A-438-487-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-487/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01654-2009-0 Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui P. B.,

atsakovo atstovei M. R.,

trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovams D. P., R. P., A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei trečiojo suinteresuotojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Senovė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. Š., I. P., E. T. ir E. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjas – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto teritorinis žemėtvarkos skyrius) ir uždarajai akcinei bendrovei „Senovė“ dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos L. Š., I. P., E. T. ir E. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“.

Skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 9 d. pagal jų prašymą išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas) išduoto pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-824 panaikinimo, pareiškėjų skundą patenkino ir minėtą aktą panaikino. Teismas nustatė, kad pastatai buvo pripažinti tinkamais naudoti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, būtent Statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 reikalavimus - statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijai nebuvo pateikta eilė privalomų dokumentų, todėl komisija negalėjo įvertinti statinių atitikties projektui ir patvirtinti, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus bei teisės aktais nustatytos veiklos sričių reikalavimus.

Tuo tarpu pareiškėjos turi teisę atkurti nuosavybės teises natūra būtent toje vietoje, kur yra naudojamas žemės sklypas. Tai, kad UAB „Senovė“ neteisėtai pasistatė statinius minėtame sklype ir statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti pažeidžiant aukščiau minėtus teisės aktus, negali užkirsti kelio pareiškėjoms atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra tuo pagrindu, kad tai yra valstybės išperkama žemė. Iš ne teisės, šiuo atveju neteisėto statinių pastatymo ir neteisėto jų pripažinimo tinkamais naudotis, negali atsirasti teisė - pripažinimas, kad toks žemės sklypas, kuriame yra neteisėtai pastatyti statiniai, yra valstybės išperkama žemė, t. y. užimta statiniais žemė.

Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės, kurios vėliau buvo nacionalizuotos ar kitaip neteisėtai nusavintos, yra nepanaikintos ir turi tęstinumą. Piliečiams yra grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, ir tik tuomet, kai šios galimybės nėra, už nekilnojamąjį turtą teisingai atlyginama. Pareiškėjos prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją bei Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sustabdyti planavimo procedūras žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo priėmimo, tačiau šis reikalavimas nebuvo tenkintas.

Po 2008 m. spalio 9 d. teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-2751-331/2008 priėmimo, bei UAB „Senovė“ padavus apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ nustatė minėtų sklypų plotus, ribas, naudojimo būdą bei pobūdį, taikytinas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, urbanistinius - architektūrinius apribojimus ir sąlygas; patvirtino žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) planą.

Šį įsakymą Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė nepaisant to, kad žinojo apie esamą teisminį ginčą, taip pat neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėja apeliacinį skundą dėl to paties ginčo objekto, tačiau dar nėra priėmęs sprendimo. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis objektyvumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvus, taip pat proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagristus administravimo tikslus bei tarnybinio bendradarbiavimo principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektai, rengdami administracinius sprendimus, prireikus teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, žinodama apie nagrinėjamą ginčą teisme, to nepaisydama ir priimdama minėtą įsakymą, pažeidė viešojo administravimo principus, taip pat protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kuriais savo veikloje privalo vadovautis.

Apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. lapkričio 21 d. priėmė įsakymą Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, pareiškėjos sužinojo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. posėdyje.

Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje 2007 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas UAB „Senovė“ prašymas suformuoti žemes sklypo (duomenys neskelbtini) ribas, prie nuosavybės teise priklausančių statinių. Šioje teritorijoje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 30-619 buvo suformuotas sklypas (22 088 m2) nuosavybės teisių atkūrimui natūra pareiškėjoms. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ nustatė natūra grąžinamo žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) plotą (14 104 m2) bei ribas ir prie pastatų esančio sklypo (duomenys neskelbtini) plotą (6826 m2) ir ribas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 1 punktu, savivaldybės institucijos įstatymų nustatytais atvejais tvirtina ir įgyvendina savivaldybės teritorijai arba jos daliai rengiamus detaliuosius bei specialiuosius planus ir derina arba tvirtina žemėtvarkos planavimo dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemes sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 16 ir 34 punktus, savivaldybės administracija suformuoja valstybinės žemės sklypus pardavimui ir nuomai prie nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre įregistruotų pastatų ir statinių. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėjo atlikti savo kompetencijai priskirtus veiksmus suformuojant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), šiame sklype esantiems pastatams eksploatuoti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjos nepagrįstai nurodo, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, jog yra nagrinėjamas ginčas teisme dėl sandėlių 1F1Ž ir 2Flt, esančių suformuotame sklype (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamais naudoti. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nedalyvauja Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2751-331/2008, teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį laikytina, kad tik įsiteisėjęs teismo sprendimas turi privalomąją galią.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos žiniomis, minėtoje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-02-19 nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - uždrausti UAB „Senovė“ perleisti statinius, esančius sklype (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjai minimoje byloje prašė reikalavimo užtikrinimo priemonių, susijusių su sklypų formavimu sklype prie (duomenys neskelbtini) ir sklype (duomenys neskelbtini), sustabdymu, tačiau teismas 2008-06-27 nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių - sustabdyti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo prie šiame sklype esančių pastatų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo neformuoti sklypo statinių lFlž ir 2Flt eksploatavimui. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą - laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir sąlygos (toliau – ir Atkūrimo tvarka).

Pagal Atkūrimo tvarkos 106 punkto nuostatas, valstybinio administravimo subjektas, kuris yra įstatymų įgaliotas priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (apskrities viršininkas), sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra į miesto žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius atlieka jo kompetencijai priskirtus veiksmus (suformuoja natūra grąžinamą žemės sklypą, organizuoja kadastrinius matavimus, patvirtina atitinkamo dydžio ir ribų žemės sklypo planą, nustatant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, pasiūlo žemės sklypų specialiąsias naudojimo sąlygas, servitutus) ir pateikia apskrities viršininko administracijai patvirtintą administracinį aktą dėl suformuoto natūra grąžinamos žemės sklypo plano patvirtinimo (su atitinkamais priedais).

Tačiau savivaldybės administracija gali atlikti Atkūrimo tvarkos 106 punkte numatytus jos kompetencijai priskirtus natūra grąžinamo žemės sklypo formavimo veiksmus tik tuo atveju, jei ji nustato, kad grąžintina žemė yra laisva (neužstatyta), t. y. nepriskirtina valstybės išperkamai žemei. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atsakovas pabrėžė, jog Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2007 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. A51-25448(14.6-MPD-0) „Dėl UAB „Senovė“ pastatų (duomenys neskelbtini)“ informavo L. Š., kad žemės sklypas, kuris yra priskirtas naudoti pastatams, esantiems sklype (duomenys neskelbtini), yra valstybės išperkamas, tai yra negali būti pripažintas laisvu (neužstatytu) žemės sklypu. Pagal pateiktas VĮ Registrų centro pažymas sklype (duomenys neskelbtini), esantys pastatai (sandėlis lFlž - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlis 2Flt - unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinti tinkamais naudoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 12 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-834, kuris įregistruotas VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre.

Rengiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2284 Vilniaus miesto savivaldybė vadovavosi VĮ Registrų centro informacija. Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. 2007 m. rugpjūčio 21 d., kai buvo gautas UAB „Senovė“ prašymas, kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas VĮ Registrų centras pažymėjimas dėl nuosavybės teise valdomų sandėlių sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Šiame pažymėjime nurodoma, kad minimi statiniai tinkamais naudoti pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 12 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-11.4-834, kurio teisėtumas nėra nuginčytas. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija vadovavosi oficialia VĮ Registrų centro informacija apie formuojamame sklype esančius statinius, todėl ginčijamu įsakymu atsakovas pagrįstai suformavo sklypą, (duomenys neskelbtini), jame esančių statinių eksploatavimui. Taip pat nurodo, kad ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai.

ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad įrodymus pateikia proceso šalys. Tokiu būdu, pareiškėjoms tenka pareiga įrodyti skundo pagrindą. Pareiškėjos skunde nurodo vienintelį argumentą - Vilniaus miesto savivaldybės administracija, žinodama apie nagrinėjamą ginčą teisme ir priimdama ginčijamą įsakymą, pažeidė proporcingumo, objektyvumo ir tarnybinio bendradarbiavimo principus. Tačiau pareiškėjos, nenurodo kokiais veiksmais ar neveikimu Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė jų teises ir kokiais įrodymais pareiškėjos grindžia savo motyvus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad administracinėje byloje ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo reikalavimai, kurie suformuluoti skundžiant pirmosios instancijos administraciniam teismui konkretų veiksmą (neveikimą) ar aktą, grindžiami atitinkamomis skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais. Pareiškėjo reikalavimas nurodomas skunde (prašyme) turi atitikti ABTĮ 23 straipsnyje išdėstytus formos ir turinio reikalavimus, taip pat šio įstatymo 24 ir 39 straipsnių reikalavimus.

Taigi, anot atsakovo, skunde keliamas reikalavimas (reikalavimai) turi būti konkretus, t. y. toks, kad jį patenkinus, jei būtų nustatyta, kad asmens teisės buvo pažeistos, tas pažeistas teises būtų galima apginti vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punkte numatytų būdų (LVAT 2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-183/2009). Laiko, kad skunde išdėstyti motyvai yra abstraktaus pobūdžio ir neįrodyti, o pareiškėjų reikalavimas yra nepagrįstas.

Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo atsakovas nurodė, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pareiškėjos skunde nurodo, jog apie skundžiamo įsakymo priėmimą sužinojo tik 2009 m. rugsėjo 9 d..

Atsakovo manymu, toks pareiškėjų teiginys yra nepagrįstas, kadangi dar iki ginčijamo įsakymo priėmimo, pareiškėjos buvo informuojamos apie šio įsakymo rengimą – 2008 m. sausio 28 d. UAB „Orkanas“ raštais Nr. S-305, S-306, S-307 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 5 d. raštu Nr. A51-13326(3.3-PD-4) „Dėl veiksmų sustabdymo sklype (duomenys neskelbtini)“. Taip pat L. Š. 2008 m. birželio 5 d. buvo informuota, kad yra parengtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo projektas „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kurio pasirašymui yra pritarta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kolegijos posėdyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, bylose dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (LVAT 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 - 1019/2007), sprendžiant klausimą dėl skundo padavimo termino teismas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga“. Minėtoje apžvalgoje pažymėta, jog sprendžiant ieškinio (nagrinėjamos bylos atžvilgiu - skundo) senaties atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą.

Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekviena konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos buvo informuotos apie sklypų, pagal ginčijamą įsakymą, formavimą, šio įsakymo projekto rengimą ir derinimą Tarybos kolegijos posėdyje, laiko, kad jos, būdamos pretendentėmis nuosavybės teisių natūra atkūrimui, buvo suinteresuotos sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimo laiką iki 2009 m. rugsėjo 9 d. (t. y. praėjus 10 mėnesių nuo ginčijamo įsakymo priėmimo) vykusio teismo posėdžio ir paduoti skundą teismui anksčiau nei 2009 m. spalio 5 d..

Atsakovo vertinimu, skundas teismui buvo paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą pagrindu. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ buvo suformuotas 14 104 kv. m. sklypas nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjoms. Pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnį piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos 98 punkte nurodyta, jog piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriai pagal žemės, miško ar vandens telkinio buvimo vietą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 106 punktą, žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos direktoriaus dokumentus (duomenis) pakviečia pretendentus susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis), parengia apskrities viršininko įsakymo dėl žemės servitutų nustatymo ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę projektus. Todėl mano, jog pareiškėjos buvo kviečiamos į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl priimamo sprendimo, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), kur buvo supažindintos su skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 21 d.

įsakymu Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“. Kaip nurodo pareiškėjos, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. 1-2751-331/2008 yra ginčijami UAB „Senovė“ priklausančių pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktas. Anot atsakovo, skunde teigiama, kad pareiškėjos turi teisę atkurti nuosavybės teises natūra, žemės sklype, kuriame yra UAB „Senovė“ pastatai, kurių naudojimui buvo suformuotas žemės sklypas ginčijamu įsakymu.

Todėl, atsakovo manymu, teismo sprendimas, Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje gali sukelti teisines pasekmes šioje byloje, atitinkamai laikytina, kad ši administracinė byla turi būti sustabdyta, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims sprendimą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 12 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-l 1.4-834 teisėtumo.

Pateiktame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija dėl pareiškėjų skundo prašė spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje suformuotoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 177A/1930 esančius dokumentus, prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) plente (dabartinis (duomenys neskelbtini) plentas) turėtą žemę pateikė L. Š., A. J. P., E. T., E. V.. Pažymėjo, jog minėtoje nuosavybes teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad I. P. yra pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. T. turėtą žemę. Vadovaujantis 1997 m. spalio 31 d. archyvo pažymėjimu Nr. T-3535-T ir liudininkų parodymais, 2003 m. birželio 19 d. buvo surašytas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/03/15-198, 2003-11-14 buvo parengta buvusio savininko J. T. iki 1940 m. nacionalizacijos turėto 3 ha žemės sklypo kartografine medžiaga. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 31/03/17-3349 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, informuodamas, kad bus atkuriamos nuosavybės teisės į 3 ha ploto buvusio savininko I. T. (J. T.) turėtą žemę, kuri pagal esamą administracinį-teritorinį suskirstymą ir sudarytą kartografinę medžiagą yra ties (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, ir prašydamas nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti žemės sklypo planą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 30-619 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ nustatė sklypo Nr. 14B komercinės paskirties pastatams statyti teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) ribas ir plotą. Pagal atliktus sklypo Nr. 14B kadastrinius matavimus buvo nustatyta, kad į buvusio savininko J. T. turėtą žemėvaldą patenka dalis šio sklypo (1,8018 ha).

Pateiktame atsiliepime tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Senovė“ su skundu sutiko iš dalies.

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 1 punktu buvo nustatyti natūra grąžinamo kitos paskirties žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenys, o 3 punktu patvirtintas šio sklypo planas. UAB „Senovė“ į sklypą prie (duomenys neskelbtini) neturi teisių ir nereiškia pretenzijų, todėl ginčijamo įsakymo 1 bei 3 punktų panaikinimas jai jokių neigiamų teisinių pasekmių nesukels.

Atsižvelgdama į tai, UAB „Senovė“ neprieštarauja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2284 1 bei 3 punktai būtų panaikinti ir prašo reikalavimą toje dalyje spręsti teismo nuožiūra. Dėl ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo kitoje dalyje UAB „Senove“ nesutinka. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 taip pat buvo nustatyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenys, įskaitant ir sklypo plotą - 6826 kv. m.

Šiame sklype yra UAB „Senovė“ nuosavybes teise priklausantys statiniai. Vilniaus miesto savivaldybes administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2284 panaikinimas UAB „Senovė“ sukeltų neigiamas teisines pasekmes, todėl dėl minėtojo įsakymo panaikinimo toje dalyje ji nesutinka ir prašo skundą toje dalyje atmesti. Nurodo, kad pareiškėjos klaidina teismą teigdamos, kad UAB „Senovė“ neteisėtai pasistatė statinius žemės sklype (duomenys neskelbtini). Jos nepateikia jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1990 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 61 „Dėl sklypų skyrimo įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms“ 14 punktu skyrė Vilniaus miesto statybos ir remonto tresto kooperatinei statybos ir remonto valdybai „Senovė“ apie 2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pramonės rajone, pažymėtą miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-4, sandėlių ūkiui projektuoti ir statyti. Pagrindinių priemonių 1993 m. liepos 1 d. priėmimo - perdavimo aktu sandėliai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo perduoti UAB „Senovė“. 2002 m. sandėliai buvo inventorizuoti, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūnas, vadovaudamasis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 308V „Dėl gyvenamųjų namų, pastatų ir statinių numerių suteikimo“ ir atsižvelgdamas į 2002 m. vasario 6 d.

UAB „Senovė“ raštą Nr. 34, 2002 m. vasario 18 d. potvarkiu Nr. 3 suteikė UAB „Senovė“ gamybinei bazei ir sandėliams, esantiems Vilniaus mieste šalia (duomenys neskelbtini) plento, adresą (duomenys neskelbtini) ir pavedė šį potvarkį išsiųsti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialui, UAB „Rasų valda“ ir UAB „Senovė“. UAB „Senovė“ 2007 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą su prašymu pripažinti statinius tinkamais naudoti.

Tą pačią dieną buvo išduotas statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas Nr. (101)-l 1.4-834. Statiniai įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, jos nustatytos pareiškėjų pridėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2751-331/2008 (teismo sprendimas neįsiteisėjęs, byla apeliacine tvarka nagrinėjama LVAT).

Tretysis suinteresuotasis asmuo pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nustato, kad žemė, užimta tiek statomiems, tiek pastatytiems pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, priskiriama prie valstybės išperkamos žemės. LVAT 2009 m. birželio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A523-340/2009 konstatavo, jog „tai reiškia, kad valstybės išperkama ir ta žemė, kuri užimta ir nebaigtais statyti pastatais, statiniais ar įrenginiais, t. y. dėl kurių atitinkamos institucijos nėra priėmusios administracinių aktų dėl jų tinkamumo naudoti“.

Pareiškėjoms niekada nebus atkurtos nuosavybės natūra į žemę, ant kurios stovi UAB „Senovė“ priklausantys statiniai. Pažymėjo, kad administracinis aktas gali būti panaikintas tik ABTĮ 89 straipsnyje nurodytais pagrindais. Pareiškėjos savo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2284 grindžia objektyvumo, proporcingumo, bendradarbiavimo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimu. Pareiškėjos neįrodė šių principų pažeidimo priimant ginčijamą administracinį aktą.

Priimant Vilniaus miesto savivaldybes administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą jokie teisės normų reikalavimai nebuvo pažeisti, jokios laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios atsakovui priimti atitinkamą aktą, nebuvo pritaikytos. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs pareiškėjų argumentus, motyvuota nutartimi jų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, todėl atsakovui nebuvo jokių ribojimų priimti ginčijamą įsakymą. Pažymėjo, kad teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis).

Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Įstatymas nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas.

Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus (LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Pareiškėjos neįrodė, kad jos gali būti laikomos suinteresuotais asmenimis ir turi reikalavimo teisę kreiptis dėl atsakovo priimto teisės akto panaikinimo. Pareiškėjos savo skundą grindžia tuo, kad jos turi teisę atkurti nuosavybės teises natūra būtent toje vietoje, kur yra UAB „Senovė“ naudojamas žemės sklypas. Prie skundo pareiškėjos pridėjo nuosavybės teisių atkūrimo bylos pirmuosius lapus. Pridėti dokumentai nepatvirtina jų skunde nurodomų aplinkybių, kad jos turi teisę atkurti nuosavybės teises natūra būtent toje vietoje, kur yra UAB „Senovė“ naudojamas žemės sklypas.

Nustatyti, ar pareiškėjos iš tiesų turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo natūra būtent į UAB „Senovė“ naudojamą žemės sklypą, galima tik įvertinus visą nuosavybės teisių atkūrimo bylą, kurios pareiškėjos nepateikė. Pareiškėjos neįrodė, jog jų subjektinė teisė pažeidžiama, todėl, įvertinus pateiktus įrodymus, nėra pagrindo teigti, jog jos turi reikalavimo teisę reikšti tokio pobūdžio reikalavimus šioje byloje. Ši aplinkybė sudaro atskirą pagrindą atmesti skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu patenkino pareiškėjų L. Š., I. P. ir E. V. skundą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“. Teismas pareiškėjos E. T. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ nustatydamas prie UAB „Senovė“ nuosavybės teise valdomų pastatų naudojamo kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotą – 6826 m2, sklypo ribas, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatų: pagal atsakovui pateiktus duomenis, UAB „Senovė“ 2004 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-619 nustatyto 22 088 m2 ploto sklypo14B prie (duomenys neskelbtini) ribose nuosavybės teise valdė tik 2 pastatus – t. y., sandėlius, plane pažymėtus 1F1/ž ir 2F1/t. Duomenų, kad šiems pastatams, kurių paskirtis – sandėliavimo, pagal jų tiesioginę paskirtį eksploatuoti būtų reikalingas 6826 m2 ploto sklypas, nėra, todėl akivaizdu, kad tokio dydžio sklypo plotas pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas negalėjo būti nustatytas, juo labiau, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. balandžio 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-834 dalyje dėl statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 1F1/ž, yra panaikintas.

Teismo vertinimu, kadangi ši aplinkybė apsprendė ne tik 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 2.-2.6. punktuose nustatytus prie pastatų naudojamo kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis, bet ir 1.-1.3. punkte nustatytus natūra grąžinamo kitos paskirties žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) duomenis, pareiškėjos L. Š., I. P., E. V. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į visą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 30-619 „Dėl sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ 2. ir 2.3. punkte nustatytą žemės sklypo Nr. 14B komercinės paskirties pastatams statyti teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) plotą, ginčijamas įsakymas naikinamas visas: nuosavybės teisių atkūrimo procese gali būti suformuotas ir didesnis natūra atkuriamo žemės sklypo dydis, o jo skaidymas į smulkesnius sklypus neatitinka pareiškėjų interesų.

Teismas nurodė, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Senovė“ atstovų teiginiai, kad 68 a ploto sklypas UAB „Senovė“ suformuotas atsižvelgiant į Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 61, UAB „Senovė“ faktiškai naudojamą sklypo ir jame esančios asfaltuotos aikštelės dydį, taip pat, kad pastato pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimas nėra reikšmingas, kadangi nei šio daikto, nei nuosavybės teisių registracija nėra panaikinta, pastatas iš esmės įgyja statomo statinio statusą, nėra reikšmingi: pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas asmenys gali įsigyti nuosavybėn arba išsinuomoti tik žemės sklypus, kurių reikia jų nuomojamiems, įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre šių statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį, tuo tarpu tokio dydžio sklypo dviems statiniams (šiuo metu – tik vieno iš jų), akivaizdžiai nereikia; asfaltuota aikštelė nei ginčijamo įsakymo, nei šiuo metu nėra įregistruota Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, todėl, formuojant žemės sklypą, nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti į jos dydį; daiktai Nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į juos registruojami įstatyme nustatytais pagrindais. Teismo sprendimas, kuriuo panaikintas vieno iš UAB „Senovė“ naudojamų statinių – sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 1F/1ž, esančio ginčo įsakyme patvirtintame sklype, įregistravimo Nekilnojamojo turto registre juridinis pagrindas, yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis), todėl akivaizdu, kad jis privalės būti įvykdytu.

Teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Senovė“ teiginius, kad pareiškėjos nepagrįstai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į žemę, kurios dalis patenka į ginčijamu įsakymu suformuotą žemės sklypo prie UAB „Senovė“ nuosavybės teise priklausančių statinių, kaip nepagrįstus įrodymais: kaip matyti iš Nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. T. žemę bylos, Vilniaus m. 3 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05 priimtas 2005 m. spalio 20 d. sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3 ha ir 2,9 ha žemės sklypus Ašmenos plente (dabar – (duomenys neskelbtini)), yra įsiteisėjęs, Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d.nutartimi, išnagrinėjus prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymas panaikinti šį teismo sprendimą ir atmesti pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo atmestas, todėl aplinkybė, kad UAB „Senovė“ kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu inicijuoti proceso atnaujinimą civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05, savaime nepatvirtina prašyme prokuratūrai nurodytų aplinkybių.

Teismas nurodė ir tai, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiai, kad pareiškėjos praleido įstatymo nustatytą terminą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ apskųsti, nėra pagrįsti: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kadangi ginčijamas įsakymas po jo priėmimo pareiškėjoms nebuvo siunčiamas, taip pat atsakovas nepateikė įrodymų, kad su juo pareiškėjos turėjo galimybę susipažinti iki jų nurodytų aplinkybių, t. y. 2009 m. rugsėjo 9 d. teismo posėdyje, vykusiame Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjos praleido terminą paduoti skundą.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjų L. S., I. P. ir E. V. skundas ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų L. S., I. P. ir E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą, o likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nurodė kaip nereikšmingą aplinkybę, jog 6826 kv. m. sklypas suformuotas, UAB „Senovė" yra padengtas asfalto danga ir aptvertas tvora. Minėtos aplinkybės nustatytos trečiojo asmens pateiktame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nei ginčijamo įsakymo rengimo metu, nei teismo posėdžio metu asfaltuota aikštelė nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre, todėl formuojant žemės sklypą nebuvo jokio pagrindo atsižvelgti į jos dydį. Žemės sklypas laikomas užstatytu, jei jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Asfaltuota aikštelė sujoję esančiais pastatais ir kitais priklausiniais pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio nuostatas atitinka statinio sąvoką. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra ne kartą pasisakęs (administracinė byla Nr. A6-64/2002; administracinė byla Nr. A10-1630-05). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį, Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti, t.y. nekilnojamojo turto registre yra viešinama informacija apie nekilnojamąjį turtą. Taigi asfaltuotos aikštelės neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre, savaime nereiškia, jog minėta aikštelė neegzistuoja. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, teismas neišsamiai ir nevisapusiškai vertino byloje pateiktus įrodymus.

2. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra reikšminga aplinkybė, jog 6826 kv. m. žemės sklypas UAB „Senovė" suformuotas atsižvelgiant į Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 kovo 2 d. sprendimą Nr. 61. Šiuo sprendimu UAB „Senovė" buvo suteiktas apie 2 ha žemės sklypas sandėlių ūkiui projektuoti ir statyti, nuo 1990 m. sklypą, kuris sutampa su ginčijamu įsakymu suformuoto sklypo ribomis, valdo ir naudoja UAB „Senovė". Pagal pateiktas Vį „Registrų centras" pažymas sklype (duomenys neskelbtini), esantys pastatai (sandėlis IFlž - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sandėlis 2Flt - unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinti tinkamais naudoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 12 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-l1.4-834, kuris įregistruotas Vį „Registrų centras" nekilnojamojo turto registre. Rengiant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-2284 Vilniaus miesto savivaldybė vadovavosi VĮ „Registrų centro" informacija. Pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. 2007 m. rugpjūčio 21 d. kai buvo gautas UAB „Senovė" prašymas, kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas VĮ „Registrų centras" pažymėjimas dėl nuosavybės teise valdomų sandėlių sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiame pažymėjime nurodoma, kad minimi statiniai tinkamais naudoti pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. balandžio 12 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)-l1.4-834, kurio teisėtumas buvo nuginčytas 2009 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, t.y. jau pradėjus nagrinėti šią bylą. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija vadovavosi oficialia VĮ „Registrų centras" informacija, apie formuojamame sklype esančius statinius, todėl ginčijamu įsakymu atsakovas pagrįstai suformavo sklypą, (duomenys neskelbtini), jame esančių statinių eksploatavimui. Atsakovas pažymi, jog sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracija Nekilnojamojo turto registre iki šiol nėra panaikinta.

Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotasis asmuo UAB „Senovė“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą, sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjų L. S., I. P., E. V. skundas, panaikinti ir pareiškėjų skundą atmesti. Tretysis suinteresuotasis asmuo taip pat prašo likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeist ir priteisti iš pareiškėjų visas UAB „Senovė" patirtas atstovavimo išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atmetė UAB „Senovė" argumentą, kad pareiškėjos nepagrįstai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę, kurios dalis patenka į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-2284 suformuotą žemės sklypą prie UAB „Senovė" priklausančių statinių. Teismui buvo pateikti įrodymai (UAB „Senovė" pareiškimas Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui), patvirtinantys, kad UAB „Senovė" kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą prašydama apginti viešą interesą inicijuojant proceso atnaujinimą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05 yra neteisėtas, nes pareiškėjoms palankus juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha ir 2,9 ha žemės sklypus Ašmenos plente (dabar - (duomenys neskelbtini)), buvo nustatytas be jokio teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokurorės S. V. 2010 m. vasario 12 d. rašte Nr. 17.2-2762, adresuotame UAB „Senovė" nurodyta, kad 2010 m. vasario 11 d. generalinis prokuroras pasirašė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05 ir panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį bei sprendimą toje dalyje, kuria buvo nustatyta, kad J. T. paveldėjo 3 ha žemės po tėvo A. T. mirties ir valdė šią žemę iki nacionalizacijos, ir šioje dalyje pareiškimą atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus pareiškėjos prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, atsiliepimuose paaiškina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai nurodo, jog UAB „Senovė“ apeliaciniame skunde papildomai nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras ją informavo, jog pasirašė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3040-631/05 ir panaikinti teismo sprendimą, lygiai taip pat nepavirtina apelianto nurodytų aplinkybių, nes minėtoje byloje priimtas teismo sprendimas iki dabar yra galiojantis, o duomenų, kad yra iškelta (pradėta) nauja civilinė byla nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“.

Šiuo įsakymu atsakovas nustatė pareiškėjoms natūra grąžinamo kitos paskirties žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) plotą – 14 104 m2, ribas pagal pridedamus planus, naudojimo sąlygas, ir UAB „Senovė“ prie pastatų naudojamo kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenis: plotą – 6826 m2, ribas pagal pridedamus planus, naudojimo pobūdį, sąlygas ir kt., bei nutarė šių sklypų dokumentus perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai.

Pareiškėjos, nesutikdamos su UAB „Senovė“ formuojamo žemės sklypo dydžiu, siekia, kad atitinkama šio sklypo dalis būtų skirta jų nuosavybės teisėms atkurti, o ne būtų priskiriama valstybės išperkamai žemei.

Byloje ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto redakcija (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymas Nr. X-907 ) numatė, jog vienas iš atvejų, kai žemė iš į ją nuosavybės teises atkurti pageidaujančių piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, yra žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.

Analizuojant šią teisės normą matyti, kad ji įtvirtina keletą esminių sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, išperka valstybė:

1) ši žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose;

2) ši žemė yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų;

3) įstatymų nustatyta tvarka yra patvirtinti šios žemės detalieji planai, kuriuose apibrėžta atitinkama jos paskirtis (pastatų, statinių ar įrenginių eksploatacijai).

Byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypas ((duomenys neskelbtini), 6826 m2 ploto) randasi teritorijoje, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirta Vilniaus m.. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo žemės sklypas patenka į detaliuoju planu, kurį Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtinto 2003 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 01A-41-195, suformuoto 22 088 m2 bendro ploto sklypo ribas (plane pažymėto numeriu 14b), kurio paskirtis – komercinės teritorijos, prekybos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti, numatant galimybę jame suformuoti ir žemės sklypą (sklypus) nuosavybės teisių atkūrimui (t. 1 b. l. 81-83).

Iš to kas pasakyta matyti, kad ginčo žemės sklypas atitinka dvi minėtas sąlygas (dėl žemės sklypo priskyrimo iki 1995 m. birželio 1 d. miesto teritorijai ir jo suprojektavimo detaliuoju planu), leidžiančias žemės sklypą priskirti valstybės išperkamai žemei.

Byloje taip pat nėra ginčo, kad šiame žemės sklype randasi UAB „Senovė“ priklausantys statiniai, kuriems eksploatuoti yra reikalingas atitinkamo dydžio žemės sklypas. Tačiau byloje nagrinėjamu atveju yra aktualus klausimas ar UAB „Senovė“ skirtas 6826 m2 ploto žemės sklypas visa apimtimi yra reikalingas UAB „Senovė“ priklausantiems statiniams eksploatuoti.

Iš bylos matyti, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1990 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 61 buvo skyręs Vilniaus miesto statybos ir remonto tresto kooperatinei statybos ir remonto valdybai „Senovė“, kurios teisių perėmėju yra UAB „Senovė“, apie 2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) pramonės rajone, pažymėtą miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-4, sandėlių ūkiui projektuoti ir statyti (b. l. 88-91, 93).

1993 m. UAB „Senovė“ buvo perduoti laikini pastatai, tame tarpe – 2 metaliniai kilnojami sandėliai, medžiagų sandėliavimo aikštelė, o 2007 m. šios įmonės vardu nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise buvo įregistruoti du statiniai - sandėliai unikaliais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1 b. l. 10-13; 95-96; 126).

Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Senovė“ nuo 1990 m. buvo skirtas apie 2 ha dydžio žemės sklypas, jame esantiems bei UAB „Senovė“ priklausantiems statiniams bei įrenginiams eksploatuoti, o ginčijamu įsakymu, šio žemės sklypo plotas yra mažinamas iki 6826 kv. m., pripažįstant tik tokio dydžio žemės sklypą reikalingu UAB „Senovė“ priklausantiems statiniams bei įrenginiams eksploatuoti.

Iš ginčijamo įsakymo matyti, kad žemės sklypo 6826 kv. m. plotas, reikalingas minėtiems statiniams eksploatuoti, buvo nustatytas, remiantis specialiomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis nekilnojamojo turto objektų formavimą bei jų kadastrinių duomenų nustatymą (pvz., Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30d. įsakymu Nr. 522 patvirtintos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės), kurioms panaudoti yra reikalingos specialios žinios (t. 1b. l. 39; 76-78; 143-144;).

Pagal įrodinėjimo taisykles taikomas tokio pobūdžio duomenims vertinti, faktiniai duomenys, kurie gaunami pasitelkiant specialias žinias, paprastai gali būti paneigti bei nuginčyti taip pat pasitelkiant tik specialias žinias (ABTĮ 61-62 str.). Tačiau į bylą tokių įrodymų nėra pateikta. Pareiškėjos tokio pobūdžio įrodymais taip pat neginčija byloje nagrinėjamo įsakymo pagrįstumo.

Visa tai lemia, kad ginčijamą įsakymą vertinant šiuo aspektu, byloje yra neįrodyta, jog UAB „Senovė“ turėjo būti skirtas mažesnio ploto žemės sklypas, eksploatuoti jai priklausančius pastatus bei įrengimus.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išvadą, jog tokio ploto (6826 kv. m.) žemės sklypas nėra reikalingas UAB „Senovė“ priklausantiems statiniams bei įrenginiams eksploatuoti, t. y., kad jis yra per didelis, iš esmės grindė tuo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. A-971/2009, buvo panaikinta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. balandžio 12 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-834 dalis dėl statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (256,63 kv. m.).

Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties taip pat matyti, kad statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (256,63 kv. m.), pripažinimo tinkamu naudoti panaikinimą, nulėmė normatyvinių statybos techninių reikalavimų nesilaikymas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nuostatas, toks pažeidimas galėjo būti pašalinamas, ne tik nugriaunant statinį, bet ir teismui sprendimu leidus įteisinti savavališką statybą, teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą statytojui parengus reikiamą projektinę dokumentaciją ir kt..

Toks teisinis reguliavimas lemia, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) taikymo prasme, žemės sklypas, panaikinus jame esančio statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, savaime netampa laisva žeme, į kurią gali būti atkurtos nuosavybės teisės, nes toks žemės sklypas toliau gali būti reikalingas bei naudojamas jame statomam statiniui eksploatuoti.

Tai, kad ginčo žemės sklypas po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties, netapo laisva žeme, patvirtina ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, civilinėje byloje Nr. 2-394-854/2013, kuriuo pareiškėjų reikalavimas nugriauti aptariamą pastatą nebuvo patenkintas, leidžiant statytojui, UAB „Senovė“, per 12 mėn. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įteisinti šį statinį.

Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog panaikinus ginčo žemės sklype esančio pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktą, ši žemės sklypo dalis tapo nereikalinga eksploatuoti šiam pastatui ir pan., yra nepagrįsta ir neteisinga.

Kadangi ši teismo išvada nulėmė ir neteisingo sprendimo priėmimą, todėl, tenkinant byloje pareikštus apeliacinius skundus, teismo sprendimas naikinamas, byloje priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas atmetamas (ABTĮ 143 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e d ž i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

pareiškėjų, L. Š., I. P., E. T. ir E. V. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-2284 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ panaikinimo, atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas