A-575-1349-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A575-1349/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00512-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. (Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. (Z.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. S. (Z.) (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) viršininko 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-872 nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška ir įpareigoti VMI priimti sprendimą pripažinti L. S. (Z.) 12 874,62 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 1 448 Lt GPM baudos nepriemoką beviltiška.

Pareiškėja teigė, kad minėtas atsakovo sprendimas yra priimtas aplaidžiai, paviršutiniškai įvertinus jos ekonominę padėtį ir padarius klaidingas išvadas, jog pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis neatitinka sunkios ekonominės (materialinės) padėties sąvokos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pažymėjo, jog VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus 2012 m. gruodžio 21 d. išvada Nr. (23.23-08)-326-27772, kuria remiamasi skundžiamame sprendime, paremta iš esmės tik akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“ pateikta informacija apie banko sąskaitose esančių piniginių lėšų judėjimą, šiuos duomenis įvertinus neteisingai ir formaliai, neįsigilinant į atliekamų operacijų turinį bei faktinę situaciją.

Taip pat akcentavo, jog nagrinėjamu atveju neaišku, kaip VMI apskaičiavo 44 585,43 Lt sumą, visiškai neatsižvelgusi į tai, kas pervedė / įnešė pinigus į banko sąskaitą, dėl kokios priežasties buvo atliekamos pinigų pervedimo operacijos, kokia valiuta išreikštos sumos. Pareiškėja paaiškino, kad turi kelias banko sąskaitas AB „Swedbank“. Nurodė, jog banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (litais) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (eurais) yra aptarnaujanti iš banko paimtą paskolą butui įsigyti, t. y. per šią sąskaitą yra atliekamas paskolos grąžinimas.

Tačiau VMI į tai neatsižvelgė ir lėšas, išreikštas eurais, susumavo taip, lyg jos būtų išreikštos litais. Pareiškėjos manymu, tai paneigia VMI skaičiavimų teisingumą ir patvirtina aplinkybę, jog atsakovas neatidžiai, formaliai ir klaidingai įvertino jos ekonominę (socialinę) padėtį. Be to, pareiškėja turi banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) litais ir eurais su kredito limitu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos sąskaitų papildymai buvo sąlygoti pinigų judėjimu tarp sąskaitų, t. y. iš vienos sąskaitos nurašant pinigų sumą, o kitą papildant (kai iš paskolos grąžinimo sąskaitos pinigai pervedami į kreditinę sąskaitą, siekiant padengti išnaudotą kreditą, o pinigai iš kreditinės sąskaitos pervedami į litų paskolos gražinimo sąskaitą tam, kad bankas, pervedęs tuos pinigus į eurų sąskaitą, galėtų padengti paskolos įmoką), taip pat dėl to, kad nuolat išnaudojamas kreditinės sąskaitos kredito limitas, o anksčiau pervesti pinigai neišbūna iki paskolos ar kredito mokėjimo terminų bei iš karto yra išimami (nes yra būtini pragyvenimui) ir vėl įnešami artėjant atsiskaitymams už kreditą, paskolą.

Dėl 3 505 Lt sumos pervedimo į Labdaros ir paramos fondą „Raido“ pareiškėja pabrėžė, kad pinigai, pervesti į fondo sąskaitą, yra paties fondo. Fondas neturi banko kortelės, todėl pareiškėja fondo pinigus dėl patogumo, operatyvumo įnešdavo per bankomatą į savo kreditinę sąskaitą, iš kurios vėliau pervesdavo dalį pinigų į fondo sąskaitą, iš kurios fondas atsiskaitydavo už jo nuomojamų patalpų nuomą, o dalį pinigų panaudodavo atsiskaitymams už fondui skirtas prekes ir paslaugas. Pareiškėja tvirtino, kad nagrinėjamu atveju atsakovas spręsdamas nepriemokos pripažinimo beviltiška klausimą, neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėja su sutuoktiniu moka paskolą AB „Swedbank“, paimtą butui įsigyti, šeimos butas ir sutuoktinio banko sąskaita yra areštuoti antstolio iš viso 96 017,08 Lt sumai, pareiškėja ir jos sutuoktinis yra bedarbiai, jiems buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, pareiškėja yra pensininkė, neturinti jokio likvidaus turto, transporto priemonių, pinigų, turinti tik 355 701,72 Lt skolą AB „Swedbank“, šiuo metu pareiškėjai ir jos sutuoktiniui skirta socialinė pašalpa.

Remdamasi šiomis aplinkybėmis, pareiškėja manė, kad priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas yra netikslingas dėl labai sunkios ekonominės (socialinės) padėties, t. y. mokestinė nepriemoka atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą pagrindą.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 57–58) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI paaiškino, kad nagrinėjamu atveju, be kita ko, būtina įvertinti ir asmens ekonominę padėtį, t. y. surinkti duomenis apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas bei turimą turtą. Atsižvelgiant į tai, rengiant išvadą buvo nustatyta, kad pareiškėja nuo 2012 m. kovo 24 d. gauna socialinę pašalpą. Pareiškėjos sutuoktinis A. Z. nuo 2010 m. liepos 1 d. yra A. Z. įmonės „Fugos studija“ savininkas, tačiau ši įmonė nuo 2011 m. liepos 24 d. turi likviduojamos įmonės statusą. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras duomenimis pareiškėjos ir jos sutuoktinio vardu nuosavybės teise registruotas vienas nekilnojamojo turto objektas adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., Vilniaus m. sav. (įregistruotas turto areštas ir hipoteka). Pagal iš AB „Swedbank“ gautą informaciją apie piniginių lėšų judėjimą banko sąskaitose buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. pareiškėjos banko sąskaitos buvo papildytos 44 585,43 Lt suma, o 2012 m. spalio 25 d. piniginių lėšų likutis banko sąskaitose buvo 298,06 Lt. Per šį laikotarpį į Labdaros ir paramos fondą „Raido“ buvo pervesta 3 505 Lt. VMI pažymėjo, jog MAĮ 113 straipsnis numato mokesčių administratoriaus teisę, o ne pareigą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška. Tuo tarpu pareiškėjos mokestinė nepriemoka nepripažinta beviltiška atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos gaunamos pajamos viršija 2008 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 538 patvirtintą valstybės remiamų pajamų dydį (350 Lt), pareiškėja nėra sulaukusi pensinio amžiaus, jai taip pat nėra nustatytas nedarbingumo lygis, nėra pakankamai duomenų, jog pareiškėjai nuolat reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, be to, pareiškėja turi turto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (I t., b. l. 121–125) pareiškėjos L. S. (Z.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad nagrinėjamu atveju jos atžvilgiu turėtų būti taikomos MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Teismas pabrėžė, kad tam, jog būtų taikomos šioje normoje nustatytos sąlygos, turi būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Taigi būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

Išanalizavęs byloje esančius duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėja nedirba, gaudavo bedarbio ir socialinę pašalpas, turi nekilnojamąjį turtą – butą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nuo 2012 m. gegužės 25 d. ½ jo dalis yra areštuota antstolio, apribota disponavimo teisė. Pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-2433-643 duomenis pareiškėjos sutuoktinis A. Z. yra bedarbis, nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. rugpjūčio 6 d. gavo nedarbo draudimo išmoką, Sodros duomenimis jis nuo 2010 m. liepos 1 d. yra A.

Z. įmonės „Fugos studija“ savininkas, tačiau minėta įmonė nuo 2011 m. liepos 24 d. turi likviduojamos įmonės statusą, yra areštuotos jo banko sąskaitose esančios piniginės lėšos. Tai įvertinęs, teismas pabrėžė, kad, viena vertus, pareiškėja ir jos sutuoktinis yra bedarbiai, gavo socialinę pašalpą, tačiau, kita vertus, pareiškėja gauna senatvės pensiją iš Rusijos (virš 200 dolerių), o pagal AB „Swedbank“ išrašus akivaizdžiai matyti, jog laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. pareiškėjos banko sąskaitos buvo papildytos 44 585,43 Lt piniginėmis lėšomis, kurios yra aiškiai didelės kaip remiam asmeniui, be to, pareiškėja yra įsteigusi Labdaros ir paramos fondą „Raido“, į kurį kiekvieną mėnesį perveda atliekamas pinigines sumas nuo 600 Lt iki 700 Lt, po to juos pati išsiima pagal kasos išlaidų orderius, taip pat pareiškėja kartu su sutuoktiniu yra pardavusi vieną butą, kitą butą įsigijusi su sutuoktiniu už skolintas lėšas (banko kreditą), už mobiliojo ryšio paslaugas kiekvieną mėnesį moka nuo 137 Lt iki 400 Lt.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus nėra pensinio amžiaus ar neįgalieji, nepateikė jokių įrodymų, jog jiems reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ar reabilitacija, jie turi nekilnojamojo turto. Akcentavo, kad nors pareiškėja teigia, jog pinigines lėšas į jos sąskaitas perveda sūnus, iš banko išrašų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjos sūnus pinigines lėšas yra pervedęs tik du kartus (2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. kovo 14 d.), iš viso 1 520 Lt, o likusias sumas į sąskaitą pareiškėja įnešinėjo grynais pinigais, tuo tarpu jokių įrodymų, kad sūnus ją išlaiko, nepateikė.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes pareiškėja neatitinka šių sąlygų, leidžiančių spręsti, jog priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmens, kuriam teikiama socialinė parama, yra netikslinga tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Kartu pažymėjo, kad VMI, nagrinėdama pareiškėjos prašymą pripažinti jos nepriemoką beviltiška, 2012 m. gruodžio 21 d. išvadoje įvertino visas įmanomas aplinkybes apie pareiškėjai ir jos sutuoktiniui skirtas socialines pašalpas, kurios egzistavo ginčijamo sprendimo priėmimo metu (pašalpa paskirta nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.), pinigines lėšas, esančias pareiškėjos banko sąskaitose, jų judėjimą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d., pervedamas pinigines sumas į paramos fondą (3 505 Lt).

Teismo vertinimu, VMI objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjos socialine ir ekonomine padėtimi, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareiškėjos nepriemokos pripažinimo beviltiška sąlygas. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėja, kaip socialiai remiamas asmuo, pakankamai dideles pinigines sumas kiekvieną mėnesį moka už mobilaus ryšio paslaugas, skiria lėšas paramos fondui, grynus pinigus įneša į savo banko sąskaitą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamas VMI sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, jame pagrįstai nuspręsta nepripažinti pareiškėjos nurodytos mokestinės nepriemokos beviltiška, nes iš pateiktų duomenų nenustatyta, jog pareiškėjos turtinė bei socialinė (ekonominė) padėtis atitiktų MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus pagrindus, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, priimtas bei pasirašytas kompetentingo subjekto.

Teismas nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjos ginčijamas VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VMI priimti sprendimą pripažinti L. S. (Z.) 12 874,62 Lt GPM ir 1 448 Lt GPM baudos nepriemoką beviltiška.

III. Pareiškėja L. S. (Z.) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–7), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-872 bei įpareigoti VMI priimti sprendimą pripažinti L. S. (Z.) 12 874,62 Lt GPM ir 1 448 Lt GPM baudos nepriemoką beviltiška. Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai paaiškina, kad visas už 2007 m. parduotą butą gautas lėšas išleido naujo buto remontui, dokumentų tvarkymui, buto pardavimo tarpininko komisiniams bei kreditui ir palūkanoms dengti. Be to, pabrėžia, kad mokėjimai už mobiliojo ryšio paslaugas iš jos sąskaitos atliekami už penkis telefono numerius, tačiau faktiškai visi vartotojai susimoka už savo pokalbius asmeniškai. Kartu atkreipia dėmesį, jog dėl savo amžiaus ir nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo jai sunku įsidarbinti. Taip pat nurodo, kad beviltiškomis pripažintos mokestinės nepriemokos nėra dovanojamos mokesčių mokėtojui ir / ar nurašomos iš biudžeto pajamų apskaitos dokumentų, o joms tik neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė. Pažymi, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte pateikti fizinio asmens sunkios ekonominės (socialinės) padėties apibūdinimo pavyzdžiai negali būti aiškinami plečiamai.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 66–67) prašo jį atmesti. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Atsiliepimas į pareiškėjos apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (23.19-08)-322-872 (I t., b. l. 5), kuriuo buvo nuspręsta nepripažinti pareiškėjos L. S. (Z.) 12 874,62 Lt GPM ir 1 448 Lt GPM baudos nepriemokos beviltiška, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundžiamas VMI 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. (23.19-08)-322-872 yra teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė naujų faktinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei detaliai pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų nevertina.

Pažymėtina, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtina, jog jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama; šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad tam, jog galėtų būti pasiremta minėtu MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑254/2011; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑221/2011 ir kt.). Tačiau MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑807/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, P. 204–211).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad nors iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjai laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 2 d. buvo mokama nedarbo draudimo išmoka (I t., b. l. 35–37, 94), o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. buvo paskirta socialinė pašalpa (I t., b. l. 47–48), kiti byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjos 12 874,62 Lt GPM ir 1 448 Lt GPM baudos mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška, kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d.

į savo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) vien grynaisiais pinigais įnešė net 14 750 Lt (I t., b. l. 8–18), o į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – net 13 360 Lt (I t., b. l. 20–24), kai tuo pačiu laikotarpiu iš šių banko sąskaitų grynaisiais pinigais buvo išmokėta tik 4 855,88 Lt (I t., b. l. 8–18, 20–24). Akcentuotina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui pareiškėja iš esmės nepateikė jokių paaiškinimų ir juos patvirtinančių įrodymų, iš kokių pajamų šaltinių nurodytu laikotarpiu buvo įnešami grynieji pinigai į jos banko sąskaitas.

Pažymėtina, kad pareiškėjos teiginys, jog tada, kai pareiškėjai ir jos sutuoktiniui trūkdavo lėšų, jiems pinigus į banko sąskaitą pervesdavo arba perduodavo grynaisiais pinigais Anglijoje gyvenantis sūnus, atmestinas kaip nepagrįstas, nes iš byloje esančių pareiškėjos banko sąskaitų išrašų matyti, jog jos sūnus laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. į pareiškėjos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliko tik du bankinius pavedimus (2012 m. vasario 14 d. ir 2012 m. kovo 14 d.), kuriais pervedė pareiškėjai tik 1 520 Lt (I t., b. l. 20–24).

Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos sūnus kokiu nors būdu būtų perdavęs jai ar jos sutuoktiniui grynuosius pinigus, kuriuos vėliau pareiškėja, kaip ji teigia, įnešdavo į savo banko sąskaitas. Be to, pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. į Labdaros ir paramos fondo „Raido“ sąskaitą pervedė 4 012 Lt (I t., b. l. 8–18, 20–24) ir visos šios lėšos tą pačią dieną kasos išlaidų orderiais buvo išgryninamos, išduodant jas būtent pareiškėjai (I t., b. l. 31–34).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginys, kad pinigai į Labdaros ir paramos fondo „Raido“ sąskaitą buvo pervedami dėl patogumo, kadangi fondas neturi banko kortelės, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėja iš minėtų savo banko sąskaitų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. vien už mobiliojo ryšio paslaugas, suteiktas penkiems mobiliojo telefono numerio abonentams, sumokėjo 1 916,32 Lt (I t., b. l. 8–18, 20–24; II t., b. l. 28–51), o byloje nėra jokių pareiškėjos teiginius, jog minėti telefono numerio abonentai priklauso (jais naudojasi) kitiems asmenims ir kiekvienas iš jų asmeniškai susimoka už suteiktas paslaugas, patvirtinančių duomenų.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nuo 2011 m. spalio 11 d. gauna 6 428,13 Rusijos rublių dydžio pensiją (I t., b. l. 45–46), kuri pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų 2014 m. birželio 11 d. kursą (7,3819 Lt už 100 Rusijos rublių) sudaro apie 474,52 Lt, o pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ji nėra sulaukusi pensinio amžiaus, byloje nėra duomenų, kad ji būtų pripažinta neįgaliąja, jai būtų reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija. Nors laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. pareiškėja papildomai į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) gavo 3 059,33 Lt kaip pinigus įmonės išlaidoms dengti, tačiau kaip šių lėšų gavėjas nurodyta būtent pareiškėja, jokia įmonė, kurios išlaidoms dengti neva skirtos minėtos lėšos, nenurodyta, be to, šios lėšos buvo pervestos iš kitos pareiškėjos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), o Labdaros ir paramos fondas „Raido“ piniginių lėšų pervedimuose gavėju nurodytas tik 2012 m. spalio 12 d.

ūkinėje operacijoje, kuria į pareiškėjos banko sąskaitą buvo pervesta tik 200 Lt suma (I t., b. l. 8–18, 20–24). Atitinkamai minėtu laikotarpiu pareiškėja bankiniais pavedimais iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) neva įmonės išlaidoms dengti pervedė 2 091,82 Lt, tačiau ir visuose šiuose pavedimuose gavėju nurodyta pati pareiškėja bei šios lėšos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 8–18, 20–24). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde tvirtino, jog jos sąskaitų papildymai buvo sąlygoti pinigų judėjimu tarp sąskaitų, t. y. iš vienos sąskaitos nurašant pinigų sumą, o kitą papildant, tačiau byloje esantys pareiškėjos banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 25 d. kaip mokėjimai tarp savo sąskaitų į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesti tik 50,13 Lt, o į pastarąją sąskaitą iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) tik 10 Lt (I t., b. l. 8–18, 20–24).

Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja 2009 m. gavo 9 600,10 Lt pajamų, 2010 m. – 8 087,30 Lt, o jos sutuoktinis 2009 m. – 15 090 Lt, 2010 m. – 8 087,30 Lt, 2011 m. – 262 Lt (I t., b. l. 76–83), be to, pagal 2012 m. spalio 31 d. darbo sutartį Nr. 226 (I t., b. l. 103–107) pareiškėja buvo terminuotai įdarbinta konsultante personalo valdymo klausimais, todėl atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjai dėl jos amžiaus bei nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo sunku įsidarbinti.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos ginčijamas VMI sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, jame pagrįstai nuspręsta nepripažinti pareiškėjos mokestinės nepriemokos beviltiška, nes iš pateiktų duomenų nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjos padėtis atitiktų MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatytus pagrindus, kai mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka gali būti pripažįstama beviltiška. Skundžiamas atsakovo sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, priimtas bei pasirašytas kompetentingo subjekto. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad pripažinus, jog pareiškėjos ginčijamas VMI sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VMI priimti sprendimą pripažinti L. S. (Z.) 12 874,62 Lt GPM ir 1 448 Lt GPM baudos nepriemoką beviltiška.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. S. (Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys