A-525-1557-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1557/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01432-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. su skundu (b. l. 1-3), kurį patikslino (b. l. 53-58), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-3800(11) dalyje, kuria atsisakyta A. M. išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, sumažintą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį;

2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 50 179,48 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos;

3) teismui manant, kad terminas skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti praleistas, atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Taip pat prašė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Paaiškino, kad pagal Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensija jam buvo mažinama neteisėtai. Per visą šį laikotarpį pareiškėjas turėjo gauti 71 150,72 Lt pensijos, iš viso valstybė pareiškėjui nesumokėjo 50 179,48 Lt.

Teismui 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi (b. l. 47-48) išaiškinus pareiškėjui teisę pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti (b. l. 53-58). Paaiškino, kad pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario 26 d. Joks teisės aktas nenumato pareigos asmeniui nuolat tikrinti savo banko sąskaitą, todėl negalima teisiškai pagrįstai teigti, kad apie sumažintos pensijos išmokėjimą turėjo sužinoti 2010 m. vasario mėnesį.

Gavęs pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjas, neturėdamas specialių žinių, negalėjo suprasti, kokiu pagrindu ir kokia dalimi valstybinė pensija jam buvo sumažinta, nebuvo informuotas, negalėjo žinoti ir įvertinti tokio individualaus administracinio sprendimo kaip pažeidžiančio jo teises, todėl negalėjo pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apie paskirtos valstybinės pensijos sumažinimo teisinius pagrindus ir konkrečias sumažintas sumas pareiškėjas jokia forma Ministerijos nebuvo informuotas iki ginčijamo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo gavimo.

Pareiškėjas, nebūdamas teisininkas, neturėjo žinių ir pagrindo manyti, kad jam paskirtos valstybinės pensijos sumažinimas yra neteisėtas, ir sumažintos pensijos jam išmokėjimą suvokė kaip teisėtą, galiojančius įstatymus atitinkantį veiksmą. Manė, kad taikytinas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytas 5 metų senaties terminas periodinėms išmokoms, todėl iš karto negynė savo pažeistų teisių teismine tvarka ir laukė tikėdamasis, jog bus priimtas įstatymas dėl antikonstituciniu būdu sumažintų pensijų kompensavimo.

Tik 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo pateiktas išaiškinimas, kad skundams dėl valstybinių pensijų mokėjimo paduoti taikytinas 3 metų terminas apskųsti valstybines pensijas apskaičiuojančios ir mokančios institucijos sprendimą. Sužinojęs apie pasikeitusią teismų praktiką, nedelsdamas kreipėsi į Ministeriją su reikalavimu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, o atsisakymą apskundė teismui. Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įtakos termino skundui paduoti praleidimui pagrįstai gali turėti ir pasikeitusi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-49/2010).

Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad terminas praleistas nežymiai, laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. balandžio 23 d. pareiškėjui buvo suteiktas nedarbingumas. Administracinių teismų praktika dėl apskundimo terminų valstybinių pensijų nepriemokų išmokėjimo bylose nebuvo aiški, skirtinga, keitėsi.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 31-33) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl reikalavimo priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio mėn. - 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį yra praleidęs įstatymų nustatytą skundo padavimo pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai terminą. Apie valstybinės pensijos mažinimą pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti 2010 m. sausio 1 d. (t. y. įsigaliojus Laikinajam įstatymui), ar vėliausiai 2010 m. vasario mėn. teisės aktų nustatyta tvarka jam išmokant valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į Ministeriją su reikalavimu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį kreipėsi tik 2013 m. balandžio 3 d., t. y. praleidęs įstatymų nustatytą 3 metų apskundimo terminą pareikšti atitinkamą reikalavimą, todėl valstybinė pensija už 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius nepriteistina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 79-85) pareiškėjo A. M. skundą tenkino. Panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-3800(11) dalį, kuriose atsisakyta A. M. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, pagal kurią paskirta pensija buvo ribojama ir negalėjo viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nuostatų. Priteisė A. M. iš Lietuvos valstybės, Ministerijos, 50 179,48 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, ir 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad Ministerijos 1999 m. rugsėjo 30 d. išvada Nr. 15580 pareiškėjui nuo 1999 m. rugsėjo 16 d. neterminuotai paskirta 2 537,64 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 20). Ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 pareiškėjui pensija perskaičiuota ir nuspręsta mokėti 2 779,32 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą nuo 2004 m. gegužės 1 d. (b. l. 21). 2010 m. birželio 10 d. pareiškėjas pirmą kartą dėl sumažintos pensijos kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu įpareigoti ministerijos atitinkamą padalinį mokėti visą paskirtą pensiją už tarnybą ir pavesti sumokėti negautą pensijos dalį (b. l. 22). Ministerija 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. 1D-5481(2) pareiškėjui paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, prašymo netenkino (b. l. 23). Šio rašto pareiškėjas nustatyta tvarka ir terminais teismui neskundė. 2013 m. balandžio 3 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Ministeriją ir prašė išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Laikinojo įstatymo taikymo už 2010-2012 metus (b. l. 25). Ministerija 2013 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 1D-3800-(11) paaiškino, kad sumažinta pensija buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nesumokėtos pensijos dalies (b. l. 26-27).

Teismas citavo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-531, 2010-11-12 įstatymo XI-1124 redakcija ir redakcija po 2012 m. birželio 30 d. 3 straipsnio pakeitimo); 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais išaiškinimais.

Atsižvelgdamas į tai, nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikti duomenys patvirtina, kad 2010 metų sausio mėnesio pensija pareiškėjui buvo pervesta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 51, 52). Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. gegužės 3 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo dienos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, teismas vertino, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės. Atsižvelgdamas į Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 4 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004;

Nr. A7-55-04), teismas laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. A. M. kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas nurodė, kad Tarnybos 2013 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. 11PP(P)-2550 patvirtina, kad pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensija apribota skirtingais mėnesiais nuo 2 112,24 Lt iki 223,46 Lt, o apribotą pensiją perskaičiavus dar ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. skirtingais mėnesiais buvo mokama nuo 657,70 Lt iki 667,04 Lt dydžio pensija.

Konstitucinio Teismo išvados reiškia, kad valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, prieštaraujančias Konstitucijai, yra neteisėtas, todėl nepriemoka turi būti grąžinta. Dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pritaikyto ribojimo (1,3, o ne 1,5 VDU dydžio), Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 50 179,48 Lt (71150,72 – 20971,24 = 50179,48 Lt ).

Ginčo dėl šios sumos šalys nekelia. Atsižvelgdamas į LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), teismas darė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos. Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos sprendimą, teismas rėmėsi minėta LVAT nutartimi ir nurodė, jog yra pagrindas panaikinti tą Ministerijos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-3800 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad patenkinus pareiškėjo skundą yra pagrindas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga 1 000 Lt. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundą parengė advokatas Valdas Bivainis, patikslintą skundą rengė advokatė Asta Bajorienė (b. l. 15, 59). Pateiktas 2013 m. balandžio 29 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 629328 patvirtina, kad už skundo surašymą pareiškėjas sumokėjo 400 Lt (b. l. 14), už patikslinto skundo parengimą – 1 000 Lt (b. l. 63-64). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo surašymą pareiškėjui galėtų būti priteistina ne daugiau nei 3 000 Lt (1 000 x 3 ). Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti dydžio, todėl priteista 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91-92), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą – sumažinti bylinėjimosi išlaidų dydį.

Apeliaciniame skunde remiasi Rekomendacijų 2 punktu, teigia, jog bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neproporcingai didelės, nebuvo būtinosios (patikslintą skundą rašė kitas atstovas), neatsižvelgta į tai, kad šiose bylose buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, byla nelaikytina sudėtinga, nereikalingos specialiosios žinios, sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą (1 400 Lt) proporcingai mažinti. Teigia, kad analogiškose pagal ginčo dalyką administracinėse bylose bylinėjimosi išlaidos vidutiniškai siekia iki 500 Lt.

Pareiškėjas A. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 97-100), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti pareiškėjui jo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – 500 Lt.

Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pareiškėjas advokatą pakeitė dėl pagrįstų priežasčių (skundą surašė advokatas, kurio darbo vieta Utenoje, pareiškėjas pirmame teismo posėdyje save atstovavo pats; kai byla po sustabdymo buvo atnaujinta ir pareiškėjui buvo pasiūlyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį Nr. A444-2232/2013, patikslinti skundo reikalavimus, pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, pareiškėjas supratęs, kad savęs tinkamai atstovauti negali, pageidavo teismo posėdyje būti atstovaujamas advokato, todėl sutartis su pirmuoju advokatu buvo nutraukta ir sudaryta su kita advokate, kuri parengė patikslintą skundą ir atstovavo pareiškėją teismo posėdyje), nesinaudojo iš karto dviejų advokatų paslaugomis. Už pirminio skundo parengimą pareiškėjas advokatui sumokėjo 400 Lt, o už patikslintą skundą, prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą advokatei – 1 000 Lt. Bendra advokatams už skundą ir patikslintą skundą sumokėta suma – 1 400 Lt daugiau nei du kartus mažesnė, nei pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo parengimą galima priteisti maksimali suma – 3 000 Lt. Pažymi, jog advokatė pareiškėją atstovavo ir teismo posėdyje, kuriame jis nedalyvavo dėl ligos.

2) Nesutinka, kad skundo parengimui nebuvo reikalingos specialios žinios, sprendžiami klausimai nėra nauji. Pažymi, kad byla buvo sustabdyta iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateiks aktualų teisės normų aiškinimą. Išaiškinimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo apskundimo terminų ir jų skaičiavimo pradžios buvo pateiktas tik 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. A444-2232/2013, tačiau iš šios nutarties vis dar buvo neaišku, kaip traktuotinos termino praleidimo priežastys, dėl to, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Tai, kad šios aplinkybės galėjo turėti įtakos pareiškėjams sąžiningai klystant dėl kreipimosi į teismą terminų, o tai yra pagrindas praleistiems skundo padavimo terminams atnaujinti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmą kartą išaiškino tik 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Tačiau patikslinto skundo rengimo metu teismų praktika nebuvo aiški, pareiškėjas šias aplinkybes ir teisės aiškinimą turėjo pagrįsti. Patikslintas skundas buvo išsamus, pakankamai didelės apimtis, jame aptarta teismų praktika ir aplinkybės dėl teisinio reguliavimo, teismų praktikos neaiškumo ginčo teisinių santykių srityje kaip pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą skundo padavimo terminą.

3) Ginčijant priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodoma, kad bylinėjimosi išlaidos tokiose bylose siekia iki 500 Lt, tačiau nėra pateikiama tai pagrindžiančios praktikos. Formuluodamas reikalavimą apeliantas pateikia tik abstraktų prašymą kažkiek sumažinti bylinėjimosi išlaidų dydį, taip galimai piktnaudžiaujama procesu.

4) Už šio atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pareiškėjas advokatei sumokėjo 500 Lt. Nors pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą gali būti priteista 1,5 MMA, atsižvelgiant į tai, jog apeliaciniu skundu skundžiamas tik bylinėjimosi išlaidų dydis, tai savo esme atitinka atskirąjį skundą, todėl pagrindžiant atsiliepimo į jį dydį, teisinga taikyti Rekomendacijų 8.15 punktą, priteisiant 0,5 MMA.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės buvo kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-3800 (11) „Dėl neišmokėtos dalies pensijos išmokėjimo“ dalį, kuriose atsisakyta A. M. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, pagal kurią paskirta pensija buvo ribojama ir negalėjo viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nuostatų; priteisė A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 50 179,48 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, ir 1 400 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis teikiamas tik dėl tos teismo sprendimo dalies, kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, jog kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliantai neginčija, o patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ją taip pat laiko teisėta ir pagrįsta, atitinkančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, vėlesnę praktiką), toliau vertinama ir pasisakoma tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo <...>. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą. Apeliantai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija, apeliacinės instancijos teismas, minėta, patikrinęs bylą, ją taip pat laiko teisėta ir pagrįsta, taigi, akivaizdu, jog sprendimas byloje priimtas pareiškėjo naudai, tad jis turi teisę į dėl bylinėjimosi patirtų išlaidų atlyginimą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2013 m. balandžio 25 d. atstovavimo sutarties pagrindu (pavedimo pobūdis – pareiškėjui paruošti procesinius dokumentus administracinėje byloje dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo) (b. l. 15) advokatas Valdas Bivainis parengė pareiškėjui skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (b. l. 1-3). Už tai pareiškėjui buvo pateikta 400 Lt sąskaita už teisines paslaugas (b. l. 12), kurią pareiškėjas apmokėjo (b. l. 14). Teismui 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi bylą sustabdžius (b. l. 42-43), o 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi atnaujinus jos nagrinėjimą ir išaiškinus pareiškėjui teisę atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą aiškinimą, patikslinti skundo reikalavimus, pateikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (b. l. 47-48), tarp pareiškėjo ir advokato Valdo Bivainio pasirašytas susitarimas nutraukti teisinių paslaugų ir atstovavimo sutartį nuo 2013 m. lapkričio 26 d. (b. l. 60). 2013 m. lapkričio 27 d. teisinių paslaugų sutarties pagrindu (sutarties dalykas – patikslinto skundo su prašymu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą parengimas ir pateikimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir kliento interesų atstovavimas šiame teisme) advokatė Asta Bajorienė parengė ir pareiškėjo vardu pasirašė papildomus rašytinius paaiškinimus ir prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kurie iš esmės yra skundo patikslinimas (b. l. 53-58), atstovavo pareiškėją 2014 m. sausio 14 d. teismo posėdyje, trukusiame 10 minučių (b. l. 74-76). Už patikslinto skundo parengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme pareiškėjui pateikta 1 000 Lt sąskaita už teisines paslaugas (b. l. 63), kurią pareiškėjas apmokėjo (b. l. 64).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Pareiškėjo atstovams teikiant teisines paslaugas šiame ginče jau galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuriuo nustatyta 1 000 Lt MMA, todėl apskaičiuojant pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, pagrindu imamas šis dydis.

Rekomendacijų 4 punktas numato, kad neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus priteistinas užmokestis už advokato parengtą skundą – 3 000 Lt (3 x 1 000). Pareiškėjas, minėta, už pirminį skundą advokatui Valdui Bivainiui sumokėjo 400 Lt, o už advokatės Astos Bajorienės parengtą patikslintą skundą (pažymėtina, jog jis parengtas atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo išaiškinimą, jog pareiškėjas turi teisę, atsižvelgiant į 2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą aiškinimą, patikslinti skundo reikalavimus, pateikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus) ir atstovavimą teisme – 1 000 Lt. Taigi, bendra pareiškėjo sumokėta ir prašoma priteisti suma už skundo teismui parengimą yra daugiau nei dvigubai mažesnė už maksimalią Rekomendacijose nurodytą sumą. Todėl nepaisant to, jog už atstovavimą teismo posėdyje šiuo atveju, remiantis Rekomendacijų 9 punktu, išlaidos nėra priteisiamos, teisėjų kolegijos vertinimu, minėta bylinėjimosi išlaidų suma (1 400 Lt), pirmosios instancijos teismo pareiškėjui pagrįstai priteista visa apimtimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo remiantis Rekomendacijų 2 punktu mažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, t. y. priteisti pareiškėjui ne visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nėra. Pastebėtina, jog tuo metu, kai buvo rengiamas pareiškėjo skundas ir patikslintas, teisinė situacija ir teismų praktika bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimo, nepriemokų priteisimo dar nebuvo iki galo aiškiai suformuota, tad negalima teigti, kad byloje nėra naujų teisinių klausimų. Pareiškėjo už nurodytas teisines paslaugas sumokėtos ir prašomos priteisti išlaidos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Apeliaciniame skunde pažymėta, jog analogiškose pagal ginčo dalyką administracinėse bylose bylinėjimosi išlaidos siekia tik iki 500 Lt, tačiau šis teiginys nepagrįstas teismų praktiką, todėl atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pagrindo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą nėra. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už šio procesinio dokumento parengimą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą pasirašytas advokatės Astos Bajorienės. Kartu pateikta išrašas iš 2014 m. vasario 24 d. teisinių paslaugų sutarties tarp pareiškėjo ir advokatės Astos Bajorienės (sutarties dalykas – atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimas ir pateikimas) (b. l. 104), 500 Lt sąskaita už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (b. l. 102), bei vietinio mokėjimo nurodymo kopija (b. l. 103), patvirtinanti, kad minėta sąskaita buvo pareiškėjo apmokėta.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, Rekomendacijų 8.11 punktu, pagal kurį maksimalus užmokestis už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą - 1 500 Lt (1,5 x 1 000), pareiškėjo prašymas dėl 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas