A-858-715-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-715/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00103-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nibrė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Nibrė“ (toliau – ir UAB „Nibrė”, pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. ATK2-214/12 (toliau – ir Nutarimas) taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.

Skunde nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, nes alkoholiniai gėrimai buvo parduoti laikantis šiame straipsnyje nustatytų išimties taikymo sąlygų, t. y. atidarytoje pakuotėje ir vartojimui vietoje. Šios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, jas taikant turi būti užtikrintas principas in dubio pro reo. Iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančių asmenų negali būti reikalaujama neįmanomų dalykų. Įsigytų alkoholinių gėrimų išsinešimo faktas negali būti pagrindas kilti pareiškėjo atsakomybei, nes jis nėra atsakingas už pirkėjų elgesį ir veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento.

Bet kokie veiksmai neleidžiant pirkėjams išsinešti įsigytų gėrimų ribotų jų asmens laisvę bei nuosavybės neliečiamybę. Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai nuo 22.00 val. iki 8.00 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje ir jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, turi būti pripažinta, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto draudimo išimties sąlygos yra realizuotos tinkamai (administracinės bylos Nr. I-3208-643/2012, I-3154-764/2012).

Panašios pozicijos laikomasi ir nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas (Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-2157-738/2012, Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-272-133/2012, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-227-135/2012 ir kt.). Tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Nibrė” laikėsi AKĮ nuostatų – gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, įmonė ėmėsi papildomų veiksmų, kad būtų užtikrintas gėrimų vartojimas vietoje.

Bare gerai matomose vietose yra iškabinti pranešimai, kad nurodytu paros metu gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, apie tai, kad įsigyti gėrimai turi būti vartojami vietoje, pirkėjai buvo įspėjami asmeniškai. Pažymėjo, kad bare pastatyti 4 staliukai, 8 kėdės, įrengtas ilgas prekystalis baro klientams, be kita ko, sudaryta galimybė įsigyti šildomo maisto ir pilstomo alaus. UAB „Nibrė” darbuotojai 2012 m. sausio 1 d. įsakymu įpareigoti nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22.00 val. iki 8.00 val. gėrimus parduoti vartoti tik vietoje.

Vadinasi, pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo valios priklausančių veiksmų, kad būtų įgyvendintas AKĮ nustatytas draudimas.

Pažymėjo, kad skundžiamas Departamento nutarimas naikintinas dar ir dėl to, kad nėra tinkamai nustatyta ir įrodyta juridinio asmens atsakomybė, t. y. nėra nustatyta pareiškėjo vardu veikusio asmens kaltė ir ar šis asmuo veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus bei jų nepažeidė. Visi darbuotojai buvo įpareigoti laikytis AKĮ reikalavimų, todėl net ir nustačius barmeno kaltę, pareiškėjas negali būti traukiamas atsakomybėn, nes barmenas veikė ultra vires, t. y. viršydamas jam suteiktus įgaliojimus.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamame nutarime nėra nustatyta ir įrodyta UAB „Nibrė” kaltė dėl inkriminuoto pažeidimo padarymo. Kaltės nebuvimas yra savarankiškas pagrindas panaikinti Departamento nutarimą, nes kaltė yra būtina administracinės atsakomybės sąlyga. Anksčiau nurodytos aplinkybės, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad jo veiksmuose kaltės dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo nėra.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas nutarimas neatitinka imperatyvių AKĮ 39 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys pažeidimo faktą ir pareiškėjos kaltę dėl padaryto pažeidimo. Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nenurodyti išvadas pagrindžiantys įrodymai, nevertintas jų tarpusavio ryšys, nevertinta pažeidimo subjektyvioji pusė, nevertinta, ar UAB „Nibrė” darbuotojas veikė intra vires, nemotyvuojamas pareiškėjui paskirtos ekonominės sankcijos dydis. Atsakovas nevertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. kad jis bendradarbiavo su Departamentu atliekant tyrimą ir jam nekliudė. Departamentas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas yra baustas už AKĮ pažeidimus, nes jo atžvilgiu nėra įsiteisėjęs nė vienas nutarimas dėl ekonominių sankcijų taikymo.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde pateikiamas subjektyvus bylos aplinkybių, nustatytų faktų vertinimas ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas. Departamentas neginčytinai nustatė, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamyklinėje pakuotėje. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl kaltei dėl jo padarymo nustatyti pakanka fakto, kad buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) neskirti vartoti vietoje. Pareiškėja akivaizdžiai nesiėmė visų veiksmų, kad būtų vykdoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta imperatyvi pareiga. Pažeidimo sudėties nepanaikina tai, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytoje pakuotėje. Bylos duomenys tvirtina, kad pirkėjams buvo sudarytos visos galimybės alkoholinius gėrimus išsinešti iš baro patalpų. Įstatymų leidėjas ar kontroliuojanti institucija nėra įpareigota nurodyti, kokių priemonių turi būti imtasi siekiant įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, tai yra ūkio subjekto diskrecijos teisė. Pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis neužtikrino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų laikymosi. Tai, kad prekybos vietose buvo pakabinti pranešimai apie AKĮ pakeitimus, savaime nepanaikina pareiškėjos atsakomybės, nes įstatymo reikalavimų laikymasis turėjo būti užtikrintas veiksmingomis priemonėmis.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos argumentai, jog jis kaip juridinis asmuo negalėjo būti traukiamas atsakomybėn, nes nenustatyta jo kaltė, yra nepagrįsti. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl tam, kad įmonei kiltų atsakomybė, užtenka nustatyti tik pažeidimo faktą. Pagal teismų praktiką, teisės aktus pažeidžiantys juridinio asmens darbuotojo veiksmai užtraukia atsakomybę juridiniam asmeniui. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė, nustatant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Vienodą teismų praktiką administracinėse bylose formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris administracinėse bylose Nr. A444-326/2013 ir A444-370/2013 pripažino, kad aplinkybė, jog po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai ir pirkėjas juos išsinešė patvirtina, kad buvo padarytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas (2011 m. gruodžio 23 d. Įstatymo XI-1911 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.). Administracinio teisės pažeidimo bylose priimti sprendimai nagrinėjamu atveju netaikytini, nes jie priimti fizinio asmens atžvilgiu. Priimtas nutarimas atitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalies ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Ekonominė sankcija paskirta laikantis AKĮ nuostatų, tinkamai ją individualizavus, atsižvelgus į pareiškėjos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nibrė“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamento 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. ATK2-214/12 taikyti UAB „Nibrė“ ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Byloje ginčo dėl patikrinimo metu užfiksuotų faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), 2012 m. lapkričio 15 d. apie 22.15 val. pil. R. R. buvo parduoti du buteliai alaus „Kalnapilio Lite“ ir šis asmuo iš baro juos išsinešė, nėra. Šias aplinkybes patvirtina pats pareiškėjas, Departamento Kontrolės skyriaus pareigūnų surašytas 2012 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktas (b. l. 43–45), patikrinimo metu padarytos fotonuotraukos (b. l. 49), kasos kvitas (b. l. 46), R. R. paaiškinimas (b. l. 47–48), R. K. paaiškinimas (b. l. 57).

Nors pareiškėjas teigė, kad baro patalpose gerai matomose vietose buvo įrengti informaciniai pranešimai apie AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, kad jokių šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tokios aplinkybės nėra fiksuotos nei 2012 m. lapkričio 15 d. patikrinimo protokole, nei jo metu padarytose fotonuotraukose.

Atkreipė dėmesį į tai, kad darbuotojų supažindinimas su AKĮ nuostatomis nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už netinkamą AKĮ reikalavimų įgyvendinimą. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (žr. 2005 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kaltė dėl jam inkriminuoto AKĮ pažeidimo yra nustatyta tinkamai, ginčijamas nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Ginčijamu nutarimu pareiškėjui už AKĮ pažeidimus paskirta 1250 Lt bauda, t. y. paskirtas AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios ir maksimalios baudos vidurkis. Teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta nei pareiškėjos atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Tai, kad UAB „Nibrė” teikė paaiškinimus dėl nustatyto pažeidimo, negali būti vertinama kaip pagalba atliekant tyrimą, t. y. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pateiktuose paaiškinimuose iš esmės atskleidžiama tik pareiškėjo gynybinė pozicija dėl jai inkriminuoto pažeidimo, tačiau nėra pateikiama jokių sklandžiai tyrimo eigai ir atliekamiems veiksmams įtakos darančių duomenų. Teismas taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog įmonė jau yra bausta už AKĮ nuostatų pažeidimus, nebuvo vertinama kaip jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taikoma sankcija nebuvo skirta vadovaujantis AKĮ 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, įmonės baudžiamos nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui, individualizuota tinkamai.

III. Pareiškėjas UAB „Nibrė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – UAB „Nibrė“ skundą tenkinti, t. y. panaikinti 2012 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nutarimą Nr. ATK2-214/12.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodyta, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje (be kamštelių) ir vartoti vietoje. Barmenė asmeniškai informavo pirkėją, jog bare įsigytus alkoholinius gėrimus galima vartoti tik vietoje, griežtai draudžiama juos išsinešti. Bare kabėjo informaciniai pranešimai, kuriuos pirkėjas turėjo matyti. Parduoto gėrimo kiekis bei pardavimo forma suponavo išvadą, kad alkoholiniai gėrimai bus vartojami vietoje.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. spalio 1 d. sprendimą nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (žr. 2013 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-134/2013, 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013), o tai sudaro savarankišką pagrindą naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Skundžiamame sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas visas aplinkybes nepagrįstai aiškino tik UAB „Nibrė” nenaudai. Tokiu būdu buvo pažeisti in dubio pro reo principas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo UAB „,Nibrė“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą.

Atsakovas pažymi, kad išsamią poziciją yra išdėstęs ginčijamame nutarime Nr. ATK2-214/12 ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teisės aktais ir faktinėmis bylos aplinkybėmis vadovavęsis pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Pažymi, kad dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4–1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. ATK2-214/12, kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjui UAB „Nibrė“ ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, jog pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), baro darbuotoja R. K. 2012 m. lapkričio 15 d., apie 22.15 val., pardavė R. R. alkoholinius gėrimus – 2 butelius 0,5 l talpos alaus „Kalnapilis Lite“, 5 proc. alk. tūrio, už 6 litus, atidarytoje pakuotėje (be kamštelių), kuriuos pirkėjas R. R. iš baro, priklausančio pareiškėjui, išsinešė.

Departamento vertinimu, toks pareiškėjo elgesys sudarė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, už kurį atsakomybė yra nustatyta šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjui paskyrė ekonominę sankciją – 1250 Lt baudą.

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalis (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) numato, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinį gėrimą vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančiame bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu.

Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas neatsižvelgė į tai, kad gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, įmonė ėmėsi papildomų veiksmų, kad būtų užtikrintas gėrimų vartojimas vietoje. Bare gerai matomose vietose yra iškabinti pranešimai, kad nurodytu paros metu gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, apie tai, kad įsigyti gėrimai turi būti vartojami vietoje, pirkėjai buvo įspėjami asmeniškai. Pažymėjo, kad bare pastatyti 4 staliukai, 8 kėdės, įrengtas ilgas prekystalis baro klientams. Pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo valios priklausančių veiksmų, kad būtų įgyvendintas AKĮ nustatytas draudimas. Be to, nėra nustatyta ir įrodyta UAB „Nibrė” kaltė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, aiškindama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatą (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d. pakeista AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija), pažymėjo, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, jog pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.

Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto taip pat matyti, jog Įstatymu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamasis raštas). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atskleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.

Išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo ir tai, jog minėtame Įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad Įstatymui įgyvendinti reikalingi lydimieji teisės aktai, t. y. Įstatymo tinkamam įgyvendinimui reikalinga pakeisti Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 bei parengti Viešojo maitinimo įmonėms taikomą higienos normą, aprašą ar taisykles.

Pažymėta, kad šie teisės aktai nėra priimti, o kai nėra atitinkamo reguliavimo, galiojančios teisės normos neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Tokia pozicija išvestina iš teisinio aiškumo reikalavimo, suponuojančio, jog teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Be to, toks vertinimas atitinka bendrąjį teisės principą in dubio pro reo, reiškiantį, jog visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami teisės pažeidimu kaltinamojo asmens naudai (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858–1488/2011).

Apibendrindama tai, kas paminėta pirmiau, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti gėrimai vartoti tik vietoje ir pareiškėjas gali remtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.

Vertinant šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančiame bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė, ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o visas abejones vertino ne pareiškėjo, o atsakovo naudai.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimą (administracinės teisės pažeidimo byla Nr. A2.8-7192-246/2012) ir kitas faktines aplinkybes, kritiškai įvertino pareiškėjo darbuotojos R. K. paaiškinimus, kad ji žodžiu įspėjo pirkėją apie tai, kad alkoholiniai gėrimai turi būti geriami tik vietoje, taip pat esą nurodė, kad pirkėjas, jei nori, gali pasiimti alaus bokalą. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo darbuotoja minėtus veiksmus atliko. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, paneigiančių tokį pirmosios instancijos pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą, o paprasčiausiai teigia, kad pareiškėjo darbuotoja tokius veiksmus atliko.

Įvertinusi bylos faktines aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka. Kaip minėta, įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimu (administracinės teisės pažeidimo byla Nr. A2.8-7192-246/2012) R. K. buvo nubausta už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiame nutarime pateiktuose R. K. parodymuose nėra užsimenama apie tai, kad ji pasiūlė pirkėjui bokalą alui, tuo tarpu šioje byloje atsakovui vėliau (po patikrinimo) pateiktuose paaiškinimuose apie tai kalbama (b.l. 27).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į kitus R. K. pateiktų paaiškinimų nenuoseklumus. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas įrodė, jog buvo imtasi visų veiksmų, t. y. kad pareiškėjo darbuotoja įspėjo pirkėją, jog alus gali būti geriamas tik vietoje, taip pat pasiūlė alaus bokalą.

Dėl minėtos priežasties nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo minėtose administracinėse bylose (Nr. A525 - 134/2013 ir Nr. A858 - 351/2013), kaip nurodo ir pareiškėjas, buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog ekonominėmis sankcijomis nubaustų ūkio subjektų darbuotojai žodžiu įspėjo pirkėjus apie pareigą vartoti alkoholinius gėrimus vietoje, taip pat padavė vienkartinius indus gėrimams vartoti vietoje. Kaip minėta, šioje byloje tokią išvadą daryti pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo atlikti visi nuo pareiškėjo valios priklausantys veiksmai, šalinantys pareiškėjo atsakomybę.

Atsižvelgiant į minėtus argumentus nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu pažeidė in dubio pro reo principą. Net jei ir būtų pripažinta, kad kitos pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės (pvz., dėl informacinio pranešimo pakabinimo) turėtų būti vertinamos pareiškėjo naudai, konstatavus, kad pareiškėjas neatliko visų veiksmų, kurių iš jo buvo protinga tikėtis, abejonių dėl kitų faktinių aplinkybių vertinimas pareiškėjo naudai galutinės išvados vis tiek nepakeistų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su skirtos baudos individualizavimu, todėl teisėjų kolegija dėl šio aspekto atskirai nepasisako.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Nibrė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis