A-822-391-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-391/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00358-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Džigora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Džigora“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Džigora“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-239/12 (toliau – ir Nutarimas).

Skunde (b. l. 1–3) paaiškino, kad pagal Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 39 straipsnio 2 dalį nutarime dėl ekonominės sankcijos skyrimo privalo būti nurodyti pažeidėjo kaltės įrodymai. Barmenė L. M. paaiškino, kad dėl padaryto pažeidimo ji yra kalta, kadangi, priimdama alkoholinius gėrimus, netikrino kiekvienos sidro skardinės, ant kurios žymimas alkoholinio gėrimo galiojimas ir pagaminimo partija, šių duomenų nesulygino su atitikties deklaracija. Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime pažymėjo, kad nepakanka vien to, kad atitinkamas pažeidimas būtų padarytas įmonėje ir kad jį padarytų tos įmonės administracijos vadovas ar kitas darbuotojas, – jis turi būti padarytas įmonės vardu arba dėl jos interesų. Nagrinėjamu atveju, duomenų, kad pažeidimas buvo padarytas įmonės vardu arba dėl jos interesų nėra. Teigė, kad pažeidimą padarė barmenė L. M., kuri privalo atsakyti, nes aplaidžiai atliko savo pareigas. UAB „Džigora“ supažindino darbuotojus su AKĮ reikalavimais, Alkoholinių gėrimų mažmeninės prekybos įmonėse taisyklėmis. Kai baudžiamos įmonės, nesant jų kaltės, tai neatitinka teisingumo principo. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju pažeidimą galima pripažinti mažareikšmiu, kadangi pareiškėjas niekada nebuvo baustas už tokius pažeidimus, ženklinimo etiketėse nurodyta pagaminimo partija ir galiojimo data neatitiko tik 3 sidro skardinėse, įmonė dėl tokio mažo skardinių kiekio tikrai negavo nelegalaus pelno, ji nesiekė padaryti žalos ar nemokėti mokesčių, šis sidras yra legalus produktas, įsigytas iš subjekto, kuris turi licenciją verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Teigė, kad dėl mažareikšmiškumo yra galimybė panaikinti Nutarimą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime (b. l. 30–33) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nepateikė privalomų juridinę galią turinčių įsigijimo arba gabenimo dokumentų rastiems alkoholiniams gėrimams. Teigė, kad atmestini pareiškėjo argumentai, neva jo veiksmuose nebuvo nustatyta ir nagrinėjama kaltė. AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto dispozicijose įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis. Todėl užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005 m. kovo 23 d. sprendime Nr. A15-39/2005 pažymėjo, kad juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkami teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę. Juridinio asmens kaltė nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Net ta aplinkybė, kad įmonė pasitikėjo ūkinės-komercinės veiklos partneriu ir nepatikrino faktiškai gautų prekių atitikimo tiekimo dokumentams, nepanaikina jos kaltės ir neatleidžia nuo atsakomybės (LVAT 2006 m. liepos 11 d. nutartis Nr. A11-1135/2006). Nurodė, jog darbdavys (šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę ir veiklos laisvę bei AKĮ numatytas pareigas užtikrinti šio įstatymo reikalavimus. Juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nei fiziniam asmeniui. Nagrinėjamu atveju kyla pareiškėjo atsakomybė, nes jis yra atsakingas už kiekvieną produkciją, kurią jis gauna į jam priklausančią prekybos vietą ir kuri yra laikoma bei parduodama pareiškėjo prekybos vietoje (LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. A858-1561/2010).

Atsakovo manymu, atmestina pareiškėjo pozicija dėl pažeidimo mažareikšmiškumo, kadangi alkoholio produktai priskiriami specialiesiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimu pagal AKĮ ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas (AKĮ 4 str. 1 d.), todėl alkoholio verslas yra licencijuojama veikla, kuri turi būti vykdoma itin atsakingai. Todėl įstatymo leidėjas už minėtus pažeidimus, inter alia už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nenumatė galimybės taikyti mažareikšmiškumo kriterijaus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką į AKĮ pažeidimo priežastis, jei yra pagrindas, gali būti atsižvelgiama, skiriant tik ekonominę sankciją. Atsakovas, atsižvelgdamas į Nutarimu nustatytas lengvinančias aplinkybes, pareiškėjui skyrė minimalią 1 000 Lt ekonominę sankciją. Priimant Nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl jį naikinti nėra juridinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas 2012 m. gruodžio 28 d. posėdžio metu priėmė nutarimą Nr. ATK2-239/12 skirti UAB „Džigora“ 1 000 Lt baudą, konfiskuojant 3 skardines alkoholinių gėrimų, nurodytas 2012 m. gruodžio 6 d. materialinių vertybių saugojimo akte Nr. ATK2-302 ir 2012 m. gruodžio 6 d. patikrinimo protokole Nr. ATK2-302. Nutarime konstatuota, kad UAB „Džigora“ nepateikė privalomų juridinę galią turinčių įsigijimo arba gabenimo dokumentų rastiems alkoholiniams gėrimams, nurodytiems 2012 m. gruodžio 6 d. Materialinių vertybių atsakingo saugojimo akte Nr. ATK2-302 prie 2012 m. gruodžio 6 d. Patikrinimo protokolo Nr. ATK2-302, tokiu būdu pažeidė AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Patikrinimo metu pateikta 2012 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaita faktūra serija DBG 2132239262, 2012 m. lapkričio 22 d. atitikties deklaracija Nr. 75197720 negali būti pripažinta patikrinimo metu rastų alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančiu dokumentu, nes pagal minėtą sąskaitą faktūrą ir atitikties deklaraciją matyti, kad įsigytų alkoholinių gėrimų galiojimo data trumpesnė, nei patikrinimo metu rastų alkoholinių gėrimų galiojimo data, todėl neįrodo aptariamų alkoholinių gėrimų įsigijimo fakto. AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimai yra imperatyvūs, pakanka, kad tokie alkoholiniai gėrimai laikomi ir parduodami prekybos vietoje, neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, kad būtų nustatyti pažeidimai. Pareiškėjo atstovai pažeidimo neginčijo. Departamentas, skirdamas sankciją, atsižvelgė į tai, kad UAB „Džigora“ AKĮ pažeidimą padarė pirmą kartą, pažeidimo neginčijo, tai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir baudos dydį mažino nuo baudos vidurkio link minimumo (b. l. 50–51). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, kad patikrinimo pas jį metu buvo rasta alkoholinių gėrimų, kuriems patikrinimo metu nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai, tik mano, kad tame nėra jo kaltės – dėl pažeidimo kalta barmenė, neatidžiai patikrinusi prekes.

Dėl fizinių ir juridinių asmenų kaltės ir atsakomybės už alkoholio (taip pat ir tabako) kontrolės pažeidimus, kai fizinis ir juridinis asmuo atsako už tą pačią veiką, teismas, išanalizavęs praktiką analogiškose bylose, sprendė, kad tokiu atveju ekonominės sankcijos juridiniam asmeniui už AKĮ pažeidimus turi būti siejamos su fizinio asmens administracine atsakomybe (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010 konstatavo, kad atsakomybei už AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymą atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą.

Į AKĮ pažeidimo priežastis, jei yra pagrindas, gali būti atsižvelgiama, skiriant ekonominę sankciją (LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-159/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012 taip pat pabrėžė, jog AKĮ nuostatose ūkio subjektams nustatytas draudimas parduoti ar laikyti atitinkamų reikalavimų neatitinkančius alkoholinius gėrimus, taigi, pati pažeidimo sudėtis yra formali. Šiuo aspektu kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojo atsakomybei už atitinkamus AKĮ nuostatų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šių įstatymo normų dispozicijoje, faktą (žr., mutatis mutandis, 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Nors pareiškėjas nurodo, kad aptariamas butelis buvo rastas ne prekybai skirtoje kavinės dalyje, o virtuvėje, tarp asmeninių daiktų, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo traktuoti, jog aptariama kavinės dalis nelaikytina prekybos vieta AKĮ prasme. Todėl šiuo atveju teismas, įvertinęs išanalizuotą teismų praktiką sprendė, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas už pažeidimą nepagrįstai nubaustas už kito asmens veiksmus, t. y. be kaltės.

Teismas rėmėsi AKĮ 34 straipsnio 2 dalimi. Šiuo atveju pareiškėjui paskirta 1 000 Lt (minimali) bauda. Tokia bauda paskirta atsižvelgus į nustatytas lengvinančias aplinkybes (kad įmonė anksčiau nebausta, už nedidelį mastą (3 skardinės sidro), tad teismas į šias aplinkybes atsižvelgti dar kartą negali. Dėl prašymo bylą nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo, teismas pasisakė, jog AKĮ nenumato tokio bylos nutraukimo pagrindo. Teismas atsižvelgė į AKĮ 41 straipsnio (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) 3 dalies nuostatą ir sprendė, jog šiuo atveju paskirtoji bauda nėra nei akivaizdžiai per didelė, nei neproporcinga (neadekvati) padarytajam pažeidimui, todėl pagrindo sumažinti minimalią baudą nėra.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad Buhalterinės apskaitos įstatymas ir šį įstatymą papildantys poįstatyminiai aktai imperatyviai nustato, kad prekių įsigijimo dokumentai yra PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos faktūros bei kasos kvitai. Šiuo atveju PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjas pateikė ir mano, kad alkoholinių gėrimų įsigijimą įrodo būtent šis dokumentas. Mano, kad skirta 1 000 Lt ekonominė sankcija yra nepagrįsta, nes pritaikytas ne tas AKĮ straipsnis. Tai, kad Atitikties deklaracijoje nurodyta sidro galiojimo data nesutapo su faktiškai prekybos vietoje buvusiomis 3 sidro skardinėmis, pareiškėjas neneigė, tačiau mano, kad tokie neatitikimai negali būti vertinami kaip alkoholinių gėrimų realizavimas ir laikymas, neturint jų įsigijimo dokumentų, turinčių juridinę galią, nes Atitikties deklaracijos nėra šių produktų įsigijimo dokumentai.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo motyvo, jog pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis. Mano, kad pritaikius mažareikšmiškumą yra galimybė panaikinti atsakovo priimtą ginčijamą Nutarimą arba sumažinti skirtos ekonominės sankcijos dydį.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 80–82) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Mano, kad apeliacinio skundo išvados prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, teisės aktų aiškinimui ir taikymui, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįstos.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas Nutarimą ginčijo ta apimtimi, kuria Nutarimas buvo priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu. Byloje ginčo, kad pareiškėjas nepateikė privalomų juridinę galią turinčių įsigijimo arba gabenimo dokumentų rastiems alkoholiniams gėrimams nebuvo. Todėl mano, kad apeliaciniu skundu yra keičiama gynybinė pozicija, tai vertina kaip pareiškėjo siekį bet kokiomis priemonėmis ir būdais išvengti gresiančios atsakomybės.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai išnagrinėjo visą bylos medžiagą ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nei materialinių, nei procesinių teisės normų nepažeidė, vadovavosi tinkamu AKĮ teisės normų taikymu ir aiškinimu, kuri neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai. Atsakovas pažymi, kad išsamią poziciją yra išdėstęs atsiliepime į skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui bei ginčijamame Nutarime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo konstatuotas AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimas ir pareiškėjui UAB „Džigora“ skirta 1 000 Lt bauda, konfiskuojant 3 skardines alkoholinių gėrimų, nurodytas 2012 m. gruodžio 6 d. materialinių vertybių saugojimo akte Nr. ATK2-302 prie 2012 m. gruodžio 6 d. patikrinimo protokolo Nr. ATK2-302. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą, kuriuo prašė panaikinti Nutarimą, atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neginčijo paties AKĮ pažeidimo padarymo fakto, bet prašė panaikinti Nutarimą iš esmės remdamasis tuo, kad dėl nustatyto AKĮ pažeidimo buvo kaltas ne pareiškėjas, o barmenė.

Kolegija pažymi, kad kaip yra nurodžiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr. LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010).

Atsižvelgiant į suformuluotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, jog nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas už pažeidimą buvo nepagrįstai nubaustas už kito asmens veiksmus, t. y. be kaltės, spręsdamas, kad tokiu atveju ekonominės sankcijos juridiniam asmeniui už AKĮ pažeidimus turi būti siejamos su fizinio asmens administracine atsakomybe. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Nutarime buvo pritaikytas ne tas AKĮ straipsnis, kadangi šiuo atveju alkoholinių gėrimų įsigijimą įrodo pateikta PVM sąskaita faktūra. Pareiškėjas neneigia, kad Atitikties deklaracijoje nurodyta sidro galiojimo data nesutapo su faktiškai prekybos vietoje buvusiomis 3 sidro skardinėmis, bet mano, kad tokie neatitikimai negali būti vertinami kaip alkoholinių gėrimų realizavimas ir laikymas, neturint jų įsigijimo dokumentų, turinčių juridinę galią, nes Atitikties deklaracijos nėra šių produktų įsigijimo dokumentai. Byloje nustatyta, kad patikrinimo metu buvo pateikta 2012 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaita faktūra (serija DBG 2132239262) ir 2012 m. lapkričio 22 d. atitikties deklaracija Nr. 75197720. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šiuo atveju PVM sąskaita faktūra negali būti vertinama atskirai nuo atitikties deklaracijos. PVM sąskaitoje faktūroje (serija DBG 2132239262) nurodomas ir Atitikties deklaracijos numeris: 75197720, taigi, abu šie dokumentai yra siejami tarpusavyje ir juose nurodyti tie patys alkoholiniai gėrimai, tam tikrus duomenis (tarp jų ir galiojimo datą) detalizuojant Atitikties deklaracijoje. Kadangi Atitikties deklaracijoje Nr. 75197720 nurodytos alkoholinių gėrimų galiojimo datos (2013 m. gegužės 5 d.) neatitiko atitinkamų alkoholinių gėrimų, rastų patikrinimo metu, galiojimo datų (2013 m. birželio 11 d.), todėl ši atitikties deklaracija negali būti laikoma patikrinimo metu rastų gėrimų įsigijimą patvirtinančiu dokumentu. Atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra (serija DBG 2132239262) ir Atitikties deklaracija (Nr. 75197720) yra susietos su tais pačiais alkoholiniais gėrimais, pareiškėjo pateikta PVM sąskaita faktūra taip pat negali būti tinkamu Nutarime nurodytų patikrinimo metu rastų alkoholinių gėrimų (3 skardinių sidro „Sun Cider pear“ (kriaušių) 4,5 alk. tūrio 0,5 l talpos, galiojimo data 2013 m. birželio 11 d.) įsigijimą patvirtinančiu dokumentu. Todėl konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentas, kad Nutarime konstatuoti AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimai nebuvo padaryti vien todėl, kad pareiškėjas buvo pateikęs PVM sąskaitą faktūrą, yra nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl skundo motyvo, jog pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis. Tačiau teisėjų kolegija tokį pareiškėjo teiginį vertina kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų motyvų, dėl kurių jis laikė pažeidimą mažareikšmiu. Pažymėtina, jog į aplinkybes, nurodytas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde (tai, kad įmonė anksčiau nebausta, bei nedidelį mastą (3 skardinės sidro)) jau buvo atsižvelgęs Departamentas, Nutarime tai pripažindamas įmonės atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į kurią atsižvelgiama skiriant baudą. Pareiškėjui ginčijamu Nutarimu buvo skirta minimali AKĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatyta piniginė sankcija. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog į šias aplinkybes dar kartą atsižvelgti ir dar labiau mažinti baudą nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsižvelgiant į AKĮ 41 straipsnio 3 dalies nuostatą, šiuo atveju paskirtoji bauda nėra nei akivaizdžiai per didelė, nei neproporcinga (neadekvati) padarytajam pažeidimui, todėl pagrindo sumažinti minimalią baudą ar naikinti Nutarimą nėra.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Džigora“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė