A-556-1379-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1379/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01150-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą (1 t., b. l. 1–12), kurį patikslino (1 t., b. l. 99–115), prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-208, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 68-224 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-44(7-24/2013).

Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus paskaičiavimais, nustatant mokėtiną gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai perskaičiuota pajamų mokesčio bazė, dėl ko padidėjo mokesčio suma. Inspekcija delspinigius paskaičiavo už ilgesnį nei 180 laikotarpį. Nors VMI prie FM nustatė, kad pareiškėjo sudarytose sutartyse nebuvo numatytos mokėti palūkanos, patikrinimo akte, nesant rašytinių įrodymų, nurodė, jog jis gavo 21 496 Lt palūkanų, kurios pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis. Paaiškino, kad išvada dėl 1 600 Lt palūkanų iš S. J. suteiktos paskolos pagrįsta tik jos paaiškinimu, nors visi dokumentai patvirtina, jog jai suteikta paskola be palūkanų.

Išvada dėl 2 160 Lt palūkanų iš R. F. suteiktos paskolos nepagrįsta, nes grindžiama tik jos paaiškinimu, be to, pareiškėjas su šiuo asmeniu yra konfliktavęs. Nepagrįstai remiamasi G. Č. paaiškinimu, su kuriuo mokesčių administratorius kalbėjosi telefonu, taigi negalėjo jo identifikuoti. Išvada dėl 4 800 Lt palūkanų ir 200 Lt iš S. V. taip pat nepagrįsta, nes nėra jokių rašytinių įrodymų, kilus konfliktui, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pareiškėjas nesutinka su išvadomis, kad 82 000 Lt pajamos gautos dovanojimo būdu iš pareiškėjo motinos, jog pareiškėjo brolis negalėjo 2007 m. suteikti jam 70 000 Lt ir 55 000 Lt paskolų, kad 150 000 Lt suma gauta pagal 2004 m. kovo 10 d. paskolos sutartį su R.

G. Atsakovas neatsižvelgė į A. L. parodymus dėl suteiktos paskolos. Atsakovas išvadą dėl A. L. finansinių galimybių padarė neįvertinusi šeimos santaupų. Pareiškėjas pabrėžė, kad paskolos R. G. sutarties turinys ir forma atitinka teisės aktų reikalavimus. Teiginys, jog R. G. negalėjo suteikti pareiškėjui paskolos, motyvuojamas vien tuo, kad šis asmuo nuo 1995 m. gegužės 15 d. Lietuvoje nedirbo ir negavo pajamų, jų nedeklaravo, turto nepardavė. Pažymėjo, kad R. G. gyvena užsienyje, mokesčių administratoriui buvo pateikti dokumentai su vertimu iš ispanų kalbos dėl R.

G. pajamų 2002-2005 m. laikotarpiu. Pareiškėjo manymu, teiginys, jog pareiškėjas turėjo kitų pajamų iš nenustatytų šaltinių, nepagrįstas, šias pajamas sudarė pajamos iš individualios veiklos už parduotas prekes. Taigi pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas, o mokesčių administratorius nesurinko įrodymų savo priskaičiuotoms sumoms pagrįsti ir vienpusiškai vertino pateiktus dokumentus.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 78–82, 139–148, 150–154) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2009 m. teikė paskolas 36 asmenims už 1 425 300 Lt sumą. Surinkti įrodymai yra pakankami, leistini ir nešališki, o pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių duomenų. Norint remtis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, reikia konstatuoti būtinybę vertinti susiklosčiusius teisinius santykius privatiniu teisiniu aspektu arba nustatyti esant viešosios teisės spragą, dėl kurios taikytinos šios normos. Be to, CK ir Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normos nedraudžia įrodinėti asmenų paaiškinimais.

Aiškinant sutartis, būtina vadovautis bendraisiais teisės principais. Nagrinėjamu atveju nesprendžiama dėl paskolų sutarčių teisinio galiojimo, vertinami teisiniai santykiai mokestiniu aspektu. Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) nereglamentuoja įrodymų sąvokos ir priemonių, tačiau visa tai apibrėžta Administracinių bylų teisenos įstatyme. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad mokesčių administratorius pareiškėjo pajamų šaltiniais nepripažino jam dovanotų ir paskolintų 357 000 Lt, t. y. pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo.

Patikrinimo metu nustatyta, kad 2005 m. liepos 20 d. pinigų dovanojimo sutartis notariškai nepatvirtinta, pareiškėjo motina piniginių lėšų banke nedeklaravo, nuosavybės neturėjo, todėl padovanoti 82 000 Lt neturėjo finansinių galimybių. Pareiškėjo brolis A. L. dokumentų, patvirtinančių pajamų gavimo šaltinius skolintoms piniginėms lėšoms, nepateikė, todėl konstatuota, kad 2007 m. 70 000 Lt ir 55 000 Lt pareiškėjui paskolinti jis neturėjo. Nustatyta, kad R. G. nuo 1995 m. gegužės 19 d. nedirbo ir negavo pajamų, duomenų apie jo išvykimą į užsienį nėra, užsienyje pajamų deklaravę nėra, todėl nepripažinta, jog jis galėjo paskolinti pareiškėjui 150 000 Lt.

Pareiškėjo pateikti dokumentai laikytini tik formalią tariamų sandorių išraišką parodančiais, bet ne realiai įvykusius sandorius. Iš pateiktų dokumentų negalima išvada, kad R. G. turėjo sukaupęs pakankamai pajamų. Tai, kad pareiškėjas netinkamai vykdė pareigą apskaičiuoti mokesčius, nustatyta dar mokestinio tyrimo metu. Be to, pareiškėjas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą skolindamas lėšas, apie tai turėjo informuoti mokesčių administratorių, tačiau to neatliko. Pažymėjo, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalis skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus mokestinės prievolės dydis, o tam, jog būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo ir teisingumo kriterijus.

Siekdamas šį dydį paneigti, mokesčių mokėtojas turi pateikti atitinkamus įrodymus. Pareiškėjo minimas mokesčių bazės skirtumas susidarė, nes mokesčių administratorius iš dalies patvirtino patikrinimo aktą. Pareiškėjo gautų pajamų ir išlaidų vertinimas atliktas pareiškėjo bankinių sąskaitų operacijų kontekste, analizuojant gautas ir išmokėtas lėšas. Nustatyta, kad į pareiškėjo sąskaitą fiziniai asmenys pervedė pinigus už patalpų nuomą, su kuriais pareiškėjas buvo sudaręs panaudos sutartis, vienas iš nuomininkų paaiškino, jog komunaliniai mokesčiai buvo mokami atskirai.

Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai supranta delspinigių skaičiavimo trukmę. 180 dienų delspinigių skaičiavimo laikotarpis prasideda nuo tada, kai įgyja teisinę galią sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu (1 t., b. l. 186–193) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad Inspekcija, atlikusi pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., surašė 2012 m. balandžio 6 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-14. Patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. gavo 11 273 Lt prekybinės veiklos pajamų ir patyrė 10 996,90 Lt atskaitymų, 2006 m. – 12 288 Lt prekybinės veiklos pajamų ir 23 523,55 Lt atskaitymų, 49 570 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, už kurį sumokėjo 606 Lt mokestį; 2007 m.

– 14 866 Lt prekybinės veiklos pajamų ir 26 749,91 Lt atskaitymų, 78 620 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, 8 550 Lt iš nuomos veiklos pagal verslo liudijimą; pareiškėjas deklaravo 12 050 Lt individualios veiklos pajamų ir 11 619,45 Lt atskaitymų, 87 170 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą, 1 525 Lt mokestį; 2008 m. gavo 21 505,50 Lt prekybinės veiklos pajamų ir patyrė 24 861,90 Lt atskaitymų, gavo 68 220 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, 36 610 Lt iš patalpų nuomos; deklaravo 21 505,50 Lt individualios veiklos pajamų, 21 374,40 Lt atskaitymų, 97 820 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, 1 467 Lt mokestį; nedeklaravo 7 810 Lt pajamų už nuomą, kuriuos 2008 m. jam pervedė A.

Č., V. J. ir R. N.; 2009 m. gavo 45 336,57 Lt prekybinės veiklos pajamų, patyrė 43 109,51 Lt atskaitymų, deklaravo 43 481,57 Lt individualios veiklos pajamų ir 43 109,51 Lt atskaitymų. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2005–2009 m. pareiškėjas suteikė paskolų už 1 439 300 Lt 36 asmenims, 4 iš jų (S. J., R. F., S. V. ir A. Z.) nurodė, kad už suteiktas paskolas mokėjo palūkanas. Dėl to nustatyta, kad pareiškėjas gavo 30 568 Lt palūkanų, kurios pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis. Nustatyta, kad pareiškėjas deklaravo 82 000 Lt pajamas, gautas dovanojimo būdu iš motinos E. A., tačiau patikrinimo metu nepripažinta, jog ši suma gauta dovanojimo būdu iš mamos.

Taip pat nepripažinta, kad pareiškėjo brolis A. L. 2007 m. galėjo teikti pareiškėjui 70 000 Lt ir 55 000 Lt paskolas, o R. G. – 150 000 Lt paskolą. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuota 141 453 Lt GPM. Inspekcija 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-208 iš dalies patvirtino 2012 m. balandžio 6 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-14, kuriame patikslino duomenis, nustatydama, kad iš viso 2005–2009 m. suteikta paskolų už 1 425 300 Lt, gauta 21 496 Lt palūkanų, kurios pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis, ir 51 185 Lt delspinigių dėl laiku negrąžintų paskolų.

Nustatė, kad pareiškėjas turėjo kitų pajamų iš nežinomų šaltinių, kadangi šia dalimi išlaidos viršijo pajamas: 2007 m. – 81 031,19 Lt, 2008 m. – 176 813,17 Lt, 2009 m. – 65 519,94 Lt. Dėl to pareiškėjui papildomai apskaičiuota 80 695 Lt GPM, 3 915 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, patvirtinti apskaičiuoti 34 714 Lt GPM delspinigių, 595 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų delspinigių, skirta 8 069 Lt GPM bauda ir 391 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų bauda. VMI prie FM 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 68-224 patvirtino Inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-208.

Mokestinių ginčų komisija 2013 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-44(7-24/2013) patvirtino VMI prie FM 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 68-224. Nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai mokesčių bazę ir mokesčius apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pripažinus, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. vykdė individualią veiklą, o pareiškėjo išlaidos viršijo pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas. Atvejus, kada taikomas mokesčių administratoriaus įvertinimas, detalizuoja VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d.

įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktas. Tačiau sąrašas atvejų įvertinimui atlikti nėra baigtinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pabrėžęs, kad nėra įmanoma apibrėžti visų situacijų, kada kyla būtinybė mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, o vienas iš tokio įvertinimo kriterijų – mokesčių administratoriui atsiradusios kliūtys nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka (2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1215/2012).

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas taikydamas išlaidų metodą pagal savo įvertinimą paskaičiavo dėl to, kad, mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjas 2005–2009 m. laikotarpiu vykdė individualią piniginių lėšų skolinimo veiklą ir jo išlaidos atitinkamais laikotarpiais viršijo pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalimi, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-693/2007, 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A5-902/2006, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1613/08), GPMĮ 10 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi.

Teismas konstatavo, kad nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 iki 2009 m. skolino pinigų sumas fiziniams asmenims pagal notariškai patvirtintas paskolų sutartis, iš viso suteikė paskolų 36 asmenims už 1 425 300 Lt sumą. Sutartyse buvo numatytos netesybos, kai kurios paskolos nebuvo grąžinamos laiku. Patikrinimo metu surinkta medžiaga patvirtina ir pareiškėjas neginčija, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavo 51 185 Lt delspinigių. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas veikė savarankiškai, veikla buvo tęstinio pobūdžio, o išvada dėl ekonominės naudos siekimo padaryta atsižvelgus į gautas palūkanas ir delspinigius.

Pareiškėjo teigimu, sutartyse palūkanos nebuvo numatytos, rašytinių įrodymų, patvirtinančių jų gavimą, nėra. Šiems teiginiams prieštarauja 4 asmenų paaiškinimai, jog jie pareiškėjui mokėjo palūkanas (Mokestinių ginčų komisijos byla, 3 t., b. l. 187, 192, 228, 238). Pagal Civilinio kodekso 6.872 straipsnį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nesusitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sudarymo momentu.

Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kito. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Teismas sutiko su mokesčių administratoriumi, jog tęstinį laiką sistemingai teikti paskolas yra ekonomiškai nenaudinga, dėl to padarė išvadą, kad pareiškėjas sutartyse sąmoningai nenurodė palūkanų. Iš surinktos priešpriešinės informacijos matyti, kad už suteiktas paskolas pareiškėjas gavo 21 496 Lt palūkanų.

Pareiškėjo teigimu, minėtų asmenų paaiškinimai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, patvirtinančiais šį faktą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesprendžiama dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais; šiuo atveju pateikti rašytiniai paaiškinimai laikytini leistinais, objektyviais, nešališkais ir pakankamais įrodymais, tuo tarpu pareiškėjas objektyvių argumentų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, nepateikė, todėl teiginiai, kad minėti asmenys galėjo būti šališki dėl nesutarimų su pareiškėjo šeima, vertintini kaip pareiškėjo siekis išvengti mokestinės prievolės (MAĮ 67 str. 1, 2 d.).

Taigi darytina išvada, kad nagrinėjama pareiškėjo veikla atitiko individualios veiklos požymius, pareiškėjas gautų pajamų iš finansinių paslaugų – skolinimo – teikimo nedeklaravo ir GPM nemokėjo. Mokesčių administratorius patikrinimo metu padarė išvadą, jog pareiškėjo skolinimo veikloje patirtoms išlaidoms padengti buvo naudojamos pajamos iš nenustatytų šaltinių, kurios turėjo būti deklaruotos ir nuo jų turėjo būti apskaičiuotas ir sumokėtas GPM, t. y. mokesčių administratorius nepripažino pajamų šaltiniais pareiškėjui dovanotų ir paskolintų 357 000 Lt: pareiškėjo motinos E. A. padovanotų 82 000 Lt, pareiškėjo brolio A.

L. paskolintų 70 000 Lt ir 55 000 Lt bei R. G. paskolintų 150 000 Lt. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo motinos E. A. 2003–2006 m. gautas pajamas ir išlaidas ir nustatė, kad E. A. minėtu laikotarpiu neturėjo piniginių lėšų banke, registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, o gauta senatvės pensijos išmoka nebūtų pakankama sukaupti 82 000 Lt. Pareiškėjo teiginys, jog motina šią sumą sukaupė per ilgą laiką namuose, nes bankais nepasitikėjo, kai nėra kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų, vertinami kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo brolis A. L. ir jo sutuoktinė neturėjo pakankamai piniginių lėšų banke, nenustatyta registruoto nekilnojamojo ar kilnojamojo turto pardavimo iki paskolų teikimo, 2005 m. paimtas kreditas butui įsigyti. Mokesčių administratoriaus atlikta pajamų ir išlaidų analizė patvirtina, kad A. L. negalėjo suteikti pareiškėjui minėto dydžio paskolų. Pareiškėjo teiginiai, jog brolio šeima disponavo pakankamo dydžio piniginėmis lėšomis, kurių dalis laikoma ne banke, objektyviai nepatvirtinti ir nevertinami kaip objektyvūs. Nustatyta, kad R.

G. ir jo sutuoktinė ginčo laikotarpiu nedirbo, neturėjo pajamų, turto pardavimo sandorių iki paskolos suteikimo neatliko, todėl 150 000 Lt dydžio sumos turėjimas nepagrįstas jokiais duomenimis. Pareiškėjo teigimu, šis asmuo išvykęs iš Lietuvos, dirba kitoje valstybėje ir ten turi pajamų. Teismas pažymėjo, kad R. G. išvykimo į užsienį ar pajamų, gautų užsienyje, nėra deklaravęs. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktos R. G. 2000–2005 m. finansinių metų nuomos pajamų mokesčių deklaracijų santraukos, parengtos Ispanijos mokesčių inspekcijos, nėra išsamios ir aiškios spręsti apie šio asmens lėšų pakankamumą ar struktūrą.

Pareiškėjas minėto pajamų šaltinio realumą grindžia taip pat tuo, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 1 d. priėmė įsakymą išieškoti iš pareiškėjo 150 000 Lt kreditorių D. G. bei R. G. naudai. LVAT yra konstatavęs, kad teismo įsakymas yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio išdava ir mokestine teisine prasme nepagrindžia mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo (2011 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius (LVAT 2007 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog pagal pareiškėjo pateiktus sandorius juose nurodyti asmenys neturėjo galimybės, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir pajamas, kurios nustatytos pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, pareiškėjui paskolinti nurodytų piniginių lėšų. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius vertino tik banko pajamas ir suteiktas paskolas, nevertino kitų pajamų šaltinių, o būtent – pajamų iš 2007 m. vykdytos individualios veiklos.

Patikrinimo medžiaga patvirtina, kad, apskaičiuodamas mokėtinus mokesčius už 2007 m., mokesčių administratorius įvertino prekybinės veiklos pajamas ir leidžiamus atskaitymus ir nustatė 0 Lt apmokestinamųjų pajamų, vertinimas atliktas ne tik bankinių operacijų pagrindu, bet taip pat ir nustatytos pajamos iš prekybinės veiklos, pagal verslo liudijimus, darbo užmokesčio pajamos ir kt. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad 2009 m. gautos pajamos iš A. Č. ir R. N. yra už patalpų nuomą. Nustatyta, kad asmenys, su kuriais pareiškėjas buvo sudaręs patalpų panaudos sutartis, jam periodiškai pervesdavo pinigus.

Patikrinimo metu remtasi A. Č. paaiškinimu (Mokestinių ginčų komisijos byla, 3 t., b. l. 102), jog piniginės lėšos buvo skirtos nuomos mokesčiui, o komunaliniai mokesčiai buvo mokami atskirai. Pareiškėjas duomenų, leidžiančių kitaip vertinti į jo banko sąskaitą pervestas lėšas, nepateikė. Pareiškėjas nurodo, kad skiriasi patikrinimo akte ir Inspekcijos sprendime nustatyta mokesčio bazė, dėl ko nepagrįstai paskaičiuota GPM. Kaip matyti iš Inspekcijos sprendimo, patikrinimo aktas buvo patvirtintas iš dalies, kadangi konstatuota, jog netiksliai įvertinti tam tikri duomenys.

Atsižvelgiant į tai, Inspekcija perskaičiavo pareiškėjo 2005–2009 m. gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Remiantis MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktais, mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali:

2) patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies;

5) pakeisti patikrinimo aktą. Taigi mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, įvertinęs patikrinimo metu surinktus duomenis, priėmė jo kompetencijai priskirtą sprendimą iš dalies patvirtinti patikrinimo aktą, kuriame atlikti atitinkami perskaičiavimai dėl mokestinės bazės. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius neteisingai skaičiuoja delspinigius, t. y. jie esą skaičiuojami už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį.

Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį, šio Įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio Įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.

Pagal MAĮ 98 straipsnio 2 dalį, delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 636/2010 pabrėžė, kad 180 dienų delspinigių išieškojimo laikotarpis prasideda tik tada, kai įgyja teisinę galią sprendimas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo ir nėra taikomas už ankstesnius laikotarpius iki pastarojo laikotarpio.

Kol dėl iškilusio mokestinio ginčo nepriimtas galutinis sprendimas ir mokesčių administratorius nėra įgijęs teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo, tol 180 dienų terminas neskaičiuotinas (LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-285/2011). Taigi nagrinėjamu atveju delspinigių skaičiavimo terminas nėra praleistas. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais būtų paneigtos surinktų duomenų pagrindu mokesčių administratoriaus padarytos išvados dėl gautų pajamų apmokestinimo.

Nagrinėjamu atveju teismui dėl mokesčių administratoriaus surinktų duomenų abejonių nekyla, todėl spręstina, jog, priešingai negu teigia pareiškėjas, jie yra pakankami, leistini, objektyvūs ir nešališki. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir teisingai jas vertino, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija – Mokestinių ginčų komisija – teisingai ginčą išnagrinėjo ikiteismine tvarka, t. y. patvirtino mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą.

Todėl naikinti priimtų sprendimų nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas (apeliantas) E. L. apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1–20) prašo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Termino skundui paduoti atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, besiskundžiančios šalies elgesį procese, į jos sąžiningumą naudojantis suteiktomis procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas prašo teismo atsižvelgti į aplinkybę, jog jis skundžiamo teismo sprendimo paštu negavo ir nedalyvavo sprendimo paskelbimo metu dėl traumos. 2014 m. sausio 3 d. susisiekus su teismu informacijos teikimo telefonu, jam buvo pranešta, kad sprendimas yra pateiktas elektroninėje versijoje jo atstovui advokatui R. Mištautui. Tačiau pats skundas buvo teiktas pareiškėjo vardu, net nenurodant pareiškėjo. Advokatas šioje byloje dalyvavo tik kaip atstovas vykusiame teismo posėdyje. Todėl pareiškėjas sprendimą turėjo gauti registruotu laišku savo nurodytu gyvenamuoju adresu. Taip pat sprendimo paskelbimo laikotarpiu net ir nebūtų turėjęs galimybės atvykti į teismą pasirašytinai atsiimti sprendimo nuorašo, kadangi nuo 2013 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo gydomas Birštono sanatorijoje „Versmė“ dėl lūžusios kojos (epikrizė ir sąskaita pridedama). Advokatas R. Mištautas nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. sausio 3 d. buvo nedarbingas dėl ūmaus kairės akies uždegimo, negalėdamas vairuoti transporto priemonės negalėjo taip pat nuvykti į teismą ir pasiimti teismo sprendimo. Be to, R. Mištautas dėl techninių nesklandumų neturi galimybės prisijungti prie e.teismas.lt portalo. Tik 2014 m. sausio 3 d. į teismą paskambinus telefonu sprendimą advokatas gavo el. paštu. Terminas nors ir praleistas, tačiau praleistas tik 3 dienas ir šis praleidimas sąlygotas objektyvių priežasčių, susijusių su pareiškėjo ir jo atstovo ligomis bei techniniais informacinės sistemos sutrikimais. Tai, kad skundas pateikiamas tą pačią dieną, kai gautas sprendimo nuorašas, tik patvirtina, jog pareiškėjas veikė pakankamai operatyviai, gindamas savo teises.

2. Teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino skundo motyvus, neatidžiai išanalizavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus bei aktualią teismų praktiką.

3. MAĮ 98 straipsnio 2 dalis numato, jog delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju - mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Inspekcija nepagrįstai paskaičiavo delspinigius už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, dėl ko nepagrįstai buvo paskaičiuota 28 590 Lt (34 714 Lt - 6 124,78 Lt = 28 590 Lt) delspinigių daugiau.

4. Mokesčių administratorius nesurinko įrodymų savo priskaičiuotoms sumoms pagrįsti ir šališkai bei vienpusiškai įvertino surinktus duomenis, dėl ko priėmė prielaidomis grįstą sprendimą. Teismas nepagrįstai remiasi suinteresuotų asmenų parodymais, kurie subjektyvūs ir šališki, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios, esktraordinarios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Iš ginčo medžiagos matyti, jog apeliantą administracinėje byloje atstovavo advokatas Rolandas Mištautas iš R.

Mištauto ir Ž. K. advokatų kontoros. Apie skelbiamą teismo sprendimą buvo žinoma jau 2013 m. lapkričio 26 d., t. y. po teismo posėdžio abi procesinės šalys - apelianto atstovas ir atsakovo atstovas, buvo rašytinai supažindinti. Esant tokiai susiklosčiusiai situacijai, advokato ir advokatų kontoros pareiga yra tinkamai atstovauti klientą. LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. TA63-82/2008 pažymėjo, jog advokatai užsiima profesine veikla. Advokatas turi pareigą, o ne teisę, tinkamai atstovauti klientą rengiant procesinius dokumentus ir kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka, pranešti klientui apie atliktus veiksmus, bylos eigą, jos rezultatus.

Kadangi advokatas užsiima profesionalia veikla ir jis yra sudaręs sutartį atstovauti klientą, jis privalo organizuoti savo veiklą taip, kad galėtų tinkamai įvykdyti savo pareigas, jam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai. Advokatui netinkamai įvykdžius pareigas, dėl atsiradusių teisinių pasekmių atsakingas pats advokatas. Apeliantą atstovauja advokatas Rolandas Mištautas iš R. Mištauto ir Ž. Kalinausko advokatų kontoros, kurioje be minėto advokato dirba dar trys advokatai ir du jų padėjėjai (www.infolex.lt duomenimis).

Atsakovo nuomone, advokatas turėjo visas galimybes užtikrinti, jog apeliantas ne tik reikiamu metu būtų supažindintas su teismo sprendimu, tačiau ir informuotas apie susiklosčiusią situaciją – advokato ligą, negalėjimą gauti teismo sprendimą. LVAT 2011 m. vasario 11 d. nutartyje Nr. TA442-8/2011 pažymėjo, kad nedalyvavimas posėdyje nėra svarbi aplinkybė termino paduoti skundą atnaujinimui, o pareiškėjas galėjo pasidomėti sprendimo paskelbimo data ir priimto sprendimo turiniu. Aplinkybė, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas tik 3 dienas, taip pat nėra pagrindas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog procesiniais skundo padavimo mokestiniame ginče terminais yra siekiama garantuoti operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą, teisingą ir savo laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą bei užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės yra pripažintinos subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, dėl kurių galėtų būti atnaujintas skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. gegužės 27 d. buvo registruotas advokato, atstovaujančio E. L. interesus, prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir kitos posėdžio datos nustatymo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Tikrintinoje administracinėje byloje apeliacinis skundas surašytas bei pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl byla buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o tai reiškia, jog nedalyvaujant administracinės bylos proceso dalyviams. Taigi 2014 m. gegužės 27 d. prašymas, esant tokiai situacijai, yra atmestinas.

V. Pareiškėjas (apeliantas), nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, apeliaciniame skunde išskyrė, jo nuomone, tai pagrindžiančias aplinkybes: nepagrįstai padidinta pajamų mokesčio bazė, apskaičiuojant delspinigius pažeista Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis, dėl paskolų suteikimo buvo netinkamai vertinami įrodymai, teiginys dėl pajamų iš nežinomų ir nenustatytų šaltinių už 2007-2009 metus mokesčių administratoriaus nebuvo patvirtintas įrodymais. Iš esmės, turint omenyje ginčo objektą, būtų galima tvirtinti apie pareiškėjo neigimą dėl jo vykdytos individualios piniginių lėšų skolinimo veiklos ir atitinkamais mokestiniais laikotarpiais viršytų pajamų, nepatvirtintų atitinkamais jų gavimo šaltiniais, dėl ko, mokesčių administratoriui nustačius priešingai, ir buvo apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos. Iš principo teisės aiškinimo klausimų nekyla. Pagrindinis aspektas - administracinėje byloje esančių įrodymų vertinimas, lemiantis atitinkamą teisinį kvalifikavimą bei sąlygojantis papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas arba pastarojo momento paneigimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies, kur pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimti sprendimai (bendrine prasme) administracinėse bylose Nr. A11–648/2003, Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007).

Turint omenyje administracinėje byloje surinktus įrodymus, atsižvelgiant į pirmiau minėtas nuostatas dėl įrodymų naštos pasiskirstymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, jog Valstybinė mokesčių inspekcija įrodė priimtų ir skundžiamų sprendimų pagrįstumą. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nors ir teikė atitinkamus paaiškinimus, bet jie dėl savo nenuoseklumo, nepagrįstumo negali paneigti viešojo administravimo subjekto atsakingo inter alia už teisingą mokesčių apskaičiavimą pozicijos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai papildomai apskaičiavo mokėtinas sumas – teisinga.

Ir tai įrodo, pavyzdžiui, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas 36 fiziniams asmenims suteikė paskolų už 1 425 300 Lt sumą. Nors sutartys buvo pasirašytos nenumatant palūkanų mokėjimo, tai neatspindi realios situacijos, ką argumentuotai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Suprantama, kad beprocentės paskolos teikimas yra galimas esant atitinkamoms išskirtinėms gyvenimo aplinkybėms, kurių tikrai pasitaiko, tačiau, šiuo atveju, tai paneigtina turint omenyje paskolų kiekį bei jų apimtį. Ir daroma išvada nebuvo paremta vien tik bendru samprotavimu dėl ekonominės naudos siekimo. Nebuvo jokio pagrindo netikėti asmenų gavusių paskolas paaiškinimais apie mokėtas palūkanas už suteiktas paskolas. Pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų, kodėl šie asmenys galėtų teikti parodymus ne jo naudai bei nepagrindė beprocenčių paskolų suteikimo tikslingumo bei prasmingumo. Minimi galimi konfliktai su paskolų gavėjais niekaip nepatvirtinti. Taigi pajamos gautos iš piniginių lėšų skolinimosi veiklos pagrįstai pripažintos individualios veiklos pajamomis bei apmokestintos.

Pareiškėjas (apeliantas), siekdamas pagrįsti 357 000 Lt sumą, nurodė, kad dalis pinigų buvo gauta iš motinos kaip dovana (82 000 Lt), brolio bei jo sutuoktinės kaip paskola (125 000 Lt), taip pat dalį nurodytos sumos skolino draugas (150 000 Lt).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalies nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjas grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais patvirtinti pareiškėjo gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės. Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Norint pagrįsti pajamas, būtina pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pajamos buvo gautos. Tačiau reikalavimas pagrįsti pajamas pirmiausia reiškia, kad pajamos realiai turėtų būti gautos, o ne vien būtų atspindėtos dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Tai reiškia, kad formalusis faktorius (paprasta ar notarinė sutartys) dar nepagrindžia realaus pajamų gavimo fakto, nes neįmanoma paskolinti ar dovanoti piniginių lėšų, jei jų nėra.

Tikrinamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kad aptariama suma ar jos dalis negalėjo būti nei dovanota, nei paskolinta. Šį teiginį leido patvirtinti pareiškėjo motinos, jo draugo, brolio bei pastarojo sutuoktinės turėtų lėšų, gautų pajamų, deklaruotų pinigų, patirtų išlaidų bei kitų, mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose aptartų faktinių duomenų, analizė.

Apeliantas teikdamas kontraargumentus apsiriboja bendrais niekuo neparemtais teiginiais, o tai visiškai eliminuoja galimybę patikėti jo teikiamais paaiškinimais, kuriais būtų galima paneigti mokesčių administratorius surinktus ir teismui pateiktus įrodymus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrinęs byloje esančius įrodymus pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir šioje dalyje.

Dėl nepagrįstai padidintos mokesčio bazės, t. y., siekiant ją sumažinti, apeliaciniame skunde yra apsiribojama mokestinio patikrinimo fragmentų kritika, bet nėra atsižvelgiama į mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo visumą, padarytus pataisymus bei iš čia kylančias išvadas, kurių apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai bei nurodomi atskiri skaičiai nepaneigia. Juk Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija perskaičiavo pareiškėjo 2006-2009 metų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, todėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime Nr. (04.7.2)-K3-208 nurodytos sumos ir skiriasi nuo atitinkamai patikrinimo akte Nr. AU16-14 nurodytų sumų.

Apeliacinio skundo 5 dalyje (2 t. b.l. 16-17) esantis tvirtinimas, jog nepagrįstai buvo vertintos tik E. L. banko pajamos bei suteiktos paskolos, yra abstraktaus pobūdžio. Mokestinių ginčų komisijos sprendime yra aiškiai pažymėta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimą dėl pareiškėjo patirtų išlaidų viršijimo jo gautomis pajamomis tik įvertinusi pareiškėjo kiekvienų metų individualios veiklos pajamas, prekybinės veiklos pajamas, prekybinės veiklos pajamų leidžiamus atskaitymus, gautas palūkanas, pajamas gautas iš veiklos pagal verslo liudijimus, gautus delspinigius, su darbo santykiais susijusias pajamas bei kitas aplinkybes, kas yra patvirtinta prie administracinės bylos pridėta Mokestinės bylos, kurią sudaro trys tomai, medžiaga. Todėl ir šioje dalyje apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Kitose apeliacinio skundo 5 dalies punktuose esanti pirmosios instancijos teismo sprendimo paneigimo argumentacija yra, pirma, pasikartojanti (dėl E. A., A. L., R. ir D. G.). Antra, kiti argumentai atmestini Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytuose nebeatkartotinuose motyvuose (dėl A. Č. ir R. N. - 2009 m. gautos pajamos iš A. Č. ir R. N. buvo už patalpų nuomą, kuo neleidžia abejoti A. Č. paaiškinimas (Mokestinė byla, 3 t., b. l. 102). Trečia, dėl įrodymų instituto jau buvo pasisakyta šio baigiamojo akto V dalyje, o tai reiškia, kad atskiras aptarimas yra nebereikalingas – pareiškėjas apeliantas savo teikiamais paaiškinimais nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visumos, kuria viešojo administravimo subjektas aiškiai pagrindė užimtą poziciją dėl pareigos sumokėti papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas.

Atskirai dar pasisakytina dėl apeliaciniame skunde minimo Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Mokesčių teisėje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius. Delspinigiai taip pat yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-438/2010 yra pažymėjęs, kad “Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo.

Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną.

Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio Įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju - mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio Įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas”.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip interpretuoti teisės normų reguliuojančių delspinigių skaičiavimą, todėl tvirtina, kad argumentas dėl maksimalaus delspinigių skaičiavimo laiko tarpo pažeidimo nėra pagrįstas.

Vadinasi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius