A-525-256-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-256/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02809-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2.; 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. keipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. aktą Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“;

2) priteisti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų, apkaltinus pareiškėją dėl rūsio naudojimo ne pagal paskirtį ir atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės neveikimo tiesiogiai įgyvendinant įstatymus bei kitas teisės normas, susijusias su namo priežiūros bei šilumos paskirstymo mokesčiais, t. y. 12 000 Lt neturtinę ir 20 200 Lt turtinę žalą.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Administracijos 2012 m. spalio 3 d. akte pareiškėja yra apkaltinta, kad savo rūsį naudoja ne pagal paskirtį. Paaiškino, kad patalpų paskirtys yra nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4 priede, kuriame rūsio paskirties nėra. Sąvoka „rūsys“ tereiškia patalpos padėtį žemės paviršiaus atžvilgiu. Žemės ūkio ministerija nurodė, kad rūsį gali naudoti kaip nurodyta Nuostatų 4 priedo 1.1 punkte, t. y. gyvenamosios paskirties poreikiams. Minėtas Administracijos aktas yra naikintinas kaip nepagrįstas, melagingas ir jį galima vertinti kaip persekiojimą, siekiant atimti butą, skiriant daugiatūkstantines baudas dėl administracinio pažeidimo. Dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų, neteisingo apkaltinimo pareiškėjai turėtų būti priteista turtinė ir neturtinė žala. Žalą sudaro turėtos išlaidos ir negautos pajamos ir išlaidos, susijusios su atsakomybės ir žalos įvertinimu. Pareiškėja buvo priversta gintis, t.y. daryti ne savo profesinį darbą. Turtinė žala susideda iš dokumentų parengimo ir gavimo išlaidų (1 500 lt), kreipimųsi į atitinkamas institucijas išlaidų (4 600 Lt), teisinių žinynų įgijimo išlaidų (100 Lt), dokumentų parengimo išlaidų (8 000 Lt), mokesčių permokų (6 000 Lt). Dėl Administracijos veiksmų patyrė depresiją, pažeminimą, jaučia didelę įtampą, serga padidintu kraujospūdžiu, neliko laiko sveikatos priežiūrai, negali ruoštis remontui, bute nėra nei šalto, nei karšto vandens. Neturtinę žalą vertina 12 000 Lt.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. raštu pareiškėjai buvo atsakyta į jos 2012 m. rugsėjo 7 d. gautą prašymą. Skundžiamas raštas pagal teisinę prigimtį yra tik informacinio pobūdžio atsakymas į jos minėtą prašymą, kuriuo nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ir pareigų pareiškėjai – jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjos teisių ar pareigų, jame tėra pateikta tam tikra informacija bei paaiškinimai dėl pareiškėjos naudojamų 28,3 kv. m rūsio patalpų, todėl byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta. Teigė, kad pareiškėja nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovas. Taip pat pažymėjo, kad savivaldybės atsakingi darbuotojai, 2012 m. rugsėjo 7 d. surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. A10-32126-(1.1.50-AP2) bei 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A11-11473-(1.1.53-AP2) veikė teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą ribose, todėl jų veiksmai negalėtų būti laikomi neteisėtais. Pareiškėja kaltindama atsakovą dėl jai padarytos žalos dėl mokesčių skaičiavimo už šilumą taip pat nepateikia jokių įrodymų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju jokios realios žalos pareiškėja nepatyrė. Pareiškėjos nurodomos išlaidos raštų rengimui aiškinantis dėl rūsio paskirties bei dėl mokesčių skaičiavimo yra niekuo nepagrįstos. Taip pat niekuo nepagrįsta nurodoma žala dėl mokesčių skaičiavimo pagal patalpų plotus, o ne pagal tūrį, kaip pageidauja pareiškėja. Be to, 28,3 kv. m rūsio patalpos, kuriomis naudojasi pareiškėja, nėra įteisintos, kaip jos nuosavybė, taip pat nėra duomenų, kad šios patalpos jai buvo išnuomotos (suteiktos). Nagrinėjamu atveju jokių teisės norminių aktų ar bendros pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai atsakovas nepažeidė, pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. raštą Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“, nutraukė. Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš pareiškėjos skundžiamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. rašto Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“ turinio darytina išvada, kad tai yra viešojo administravimo subjekto surašytas informacinio – paaiškinamojo pobūdžio dokumentas, o ne individualus administracinis aktas. Skundžiamame rašte pareiškėjai yra suteikiama informacija ir paaiškinimai dėl pareiškėjos naudojamų 28,3 kv. m rūsio patalpų. Taigi teismo vertinimu nurodytas atsakovo raštas pats savaime nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi jame pareiškėjos atžvilgiu nėra taikytos poveikio priemonės, nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros pareiškėjos teisės ar pareigos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai dėl rūsio patalpų teisines pasekmes sukėlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas Nr. A11-11473-(1.1.53-AP2), kuriuo pareiškėja nubausta už tai, kad ji 28,3 kv. m rūsio patalpą, priklausančią butui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudoja ne pagal paskirtį. Tačiau šio nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų, pareiškėjos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. A11-11473-(1.1.53-AP2) jau yra išspręstas teismine tvarka, t.y. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimu patenkinus A. G. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. A11-11473-(1.1.53-AP2) panaikintas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Pažymėjo, kad skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. raštas Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“ nelaikytinas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, nes tai yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Vadinasi, minėtu raštu nėra sukeliamos jokios teisinės pasekmės pareiškėjos atžvilgiu ir teisminis nagrinėjimas dėl tokio dokumento yra teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją spręsti socialinius konfliktus. Tokiu atveju administracinė byla dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. raštą Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“ nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Tokią poziciją pagrindžia nuosekli administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A556-1616/2008, AS822-604/2009 ir kt.).

Atkreipė dėmesį į tai, kad, bendra valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, taip ir neturtinės žalos atlyginimo atveju, įprastai pirmiausia reikalinga nustatyti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Šioje administracinėje byloje pareiškėja tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atsiradimą siejo su atsakovo – Administracijos neteisėtais veiksmais ir žalą kildino iš skundžiamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. rašto Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad nurodytas informacinio pobūdžio raštas pareiškėjai lėmė turtinę ir neturtinę žalą.

III. Pareiškėja A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti. Taip pat pateikė prašymą grąžinti sumokėtą žyminį mokestį (50 Lt).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas raštas nėra informacinio pobūdžio, nes to pačio turinio raštas, atsiųstas penktą kartą ir pagrįstas klaidingu pareiškėjos patalpų paskirties supratimu, ko negalima vadinti informacija. Paaiškina, kad teismui yra pristačiusi nuosavybės dokumentus, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo pareikalavimu gautus iš VĮ Registrų centro. Dokumentuose nustatyta, kad pareiškėjos nuosavybė susideda iš buto (38,52 kv. m) ir rūsio (28,3 kv. m), visos nuosavybės tikslinė naudojimo paskirtis yra gyvenamoji. Pažymi, kad ginčijamame akte tvirtinama, jog rūsio patalpos (28,3 kv. m) tikslinė naudojimo paskirtis – rūsio patalpos. Tačiau tokia paskirtis iš viso neegzistuoja. Teigia, kad išvada, jog pareiškėja rūsiu naudojasi ne pagal paskirtį nėra objektyvi. Pažymi, kad informacija paprastai yra gaunama iš specializuoto šaltinio, šiuo atveju iš VĮ Registrų centro, tačiau savivaldybės specialistai to nepadarė. Klaidingas rašto teiginys, kad pareiškėja rūsį naudoja ne pagal paskirtį ir nuoroda dėl apskundimo suformuluoja elgesio taisykles, teises ir pareigas, iš ko ir kyla teisinės pasekmės. Mano, kad šiuo atveju savivaldybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes neišsiaiškinusi patalpų paskirties apkaltino pareiškėją, kad ši savo rūsį naudoja ne pagal paskirtį. Tai neteisėtas veikimas. Nepagrįstu kaltinimu ir nurodymu, kad ji turi teisę kaltinimą apskųsti teisme, savivaldybė padarė žalą. Nevykdė nustatytos pareigos, tiesiogiai įgyvendinant įstatymus bei kitas teisės normas, susijusias su namo priežiūros bei šilumos paskirstymo mokesčiais. Tai neteisėtas neveikimas, dėl kurio buvo padaryta žala. Pažymi, kad įrodymai, patvirtinantys neteisėtus savivaldybės veiksmus dėl rūsio naudojimo, namo priežiūros bei mokesčių už šilumos energiją, yra faktai apie pareiškėjos ginčą trijose bylose dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų. Jie žinomi iš teismų informacinės sistemos „Liteko“. Nurodo, kad 2013 m. kovo 25 d. raštu pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius neteisėtus savivaldybės veiksmus, susijusius su namo priežiūros bei šilumos mokesčiais.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad esminis individualaus administracinio akto požymis yra konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ir vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Primena, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „pareiškėjos skundžiamo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. aktą Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“ turinio darytina išvada, kad tai yra viešojo administravimo subjekto surašytas informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentas, o ne individualus administracinis aktas.

Skundžiamame rašte pareiškėjai yra suteikta informacija ir paaiškinimai dėl pareiškėjos naudojamų 28 kv. m rūsio patalpų. Taigi teismo vertinimo nurodytas atsakovo raštas pats savaime nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi jiems pareiškėjų atžvilgiu nėra taikytos poveikio priemonės, nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros pareiškėjos teisės ar pareigos“. Teigia, kad pareiškėja jokiais argumentais minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

Pažymi, kad pareiškėja nenurodė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko Vilniaus miesto savivaldybės administracija skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento 2012 m. spalio 3 d. raštu Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“, kuriuo pareiškėjai buvo pateikta tik informacija bei paaiškinimai dėl jos naudojamų 28,3 kv. m. rūsio patalpų. Akcentuoja, kad atsakovas priimdamas skundžiamą raštą jokių teisės norminių aktų nepažeidė.

Nagrinėjamu atveju jokios realios žalos pareiškėja nepatyrė. Pareiškėjos, kaip žala, nurodomos išlaidos raštų rengimui, aiškinantis dėl rūsio paskirties bei dėl mokesčių skaičiavimo yra niekuo nepagrįstos. Taip pat niekuo nepagrįsta nurodoma žala dėl mokesčių skaičiavimo pagal patalpų plotus, o ne pagal tūrį, kaip pageidauja pareiškėja. Akcentuotina, kad pati pareiškėja nurodė, jog vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-258, daugiabučio namo administratorius, o ne atsakovas teikė šilumos tiekėjui pastato ar jo atskirų butų ir kitų patalpų duomenis ar jų pasikeitimus, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti.

Pareiškėjos pateiktame teismui Vilniaus energijos 2010 m. vasario 24 d. rašte Nr. 008-02-2621r/153 teigiama, kad „Norint Jūsų namo ((duomenys neskelbtini)) butų (patalpų) savininkams suvartotą šilumos kiekį skirstyti pagal tūrį, namo administratorius privalo pateikti visų butų (patalpų) tūrius ir prašymą apie šilumos paskirstymo būdo keitimą su savininkų parašais“. Taigi tik namo savininkams sutikus, gali būti pakeistas suvartotos šilumos skirstymo būdas namo (duomenys neskelbtini) butams (patalpoms). Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, nes jokios realios žalos ji nepatyrė.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog „be to, byloje taip pat nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę ir neturtinę žalą“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2012 m. spalio 3 d. Administracijos akto Nr. A63-838-(3811)(3.2.1-EM4) „Dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) buto“ (I t., b. l. 2−3) (toliau – ir Administracijos raštas). Pareiškėja taip pat nurodo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kurią prašo atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Administracijos raštą nutraukė, o likusioje dalyje skundą atmetė. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka dėl abiejų aspektų, todėl teisėjų kolegija, siekdama išsamaus ir teisingo bylos išnagrinėjimo, dėl kiekvieno skundo reikalavimo pasisakys atskirai.

Dėl reikalavimo panaikinti Administracijos raštą

Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Iš vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (pvz., 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008; 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006). ABTĮ 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme. Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, pirmiausia vertintina, ar teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos skundžiamas Administracijos raštas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia.

Įvertinusi skundžiamo Administracijos rašto turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

Teisėjų kolegijos nuomone, Administracijos raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, jo turinys patvirtina, kad juo pareiškėjai nėra numatomos ar taikomos kokios nors poveikio priemonės, nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos kokios nors teisės, pareigos, jų apimtis. Nors pareiškėja teigia, kad teisines pasekmes šis raštas sukelia tuo, kad ji yra kaltinama dėl rūsio naudojimo ne pagal paskirtį, teiginys, kad pareiškėja Administracijos rašte yra kažkuo kaltinama, nepagrįstas. Šiuo raštu, atsakant į pareiškėjos pateiktą 2012 m. rugsėjo 7 d. prašymą (pareiškėjos įvardintą skundu), pateikiama informacija, paaiškinimai dėl statinių naudojimo priežiūros vykdymo, atsakovo turimų duomenų apie ginčo patalpas, aprašytas tarp šalių vykstantis susirašinėjimas, pateikiama atsakovo vertinimas, nuomonė (tekste naudojamas žodis „manome“) dėl to, kaip pareiškėja naudoja ginčo rūsio patalpas, paaiškinama, kad naudojant jas ne pagal tikslinę paskirtį pažeidžiamas statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašo“ 5 skyriaus 30.1. punktas. Tačiau, kaip minėta, dėl to pareiškėjai nėra taikomos poveikio priemonės, nustatomos, keičiamos, panaikinamos kokios nors teisės ar pareigos. Aptariamu raštu nėra išsprendžiamas koks nors konkretus klausimas, priimamas sprendimas, pareiškėjai tiesiogiai nesukeliamos jokios teisinės pasekmės. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisines pasekmes dėl rūsio patalpų pareiškėjai sukėlė Administracijos rašte minimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas Nr. A11-11473-(1.1.53-AP2), kuriuo pareiškėja nubausta už tai, kad ji 28,3 kv. m rūsio patalpą, priklausančią butui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudoja ne pagal paskirtį. Tačiau šio nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, šis nutarimas įsiteisėjusiu teismo nutarimu, panaikintas. Skundžiamo Administracijos rašto panaikinimas, pareiškėjai jokių realių teisinių pasekmių nesukeltų.

Dėl nurodytų argumentų Administracijos raštas vertintinas kaip informacinio, aiškinamojo pobūdžio aktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje informacinio pobūdžio dokumentai nepripažįstami aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011; 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-779/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog skundžiamas Administracijos raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti laikomas savarankišku administracinės bylos dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas bylą šioje dalyje nutraukė pagrįstai.

Dėl reikalavimo priteisti žalos atlyginimą

Antrasis pirmosios instancijos teismo priimto pareiškėjos skundo reikalavimas, kuris buvo atmestas kaip nepagrįstas − priteisti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų, apkaltinus pareiškėją dėl rūsio naudojimo ne pagal paskirtį ir priteisti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės neveikimo tiesiogiai įgyvendinant įstatymus bei kitas teisės normas, susijusias su namo priežiūros bei šilumos paskirstymo mokesčiais, t. y. 12 000 Lt neturtinę ir 20 200 Lt turtinę žalą.

Paprastai civilinei atsakomybei atsirasti būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi tokiu atveju, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs (žr., pvz., 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012), jog atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Sprendžiant institucijos veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t.y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-321/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-499/2007).

Apeliaciniame skunde pareiškėja akcentuoja, kad prašomą priteisti žalą ji kildina ne iš Administracijos rašto, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Kaip matyti iš teismo priimto pareiškėjos patikslinto skundo, pareiškėja žalą kildina iš savivaldybės neteisėtų veiksmų, apkaltinus ją dėl rūsio naudojimo ne pagal paskirtį, savivaldybės neveikimo tiesiogiai įgyvendinant įstatymus bei kitas teisės normas, susijusias su namo priežiūros bei šilumos paskirstymo mokesčiais, tačiau nenurodo, kokius konkrečiai teisės aktus ir kaip atsakovas pažeidė, t. y. byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjos nurodomi atsakovo veiksmai neteisėti, kad atsakovas, kaip nurodo pareiškėja, nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjos nurodomos trys bylos, kuriose vyksta ginčas dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų dėl rūsio naudojimo, šių aplinkybių, t.y. atsakovo veiksmų neteisėtumo, nepatvirtina. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pagal pareiškėjos skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (vienoje jų taip pat ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Administracijos) Vilniaus apygardos administraciniame teisme, be šios bylos, buvo iškeltos dvi administracinės bylos, tačiau abiejose skundus priimti atsisakyta.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra įrodymų pagrindžiančių pareiškėjos patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pažymėtina, jog nors pareiškėja teismui yra pateikusi paaiškinimus ir įvertinimus iš ko susideda jos patirta turtinė žala (bylai reikalingų dokumentų parengimo ir gavimo išlaidos – 1 500 Lt, kreipimųsi į atitinkamas institucijas išlaidos– 4 600 Lt; teisinių žinių įgijimo išlaidos – 100 Lt ir kt.) šios išlaidos nėra įrodytos ir pagrįstos, t. y. nėra įrodyta, kad jos tikrai patirtos ir būtent tokio dydžio, kaip nurodo pareiškėja. Taip pat nėra įrodyta ir pagrįsta prašoma priteisti neturtinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju nėra ir trečiosios būtinosios atsakovo kaip savivaldybės institucijos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos − priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš trijų būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

2014 m. sausio 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas apeliantės prašymas dėl 50 Lt žyminio mokesčio, kurį, kaip nurodoma prašyme, iš pareiškėjos išreikalavo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja L. A., sugrąžinimo. Nurodo, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 11 punktus, pareiškėjos skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi (I t., b. l. 56−57) iš dalies tenkinus pareiškėjos prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trukumui pašalinti, t. y. sumokėti 50 Lt žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą, ką pareiškėja nustatytu terminu ir padarė (I t., b. l. 60). Žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios instancijos teismui grąžinimas, kai dėl jo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė, nėra bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, atitinkamai pareiškėjos prašymas dėl žyminio mokesčio grąžinimo turėtų būti nagrinėjamas ne apeliacinės, o pirmosios instancijos teismo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas