A-556-335-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-335/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00412-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. vasario 4 d. (spaudas ant voko) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 1D-453(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų 2 960,92 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) įpareigoti atsakovus toliau mokėti paskirtą 357,68 Lt dydžio pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėjo 2 960,92 Lt. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos – negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Atsakovų manymu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl Vidaus reikalų ministerijos atsakymo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo ateityje mokėti pareiškėjui paskirtą atitinkamo dydžio pensiją, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nebetaikomos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu (b. l. 34–38) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 887,88 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir 88 ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-453(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010 – 2012 metais. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 1992 m. liepos 1 d. nuspręsta skirti 357,68 Lt (suma, atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 1D-453(11) atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad pareiškėjui paskirta 357,68 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d.

įsigaliojusiu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato. Pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas, todėl atsisakė išmokėti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teismas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. kovo 1 d. nutartimi priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 pažymėjo, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Remiantis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 1 887,88 Lt, priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei LVAT išaiškinimus, padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 1D-453(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti 357,68 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 44–45) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant; atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovai nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nustatytas pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu (toliau – ir Įstatymas) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios, nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimus panaikinti iš dalies Vidaus reikalų ministerijos sprendimą ir priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Be to, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. Ž. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. vasario 4 d., t. y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovai apeliacinį skundą iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinės bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliaciniame skunde pateikto prašymo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, nusprendė, kad įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovų prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtinu ir šioje administracinėje byloje atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius