AS-525-924-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-924/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03156-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. birželio 17 d. (pagal pašto spaudą ant voko) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą 22,53 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 393,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 2 828,88 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 564,31 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Savo prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, subjektyviai suvokė, kad yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai nurodyta, kad jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, tačiau į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, pareiškėjas sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į jos kreipimąsi „Dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo“, kuriame buvo nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, tačiau siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Supratęs, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas raštu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, o sužinojęs, kad teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, nuo 2014 m. vasario mėnesio gavęs jau atkurtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, suprato, kad be teismo sprendimo jam nebus išmokėta susidariusi nepriemoka, todėl nusprendė kreiptis į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi, be kita ko: 1) priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą 22,53 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 2) atmetė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 393,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 2 828,88 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 564,31 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo konstatuota, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, nustatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. trejų metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą, kadangi 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą yra iš esmės pakankamas, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2014 m. birželio 17 d., t. y. pasibaigus nustatytam terminui ginti jo teises. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, be kita ko, per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje buvo paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl teismas sprendė, kad nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai. Daugiau nei metai yra praėję ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Teismo vertinimu, toks termino praleidimas negali būti pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo reikalinga kreiptis į teismą per 6 mėnesius.

Pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylų Nr. 12/2013, 21/2013). Pensijų sumažinimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmąją šio įstatymo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjas gavo 2013 m. vasario mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, priimtu anksčiau nei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadinasi, skundo dėl tolesnio valstybinės pensijos sumažinimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. padavimo terminas baigėsi 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2014 m. birželio 17 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šį terminą praleido daugiau nei 9 mėnesiais.

Pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė jokių ypatingų aplinkybių, kurios pateisintų termino praleidimą; pažymėjo, kad pareiškėjo nepateisinamas delsimas kreiptis į teismą nesudaro pagrindo atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti. Teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis, todėl atmetė jo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą ir pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsisakė priimti aptariamą skundo dalį.

Svarstydamas klausimą dėl skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) priėmimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės aiškinimą, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) atsisakė priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Taip pat teismas sprendė, kad antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriame prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą 22,53 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių nuostatas, todėl priimtinas.

III. Pareiškėjas R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kurioje atmestas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti skundo dalį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjo nuomone, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pateiktą prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais teisės išaiškinimais, pagal kuriuos teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme, visų pirma, grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje; ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie jo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 393,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 2 828,88 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 564,31 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui turinio matyti, kad pateiktu skundu pareiškėjas siekia nurodytu laikotarpiu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė taikant Laikinąjį įstatymą, priteisimo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teisingai nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.

Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teismų praktikoje pateiktą teisės aiškinimą bei Vyriausybės nutarimu nustatytą valstybinių pensijų mokėjimo tvarką, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 17 d. (pagal pašto spaudą ant laiško voko), t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Susipažinus su byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija į pareiškėjo prašymą atsakė 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 1D-3939(11) (b. l. 12–13). Šiame sprendime atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir paaiškino pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu tvarką. Tame pačiame sprendime atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėjimo, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Tačiau, nepaisant to, jog atsisakė nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymo dalį, atsakovas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 1D-3939(11) rezoliucinėje dalyje apibendrindamas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, jog Vidaus reikalų ministerija 2014 m. gegužės 26 d. sprendime Nr. 1D-3939(11) aiškiai išreiškė savo poziciją dėl visos Laikinojo įstatymo pagrindu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos neišmokėjimo pareiškėjui. Todėl ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 1D-3939(11), kuriame išdėstytas atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes bei laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Kaip minėta, įstatymai nenumato privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Todėl atsakovo sprendimui, kuriuo atsisakoma išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, apskųsti taikytina ne ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies specialioji norma, reglamentuojanti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų sprendimų apskundimą, o 33 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio procesinė norma, kuri įtvirtina vieno mėnesio skundo padavimo terminą, skaičiuojamą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) gavo paštu 2014 m. gegužės 30 d. (b. l. 11), o į pirmosios instancijos teismą su skundu dėl šio atsakovo sprendimo panaikinimo kreipėsi 2014 m. birželio 17 d. (b. l. 16). Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido įstatymo nustatyto termino kreiptis į administracinį teismą su reikalavimu panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 17 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia savo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, jog įstatymų leidėjas to nedaro, kreipėsi teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija išvardytas aplinkybes pripažįsta svarbiomis priežastimis, sudariusiomis pareiškėjui objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, sprendžiant panašius klausimus būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties dalis, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina pareiškėjui terminą kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 393,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kurią sudaro 2 828,88 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 1 564,31 Lt nepriemoka už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bei perduoda aptariamos pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 2–4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo R. B. skundo dalį. Pareiškėjo R. B. prašymą patenkinti ir atnaujinti terminą paduoti skundą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjo R. B. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 1D-3939(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 393,19 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas