t. y. 86 602,04 Eur), iš jų 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) PVM, patvirtinus jas savo kaip direktoriaus, parašais bei šiuos dokumentus pateikus UAB „V.“ vadybininkui V. O., šis žinodamas, kad UAB „UAB „S. P.“ nepardavė jokių prekių bendrovei „V.“, patvirtino savo, kaip UAB „V.“ vadybininko, parašais UAB „S. P. PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose), taip patvirtinęs neįvykusias ūkines operacijas pateikė šiuos žinomai suklastotus dokumentus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š., nurodydamas įtraukti šias PVM sąskaitas faktūras į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, o netikras UAB „S. P.“ PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) pateikė laikinai einančiai UAB „V.“ direktorės pareigas I. K., nurodydamas pasirašyti ir perduoti jas vyr. buhalterei A. Š.. UAB „V.“ laikinai einančiai direktorės pareigas I. K., nežinant, kad UAB „S. P.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB „V.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, pasirašius V. O. pateiktose PMV sąskaitose faktūrose ir pateikus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. gavus iš I. K. V. O. pateiktas UAB UAB „S. P.“ PVM sąskaitas faktūras bei įtraukus jas į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, jis pats bei per I. K. suklastojo tikrus dokumentus – UAB UAB „S. P.“ PVM sąskaitas faktūras bei jas panaudojo pateikdamas UAB „V.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai A. Š., adresu (duomenys neskelbtini), taip V. O., veikdamas bendrininkų grupe su D. R., suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėjus 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) mažiau PVM valstybės biudžetui padaryta didelė – 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) – turtinė žala,

Taip pat jis, 2006 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. laikotarpiu, Vilniaus mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, apgaule UAB „V.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) PVM į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, o būtent:

D. R. pasiūlius UAB „V.“ akcininkui ir vadybininkui V. O. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie bendrovei „V.“ parduotas paslaugas ir medžiagas bei įtraukus į buhalterinę apskaitą tokiu būdu sumažinti UAB „V.“ mokėtiną į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, V. O. sutiko su D. R. pasiūlymu bei pateikė D. R. UAB „V.“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir medžiagos turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose, kaip tariamai parduodamos bendrovei „V.“. D. R., kuris iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. neturėjo teisės atstovauti UAB „O. B.“, pagamino netikrus dokumentus – į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „S. P.“ PVM sąskaitų faktūrų (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) blankus įrašė melagingus duomenis apie tai, kad UAB „S. P.“ pardavė bendrovei „V.“ siuvimo gaminių, bei jau būdamas UAB „S. P.“ direktoriumi D. R. į realiai jokios veikos nevykdančios UAB „S. P.“ PVM sąskaitų faktūrų blankus (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) įrašė melagingus duomenis apie tai, kad UAB „S. P.“ pardavė bendrovei „V.“ transporto priemones ir siuvimo mašinas, iš viso netikrose ir suklastotose UAB „S. P.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodant, kad pardavė prekių už 299 019,54 Lt (t. y. 86 602,04 Eur), iš jų 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) PVM, patvirtino jas kaip UAB „S. P.“ direktoriaus parašais bei šiuos dokumentus pateikė UAB „V.“ vadybininkui V. O..

Po to V. O., žinodamas, kad UAB „S. P.“ nepardavė jokių paslaugų ir medžiagų bendrovei „V.“, nurodė UAB „V.“ laikinai einančiai direktorės pareigas I. K. pasirašyti D. R. pagamintas netikras UAB „S. P.“ PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose) bei perduoti jas vyr. buhalterei A. Š. įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą. I. K., nežinojusiai, kad UAB „S. P.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB „V.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra netikros, pasirašius V. O. pateiktose PMV sąskaitose faktūrose ir pateikus šiuos dokumentus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š. bei nurodžius jas įtraukti į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, V. O., žinodamas, kad UAB „S. P.“ nepardavė jokių prekių bendrovei „V.“, patvirtino savo, kaip UAB „V.“ vadybininko, parašais UAB „S. P. PVM sąskaitas faktūras (serijos ir numeriai nurodyti teismų sprendimuose), taip patvirtinęs neįvykusias ūkines operacijas pateikė šiuos žinomai suklastotus dokumentus UAB „V.“ vyr. buhalterei A. Š., nurodydamas įtraukti šias PVM sąskaitas faktūras į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas.

A. Š. nežinojusiai, kad I. K. ir V. O. pateiktose UAB „S. P.“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB „V.“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos faktūros yra suklastos, įtraukus jas į UAB „V.“ buhalterinę apskaitą ir į UAB „V.“ 2006 m. rugpjūčio, rugsėjo ir lapkričio mėn. PVM deklaracijas, t. y. minėtų deklaracijų III dalies „Pirkimo ir (arba) importo PVM“ 22 eilutėje bendrai nurodžius 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) didesnę pirkimo PVM sumą, negu UAB „V.“ realiai buvo sumokėjusi įsigytų paslaugų pirkimo PVM minėtais mėnesiais, bei V dalies „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto PVM“ sumažinus 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) UAB „V.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą, suklaidintai apgaulės pateikus jas per Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos elektroninio deklaravimo sistemą 2006 m. rugsėjo 25 d., 2006 m. spalio 25 d. ir 2006 m. gruodžio 22 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, V. O., veikdamas bendrininkų grupe su D. R. apgaule UAB „V.“ naudai panaikino turtinę prievolę sumokėti didelės 45 613,14 Lt (t. y. 13 210,48 Eur) vertės PVM į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. O. prašo teismų sprendimus panaikinti, priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį ir atmesti civilinį ieškinį kaip nepagrįstą bei neteisėtą.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teismai išnagrinėjo baudžiamąją bylą pažeisdami kaltinamojo teisę į teisingą teismą (kasatorius nurodo BPK 44 straipsnio 6 dalį, faktiškai tai to paties straipsnio 5 dalis), nesilaikė baudžiamojo proceso nešališkumo principo, neužtikrino išsamaus bylos nagrinėjimo, neištyrė visų bylos aplinkybių, nuosprendis buvo pagrįstas neleistinais įrodymais.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad šiame procese į atskirą bylą buvo išskirtas ikiteisminis tyrimas, kuriame V. O., A. I., UAB „V.“ kartu su D. R. kaip bendrininkai buvo kaltinami įvykdžius nusikalstamus grupe asmenų. Tačiau minėtos ikiteisminės nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinami bendrai V. O., A. I., UAB „V.“ ir D. R., tyrimas D. R. buvo vykdomas atskiroje baudžiamojoje byloje. Ikiteisminiam tyrimui pasibaigus, kaltinamasis aktas V. O. ir UAB „V.“ buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes D. R. ir A. I. jame buvo nurodyti kaip V. O. ir UAB „V.“ inkriminuoto nusikaltimo bendrininkai. Tačiau A. I. inkriminuojama veikla turėjo būti nutraukta dėl jos mirties, o D. R. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nebuvo perduotas teisminiam nagrinėjimui kartu su kaltinamaisiais V. O. ir UAB „V.“. Vadovaujantis BPK 255 straipsnio nuostatomis, byla teisme gali būti nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių pašalinti minėtų procesinių pažeidimų, susijusių su baudžiamųjų bylų išskyrimu, kaltinamojo akto neatitikimu BPK reikalavimams, o priimant bylą teisminiam nagrinėjimui peržengė teismo nagrinėjimo ribas (BPK 255 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepašalino procesinių pažeidimų, pripažindamas juos neesminiais ir neturinčiais įtakos teismo nešališkumui bei bylos išnagrinėjimo išsamumui. Kasatoriaus manymu, tokiu būdu atliktas nusikalstamų veikų tyrimo išskyrimas ir vėliau vykdomas atskiras baudžiamųjų bylų teisminis nagrinėjimas prieštarauja baudžiamojo proceso rungimosi principui, įtvirtintam BPK 7 straipsnyje, ir neužtikrina kaltinamiesiems jų teisės į teisingą teismą, gynybą bei dalyvavimo visų bylos aplinkybių tyrime – toks teisminis nagrinėjimas turi būti vertinamas kaip neteisėtas ir šališkas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas nuoseklius ir logiškus D. R., kaip liudytojo, teisme duotus parodymus nepagrįstai vertino kritiškai bei vadovavosi jo, kaip įtariamojo, parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime kitoje baudžiamojoje byloje (teismo procesas 1-06-1-10017-2006-5), kurioje V. O. ir UAB „V.“ net nedalyvavo ir nebuvo apklausti. O teismo procese, kuriame buvo tiriama D. R. inkriminuojama bendra nusikalstama veika kartu su V. O. ir UAB „V.“, šiems nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, kartu D. R. ir A. I. nebuvo suteikta galimybė gintis nuo pateiktų kaltinimų dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo inkriminuojama kartu su kitais kaltinamaisiais nagrinėjamoje byloje. Teismai pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas dėl tinkamo teisminio tyrimo organizavimo, neužtikrino kaltinamųjų procesinių teisių, nepagrįstai suteikė kitoje baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams pranašumą prieš įrodymus, kurie buvo surinkti nagrinėjamoje byloje.

Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė V. O., kaip kaltinamojo, teisę pateikti prašymus bei pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų tyrimo, numatyto (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes paliko nenagrinėtą ir nepasisakė dėl 2012 m. birželio 18 d. kaltinamojo V. O. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl BPK 72, 279 straipsnių, 233 straipsnio 2 dalies ir 234 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o apeliacinis teismas pakartotinį kaltinamojo prašymą atmetė. Nuteistojo manymu, toks teisminis tyrimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui bei neužtikrina asmens teisės į nešališką ir teisingą teismą.

Kasatorius teigia, kad iš baudžiamosios medžiagos matyti, jog teisėsaugos institucijos jau 2004 metais turėjo pakankamai duomenų apie D. R. nusikalstamą veiką ir turėjo visas galimybes ją nutraukti, tačiau nevykdė savo pareigos, numatytos Operatyvinės veiklos įstatymo 5 ir 8 straipsniuose, – tokia valstybės institucijų veikla neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties. Teisėsaugos institucijų bei valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmai, ilgą laiką neužkertantys D. R. nusikalstamos veikos, nors ir atliekantys jo operatyvinio sekimo priemones, negali būti pripažinti teisėtais ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus bei Europos žmonių teisių konvencijos, BPK 1, 2 straipsnių nuostatas, o ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais. Šie argumentai nebuvo tinkamai išnagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriaus manymu, teismai, vertindami įrodymus, buvo šališki ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus nepagrįstai ir neteisėtai atmetė arba iš viso nevertino. Teismai nepagrįstai atmetė teismo posėdžio metu duotus D. R. parodymus dėl jo vadovaujamų įmonių ūkinės veiklos su UAB „V.“, patvirtinančių šių operacijų atlikimo realumą arba šių operacijų atlikimo galimybių realumą. Taip pat teismas be pagrindo atmetė kaip realiai nepagrįstus duomenis apie UAB „V." ūkines operacijas, susijusias su transporto priemonių perpardavimu UAB „S. P.“, liudytojų I. K., M. G., A. Š. parodymus apie tai, kad su UAB „B.“, UAB „K.“, UAB „N. P.“, UAB „S. P.“ buvo vykdomi darbai bei gaunamos prekės. Teismas nepagrįstai suteikė D. R. parodymams papildomą įrodomąją galią, nurodydamas, kad šie įrodymai yra gauti iš įsiteisėjusio D. R. nuosprendžio, tačiau iš teismo cituojamų D. R. parodymų matyti, kad jie nekonkretūs ir nesusieti su nagrinėjama byla, o jų turinys yra bendro pobūdžio. Taigi teismas vadovavosi tik atskirais D. R. parodymų fragmentais, netiriant jų visumos. Be to, šie D. R. parodymai nebuvo perskaityti ir tirti šios bylos teisiamajame posėdyje, kad su jais galėtų susipažinti kiti kaltinamieji – V. O. ir UAB „V.“, o D. R. – pateikti savo nuomonę dėl šių parodymų turinio. Kasatoriaus manymu, teismas negalėjo grįsti savo išvadų D. R. parodymais, kurie nebuvo tiriami teisiamajame posėdyje bei papildomai ištirti kaip įrodymas apeliacinės instancijos teisme. Teismas nepagrįstai suteikė išankstinę įrodomąją galią finansinės ekspertizės išvadoms bei neatsižvelgė į eksperto paaiškinimus dėl pateiktų išvadų ribotos įrodomosios reikšmės, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl specialistės H. V. parodymų, nors yra pažymėjęs dėl finansinės ekspertizės išvadų šališkumo. Teismo išvados dėl UAB „B.“, UAB „K.“, UAB „N. P.“ ir UAB „S. P." ūkinės veiklos nevykdymo yra grindžiamos prielaidomis, nes nėra objektyvių įrodymų, kad jos šios veiklos nevykdė, dėl buhalterinės apskaitos nevedimo nėra galimybės nustatyti jų realios finansinės padėties.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas nesurinko ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų pateiktų įrodymų ir dėl to priėmė šališką sprendimą dėl V. O. ir UAB „V." kaltumo. Teisminio nagrinėjimo metu gynyba informavo teismą apie teismo procesą, kuriame P. R. buvo kaltinamas iš kitų įmonių pasisavinęs arba sukčiavimo būdu gavęs pinigines lėšas arba prekes (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nuosprendis, teismo proceso Nr. 12-1-500-98), bei prašė prijungti šios bylos medžiagą, nes ji turinti įrodomąją reikšmę šios bylos nagrinėjime. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė.

Skunde pažymima ir tai, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu šioje byloje teismas visiškai patenkino Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas sumažino žalos atlyginimą, priteistiną iš V. O. ir UAB „V." iki 65 635,77 Lt, tačiau šio savo sprendimo nenurodė nutarties rezoliucinėje dalyje. Kasatoriaus nuomone, teismas nesilaikė BPK 109 straipsnyje, CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkte, 13 straipsnyje išdėstytų ieškinio nagrinėjimo taisyklių ir ieškinį patenkino nepagrįstai. Ieškinys, kuris buvo pareikštas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos šioje baudžiamojoje byloje, sudarė 292 711, 45 Lt (t. y. 84 775.10 Eur) nesumokėtų privalomų mokesčių, t. y. 190 146,22 Lt (t. y. 55 070,15 Eur) PVM ir 102 565,23 Lt (t. y. 29 704,94 Eur) pelno mokesčio. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 5 d. Nr. S-199 (7-138/2010) sprendimu už 2003-2007 m. laikotarpį UAB „V.“ buvo perskaičiuoti mokesčiai, susiję su ūkinių operacijų atlikimu su D. R. atstovaujamomis bendrovėmis UAB „B.“, UAB „N. P.“, UAB „K.“, ir nustatyta papildomai sumokėti į biudžetą 181 029 Lt (t. y. 52 429,62 Eur) PVM, 53 309 Lt (t. y. 15 439,35 Eur) PVM, 96 749 Lt (t. y. 28 020,45 Eur) pelno mokesčio, 29 025 Lt (t. y. 8406,22 Eur) pelno mokesčio baudą, 7801 Lt (2259,33 Eur) socialinio mokesčio, 2340 Lt 677,71 Eur) socialinio mokesčio baudą ir 2332,48 Lt ( 675,53 Eur) socialinio mokesčio delspinigių, iš viso 372 585,4 Lt (t. y. 107 908,19 Eur). Taip buvo panaikinta UAB „V.“ nepagrįstai įgyta mokestinė nepriemoka bei skirtos baudos, t. y. nustatyta valstybės patirtos žalos atlyginimo tvarka. Kadangi mokestinės prievolės UAB „V.“ atsirado dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos šioje baudžiamojoje byloje, VMI papildomai pateiktas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje 272 711 Lt (T. y. 78 982,56 Eur) yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis yra susijęs ne su valstybės patirtos žalos atlyginimu, o su nepagrįstu praturtėjimu, nes žalos atlyginimas bus pareikalautas antrą kartą.

Kasatoriaus nuomone, teismas turėjo nustatyti, kad nuteistojo V. O. veiksmuose nėra BK 25 straipsnio 2, 3 dalyse, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, ir jį išteisinti, o spręsdamas klausimą dėl VMI pareikšto ieškinio, turėjo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

Atsiliepimu į nuteistojo V. O. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Vilma Vidugirienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai dėl teismo šališkumo niekuo nepagrįsti, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas V. O. bei UAB „V.“ sudarė galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, išklausė tiek baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų, tiek liudytojų parodymus, ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktų įrodymų visetą ir juos vertino neatskiriamai vieną nuo kito. Ištyrę ir įvertinę baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teismai patikimais pripažino tuos įrodymus, kurie patvirtino V. O. ir UAB „V.“ kaltę dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė V. O. nepalankų sprendimą, tačiau vien dėl to negalima teigti, jog teismai kasatoriui buvo šališki. Ikiteisminiai tyrimai V. O. ir UAB „V.“ buvo atskirti, siekiant BPK 2 straipsnyje numatytų tikslų. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad A. I. šio procesinio sprendimo priėmimo metu buvo mirusi, taigi dėl jos bylos perduoti teismui nebuvo galimybės. Teisminio proceso metu buvo sprendžiamas tik teismui perduotų asmenų kaltės klausimas, todėl šis procesinis sprendimas negali būti vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Kasatorius teisminio nagrinėjimo metu turėjo galimybę duoti parodymus, teikti teismui įrodymus, ginčyti įrodymus bei argumentus, su kuriais jis nesutinka, teikti prašymus ir kt., kviesti papildomus liudytojus, tad kasatoriaus nuomonė, jog teisminio nagrinėjimo metu buvo nesilaikoma rungimosi principo reikalavimų, visiškai nepagrįsta. Taip pat kasatoriui buvo užtikrintas vertėjo bei gynėjo dalyvavimas procese, įteikti procesinių dokumentų vertimai į jam suprantamą kalbą, pastarojo gynėjas turėjo galimybę naudotis visomis jam įstatyme numatytomis teisėmis, taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą.

Priešingai, nei teigia kasatorius, priimant sprendimus teismai nesuteikė pranašumo D. R. parodymams, juos vertimo kartu su kitais teisminio nagrinėjimo metu gautais įrodymais, remdamiesi nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. D. R. šios bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas taikant BPK 83 straipsnį, jis nebuvo verčiamas duoti parodymus prieš save, ikiteisminio tyrimo metu savo noru papasakojo jam žinomas aplinkybes apie savo, V. O. ir A. I. daromą nusikalstamą veiką, todėl teismai turėjo teisę remtis tais D. R. parodymais, kurie buvo logiški bei nuoseklūs ir atitinkantys kitus byloje esančius įrodymus, taip pat ir jo paties parodymus, duotus dėl jo nagrinėjamoje kitoje baudžiamojoje byloje.

V. O. prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartimi, o vien tai, kad prašymas buvo atmestas, nereiškia, jog teismas netinkamai nagrinėja baudžiamąją bylą bei neužtikrina asmens teisės į nešališką teismą, kaip nurodo kasatorius kasaciniame skunde.

Kasatoriaus argumentai, kad operatyvinėmis priemonėmis gauti duomenys yra neteisėti ir negali būti laikomi įrodymais, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Operatyviniai veiksmai buvo taikomi tol, kol buvo gauta pakankamai duomenų ne tik apie D. R. nusikalstamą veiką, bet ir apie jo bendrininkų nusikalstamus veiksmus. D. R. kartu su bendrininkais, taip pat ir V. O., ne tik rengėsi daryti nusikalstamą veiką, tačiau ją ilgą laiką ir vykdė, o teisėsaugos institucijos neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų skatinę ar kurstę kaltinamuosius vykdyti nusikalstamus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis susiformavusia teismų praktika, savo sprendimuose išsamiai aptarė šios priemonės taikymo teisėtumą, šioms išvadoms nutartyje pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

Priešingai, nei teigia kasatorius, įrodymai buvo vertinami kaip visuma, tinkamai ir pagrįstai padarant išvadas dėl nuteistiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, todėl kasatoriaus teiginys dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų atmestinas. Šie byloje surinkti ir išnagrinėti įrodymai tiesiogiai patvirtina V. O. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismų sprendimuose motyvuotai nurodyta, kodėl vadovaujamasi vienais įrodymais, atmetant kitus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo prašymų ir argumentų ar pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Teismas pagrįstai priteisė iš kasatoriaus ir UAB „V.“ nurodytą pinigų sumą, nes būtent tokia žala buvo padaryta valstybei V. O. ir UAB „V.“ padarius nusikalstamą veiką, t. y. nesumokėjus mokesčių į valstybės biudžetą.

Atsiliepimu į nuteistojo V. O. kasacinį skundą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento direktorius M. Ž. prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad mokestinės prievolės UAB „V.“ atsirado ir dėl sandorių su UAB „N. P.“, UAB „B.“, UAB „S. P.“, UAB „K.“, kurie buvo nagrinėjami baudžiamojoje byloje, tačiau bendrovė papildomai apskaičiuotų į biudžetą mokėtinų mokesčių sumų iki šiol nėra sumokėjusi, todėl faktinė situacija neatitinka nuteistojo V. O. kasaciniame skunde nurodyto motyvo, kad žalos atlyginimas pareikalautas antrą kartą ir kad taip valstybė nepagrįstai praturtės. Nesumokėjus mokesčių valstybei biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Dėl neteisėtų UAB „V.“ ir šios bendrovės akcininko V. O. veiksmų valstybė patyrė turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnį privalo visiškai atlyginti atsakingi asmenys.

Be to, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. nutartimi bendrovei iškėlė bankroto bylą. Vilniaus AVMI duomenimis, bendrovė registruotino turto neturi, o jos mokestinė nepriemoka biudžetui sudaro 192 345,36 Eur sumą, todėl darytina išvada, kad bankroto proceso metu nebus galimybės patenkinti kreditorių (taip pat ir Valstybinės mokesčių inspekcijos) reikalavimų.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl ikiteisminių tyrimų ir baudžiamųjų bylų atskyrimo ir sujungimo

Prokuroro 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimu, vadovaujantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, iš ikiteisminio tyrimo dėl D. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų jo valdomų šešių įmonių pagalba apgaule įgyjant valstybės biudžeto lėšas atskirtas ikiteisminis tyrimas dėl įtariamojo V. O. analogiškos nusikalstamos veikos. Užbaigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamasis aktas kaltinant V. O. ir UAB „V.“ sukčiavimu ir kitomis nusikalstamomis veikomis kartu su bylos medžiaga 2011 m. liepos 1 d. perduotas pagal teismingumą Vilniaus miesto 2–ajam apylinkės teismui.

Nagrinėjant bylą teisme, kaltinamasis ir jo gynėjas reiškė prašymus sujungti bylą su D. R. byla, kuri buvo nagrinėjama Vilniaus miesto 1–ajame apylinkės teisme. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Kadangi D. R. ir kasatorius buvo kaltinami ir nuteisti atskirais nuosprendžiais dėl bendrininkavimo darant tas pačias nusikalstamas veikas, kasatorius laiko, kad atskiras bylų nagrinėjimas nebuvo galimas. Pasak nuteistojo, taip buvo pažeistas rungimosi principas, neužtikrinta kaltinamojo teisė į gynybą, o teismas buvo šališkas. Kasatorius mano, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės ir tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė, o apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų atskyrimą, konstitucingumo.

Kasatoriaus nurodyti argumentai nepatvirtina jo daromų išvadų dėl teismo šališkumo, jo teisės į gynybą, rungimosi principo ir kitų procesinių pažeidimų.

Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. BPK taip pat numato galimybę bylos parengimo nagrinėti ir nagrinėjimo teisme metu bylas išskirti ar sujungti, jeigu tai padeda greičiau išnagrinėti sujungtas ar išskirtas bylas (BPK 232 straipsnio 4 punktas, 234 straipsnio 4 dalis, 254 straipsnio 1 dalis). Kai byloje yra keli kaltinamieji, byla negali būti išskirta dėl vienų kaltinamųjų ir nagrinėjama dėl kitų, jeigu atskiras nagrinėjimas kenkia nagrinėjimo teisme išsamumui (BPK 254 straipsnio 2 dalis). Ši teisės norma netaikoma ikiteisminių tyrimų atskyrimui pagal BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktą, dėl kurio nusprendžia prokuroras. Minėtą nutarimą atskirti ikiteisminį tyrimą dėl V. O. prokuroras argumentavo tuo, kad šis tyrimas bus greitai baigiamas, o kitų nusikalstamų veikų tyrimas gali užtrukti ilgesnį laiką. Kasatorius BPK nustatyta tvarka prokuroro nutarimo neskundė.

Apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo pažeidimą ir priėmė procesinį sprendimą dėl nuteistojo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų išskyrimą ir kitus su tuo susijusius klausimus, konstitucingumo, nutardamas prašymą atmesti. Nuteistojo D. O. atvejis nėra išskirtinis, nutarimai atskirti ikiteisminius tyrimus priimami daugelyje bylų, bet tai nekliudo teismams tirti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes ir kartu nepažeidžia kaltinamojo teisių. Konstitucinis Teismas dėl teismų įgaliojimų nagrinėjant bylas yra pasisakęs 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, kuriame, remiantis ankstesne šio teismo jurisprudencija, pažymėta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia, prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Kolegija sprendžia, kad V. O. bylos nagrinėjimo išsamumui nepakenkė jos atskiras nagrinėjimas, bet padėjo ją greičiau išnagrinėti, nes kaltinimai D. R. buvo daug didesnės apimties, teismuose buvo nagrinėjama ne viena jo byla. Pats D. R., kurio byla tuo metu irgi dar nebuvo išnagrinėta, nagrinėjant V. O. bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas. Atsižvelgiant į jo procesinę padėtį ir pagal susiklosčiusią teismų praktiką jis nebuvo prisaikdintas ir įspėtas dėl atsakomybės, BPK pažeidimų jį apklausiant nepadaryta. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteisto juridinio asmens UAB „V.“ atstovės prašymu, kurį palaikė nuteistasis V. O. ir jo gynėjas, D. R., kurio byla tuo metu jau buvo išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, buvo apklaustas ir pridėti jo bylos nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis. Kasatorius ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti D. R. klausimus ir išsiaiškinti rūpimus dalykus, šiomis teisėmis naudojosi. Taigi ir paties kasatoriaus procesinės teisės nebuvo pažeistos. Atskiras bendrininkų bylos nagrinėjimas gali būti atliekamas ne tik dėl skirtingos kaltinimų apimties, bet ir vienam iš bendrininkų pasislėpus bei kitais atvejais. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų parodymai, specialistų išvados ir kiti dokumentai, susiję su V. O. inkriminuota nusikalstama veika, yra išskirti iš D. R. bylos, todėl žemesnės instancijos teismai, vertindami D. R. parodymus nagrinėjant V. O. bylą, t. y. skelbdami ir remdamiesi jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, neperžengė BPK 255 straipsnyje nustatytų bylos nagrinėjimo teisme ribų.

Kolegija konstatuoja, kad visi kasatoriaus argumentai dėl jo teisių pažeidimo ir teismų šališkumo, atskirai nagrinėjant jo ir D. R. bylas, yra nepagrįsti.

Dėl precedento taikymo

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių.

Kasatorius, teigdamas, kad D. R., o kartu ir jo paties, nusikalstama veika turėjo būti užkardyta anksčiau, remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-86/2011. Toje byloje kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad atliekant operatyvinius veiksmus, t. y. taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį, asmenys buvo provokuojami daryti nusikalstamas veikas, kai ilgą laiką buvo naudojami operatyvinės veiklos subjekto įsteigtos įmonės ūkinę veiklą imituojantys dokumentai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad motyvuota teismo nutartimi buvo sankcionuota slapta D. R. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė, kurios metu buvo gauti duomenys ir apie V. O. nusikalstamus veiksmus. Taigi pareigūnai neturėjo jokios įtakos tam, kad, kaip teigia kasatorius, D. R. įtrauktų jį į nusikalstamą veiklą. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nenumato tokios baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, kad asmuo buvo įtrauktas į nusikaltimą kito asmens. Kasatoriaus nurodyta byla nėra analogiška ar iš esmės panaši ir negali būti laikoma precedentu jo byloje.

Dėl kasatoriaus argumentų įrodymų vertinimo klausimais

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, iš jų ir kaltinamasis (nuteistasis), jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-150/2014 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismas šioje byloje pasisako dėl teismų įrodymų vertinimo tik teisės taikymo aspektu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Kasatorius, išdėstęs BPK normų reikalavimus dėl įrodymų tyrimo ir jų vertinimo motyvų pateikimo teismo baigiamajame akte, nesutinka su tuo kaip teismai įvertino jau minėto nuteistojo D. R. parodymus, teigdamas, kad teismai negalėjo remtis jo kitoje byloje ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie esą šioje byloje nebuvo paskelbti. Tokie teiginiai prieštarauja aptartoms BPK normoms dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo ir teisiamojo posėdžio protokolui, iš kurio matyti, kad D. R. parodymai buvo perskaityti skelbiant bylos medžiagą (T. 8, b. l. 95), o paties D. R. apklausos metu buvo skelbti jo pokalbiai su V. O. (T. 8, b. l. 61-68). D. R. apklausų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turinys taip pat patvirtina, kad jis pasisakė ir dėl savo parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Taigi nėra jokio faktinio pagrindo laikyti, kad teismai pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies draudimą pagrįsti nuosprendį neišnagrinėtais įrodymais.

Kasatorius dar vieną nuosprendį D. R. baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai D. R. nesusiję su jam, V. O., pareikštais kaltinimais ir kurioje D. R. nuteistas už UAB „B.“ turto pasisavinimą, vertina kaip aplinkybę, patvirtinančią realią UAB „B.“ ūkinę veiklą. Pasak kasatoriaus, kartu patvirtinamas nuteistam juridiniam asmeniui UAB „V.“ suteiktų paslaugų ir parduotų prekių faktas ar galimybė, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjęs įvertinti tuo nuosprendžiu nustatytą UAB „B.“ veiklos realumą, o to nepadaręs pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Toks argumentas prieštarauja BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatytam įrodymų liečiamumo reikalavimui. Esant skirtingiems kaltinimams, vienoje byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina kitos bylos aplinkybių. Pirmiau aptarta, kad kitu nuosprendžiu D. R. nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, kaip ir V. O..

Kasatorius nesutinka ir su kitų atskirų bylos duomenų (jo paties, nuteisto juridinio asmens UAB „V.“ atstovo, liudytojų parodymų, specialisto išvados ir paaiškinimų) vertinimu, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad teismai vertino įrodymus ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir tuo teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškė civilinį ieškinį dėl PVM ir pelno mokesčio nepriemoka valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas patenkino, o apeliacinės instancijos teismas, nutarties aprašomojoje dalyje nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteista suma, šiuo klausimu nepriėmė jokio sprendimo. Be to, iš nutarties neaišku, kokiu būdu buvo nustatyta solidariai iš nuteistųjų V. O. ir UAB „V.“ priteistina suma 65 635,77 Lt (t. y. 19 009,43 Eur). Pirmosios instancijos teismas iš šių asmenų solidariai buvo priteisęs 127 403,02 Lt (t. y. 36 898,47 Eur). Iš nutarties motyvų galima spręsti, kad teismas nutarė atmesti civilinio ieškinio dalį dėl 102 565,23 Lt (t. y. 29 801,46 Eur) priteisimo, nes V. O. ir UAB „V.“ dėl kaltinimo panaikinus prievolę sumokėti tokio dydžio pelno mokestį yra išteisinti. Tokiu atveju turėtų būti priteista ne teismo nurodyta suma, o 24 837,79 (127 403,02 – 102 565,23) Lt (t. y. 7193,52 Eur). Tokie nutarties trūkumai yra esminis BPK 332 straipsnio 7 dalies, nustatančios reikalavimus apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį turiniui, pažeidimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą turi būti išspręstas ir nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dvigubo išieškojimo klausimas. Iš baudžiamojoje byloje esančio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuris paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi, matyti, kad pagal nagrinėjamoje byloje atliktą mokestinį patikrinimą Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra priimtas sprendimas, pagal kurį UAB „V.“ turi sumokėti atitinkamo dydžio PVM ir pelno mokestį bei su šiais mokesčiais susijusius delspinigius ir baudas. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad byloje nėra duomenų apie minėtu sprendimu priskaičiuotų mokesčių sumokėjimą, nėra pagrindas pakartotinai priteisti tą pačią sumą iš to paties atsakovo. Vėlesniu sprendimu gali būti nustatyta solidari kito skolininko atsakomybė su skolininku, iš kurio jau priteista ta pati suma, tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas priteisė atitinkamą sumą solidariai iš abiejų nuteistųjų (V. O. ir UAB „V.“) , o tai sudaro prielaidas iš UAB „V.“ tą pačią sumą išieškoti pakartotinai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nutartį: panaikinti šios nutarties dalį dėl nuteistųjų V. O. ir nuteisto juridinio asmens UAB „V.“ nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis