A-438-1388-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1388/2014

Procesinio sprendimo kategorija 4.5; 11.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. T., M. M., R. K., D. L., A. L., A. B., V. E., K. M. E., E. N. K., E. A., K. J., V. S., N. K., E. G. (buvęs įstatyminis atstovas ir dabartinis teisių perėmėjas A. S.), D. J., J. O., D. O. D., G. J., M. R., D. N., A. P., J. P., P. P. M., J. B., J. B., A. O. R., I. E. R., E. R., L. K., S. M., L. L., P. I., P. K. ir S. J. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, D. Č., R. R., A. B., D. Z. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai B. T., M. M., R. K., D. L., A. L., A. B., V. E., K. M. E., E. N. K., E. A., K. J., V. S., N. K., E. G. (įstatyminis atstovas ir dabartinis teisių perėmėjas A. S.), D. J., J. O., D. O. D., G. J., M. R., D. N., A. P., J. P., P. P. M., J. B., J. B., A. O. R., I. E. R., E. R., L. K., S. M., L. L., P. I., P. K. ir S. J. J. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė skundą (I t., b. l. 2–7) ir patikslintus skundus (I t., 54–59; III t., b. l. 4–9) Šiaulių apygardos administraciniam teismui, prašydami panaikini Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 7-1865 ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 7-1865 (toliau – ir Šiaulių apskrities viršininko sprendimai, skundžiami aktai).

Pareiškėjai patikslintame skunde nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290 patvirtino detalųjį planą, kuriuo suformavo žemės grąžinimui sklypus, esančius prie daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Teritorijos planavimo projektas buvo svarstomas dalyvaujant planavimu suinteresuotiems asmenims H. Š. ir A. R.. Kiti planavimu suinteresuoti asmenys (skunde teismui nurodomi pareiškėjais) galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo kviečiami. 1999 m. gegužės 25 d. teritorijos suplanavimo projekto viešo svarstymo su visuomene susirinkimo protokole nurodyta, kad parengto projekto teritorijoje yra H. Š. ir A. R. tėvų žemė, todėl jie, susipažinę su detaliuoju planu, raštu paprašė atiduoti žemę, išskiriant iš užimtos vaikų darželio žemės; žemę, priklausiusią J. N. ir paveldimą R., Š. ir V. vaikų, kompensuoti sklypais projektuojamame kvartale; kompensuoti žemės sklypą, anksčiau priklausiusį E. R., žemės sklypu projektuojamame kvartale. 1999 m. birželio 8 d. teritorijos suplanavimo projektų viešo svarstymo su visuomene protokole nurodyta, kad išnagrinėjus esamą situaciją paaiškėjo, jog suformuoti grąžinamos žemės sklypo nėra galimybės. Nuspręsta pritarti detaliajam planui, kuriame nebus numatoma suformuoti grąžinamos žemės sklypo. Detaliuoju planu suplanavus teritoriją, Šiaulių apskrities viršininko administracija sprendė, kad galima atkurti nuosavybės teises į D. Č. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0661 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0661 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste; atkurti nuosavybės teises į O. Č. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0643 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0643 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Administracija nuosavybės teisių atkūrimui priėmė skundžiamus sprendimus, kurie yra neteisėti.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įtvirtina ribotą restituciją, tai reiškia, kad nuosavybės grąžinimas nėra absoliutus ir besąlygiškas. Vienas iš restitucijos ribojimo aspektų yra tas, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą interesai nėra absoliučiai prioritetiniai, jie yra derinami su visos visuomenės ar atskirų subjektų interesais. Administracija, priimdama skundžiamus aktus, savo veikloje turėjo vadovautis 1997 m. liepos 1 d.

Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), kitais teisės aktais. Pareiškėjai nurodė Tvarkos 104, 105, 106, 37 ir 38 punktus ir pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog Šiaulių apskrities viršininkas 1999 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 1587 patvirtino Naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai piliečiams, eilę pagal priedą.

Šiame priede pretendentė D. Č. į nuosavybės teisių atkūrimą į žemę Šiaulių mieste, perduodant neatlygintinai žemės sklypus, eilėje nurodyta 44 numeriu, o pretendentė O. Č. – 56 numeriu. Neatsižvelgiant į kitų pretendentų paduotų prašymų eiliškumą, pretendentėms buvo pasiūlytas ir perduotas neatlygintinai naujas žemės sklypas detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje, taip pažeidžiant Tvarkos 37 ir 106 punktų reikalavimus. Iš pateiktos P. M. (pretendentė D. Č.) nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad į nuosavybės teisių atkūrimą į P. M. turėtą nuosavybę – 0,4974 ha žemės sklypą, buvusioje (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, pretendavo įpėdiniai R.

M., L. J., A. J. ir D. Č.. Nurodyta, kad D. Č. prašymą atkurti nuosavybės teises padavė 1991 m. lapkričio 14 d., tačiau tokio prašymo Atkūrimo byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad D. Č. buvo pasirinkusi atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją už tėvo P. M. turėtą žemę (tokio prašymo Atkūrimo byloje taip pat nėra). Tačiau, D. Č. tik 1999 m. lapkričio 29 d. pateikus prašymą, kuriuo atsisakoma pasirinkto atlyginimo būdo – piniginės kompensacijos ir pageidaujama naujo žemės sklypo apskrities viršininko patvirtinta eilės tvarka, neatsižvelgiant į pretendentų prašymų eiliškumą, buvo atkurtos nuosavybės teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad pretendentė D.

Č. į tuometinį Šiaulių miesto žemėtvarkos skyrių pakeisti pasirinkto atlyginimo – piniginės kompensacijos būdą buvo kviečiama ne pranešimais pateikti prašymus, tačiau skambinant pretendentei telefonu (tai užfiksuota Atkūrimo byloje esančiuose darbuotojo J. Š. užrašuose). Tuo tarpu skundžiamas sprendimas buvo priimtas 1999 m. gruodžio 30 d. Atskirai pažymėtina, kad D. Č., apklausta Šiaulių apygardos prokuratūroje, patvirtino, kad darbuotojas J. Š. jai liepė apsispręsti per vieną dieną. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros buvo atliekamos neskaidriai, galimai turint tam tikrą asmeninį interesą.

Iš pateiktos J. R. ir S. R. (pretendentė O. Č., jos teisių perėmėjas R. R.) nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad O. Č. pretendavo į 0,3500 ha žemės sklypą. Minėta, kad Šiaulių apskrities viršininkas 1999 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 1587 patvirtino naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai piliečiams, eilę pagal priedą. Šiame priede pretendentė O. Č. pažymėta 56 numeriu. Dokumente nurodyta, kad O. Č. prašymą atkurti nuosavybės teises padavė 1991 m. lapkričio 19 d. Šio prašymo Atkūrimo byloje nėra. Atkūrimo byloje yra atsakovo 1999 m. gruodžio 23 d. kvietimai pretendentams J. R., E. R., E. S. ir kitiems atvykti 1999 m. gruodžio 29 d. dėl neatlygintinai perduodamo sklypo vietos pasirinkimo. Toks kvietimas nebuvo siunčiamas R. R.. Atkreiptinas dėmesys, kad R. R. jau buvo pasirinkęs atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją už senelio J. R. turėtą žemę (tokio prašymo Atkūrimo byloje taip pat nėra). Tačiau, R. R. tik 1999 m. gruodžio 9 d. pateikus prašymą, kuriuo atsisakoma pasirinkto atlyginimo būdo – piniginės kompensacijos ir pageidaujama naujo žemės sklypo apskrities viršininko patvirtinta eilės tvarka, neatsižvelgiant į pretendentų prašymų eiliškumą, jam buvo atkurtos nuosavybės teisės. Manytina, kad kartą pasirinkus atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją ir atsisakius žemės suteikimo neatlygintinai, pretendentas prarado teisę apskrities viršininko įsakymu nustatyta eilės tvarka į naujo žemės sklypo suteikimą neatlygintinai.

Pareiškėjų nuomone, aptarti faktiniai duomenys bei teisiniai argumentai yra pakankami pripažinti skundžiamus aktus neteisėtais bei juos panaikinti.

Paaiškino, kad skundžiamais aktais buvo pažeistos pareiškėjų teisės į bendro naudojimo plotą. Iki 2004 m. namui priskirtas plotas buvo 2076 kv. m. Pareiškėjams nieko nežinant, 2004 m. šis plotas buvo sumažintas iki 1782 kv. m. Apie tai pareiškėjai sužinojo iš mokesčių administratoriaus, nes buvo nurodyta mažesnė mokesčių suma. UAB „Atidumas“ (dabar – UAB „Šiaulių būstas“) pareiškėjams paaiškino, kad jiems buvo sumažinta teritorija, nes pareiškėjų kieme buvo suplanuoti 2 sklypai ((duomenys neskelbtini)). Nebėra vaikų aikštelės, rūbų džiovyklos, kas reikalinga daugiabučiui. Gyventojai raštu kreipėsi į miesto savivaldybę ir gavo iš G. M. atsakymą, kad padaryta klaida bus ištaisyta. Pareiškėjai patikėjo ir beveik metus laukė, tačiau klaidos niekas netaisė. Nuvykus pas G. M., šis kalbėjo jau kitaip. Pareiškėjai nutarė kreiptis į prokuratūrą, kuri atliko tyrimą. Buvo gautas atsakymas, kad tyrimas nebaigtas, vėliau tyrimas buvo atidėtas, taip kartojosi 3 kartus. Po 3 mėnesių gavo raštą, kad galima kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Kreipusis į Generalinę prokuratūrą, paaiškėjo, kad pareiškėjai turėjo kreiptis į Šiaulių apygardos prokuratūrą, į kurią ir buvo kreiptasi. Prokurorai tyrė 3 mėnesius, pareiškėjai gavo 3 raštus, kur pasakyta, kad niekas nėra pažeista. Tada pareiškėjai kreipėsi į teismą (apie 2008 m.), laimėjo kelis kartus, tačiau prokurorai vis užginčydavo, kad nesutinka, ir vėl iš naujo nagrinėdavo. Namai atsidūrė tarp didelių tvorų, visi apsitvėrė, pastatė daugiabučius – kotedžus. Jei teismas priimtų pareiškėjams teigiamą sprendimą, tai nebestatytų nors (duomenys neskelbtini) namo. Pareiškėjai neturi net įėjimo į savo kiemą, nes jie padarė gatvę tarp (duomenys neskelbtini) namų, įvažiavimo nėra – užtvertas.

Pareiškėjų atstovas advokatas Ž. R. teismo posėdžio metu patikslino pareiškėjų atsakymą dėl to, kokias teisines pasekmes sukeltų skundžiamų aktų panaikinimas. Žemė būtų grąžinta į valstybės fondą. Pareiškėjai įgytų teisę kreiptis į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, kad būtų kitaip planuojama teritorija. Tai būtų galima padaryti pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą, kuriame nuo 2014 m. sausio 1 d. nustatoma detaliųjų planų rengimo supaprastinta tvarka, jie bus pavadinti techniniais projektais, todėl būtų galima spręsti žemės sklypo priskyrimo prie daugiabučių namų ploto klausimą. Jei įvyktų pirkimo–pardavimo sandoriai, žemės būtų perleistos tretiesiems asmenims ir nebūtų galima įgyvendinti restitucijos, būtų kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismą tam, kad šie sandoriai būtų panaikinti.

Pažymėjo, kad yra kalbama apie 2 daugiabučių namų bendrijų savininkų, jų šeimų interesus turėti žemės sklypo teritoriją prie daugiabučio namo. Interesai ir lūkesčiai yra suprantami ir teisėti. Teismų sprendimais buvo nuspręsta skundo padavimo termino neatnaujinti. Ginčas dėl detaliuoju planu priimtų sprendinių iš esmės nebuvo išnagrinėtas, tačiau kalbant apie vėlesnę nuosavybės teisių atkūrimo į suplanuotas teritorijas eigą, reikėtų paminėti ir analizuoti apskritai, ar nuosavybės teisių atkūrimas buvo teisėtas.

Prašymų padavimo metu (D. Č. – 1999 m. lapkričio 14 d., O. Č. – 1999 m. lapkričio 19 d.) nuosavybės teisių atkūrimo procesą – prašymo pateikimo tvarką, terminus, sąlygas į nuosavybės teisių atstatymą – reglamentavo įstatymas ir Tvarka. Piliečiai turėjo pateikti prašymą, pilietybę ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Prašymų užpildymo pavyzdžiuose išvardyti visi punktai, ką reikia nurodyti. 2 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie gali pretenduoti (savininko vaikai, sutuoktinis), po to straipsnis buvo pildomas, suteikiant teisę pretenduoti savininko anūkams.

Terminas prašymui pateikti buvo iki 1999 m. gruodžio 31 d., paskui terminai buvo pratęsiami. Dėl O. Č. nurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą, buvo vadovautasi pretendentų eile, patvirtinta 1991 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 1587. Šioje eilėje pateikiami tikrovės neatitinkantys duomenys, kad O. Č. pateikė prašymą 1991 m. lapkričio 19 d., tačiau iš dokumentų aprašo matyti, kad minėtą dieną prašymą pateikė J. S., nors ji negalėjo pretenduoti į nuosavybės teisių atstatymą, nes buvo išsituokusi ir nebeteko savo, kaip sutuoktinės, pretendavimo teisės. Sąraše yra nurodyti galimi pretendentai, viena iš jų – O.

R., ta pati O. Č.. Atsakovas rėmėsi šiuo priedu, o ne prašymu, įtraukė į eilę O. Č. ir priėmė skundžiamą sprendimą. Dėl kitos pretendentės D. Č. paaiškino, kad, nors buvo nurodyta, jog ji pateikė prašymą 1991 m. lapkričio 14 d., tačiau šią dieną prašymą pateikė L. J.. Prašyme yra nurodyta ir D. Č.. Institucijai to užteko. Iš originalo matyti, kad 2 pavardės galimų pretendentų yra įrašytos kita rašymo priemone. Sutapimas, kad R. R. vieną kartą pareiškė savo valią, kad atsisako nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, po to prašo piniginės kompensacijos, o 1999 m. jau pateikė pareiškimą, kad jis atsisako piniginės kompensacijos ir pasirenka neatlygintinai suteikiamą žemės sklypą Šiaulių centre.

Skubėjimas, sprendimų priėmimas sekančią dieną po to, kai pretendentai buvo kviečiami telefonu į žemėtvarkos skyrių, sukelia tam tikrų abejonių. Šie pretendentai nebuvo ieškomi, reikėjo kažkam kažkieno vardu išspręsti šiuos klausimus ir priimti skundžiamus sprendimus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į pareiškėjų patikslintą skundą (III t., b. l. 66–71) prašė pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, jog skundžiamų aktų priėmimo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 11 dalyje buvo numatyta, kad nuo detaliojo plano įsigaliojimo dienos suplanuotoje teritorijoje nustatyta tvarka netenka galios visi anksčiau priimti sprendimai dėl žemės naudojimo, užstatymo sąlygų, veiklos plėtojimo pobūdžio ir ribojimų. Sprendimai, priimti po detaliojo plano įsigaliojimo dienos ir prieštaraujantys detaliajam planui, negalioja.

Pažymėjo, kad Šiaulių miesto tarybos 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290 „Dėl detaliojo plano tarp Vytauto g., Draugystės prospekto ir Dainavos tako detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintu detaliuoju planu (toliau – ir detalusis planas) buvo ne tik suprojektuoti nauji žemės sklypai individualių namų statybai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, bet ir suformuotas 2151 kv. m ploto žemės sklypas prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 79, pažymėta detaliajame plane Nr. 35 (1790 kv. m) ir Nr. 35A (361 kv. m plote nustatyti servitutai)) ir 2704 kv. m. ploto žemės sklypas prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) (pažymėta detaliajame plane Nr. 27 (2273 kv. m) ir Nr. 27A (431 kv. m plote nustatyti servitutai)), kuriuose butus turi pareiškėjai. Vadinasi, įsigaliojus detaliajam planui, pareiškėjai ir kiti daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyventojai įgijo teisę pasirengti teritorijų planavimo dokumentu suformuotų žemės sklypų planus, atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus ir, įregistravus šiuos žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre Vyriausybės nustatyta tvarka, juos įsigyti (privatizuoti) ar išsinuomoti.

Teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS20 -646/2008 (I t., b. l. 104–108) netenkino pareiškėjų prašymo ir neatnaujino termino skundui dėl Šiaulių miesto tarybos 1999 m. birželio 24 d. sprendimo Nr. 290, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, paduoti ir paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį (administracinės bylos Nr. 1-446-355/2008). Todėl pagrįstai galima teigti, kad detalusis planas nėra nuginčytas ir nuo patvirtinimo dienos yra galiojantis. Iš detaliojo plano sprendinių matyti, kad suformuoti žemės sklypai (duomenys neskelbtini) nebuvo priskirti valstybės išperkamai žemei, todėl Šiaulių apskrities viršininkui nebuvo jokių kliūčių priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į suprojektuotus žemės sklypus. Pagal Tvarkos 106 punkto nuostatas buvo privalu kviesti pretendentus Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 1587 „Dėl žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai Šiaulių mieste eilės patvirtinimo“ (II t., b. l. 187–189) nustatyta eilės tvarka ir jiems siūlyti rinktis naujus žemės sklypus.

Atsakovas, atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą ir įsiteisėjusius teismų sprendimus, manė, kad pareiškėjų teisės ir teisėti interesai apsiriboja galimybe pretenduoti tik į prie daugiabučių gyvenamųjų namų detaliuoju planu suformuotus žemės sklypus (detaliajame plane pažymėti Nr. 27, Nr. 27A ir Nr. 35, Nr. 35A). Akivaizdu, kad pareiškėjai neturėjo teisės pretenduoti į D. Č. ir O. Č. įpėdinio pasirinktus naujus žemės sklypus, atkuriant nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą, ar kaip kitaip naudotis detaliuoju planu suformuotais žemės sklypais (duomenys neskelbtini). Priimti Šiaulių apskrities viršininko sprendimai jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams neturėjo ir jokių pasekmių sukelti negalėjo, taigi jų panaikinimas, galiojant minėtam detaliajam planui, jokių pasekmių pareiškėjams nesukeltų.

Pažymėjo, kad vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus <...>; piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė. Pagal Tvarkos 106 punktą apskrities viršininkas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai statybai, priima pagal detalųjį teritorijos (kvartalo) planą, piliečiui pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eiliškumą. Naujų žemės sklypų suteikimo tvarka aptarta Tvarkos 37 ir 38 punktuose. Nors pareiškėjai teigia, kad pretendentai buvo kviečiami ne eilės tvarka rinktis žemės sklypų, tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių įrodymų nepateikia.

Iš byloje pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų kopijų matyti, kad D. Č. buvo įrašyta į eilę naujiems sklypams gauti 44 numeriu, o O. Č. 56 numeriu (II t., b. l. 189). Pretendentės buvo kviečiamos eilės tvarka (D. Č. buvo kviečiama atvykti 1999 m. gruodžio 22 d., Šiaulių apskrities viršininko sprendimas suderintas 2012 m. gruodžio 28 d. (II t., b. l. 190, dok. 60 lapas), o sprendimas Nr. 7‑1860 priimtas 2012 m. gruodžio 30 d.), O. Č. įpėdinis R. R. pasirinkti sklypo buvo kviečiamas 2012 m. gruodžio 29 d., su sprendimo projektu susipažino 2000 m. sausio 3 d. (II t., b. l. 190, dokumento eil.

Nr. 35), Šiaulių apskrities viršininko sprendimas Nr. 7-1865 priimtas 2000 m. kovo 17 d.). Pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojęs įstatymas ir Tvarka nenustatė, kokiu būdu (raštu ar žodžiu) turėjo būti kviečiami pretendentai, todėl asmenų kvietimas telefonu atvykti paskirtą dieną pasirinkti žemės sklypų negalėjo būti laikomas netinkamu. Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad pretendentės buvo pasirinkusios nuosavybės teisių atkūrimo būdą – kompensaciją pinigais. Nuosavybės teises atkurianti institucija niekada tokių pretendenčių prašymų nebuvo gavusi.

D. Č. 1999 m. lapkričio 29 d. prašymas ir R. R. 1999 m. gruodžio 9 d. prašymas yra susiję su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. priimtu nutarimu Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, jeigu pilietis atsisako jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai, vidutinės vertės nustatymo ir kompensacijos mokėjimo tvarkos“. Šiuo nutarimu buvo nustatyta kompensavimo tvarka, jeigu pilietis atsisako jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai.

Trūkstant naujų suformuotų sklypų Šiaulių mieste, vadovaujantis šiuo nutarimu buvo siūloma piliečiams rinktis kompensaciją vietoje naujo žemės sklypo, todėl tiek D. Č., tiek O. Č. įpėdinis raštu pažymėjo, kad tokios kompensacijos atsisako. Iš jų raštų turinio akivaizdu, kad kalbama apie kompensaciją, susijusią su minėtu Vyriausybės nutarimu. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjų teiginius, kad D. Č. ir O. Č. (ar jos įpėdinis) keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar kada nors anksčiau buvo pasirinkę piniginę kompensaciją.

Teigė, kad Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiu 2011 m. birželio 13 d. sprendimu (civilinė byla 2A-295-71/2011, II t., b. 1. 36–43) nustatyta, kad nuosavybės teisės į naujai suformuotus sklypus atkurtos pagal įstatymų nustatytais terminais paduotus dokumentus ir tuo metu galiojusių nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu (V t., b. l. 12–24) pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus; trečiojo suinteresuoto asmens R. R. prašymą dėl kelionės išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė jam iš pareiškėjų solidariai 44,37 Lt kelionės išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-1860, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės D. Č. į P. M. turėtą žemę buvusiame Gubernijos dvaro žemės sklype Nr. 583, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0661 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste, ir 2000 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 7-1865, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės O. Č. į J. R. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0643 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Pareiškėjai – daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojai – ginčija minėtus Šiaulių apskrities viršininko sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į tame pačiame kvartale, kaip daugiabučiai gyvenamieji namai, kuriuose yra pareiškėjams priklausantys butai, detaliuoju planu suprojektuotus žemės sklypus (duomenys neskelbtini), ir prašo šiuos sprendimus panaikinti.

Teismas dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-1860 nurodė, kad kaip matyti iš atkūrimo į P. M. žemę bylos Nr. 3-38, 1991 m. lapkričio 14 d. L. J. (D. Č. sesuo) Šiaulių valdybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,5 ha ploto žemės sklypą, esantį Šiaulių mieste, (duomenys neskelbtini), taip pat šiame prašyme, kaip jai žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atkūrimo įstatymą, nurodyta ir D. Č.. D. Č. 1999 m. lapkričio 29 d. Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimą Nr. 1243 piniginės kompensacijos atsisako ir už jos tėvo P. M. turėtą žemę pageidauja naujo žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta eilės tvarka. Teisėjų kolegija tokį D. Č. prašymą vertino kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, iš pateikto prašymo turinio aišku, kad D. Č. tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Todėl pareiškėjų atstovo argumentai, kad D. Č. nebuvo pateikusi atskiro pašymo atkurti nuosavybės teises, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 7-1865 pažymėjo, kad kaip matyti iš atkūrimo į buvusių savininkų J. R. ir S. R. turėtą žemę Šiaulių mieste (buv. (duomenys neskelbtini)) bylos dokumentų (dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentei O. Č.), J. S. Šiaulių miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 2316 kv. m žemę, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas – žemės perleidimo aktas Nr. 24472. Taip pat šiame prašyme, kaip jai žinomi kiti piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal Atkūrimo įstatymą, nurodyta ir O. R. (ta pati O. Č.). Iš Atkūrimo bylos matyti, kad pretendentė O. Č. 1992 m. gruodžio 8 d. Šiaulių mieto merui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog ji neatsisako jai priklausančios savo tėvo žemės dalies. J. S. buvo netinkama pretendentė į J. R. turėtą žemę, nes buvo ištekėjusi ir nutraukusi santuoką, vėliau buvo sudariusi santuoką su kitu asmeniu. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo byloje nėra jokių dokumentų apie tai, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi institucija būtų informavusi raštu J. S. apie tai, kad jai nuosavybės teisės į jos buvusio pirmojo sutuoktinio turėtą žemę nebus atkurtos. Teismas darė išvadą, kad J. S. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nurodyti pretendentai, be kita ko, ir O. Č., buvo tinkami pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo nagrinėjamu atveju buvo pateiktas pretendentės O. Č. 1992 m. gruodžio 8 d. pareiškimas Šiaulių mieto merui, kuriame ji nurodė, jog neatsisako jai priklausančios savo tėvo žemės dalies. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju pretendentės O. Č. prašymas laikomas tinkamu valios išreiškimu atkuriant nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Teismas pažymėjo, kad O. Č. įpėdinis R. R. 1999 m. gruodžio 9 d. pateikė prašymą, kuriame pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimą Nr. 1243 piniginės kompensacijos atsisako ir už jo senelio J. R. turėtą žemę, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės mirusiai jo motinai O. Č., pageidauja žemės sklypo individualaus gyvenamo namo statybai Šiaulių apskrities viršininko patvirtinta eilės tvarka.

Teismas, vadovaudamasis administracinių teismų praktika (administracinės bylos Nr. A6‑452/2001, Nr. A6-488/2001, Nr. A6-530/2001, Nr. A2-907/2003) ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi, atmetė pareiškėjų argumentus, jog kartą pasirinkus atlyginimo būdą – piniginę kompensaciją ir atsisakius žemės suteikimo neatlygintinai, pretendentas praranda teisę apskrities viršininko įsakymu nustatyta eilės tvarka į naujo žemės sklypo suteikimą neatlygintinai, kaip nepagrįstus.

Teismas dėl pareiškėjų ir jų atstovo teiginių, kad neatsižvelgiant į kitų pretendentų paduotų prašymų eiliškumą, pretendentėms buvo pasiūlytas ir perduotas neatlygintinai naujas žemės sklypas detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje, taip pažeidžiant Tvarkos 37 ir 106 punktų reikalavimus, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Tvarkos 106, 37, 38 punktais. Taip pat nustatė, jog iš byloje pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų kopijų matyti, kad D. Č. buvo įrašyta į eilę naujiems sklypams gauti 44 numeriu, o O. Č. – 56 numeriu (II t., b. l. 189). 1999 m. gruodžio 17 d., 1999 m. gruodžio 29 d. buvo skambinta D. Č. ir ji buvo kviečiama atvykti dėl sklypų pasirinkimo (II t., b. l. 190, Atkūrimo byla Nr. 3-38, 3 lapas), Šiaulių apskrities viršininko sprendimas suderintas 2012 m. gruodžio 28 d. ir sprendimas Nr. 7-1860 priimtas 2012 m. gruodžio 30 d. Teismas taip pat nustatė, kad O. Č. įpėdinis R. R. su sprendimo projektu susipažino 2000 m. sausio 3 d. (II t., b. l. 190, dokumento eil. Nr. 35), Šiaulių apskrities viršininko sprendimas Nr. 7-1865 priimtas 2000 m. kovo 17 d.). Pareiškėjai ir jų atstovas teismui nepateikė jokių argumentų bei įrodymų, kad pretendentai buvo kviečiami ne eilės tvarka rinktis žemės sklypų, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismas nurodė, kad, nors pareiškėjų teigimu, pretendentai negalėjo būti kviečiami telefonu, tačiau Šiaulių apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojęs Atkūrimo įstatymas ir Tvarka nenustatė, kokiu būdu (raštu ar žodžiu) turėjo būti kviečiami pretendentai dėl žemės sklypo pasirinkimo, todėl asmenų kvietimas telefonu atvykti paskirtą dieną pasirinkti žemės sklypų laikomas tinkamu pakvietimu.

Teismas nustatė, kad Šiaulių miesto taryba 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290 „Dėl detaliojo planavimo projekto patvirtinimo“ patvirtino kvartalo tarp Vytauto gatvės, Draugystės prospekto ir Dainavos tako detalųjį planą. Detaliuoju planu buvo suprojektuoti nauji žemės sklypai individualių namų statybai, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suformuotas 2704 kv. m ploto žemės sklypas prie daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 79), detaliajame plane pažymėta Nr. 35 (1790 kv.

m) ir 35A (361 kv. m), ir 2704 kv. m žemės sklypo plotas prie Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 79), detaliajame plane pažymėta Nr. 27 (2273 kv.

m) ir Nr. 27A (431 kv. m). D. Č. pasirinko žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o O. Č. (įpėdinis R. R.) – žemės sklypą (duomenys neskelbtini), šiuos žemės sklypus pasirinko pagal kvartalo tarp Vytauto gatvės, Draugystės prospekto ir Dainavos tako detalųjį planą, parengtą Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ ir patvirtintą Šiaulių miesto tarybos 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS20-646/2008 (I t., b. l. 104–108) netenkino pareiškėjų prašymo ir neatnaujino termino skundui paduoti dėl Šiaulių miesto tarybos 1999 m. birželio 24 d. sprendimo Nr. 290 „Dėl detaliojo planavimo projekto patvirtinimo“, paliko galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-446-355/2008.

Taigi detalusis planas nenuginčytas ir galiojantis. Tuo pačiu detaliuoju planu buvo suformuoti ne tik daugiabučiams namams skirti žemės sklypai, bet buvo suformuoti sklypai, kurie dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Iš to darytina išvada, kad Šiaulių miesto tarybos 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290 patvirtintu detaliuoju planu pareiškėjai ir kiti daugiabučių namų (duomenys neskelbtini) gyventojai galėtų pretenduoti tik į prie daugiabučių gyvenamųjų namų detaliuoju planu suformuotus žemės sklypus (I t., b. l. 79), detaliajame plane pažymėtus Nr. 27, Nr. 27A, Nr. 35, Nr. 35A.

Jie turi teisę išsinuomoti žemės sklypus, turi teisę dalimis juos pirkti. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad priimti Šiaulių apskrities viršininko sprendimai jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams neturėjo ir jokių pasekmių sukelti negalėjo. Nagrinėjamu atveju, įsigaliojus detaliajam planui, pareiškėjai įgijo teisę atlikti šių sklypų kadastrinius matavimus ir, įregistravus šiuos žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre, Vyriausybės nustatyta tvarka juos įsigyti ar išsinuomoti.

Teismas, remdamasi protingumo ir teisingumo principais bei atsižvelgdamas į prieš tai išdėstytas aplinkybes, nurodytas teisės normas bei teismų praktiką, konstatavo, kad nuosavybės teisės pilietėms D. Č. ir O. Č. (įpėdinis R. R.) į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) yra atkurtos teisėtai, todėl nėra pagrindo naikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-1860 ir 2000 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 7-1865.

III. Pareiškėja M. M., nesutikdama su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 27–35), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl D. Č. ir O. Č. galimybės pretenduoti pagal kitų asmenų – L. J. ir J. S. pateiktus prašymus bei tuo pagrindu priimtų Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-1860 ir 2000 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 7-1865 teisėtumo. Dėl šios priežasties buvo aktualu atlikti išsamią 1991 m. lapkričio 14 d. ir 1991 m. lapkričio 19 d. prašymų atstatyti nuosavybės teises į buvusių savininkų P. M., J. R. ir S. R. turėtą žemę, pateikimo metu galiojusių teisės aktų, kurie reglamentavo tokių prašymų pateikimo tvarką, analizę. Tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad L. J. 1991 m. lapkričio 14 d. prašyme ir J. S. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme atstatyti nuosavybės teises kitų pretendentų (pirmu atveju D. Č., antru – O. Č.) nurodymas yra tinkamas šių asmenų pretendavimas, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, todėl padarė teisės taikymo klaidą. Pareiškėjos nuomone, įvertinus galiojusių teisės aktų pretenduojančiam asmeniui nustatytus reikalavimus bei teismų praktiką, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (nagrinėjamu atveju, D. Č. Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui 1999 m. lapkričio 29 d. pateiktu prašymu, o O. Č. 1992 m. gruodžio 8 d. Šiaulių mieto merui pateiktu pareiškimu), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokia išvada prieštarauja suformuotai teismų praktikai, kuri apibendrinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime „Dėl teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir teisės taikymo“. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo aplinkybes, kurios buvo išdėstytos pareiškėjų patikslintame skunde.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (V t., b. l. 43–49) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, visapusiškai ištyrė visus į bylą pateiktus įrodymus, pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjų skunde išdėstyto reikalavimo, tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, todėl priimtas teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir nėra jokio pagrindo jį naikinti.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje buvo numatyta, jog prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Tačiau Nuosavybės teisių atstatymo įstatymas nenumatė, jog Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo formos ir turinio nesilaikymas būtų pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas.

Pažymi, kad iš Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytų motyvų akivaizdu, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos. Administracinių teismų praktika. 2005, Nr. 8, 12 lapas), kurioje nurodoma, kad asmenys, pretendento prašyme nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto susigrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijos išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Vadovaujantis šia praktika, teisingumo ir protingumo principais, manytina, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog Šiaulių apskrities viršininko sprendimai Nr. 7-1860, Nr. 7-1865 buvo priimti asmenims (D. Č. ir O. Č.), kurie nebuvo pateikę prašymų, ir klaidingai interpretuoja D. Č. 1999 m. lapkričio 29 d. prašymu ir O. Č. 1992 m. gruodžio 8 d. prašymu išreikštą valią.

Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės nurodomo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos įsigaliojo nuo 1997 m. spalio 4 d., t. y. tuo laiku, kai O. Č. ir D. Č. visus nuosavybės teisių atkūrimui reikalingus dokumentus ir jų kopijas jau buvo pateikusios prie J. S. ir L. J. prašymų ir buvo laikomos pretendentėmis, o suformuotos nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 112A-12 (į buvusių savininkų J. R. ir S. R. žemę) ir Nr. 2-5 (į buvusio savininko P. M. žemę) 1995 metais buvo perduotos iš Šiaulių miesto savivaldybės Šiaulių apskrities valdytojo administracijai, kuri tęsė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Nurodo, kad kiti pretendentai (D. Č. brolis ir seserys) į P. M. žemę niekada D. Č. teisių į nuosavybės teisių atkūrimą neginčijo, o pretendentai į J. R. žemę O. Č. pareikštos valios atkurti nuosavybės teises taip pat neginčijo ir jokių pretenzijų nereiškė, todėl užtikrinant nuosavybės teisinių santykių stabilumą, nenustačius jokių akivaizdžių negaliojimo pagrindų, nėra teisinio pagrindo priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo naikinti.

Pažymi, kad, kaip ir teisingai nustatė Šiaulių apygardos administracinis teismas, Šiaulių apskrities viršininko sprendimai Nr. 7-1860, Nr. 7-1865 jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams neturėjo ir jokių pasekmių sukelti negalėjo. Pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams galėjo turėti įtakos ne ginčijami Šiaulių apskrities viršininko sprendimai, o Šiaulių miesto tarybos 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290 „Dėl detaliojo plano tarp Vytauto g., Draugystės prospekto ir Dainavos tako detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas. Esant galiojančiam detaliajam planui, pareiškėjai jokių teisių pretenduoti į žemės sklypus ((duomenys neskelbtini)) Šiaulių apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu neturėjo. Galiojant detaliajam planui, pareiškėjai taip neturėtų jokio teisinio pagrindo pretenduoti į žemės sklypus, net jei ir būtų panaikinti ginčijami Šiaulių apskrities viršininko sprendimai, nes pareiškėjų teisės ir teisėti interesai apsiriboja galimybe pretenduoti tik į prie daugiabučių gyvenamųjų namų detaliuoju planu suformuotus žemės sklypus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-1860 ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 7-1865.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 7-1860 atkurtos nuosavybės teisės D. Č. į P. M. turėtą žemę buvusiame Gubernijos dvaro žemės sklype Nr. 583, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0661 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste.

Atitinkamai Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 7-1865 buvo atkurtos nuosavybės teisės O. Č. į J. R. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0643 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste.

Pareiškėjai yra daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojai, t. y., žemės sklypai, kuriuose randasi jų daugiabučiai gyvenamieji namai ir ginčo žemės sklypai, yra besiribojantys tarpusavyje žemės sklypai.

Savo materialinį – teisinį suinteresuotumą panaikinti sprendimus dėl ginčo žemės sklypų suteikimo D. Č. ir O. Č., pareiškėjai iš esmės motyvuoja tuo, kad suteikus šiuos žemės sklypus minėtiems asmenims, atitinkamai sumažėjo jų daugiabučių gyvenamųjų namų eksploatacijai skirtų žemės sklypų plotai, o tuo pačiu buvo pažeistos jų subjektinės teisės naudotis didesnės apimties žemės sklypais.

Reikalavimą panaikinti minėtus ginčijamus sprendimus pareiškėjai iš esmės grindžia tuo, kad šie ginčo žemės sklypai negalėjo būti suteikti D. Č. ir O. Č., atkuriant tokiu būdu jų nuosavybės teises, nes jos (D. Č. ir O. Č.) nebuvo pateikusios prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. , kad D. Č. ir O. Č. nebuvo ir negalėjo būti tinkamais šio teisinio santykio subjektais, dėl ko negalėjo būti atkurtos joms ir nuosavybės teisės į šiuos žemės sklypus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.

Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22; 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nagrinėjamu atveju skundo dalyką sudaro - Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 7-1860 ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 7-1865 teisėtumas, o skundo pagrindą – aplinkybės, kad ginčo žemės sklypai galėjo būti neteisėtai suteikti D. Č. ir O. Č., atkuriant tokiu būdu joms nuosavybės teises į šiuos žemės sklypus.

Tačiau minėta, kad pareiškėjai savo subjektinės teisės pažeidimą sieja su jų teisės naudotis didesnės apimties žemės sklypais, reikalingais eksploatuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose jie gyvena, pažeidimu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio nuostatos, teismine tvarka gali būti ginamos tik tos asmens teisės, kurios yra susijusios su šio asmens materialių (subjektinių) teisių pažeidimu bei neginamos tos teisės, kurios yra susijusios su kitų asmenų ar viešojo intereso gynimu.

Visa tai lemia, kad vertinant byloje suformuluotą skundo dalyką bei jo pagrindą, turi būti atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo apibrėžtas ginčijamo teisinio santykio ribas, bet ir į tai, kiek pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas ir pagrindas yra susiję su jo subjektinių teisių pažeidimu bei realia šių teisių gynyba.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto taryba 1999 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 290 „Dėl detaliojo planavimo projekto patvirtinimo“ patvirtino ginčo teritorijos detalųjį planą, kuriuo buvo suprojektuoti žemės sklypai skirti eksploatuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena pareiškėjai (sklypai Nr. 27; 27A; 35; 35A) bei žemės sklypai, į kuriuos vėliau buvo atkurtos nuosavybės teisės D. Č. ir O. Č. (sklypai Nr. 28; 34).

Toks šio detaliojo plano pobūdis reiškia, kad būtent šiuo Šiaulių miesto tarybos administraciniu teisės aktu buvo sukurtos atitinkamos teisės pareiškėjams žemės naudijimo, skirtos eksploatuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose jie gyvena, srityje. Tai savo ruožtu reiškia, kad būtent šiuo aktu galėjo būti tikrai ar tariamai pažeista pareiškėjų subjektinė teisė – naudotis atitinkamos (didesnės) apimties žemės sklypais, reikalingais eksploatuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose jie gyvena.

Byloje taip pat nustatyta, kad šis detalusis planas yra galiojantis bei kad pareiškėjai jo savalaikiai nenuginčijo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjų teismui pareikštas materialinis– teisinis reikalavimas panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 7-1860 ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 7-1865, nėra susijęs su realia jų tikrai ar tariamai pažeistos subjektinės teisės gynyba. Nes ginčijami administraciniai teisės aktai yra išvestiniai iš minėto Šiaulių miesto taryba 1999 m. birželio 24 d. sprendimo, kas reiškia, kad netgi juos panaikinus pareiškėjų subjektinės teisė - naudotis atitinkamos (didesnės) apimties žemės sklypais, reikalingais eksploatuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose jie gyvena, nebus realiai apginta, kadangi liks ir toliau galioti Šiaulių miesto taryba 1999 m. birželio 24 d. sprendimas.

Tai savo ruožtu lemia, kad vien dėl šios priežasties, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio taikymo prasme, pareiškėjų teismui pareikštas materialinis- teisinis reikalavimas, negali būti tenkinamas. Dėl šių priežasčių ir pareiškėjų nurodomas skundo pagrindas taip pat neįtakoja jų subjektinių teisių šioje srityje, nes nepriklausomai nuo to kam bus suteikti naudotis ginčo žemės sklypai - D. Č. ir O. Č. ar kitiems asmenims, pareiškėjų subjektinių teisių apimtis bei turinys nepasikeis.

Dėl paminėtų priežasčių apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad D. Č. ir O. Č. ginčo žemės sklypai buvo suteikti neteisėtai, šios bylos kontekste, yra neaktualūs bei pertekliniai, nes jais iš esmės yra ginamos ne pareiškėjų subjektinės teisės, o galimai kitų asmenų teisės arba viešasis interesas, ko daryti (ginti kitų asmenų teises arba viešąjį interesą) pareiškėjams nėra suteikta teisė. Kita vertus, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl ginčo žemės sklypų suteikimo Č. ir O. Č. teisėtumo ir jų nekartoja.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys