A-624-1595-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A624-1595/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01142-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant V. B., Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir I. B., dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė DK „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB DK „PZU Lietuva“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), kuriuo prašė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 7 563,45 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. liepos 22 d. tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir V. B. buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas automobilis „BMW 745“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis). 2012 m. balandžio 12 d. (duomenys neskelbtini), Kaune, apdraustasis Automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais ženklais bei neaptverta, dėl ko buvo apgadintas. 2012 m. balandžio 12 d. buvo priimtas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas 2012 m. balandžio 26 d., 2012 m. birželio 6 d. ir 2012 m. liepos 12 d. išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui, kurių bendra suma yra 7 563,45 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 ir 6.271 straipsniais, 6.266 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 155 nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių eismui bei atitiktų saugaus eismo nustatytus reikalavimus, tačiau atsakovas tinkamai nevykdė šios pareigos. Atsakovo neveikimą ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47–57).

Paaiškino, jog nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Nėra duomenų apie tai, kad būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę atsirado automobilio sugadinimai, byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Automobilis buvo apžiūrėtas tik 2012 m. balandžio 13 d., t. y. kitą dieną po įvykio, akivaizdu, jog tą laiką jis buvo eksploatuojamas, todėl teigti, jog automobiliui žala atsirado dėl įvažiavimo į duobę, nėra pagrindo.

Pareiškėjas patirtos žalos dydį grindžia 2012 m. birželio 14 d. ir 2012 m. liepos 10 d. draudimo išmokos mokėjimo pažymomis, tačiau jų bendra suma yra ne reikalaujama 7 563,45 Lt, o 4 645,90 Lt. Taip pat atsakovas prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad yra pateiktos dvi remonto sąmatos, kuriose nurodoma dviejų padangų įsigijimo išlaidos, ratlankių dažymo medžiagos ir remonto darbai, tačiau nėra aišku, kokiu pagrindu draudimo išmoka buvo skaičiuojama du kartus už tuos pačius darbus. Iš pareiškėjo skundo ir jo priedų neįmanoma suprasti, kuo remiantis buvo apskaičiuota ir išmokėta būtent 7 563,45 Lt dydžio draudimo išmoka, todėl neįrodžius draudimo išmokos pagrįstumo, nenustačius priežastinio ryšio, subrogacinis reikalavimas negali būti tenkinamas.

Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 38 punkte numatyta, jog draudiminės išmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudiminio įvykio faktą ir eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybes, dydį, taip pat į paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų išvadas. Tų pačių taisyklių 40 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio draudimo išmoką.

Šiuo atveju pareiškėjas pateikė transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktą, kuriame nurodoma, kad keičiamos dalys yra dvi padangos, o remontuojami du ratlankiai, taigi visiškai neaišku, kuo remiantis buvo atlyginta už dviejų naujų ratlankių įsigijimą praėjus beveik trims mėnesiams po įvykio. Pabrėžė, jog iš pareiškėjo pateikiamų nuotraukų nematyti, kad du automobilio ratlankiai buvo nepataisomai sugadinti, taip pat nuotraukos patvirtina, kad duobė buvo labai nedidelė, todėl abejotina, kaip dėl tokio dydžio duobės galima patirti tokio masto automobilio apgadinimus.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vertinant ginčo transporto priemonei padarytus apgadinimus buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas rėmėsi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 101, (toliau – ir Tvarka), 2, 3 ir 28 punktais. Iš viešai skelbiamos informacijos Turto vertinimo priežiūros tarnybos portale (www.atvi.lt) matyti, kad pareiškėjas „PZU Lietuva“ nėra įtrauktas į asmenų, turinčių teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, sąrašą, o draudimo bendrovės atstovas E. P., pasirašęs Transporto priemonės apžiūros – defektų aktą, nėra atestuotas pagal teisės aktų reikalavimus atlikti turto vertinimą.

Pareiškėjas neįrodė, kad atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) nuostatas draudimo veikla neatsiejamai yra susijusi su draudimo rizika. Atsakovo nuomone, visiškas žalos atlyginimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką. Eismo įvykis įvyko dėl vairuotojos neatidumo, saugaus greičio nesilaikymo, nors tokia pareiga yra nustatyta Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 133 ir 134 punktuose, todėl yra pagrindas skundą atmesti arba žalos dydį sumažinti.

Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija), kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu. Prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 477, 3 ir 5.3 punktų (5.3.1., 5.3.2 p.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21, 29, 94 straipsnių nuostatoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. prašė skundą tenkinti. Paaiškino, jog 2012 m. balandžio 12 d. apie 11.20 val. vairuodama V. B. priklausantį automobilį „BMW745“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į duobę. Važiavo leistinu saugiu greičiu, šiek tiek kairiau, duobės nesimatė, nes buvo intensyvus eismas, duobę užstojo priekyje važiavęs automobilis, kuris staigiu posūkiu išsisuko nuo duobės, o ji, pamačiusi duobę, automobilio nebesuspėjo sustabdyti, o išvažiuoti į kitą eismo juostą nebuvo galimybės, nes važiavo automobiliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos atsiliepime prašė teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra (b. l. 57–58).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 158–164) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės DK „PZU Lietuva“ skundą tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.251, 6.271, 6.1015 straipsniais ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nurodė, jog minėtos teisės aktų nuostatos numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką dėl draudiminio įvykio, subrogacijos pagrindu reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens, todėl atsakovo argumentai, jog draudimo įmonės prisiima riziką ir negali reikalauti visiško žalos atlyginimo, yra nepagrįsti.

Atsižvelgė į Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, 6.266 straipsnį, 6.270 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, Saugaus eismo įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punktą, Tvarkos 12 ir 42 punktus.

Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad I. B. 2012 m. balandžio 12 d. (duomenys neskelbtini), Kaune, vairuodama V. B. priklausantį automobilį BMW 745, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Nors atsakovas neigia priežastinio ryšio buvimą, tačiau jis įrodytas 2012 m. balandžio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, prie jo pateikta eismo įvykio schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje 0,5 m ilgio, 0,3 m pločio, 0,08 m gylio duobė, joje už 160 m pažymėtas minėtas automobilis. Automobilio vairuotoja I. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog duobė eismo įvykio vietos schemoje nubraižyta ne toje vietoje, t. y. vietoje pirmos eismo juostos turėtų būti antroje eismo juostoje. Pareigūno R. G. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog vairuotoja, važiuodama antrąja eismo juosta (duomenys neskelbtini), įvažiavo į duobę. Šias aplinkybes liudytoju apklaustas R. G. patvirtino teismo posėdžio metu. Liudytojais apklausti pareigūnai R. G. ir A. N. patvirtino, jog duobė toje vietoje tikrai buvo, šios aplinkybės sutampa su vairuotojos paaiškinimu, duotu įvykio dieną ir teismo posėdžio metu, todėl duobės pažymėjimo galimas netikslumas nesudaro pagrindo abejoti įvykio faktu. Automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, todėl atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio kaip esminės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvimo, byloje paneigti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Pagal UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos posėdyje 2010 m. balandžio 30 d. patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) Nr. 049 III skyriaus 16.1.3. punktą transporto priemonės sugadinimus, remonto darbų apimtis, kainą, likutines vertes nustato draudikas arba šalių susitarimu paskirtas ekspertas.

Pareiškėjui (draudikui) pagal Draudimo įstatymą (3 str. 2d., 90 str.) yra suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Tokios nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2013 m. spalio 19 d. nutartis Nr. A146-1265/2013), todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjas neturėjo teisės nustatyti autoįvykio metu sugadintam automobiliui žalą, konkrečiu atveju yra nepagrįsti.

Eismo įvykio schemoje nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadinti automobilio priekinis ir užpakalinis kairės pusės ratai. Transporto priemonė po įvykio praėjus 1 dienai buvo apžiūrėta draudimo įmonės atsakingo darbuotojo, tai patvirtina 2012 m. balandžio 13 d. Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas, kuriame nurodytos keičiamos detalės: priekinės ir galinės kairės pusės padangos, taip pat nurodyta, jog reikalinga atlikti priekinio ir galinio kairės pusės ratlankių remontą bei važiuoklės patikrą (b. l. 11). Minėtas aktas patvirtina, jog su jame nustatytais automobilio sugadinimais, draudiko nustatytu remonto darbų pobūdžiu (dėl padangų keitimo, ratlankių taisymo, važiuoklės patikros darbų) draudėjo atstovas sutiko, pretenzijų nereiškė. Techninės apžiūros-defektų akte nurodyta, jog galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu. Tuo atveju būtina surašyti papildomą aktą, po remonto pretenzijos nepriimamos. Minėtame akte nurodyta, jog remontas atliekamas pagal vidutinius regiono remonto darbo įkainius (su PZU Lietuva“ bendradarbiaujančios remonto įmonės), prieš pradedant remontą būtina pateikti kalkuliaciją. Draudikas pagal techninės apžiūros akte nurodytų sugadinimų pobūdį nustatė automobilio remonto kainą (remonto kaštus). 2012 m. balandžio 20 d. Remonto sąmata Nr. 84141 patvirtina, jog draudiko buvo nustatyta 3 299,78 Lt remonto kaina (b. l. 19). Minėto dydžio nuostolis buvo patvirtintas 2012 m. birželio 4 d. pareiškėjo vyriausiosios ekspertės draudimo išmokos pažyma Nr. 2012/086132, įvertinus padangų nusidėvėjimą ir jų įsigijimą patvirtinančius dokumentus (b. l. 27, 36). Byloje esantys DNB mokėjimo nurodymai patvirtina, jog 3 299,78 Lt draudėjui buvo išmokėta dalimis (b. l. 39). Nors atsakovas nurodė, jog buvo paskaičiuota tik orientacinė patirto nuostolio kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu, tačiau įrodymų, reikšdamas nesutikimą su pareiškėjo žalos paskaičiavimu, su žalą pagrindžiančiais dokumentais, teismui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsikirtimų neįrodė (ABTĮ 57 str.). Byloje nenustatyta, jog 3 299,78 Lt draudimo išmoka būtų paskaičiuota, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Tuo tarpu automobilio ratlankių keitimas buvo vykdomas nesilaikant 2012 m. balandžio 13 d. Transporto apžiūros-defektų akte nustatytos remonto darbų apimties. Dėl ratlankių keitimo naujais būtinumo nebuvo surašytas papildomas aktas, kaip buvo nurodyta minėtame akte (b. l. 11). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atliekant remontą būtų buvę nustatyti paslėpti defektai. Ratlankių sugadinimo pobūdis buvo matomas išoriškai juos apžiūrint, su juo sutiko draudėjo atstovas, pretenzijų nereiškė, neprieštaravo, kad jie būtų remontuojami, o ne keičiami naujais, todėl remontas turėjo būti atliekamas pagal 2012 m. balandžio 13 d. defektiniame akte nurodytus sugadinimus ir jų pašalinimo būdą. Draudėjas remontą atliko įmonėje „Krasta Auto Kaunas“, nesuderinęs su draudiku. Minėti remonto darbai nebuvo nustatyti draudiko kaip būtini automobilio būklės atkūrimui iki įvykio, tuo pažeidžiant Taisyklių 16.1.3. punkto nuostatas, todėl draudikas, išmokėdamas po įvykio praėjus 3 mėn. papildomai 4 263,67 Lt draudėjo turėtų remonto išlaidų, jas padengė nepagrįstai, savo rizika ir neturi teisės reikalauti jų kaip žalos atlyginimo iš atsakovo.

2012 m. balandžio 12 d. policijos nutarime nurodyta, jog automobilio vairuotojos I. B. veiksmuose KET pažeidimų nenustatyta, kadangi duobė buvo neaptverta ir kelio ženklais nepažymėta, automobilio vairuotoja to numatyti negalėjo. Atsakovo argumentai dėl vairuotojos neatsargumo grindžiami vien prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojos neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie autoįvykio kilimo, pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl konstatuoti, kad vairuotoja pažeidė KET reikalavimus, Saugaus eismo įstatymo nuostatas, nėra pagrindo.

Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 Kelių direkcija turi kontroliuoti lėšų naudojimą pagal paskirtį, tačiau kokiems objektams naudoti skirtas lėšas nustato pati savivaldybė, todėl pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakingas trečiasis suinteresuotas asmuo Automobilių kelių direkcija. Nustatęs visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas, pareiškėjo prašymą dėl 3 299,78 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino.

Nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovo prašymą sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3, (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams atmetė, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo reikalavimą, kylantį iš draudimo bei civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisinių santykių (ABTĮ 4 str. 2 d., 57 str.).

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 167–170), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą dalyje, kurioje tenkintas pareiškėjo skundas, ir jo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias, aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime plačiai pasisako apie tai, kad Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta. Ji turėtų būti vertinama atsižvelgiant į CK 6.270 bei 6.282 straipsnių nuostatas ir KET įtvirtintos vairuotojo pareigos elgtis kelyje atidžiai ir rūpestingai kontekste. Eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, kai matomumas buvo geras. Gatvė įvykio vietoje yra dviejų eismo juostų viena kryptimi, su skiriamąja žaliąja juosta, automobilių eismas nurodomu metu nėra ypatingai intensyvus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudiję policijos pareigūnai, patvirtino, kad vairavimo sąlygos įvykio metu buvo geros, duobė buvo matoma. Taip pat policijos pareigūnai pažymėjo, kad visos eismo įvykio aplinkybės buvo fiksuojamos pagal pačios vairuotojos paaiškinimą. Aplinkybės dėl atsiradusių apgadinimų mąsto duobei buvus pakankamai negiliai, taip pat tai, kad vairuotoja nuo eismo įvykio vietos sustojo tik už beveik 200 metrų, patvirtina ją (vairuotoją) nepasirinkus saugaus greičio. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė eismo įvykio aplinkybių, nevertino pačios vairuotojos veiksmų, jos kaltės buvimo ar nebuvimo dėl patirtos žalos, o vadovavosi vien tik Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu, eismo įvykio vietos schema, kuriuose remiantis vien tik vairuotojo žodiniais paaiškinimais, neatliekant jokio tyrimo. Vairuotoja, kaip numatyta Kelių eismo taisyklėse, pasirinkusi saugų greitį, o ne maksimalų leistiną, kad prireikus, galėtų sustoti, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja turėjo visas sąlygas išvengti tariamo įvykio, o to nepadarius konstatuotina, kad kelyje ji elgėsi neatsargiai. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų ar nukentėjusio asmens veiksmų.

2. Nuostolio ir draudimo išmokos dydis yra apskaičiuotas pagal remonto sąmatą, kurioje nurodoma, kad atlyginama ne tik už dviejų padangų vertę, bet ir remonto darbus. Toks nuostolio apskaičiavimas yra nepagrįstas.

Nesant duomenų, kad automobilis buvo suremontuotas, neaišku, ar remonto sąmatoje nurodomi darbai iš viso bus būtini. Sudaryta žalos sąmata, kuria pareiškėjas įrodinėja patirtos žalos dydį, yra tik orientacinio pobūdžio ir nepatvirtina realiai patirtų išlaidų. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nesant patvirtinančių įrodymų, jog transporto priemonė buvo remontuojama, nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų laikytini neįrodytais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012).

3. Nors pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011).

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė DK „PZU Lietuva“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 176–178), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Neginčytina ir byloje surinktais įrodymais yra nustatyta, kad eismo įvykio metu draudėjo automobiliui buvo sugadintos dvi padangos (šio fakto neginčija ir atsakovas). Yra pateiktas įrodymas, kad automobilis buvo realiai remontuojamas (PVM sąskaita faktūra KKK Nr. 022817), kuriame nurodyti ratų keitimo darbai. Be kita ko, net jei ir automobilis nebūtų buvęs remontuotas iš karto po eismo įvykio, o draudėjas būtų pasirinkęs gauti draudimo išmoką, padangų pakeitimo darbams reikalinga suma vis tiek turėtų būti kompensuota, kadangi priešingu atveju nebūtų užtikrintas visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas. Apelianto nurodoma Lietuvos vyriausiojo teismo praktika (2012 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012), yra visai kitokio pobūdžio, kadangi nurodomoje byloje pareiškėja deklaravo, kad turėjo papildomų remonto išlaidų, tačiau jokių jas patvirtinančių dokumentų realiai nepateikė. Šiuo atveju klausimas sprendžiamas dėl būtinųjų remonto išlaidų ir yra pateikti įrodymai, patvirtinantys tokių išlaidų realumą.

2. Byloje esantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimas, kuriuo nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną apgadintą automobilį vairavusio asmens atžvilgiu, patvirtina, kad vairuotoja Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Tai, kad vairuotojos veiksmuose nėra kaltės patvirtina ir tai, kad duobė nebuvo pažymėta įspėjamaisiais ženklais ir aptverta, o remiantis pareigūnų duotais parodymais, eismas įvykio gatvėje yra intensyvus visą dieną.

Atsakovas nurodo, kad vairuotojos kaltę patvirtina neva faktas, kad vairuotoja sustojo už 200 m nuo ginčo duobės. Tačiau, visiškai natūralu, jog važiuojant leistinu greičiu ir tik įvažiavus į duobę, vairuotojas sutrinka ir išsigąsta ir sustoja ne iš karto, o parieda kelis šimtus metrų net ir su pradurtomis padangomis. Be to, vairuotoja sustoti iš karto negalėjo ir dėl to, kad taip galimai būtų sukėlusi pavojų kitiems eismo dalyviams ir jų saugumui. Atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio asmens neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas, teigdamas, jog pagrindinė įvykio priežastis buvo vairuotojos padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai, atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, turėtų pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių priežastį ryšį tarp atsakovo neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, patikimumu bei jais nesiremti. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar kad egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 straipsniai).

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Apeliantas nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostatos neįtvirtina savivaldybės pareigos mokėti palūkanas dėl žalos nuo teisimo sprendimu priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo momento, todėl teismo sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas.

Apeliantas netinkamai aiškina priteistų palūkanų kilmę ir paskirtį. CK 6.210 įtvirtinta pareiga mokėti 5 ar 6 procentų dydžio metines palūkanas siejama su skolininko atsakomybe praleidus terminą prievolei įvykdyti. Tuo tarpu su CK 6.210 sistemiškai taikoma CK 6.37 straipsnio 2 dalis įtvirtina skolininko pareigą mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos palūkanos – vadinamosios procesinės palūkanos, kurių pagrindinė paskirtis paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti priteistas sumas. CK 6.210 straipsnio nuostatos sprendžiant procesinių palūkanų priteisimo klausimą taikomos tik parenkant jame nustatytą palūkanų dydį (5 arba 6 procentų dydžio metinės palūkanos). Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose 5 procentų dydžio metinės palūkanos priteisiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 173–175), kuriame prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko atlygintos turtinės žalos, atsiradusios automobiliui įvažiavus į miesto gatvės važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, priteisimo. Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Byloje nustatyta, kad I. B. 2012 m. balandžio 12 d. (duomenys neskelbtini), Kaune, vairuodama V. B. priklausantį automobilį „BMW 745“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, dėl to automobilis buvo apgadintas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. balandžio 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, prie nutarimo pateikta eismo įvykio schema, kurioje užfiksuota važiuojamoje kelio dalyje 0,5 m ilgio, 0,3 m pločio, 0,08 m gylio duobė, joje už 160 m pažymėtas minėtas automobilis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors eismo įvykio vietos schemoje duobės vieta galimai buvo pažymėta netiksliai (vietoje II-os eismo juostos ji pažymėta I-oje eismo juostoje), tačiau šis galimas netikslumas nesudaro pagrindo abejoti įvykio faktu. Minėtas automobilis draudėjo V. B. buvo apdraustas UAB DK „PZU Lietuva“. Remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ 2012 m. balandžio 26 d., 2012 m. birželio 6 d. ir 2012 m. liepos 12 d. išmokėjo draudimo išmokas draudėjui, kurių bendra suma buvo 7 563,45 Lt.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 3 299,78 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas pareiškėjo skundą dėl likusios 4 263,67 Lt sumos priteisimo atmetė, nusprendęs, kad draudikas, išmokėdamas po įvykio praėjus 3 mėn. papildomai 4 263,67 Lt draudėjo turėtų remonto išlaidų, jas padengė nepagrįstai, savo rizika ir neturi teisės reikalauti jų kaip žalos atlyginimo iš atsakovo. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, paduotame apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti dalyje, kurioje pareiškėjo skundas buvo tenkintas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad transporto priemonės „BMW 745“ apgadinimai atsirado šiam automobiliui įvažiavus į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, kuri buvo nepažymėta įspėjamaisiais kelio ženklais, (duomenys neskelbtini), Kaune, atsakovui iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat jam nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Civilinio kodekso 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią I. B. įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas minėtas automobilis.

Apeliaciniame skunde atsakovo nurodyti teiginiai, kad automobilio vairuotoja atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui, nėra įrodyti: Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. balandžio 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Šiame nutarime nurodyta, kad duobė buvo neaptverta ir kelio ženklais nepažymėta, todėl automobilio vairuotoja to numatyti negalėjo, jos veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Atsižvelgiant į byloje nustatytas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes – duobės dydį ir gylį, tai, kad duobė buvo kelio važiuojamojoje dalyje nepatverta ir nepažymėta, darytina išvada, kad automobilio vairuotoja negalėjo numatyti šio eismo įvykio bei iš anksto imtis veiksmų, kad jo išvengtų. Atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, esą automobilio vairuotoja buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, pagrįsti ne įrodymais, o prielaidomis, byloje nėra objektyvių duomenų apie vairuotojos neatidumą ar neatsargumą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų pagrindu padaryta išvada, kad ginčo transporto priemonės vairuotojos kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių automobilio apgadinimų) nėra.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos, patirtos automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį – 3 299,78 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Byloje yra UAB DK „PZU Lietuva“ transporto priemonių draudimo liudijimas, sudarytas 2011 m. liepos 22 d. (b. l. 9), kuriame nurodyta, kad transporto priemonės sugadinimų, esančių iki sutarties sudarymo, nėra. Bylos medžiaga patvirtina, jog eismo įvykio metu transporto priemonei buvo sugadinta kairės pusės priekinio ir galinio rato padanga ir ratlankis. 2012 m. balandžio 13 d. Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų akte nurodytos keičiamos detalės: priekinės ir galinės kairės pusės padangos, taip pat nurodyta, jog reikalinga atlikti priekinio ir galinio kairės pusės ratlankių remontą bei važiuoklės patikrą (b. l. 11). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei kairės pusės ratu įvažiavusiai į kelio duobę.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Byloje esanti draudiko UAB DK „PZU Lietuva“ 2012 m. balandžio 20 d. remonto sąmata Nr. 84141 patvirtina, jog draudiko buvo nustatyta 3 299,78 Lt remonto kaina (b. l. 19), kurios išmokėjimą draudėjui patvirtina mokėjimo nurodymai (b. l. 39, 41). Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 16.1.3. punktą transporto priemonės sugadinimus, remonto darbų apimtis, kainą, likutines vertes nustato draudikas arba šalių susitarimu paskirtas ekspertas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šie duomenys iš esmės gali patvirtinti, kad nurodytos ir pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos išlaidos automobilio remontui yra realiai pagrįstos ir įrodytos. Be to, byloje esančios PVM sąskaitos faktūros (b. l. 27–29, 34) patvirtina, jog išlaidos buvo realiai patirtos: detalės buvo įsigytos, o remonto darbai buvo atlikti. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės nei būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti išlaidos. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. UAB DK „PZU Lietuva“ patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, jis turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė