A-822-73-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-73/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01177-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių S. O., A. S., A. O., M. O., P. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių S. O., A. S., A. O., M. O., P. O. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 3 d. sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą (duomenys neskelbtini) piliečiams S. O., A. S., A. O., M. O. ir P. O. ir perduoti klausimą dėl vizos išdavimo spręsti iš naujo.

Skunde (b. l. 1–5) nurodė ir teismo posėdyje jų atstovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nepagrįstai atsisakė išduoti Šengeno vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką. 2012 m. rugpjūčio 22 d. buvo įsteigta uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), kurios akcininkai yra S. O., A. S. ir A. O.. Siekiant įregistruoti pakeitimus UAB (duomenys neskelbtini) yra būtinas akcininkų betarpiškas dalyvavimas Lietuvoje, todėl abiems tėvams (S. O. ir A. S.) ir pilnametei dukteriai A. O. ketinant atvykti į Lietuvą verslo reikalais kartu buvo parengti kvietimai ir nepilnamečiams vaikams:

M. O. ir P. O.. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos valdybai buvo pateikti 3 juridinio asmens kvietimai (UAB (duomenys neskelbtini)) ir 2 fizinio asmens direktorės N. T. vardu kvietimai (duomenys neskelbtini) šeimai atvykti į Lietuvą. Kartu su kvietimais buvo pateikti viešbučio rezervaciją patvirtinantys dokumentai, bendrovės dokumentai patvirtinantys ryšį su akcininkais, taip pat bendrovės įsipareigojimas reikalui esant pasirūpinti kviečiamais asmenimis ir jų išlaidomis Lietuvoje. 2012 m. spalio 4 d. susitikimo su Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) atsakingu asmeniu buvo papildomai pateikti įrodymai patvirtinantys akcininkų ryšį su UAB (duomenys neskelbtini), taip pat kartu buvo pateikti įrodymai apie turimas pinigines lėšas bei parodyti lėktuvo bilietai.

Pokalbio su konsulu metu papildomai buvo klausinėjama, dėl ko (duomenys neskelbtini) šeima vyksta į Lietuvos Respubliką. S. O. pateikus paaiškinimus žodžiu konsulas dėl nesuprantamų priežasčių atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiams trumpalaikes vizas į Lietuvą. Sprendime atsisakyti išduoti vizas yra nurodyta, kad: „informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima“ (8 p.), ir „nebuvo galima nustatyti, kad ketinate išvykti iš valstybinių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos“ (9 p.).

Pareiškėjai prašyme išduoti Šengeno vizą nurodė pagrindinį kelionės tikslą – verslo reikalai. Kviečiantis asmuo nurodytas UAB (duomenys neskelbtini), kuri įsteigta viešojo maitinimo paslaugoms teikti. Numatomo būvimo ar tranzito trukmė septynios dienos (2012 m. rugsėjo 28 d. – 2012 m. spalio 6 d.), iš UAB (duomenys neskelbtini) pateikto pareiškimo matyti, kad bendrovė sutinka apmokėti užsieniečių pragyvenimo lėšas ir sveikatos priežiūros išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jiems suteiktas paslaugas, taip pat užtikrina, kad prireikus būtų padengtos pareiškėjų grįžimo į valstybę, į kurią jie turi teisę grįžti išlaidos.

Taip pat buvo pateikti viešbučio „Europa Royale Druskininkai“ rezervacijos patvirtinimą pagrindžiantys įrodymai. Pareiškėjams yra nežinomos ir nesuprantamos atsisakymo išduoti vizą priežastys, konsulas atsisakęs išduoti vizas papildomai nepaaiškino ką reiškia informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, todėl sprendimas turėtų būti panaikintas ir ambasada įpareigota spręsti prašymą iš naujo. Atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ( toliau – ir URM) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 48–53) nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą ir dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas. 2012 m. rugsėjo 3 d. S. O. asmeninio pokalbio su ambasados konsuliniu darbuotoju negalėjo detaliau paaiškinti apie kelionės tikslą, įmonės veiklą, kokia komercine veikla įmonė užsiima, į kokią veiklą jis žada investuoti, apsiribojo bendromis frazėmis – „Lietuva, investuosiu į įmonę, pirkimai-pardavimai, paslaugos“ ir t. t.

Konsului susidarė įspūdis, kad pareiškėjas nežino kur važiuoja ir ką veiks Lietuvoje, kad UAB (duomenys neskelbtini) veikla yra neaiški, įmonė gali būti fiktyvi, skirta priedangai gauti Šengeno vizą. 2012 m. rugsėjo 7 d. Ambasados konsulinis darbuotojas, kilus abejonėms dėl pareiškėjų deklaruoto vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, specialaus elektroninio ryšio pagalba kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjams. 2012 m. rugsėjo 10 d. valstybinės sienos apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) pateikė neigiamą išvadą dėl Šengeno vizos išdavimo pareiškėjams ir remiantis Bendrijos vizų kodekso 21 straipsnio 1 punktu rekomendavo vizos neišduoti, nes nepagrįstas kelionės tikslas, galima nelegali migracija, todėl 2012 m. rugsėjo 12 d.

Ambasados konsulas priėmė sprendimus atsisakyti išduoti Šengeno vizas pareiškėjams: S. O. (Nr. 5.4.5.-149), A. S. (Nr. 5.4.5-146), A. O. (Nr. 5.4.5-148), M. O. (Nr. 5.4.5-145) ir P. O. (Nr. 5.4.5-147). 2012 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjai pakartotinai kreipėsi ir Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė naują specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. spalio 11 d. ir tuos pačius dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas – pasą, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, viešbučio Druskininkuose rezervaciją ir UAB (duomenys neskelbtini) registravimą patvirtinančius dokumentus, akcininkų sąrašą. 2012 m. rugsėjo 24 d. ambasados konsulinio darbuotojo asmeninio pokalbio su pareiškėjais metu paaiškėjo, kad pareiškėjai yra pabėgėliai iš karo zonos veiksmų (duomenys neskelbtini), jie tik 2012 m. liepos mėnesį gavo (duomenys neskelbtini) pilietybę, nes pilietybė (duomenys neskelbtini) kilmės asmenims išduota supaprastinta tvarka, minėta šeima neturi jokių ryšių su (duomenys neskelbtini), jokio nekilnojamojo turto, nuolatinio darbo (duomenys neskelbtini). 2012 m. spalio 2 d.

Ambasados konsulinis darbuotojas, kilus abejonėms dėl pareiškėjų deklaruoto vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, specialaus elektroninio ryšio pagalba kreipėsi konsultacijos į Lietuvos Respublikos specialiąsias tarnybas dėl galimumo išduoti vizą pareiškėjams. 2012 m. spalio 2 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) pateikė neigiamą išvadą dėl Šengeno vizos išdavimo pareiškėjams ir remiantis Bendrijos vizų kodekso 21 straipsnio 1 punktu rekomendavo vizos neišduoti, nes nepagrįstas kelionės tikslas, galima nelegali migracija. 2012 m. spalio 3 d.

Ambasados konsulas priėmė sprendimus atsisakyti išduoti Šengeno vizas pareiškėjams: S. O. (Nr. 5.4.5.-186), A. S. (Nr. 5.4.5-183), A. O. (Nr. 5.4.5-187), M. O. (Nr. 5.4.5-184) ir P. O. (Nr. 5.4.5-185). Vizų išdavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui.

Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėm narėse, šeimyninės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno vizų išdavimą, numato, kad priimdamas arba jau priėmęs dokumentus ambasados darbuotojas kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

Konsulinis pareigūnas išsiaiškina: koks užsieniečio teisinis statusas valstybėje, kurioje jis prašo išduoti vizą, ar užsienietį ir jį į Lietuvos Respubliką kviečiantį asmenį sieja realūs tarpusavio ryšiai, koks jų pobūdis ir trukmė, ar nėra kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl užsieniečio apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąžiningumo. Jei užsienietis nepateikia išsamių dokumentų ir paaiškinimų ir todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis pateikia melagingą informaciją, konsulinis pareigūnas privalo į tai atsižvelgti priimant sprendimą dėl vizos išdavimo.

Nustatęs atsisakymo išduoti vizą pagrindus, taip pat, kai užsienietis neatitinka vizos išdavimo sąlygų, konsulinis pareigūnas kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas turi priimti sprendimą atsisakyti išduoti vizą. URM diplomatui svarstant pareiškėjų prašymus dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo šeimos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl URM pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjams išduoti Šengeno vizą. Nebuvo nustatyti pareiškėjų ryšiai su (duomenys neskelbtini), o vien pateiktų dokumentų neužtenka, kad būtų išduota viza.

Visi motyvai dėl vizų neišdavimo yra nurodyti 2012 m. spalio 3 d. sprendimuose, o pareiškėjai yra gavę tipinės formos atsakymą, pagal Bendrijos vizų kodekso VI dalies nuostatas, dėl vizų neišdavimo ir apskundimo tvarkos. Pareiškėjams buvo pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą. URM konsulinis pareigūnas tinkamai atliko teisės aktais nustatytas pareigas priimant pareiškėjų dokumentus bei sprendimą atsisakyti išduoti vizą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–32) nurodė, kad Lietuvos ambasada konsultacijos prašyme pažymėjo, jog yra neaiškus šių (duomenys neskelbtini) piliečių kelionės tikslas, buvimas bei grįžimas, kad pareiškėjai gali būti pabėgėliais iš (duomenys neskelbtini), kuriems automatiškai buvo suteikta (duomenys neskelbtini) pilietybė, neaiški pareiškėjų įsteigtos UAB (duomenys neskelbtini) veikla. Pagal Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (Žin., 2004, Nr. 136-4961; 2011, Nr. 38-1832) (toliau – Vizų aprašas), 92 punktą vizų tarnybos, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), nagrinėdamos valstybių, nurodytų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos patvirtintuose sąrašuose, piliečių ar šiuose sąrašuose nustatytų kategorijų piliečių prašymus dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, konsultuojasi su Migracijos departamentu. Šiomis konsultacijomis siekiama išsiaiškinti, ar nėra atsisakymo išduoti vizą pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 19 straipsnio 1, 2, 4, 7 ir 8 punktuose ir/ar tenkinamos atvykimo sąlygos, nurodytos Vizų kodekso 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Valstybės sienos apsaugos tarnyba Migracijos departamentui, atsižvelgusi į nelegalios migracijos riziką bei įvertinusi esamus rizikos faktorius, 2011 m. balandžio 20 d. raštu Nr. (21)-14-1589 yra pateikusi sąrašą valstybių, tarp kurių yra ir (duomenys neskelbtini), dėl kurių piliečių, pateikusių prašymus išduoti nacionalinę ar Šengeno vizą, pageidauja konsultuotis. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), įvertinusi visą turimą informaciją, tame tarpe ir gautą konsultacijų metų, priėmė skundžiamą sprendimą. Migracijos departamentas, tik tarpininkaudamas minėtų konsultacijų metu, t. y. vykdydamas Vizų apraše įtvirtintas nuostatas, jokių pareiškėjų teisių nepažeidė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai 2012 m. rugsėjo 3 d. pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) prašymą išduoti Šengeno vizą. Lietuvos Respublikos ambasados konsulas 2012 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimus, kuriais pareiškėjų prašymai dėl vizos išdavimo netenkinti. 2012 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjai pakartotinai kreipėsi į dėl Šengeno vizos išdavimo laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos ambasados konsulas 2012 m. spalio 3 d. priėmė sprendimus Nr. 5.4.5-183, Nr. 5.4.5-184, Nr. 5.4.5-185, Nr. 5.4.5.-186 ir Nr. 5.4.5-187 (toliau – ir sprendimai Nr. 184–187) atsisakyti išduoti vizą pareiškėjams, remdamasis Bendrijos vizų kodekso 32 straipsnio 1b punktu, t. y. dėl to, jog pareiškėjai nepagrindė planuoto buvimo tikslo ir sąlygų. Apie šiuos sprendimus pareiškėjai buvo informuoti Bendrijos vizų kodekso VI priede nustatyta tvarka.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasados konsulas, nagrinėdamas pareiškėjų prašymus ir pastebėjęs, kad nesutampa viešbučio rezervacijos atvykimo ir išvykimo datos su prašyme išduoti Šengeno vizą atvykimo ir išvykimo iš Lietuvos Respublikos datomis, bei po pokalbio su pareiškėjais iškilus neaiškumams dėl pareiškėjų kelionės tikslo, buvimo ir grįžimo, manant, kad pareiškėjai galėjo būti pabėgėliai iš (duomenys neskelbtini), o UAB (duomenys neskelbtini) galėjo būti naudojama kaip priedanga nelegaliai migracijai, turėdamas tam pareigą, pagal kompetenciją kreipėsi į Migracijos departamentą, kuris 2012 m. spalio 2 d. gavo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos atsakymą atsisakyti išduoti pareiškėjams vizas, vadovaujantis Bendrijos vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalimi ir Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 punktu.

Teismas konstatavo, kad atliktos visos reikiamos teisinės procedūros, kurios turi būti įvykdytos, kilus abejonėms dėl pareiškėjų tinkamumo gauti vizas ir, remiantis teisės aktais, reglamentuojančiais vizų išdavimą bei konsulinių įstaigų darbuotojų veiksmus, tinkamai įvertinus abejones keliančias aplinkybes priimtas sprendimas. Lietuvos Respublikos ambasados darbuotojai pareiškėjų pateiktus dokumentus pagrįstai įvertino kaip nepatikimus ir savo turiniu keliančius abejonių, todėl sprendimai Nr. 184–187 atsisakyti išduoti vizą pareiškėjams iš esmės yra pagrįsti, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 3 d. sprendimuose faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai. Atsakovas, sprendimais Nr. 184–187 atsisakydamas išduoti pareiškėjams vizą, užpildė Bendrijos vizų kodekso VI priede esančios formą, kurioje nurodomos atsisakymo išduoti vizą priežastys, ir ją įteikė pareiškėjams. Detalūs atsisakymo išduoti vizas motyvai ir priežastys yra nurodyti sprendimuose Nr. 184–187. Palyginus skundžiamų sprendimų atsisakyti išduoti vizą formą su teisiniu reguliavimu, nustatytu Bendrijos vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, bei teisiniu reguliavimu, nustatytu Bendrijos vizų kodekso VI priede, konstatuotina, kad jis visiškai atitinka Bendrijos vizų kodekso reikalavimus.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 167–170) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Patenkinus skundą, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė teisės aktus ir vadovavosi nebegaliojančiomis Bendrųjų konsulinių instrukcijų nuostatomis.

Paaiškina, kad pareiškėjai iš anksto planuodami kelionę, rezervavo bilietus ilgesniam periodui, nei buvo prašoma vizos, nes nebuvo tikri, kokiam laikotarpiui viza bus išduota, todėl šis faktas negali būti traktuojamas kaip iš anksto turėtas ketinimas pasilikti ilgesniam laikui nei leidžia viza. Pokalbis su Lietuvos ambasados darbuotoju vyko rusų kalba, kuri nėra pareiškėjų gimtoji, ir tai galėjo turėti įtakos paaiškinimų, susijusių su numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų pagrindimu, nerišlumu ir neišsamumu, taip pat tam galėjo turėti įtakos kalbos ir kultūriniai skirtumai.

Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A756-35/2012, A556-336/2011, A502-1037/2010, A756-700/2008, A756-422/2009) pareiškėjai pažymi, kad ambasados sprendimai pagal formą ir turinį neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Iš sprendimų neaišku, kokios pokalbio detalės ambasados darbuotojui sukėlė pagrįstų abejonių. Pokalbis nėra užfiksuotas ir jo turinys neatsispindi ambasados sprendimo turinyje, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis pokalbio turinio vertinimu. Iš pateiktų sprendimų, su kuriais pareiškėjai galėjo susipažinti tik teisminio nagrinėjimo metu, neįmanoma suprasti, dėl kokių priežasčių ir motyvų buvo atsisakyta išduoti vizą, ir šie sprendimo trūkumai yra esminiai. Sprendimas nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjai negali efektyviai ginti savo pažeistų teisių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 177–179) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamentas pažymi, kad teismo sprendime minimos Bendrijų konsulinių instrukcijų nuostatos perkeltos į Vizų kodeksą, taigi priimdamas sprendimą teismas vadovavosi Bendrijos vizų kodekso ir kitų ginčui aktualių ir galiojančių teisės aktų nuostatomis.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas ambasados sprendimas priimtas įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos atsakymą, pareiškėjų pateiktus duomenis ir pokalbio metu gautą informaciją. Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalimi ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, atliktos visos teisinės procedūros, kurios turi būti įvykdytos kilus abejonėms dėl pareiškėjo tinkamumo gauti visą, ir remiantis teisė aktais, reglamentuojančiais vizų išdavimą bei konsulinių įstaigų darbuotojų veiksmus, tinkamai įvertinus abejones keliančias aplinkybes. Sprendimai atitinka Bendrijos vizų kodekso reikalavimus, pareiškėjams įteiktoje užpildytoje standartinėje formoje nurodyti konkretūs motyvai ir priežastys (Vizų kodekso 32 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 3 d. sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams S. O., A. S., A. O., M. O. ir P. O. teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 3 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjams remiantis tuo, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, bei tuo, jog nebuvo galima nustatyti, kad ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjai skundu prašė panaikinti šį sprendimą ir perduoti klausimą dėl vizos išdavimo spręsti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos sprendimu, apeliaciniame skunde pažymėjo, kad iš anksto planuodami kelionę, jie rezervavo bilietus ilgesniam periodui, nei buvo prašoma vizos, nes nebuvo tikri, kokiam laikotarpiui viza bus išduota. Teigė, kad kalbos ir kultūriniai skirtumai galėjo turėti įtakos pokalbio su Lietuvos ambasados darbuotoju nerišlumui ir neišsamumui. Tvirtino, kad ambasados sprendimai pagal formą ir turinį neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju 2012 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjai pakartotinai kreipėsi į dėl Šengeno vizos išdavimo (b. l. 75–94) laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. spalio 11 d. 2012 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos ambasados konsulas priėmė sprendimus Nr. 5.4.5.-183, Nr. 5.4.5.-184, Nr. 5.4.5.-185, Nr. 5.4.5.-186 ir Nr. 5.4.5-187 atsisakyti išduoti vizą pareiškėjams (b. l. 115–119), kuriuose nurodoma, kad Šengeno vizą atsisakoma išduoti remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b) punktu (t. y. jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo). Visuose sprendimuose nurodyta, kad nagrinėjant pateiktus dokumentus buvo pastebėta, jog viešbučio rezervacijoje nurodyta atvykimo data 2012 m. rugsėjo 3 d., o išvykimo data 2012 m. lapkričio 3 d., nors prašyme išduoti Šengeno vizą 29 punkte nurodyta atvykimo data 2012 m. spalio 4 d., o išvykimo data 2012 m. spalio 11 d. Taip pat kvietimo atvykti į Lietuvos Respubliką galiojimo laikas yra nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 6 d. (ši aplinkybė sprendime Nr. 5.4.5-183 nenurodyta). Taip pat sprendimuose nurodyta, kad atliekant patikrinimą, ar tenkinamos užsieniečio atvykimo sąlygos, buvo atliktos konsultacijos su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis. 2012 m. spalio 2 d. buvo gautas neigiamas konsultacijos atsakymas. Apie šiuos sprendimus pareiškėjai buvo informuoti įteikiant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (b. l. 7–8).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymą išduoti vizą, įvertinus pateiktus duomenis ir nustačius aukščiau minėtus teisės normose įvardintus pagrindus, turi teisę atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą.

Taigi, nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), nagrinėdama pareiškėjų prašymus išduoti vizą, turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje.

Vis dėlto, ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Taigi, turi būti objektyviai įrodyta priežastis abejoti pareiškėjo pateiktais duomenimis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-35/2012 yra konstatavęs, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi, bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Šiuo atveju laikytina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nustatė objektyvias priežastis, kurių pagrindu nusprendė neišduoti vizų pareiškėjams. Įvertinus byloje esančius duomenis, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) tinkamai ir aiškiai pagrindė savo sprendimus atsisakyti išduoti vizas pareiškėjams – konkretūs faktai nurodyti 2012 m. spalio 3 d. sprendimuose Nr. 5.4.5.-183, Nr. 5.4.5.-184, Nr. 5.4.5.-185, Nr. 5.4.5.-186 ir Nr. 5.4.5-187. Taigi, galima daryti išvadą, jog buvo objektyvios priežastys, dėl kurių Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) nusprendė neišduoti vizų.

Pažymėtina, jog remiantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad kartu su prašymu pateikti duomenys (viešbučio rezervacijos data, kvietimo atvykti į Lietuvos Respubliką galiojimo laikas) nebuvo tinkami – jie nesiderino su laikotarpiu, kuriam buvo prašoma viza. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, dėl kurių, jų teigimu, pateiktos datos buvo netikslios, pokalbio metu pateikta informacija nerišli ir neišsami, šiuo atveju nesudaro pagrindo tvirtinti, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) neturėjo pagrindo atsisakyti išduoti vizas.

Nepaisant apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog viešbutis buvo rezervuotas ilgesniam periodui, nes nebuvo tikri, kokiam laikotarpiui viza bus išduota, laikytina, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) pagrįstai galėjo turėti abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjų ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Nustatyta, kad sprendimas buvo priimtas įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos atsakymą, pokalbio metu gautą informaciją bei pareiškėjų pateiktus duomenis, kuriuose buvo netikslumų lyginant su laikotarpiu, kuriam prašoma viza.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad sprendimas neišduoti vizų buvo motyvuotas ir objektyviai pagrįstas konkrečiu atveju nustatytais duomenimis. Todėl skundžiamas 2012 m. spalio 3 d. sprendimas (kuriame nurodytos atsisakymo išduoti vizas priežastys buvo tai, kad informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, bei tai, kad nebuvo galima nustatyti, kad ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos) laikytinas pagrįstu nustatytomis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai teigia, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi nebegaliojančiomis Bendrųjų konsulinių instrukcijų nuostatomis. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų nurodytame Vizų kodekso 56 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, jog panaikinamas 1999 m. balandžio 28 d. Šengeno vykdomojo komiteto sprendimas dėl bendrųjų konsulinių instrukcijų bendrojo vadovo (SCH/Com-ex (99) 13 (Bendrosios konsulinės instrukcijos, įskaitant priedus). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vadovavosi Europos Sąjungos Tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. Bendrosiomis konsulinėmis instrukcijomis Šengeno konvencijos susitariančiųjų valstybių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (OL 2005 C 326, p. 1).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą atsisakyti išduoti vizas ir jį naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuotas, priimtas įvertinus byloje esančius įrodymus, jį naikinti ar keisti kolegija nenustatė pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų skundo tenkinti nebuvo pagrindo, atitinkamai jiems bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovu laikė Užsienio reikalų ministerijos konsulinį departamentą. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad remiantis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 7 straipsniu Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjant Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, laikytina, kad atsakovu byloje yra Užsienio reikalų ministerija, o ne atskiras jos departamentas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla pirmosios instancijos teismo išspręsta iš esmės teisingai. Tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus dėl atsakovo tinkamumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti patikslintas, atsakovu laikant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų S. O., A. S., A. O., M. O., P. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė