2K-122-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-122-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00552-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutarties.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams devyniems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams, pagal 159 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalį, šiuo nuosprendžiu D. G. paskirta bausmė subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams keturiems mėnesiams.

Skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartimi nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmestas.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu taip pat nuteisti E. Z., V. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. G. nuteistas už tai, kad:

2013 m. balandžio–gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, apie 22.30 val., Radviliškio r., Vadaktų k., Vytauto g. 2, veikdamas bendrininkų grupe su E. Z., V. V., iš bažnyčios varpinės pasikėsino pagrobti Šiaulių vyskupijos Vadaktų Šv. Agotos parapijai priklausantį didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį turtą – bronzinį varpą, pagamintą 1912 m., su tvirtinimo detalėmis ir metaliniu strypu, ant kurio varpas pakabintas, kurių vertė 28 200 Lt (8167,28 Eur), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes varpui nukabinti reikėjo raktų, kurių nebuvo atsivežę;

2013 m. gegužės mėnesį, naktį iš 22 į 23 dieną, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą valandą, Radviliškio r., Vadaktų k., Vytauto g. 2, veikdamas bendrininkų grupe su E. Z., V. V., iš bažnyčios varpinės pagrobė Šiaulių vyskupijos Vadaktų Šv. Agotos parapijai priklausantį didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį turtą – bronzinį varpą, pagamintą 1912 m., su tvirtinimo detalėmis ir metaliniu strypu, ant kurio varpas pakabintas, kurių vertė 28 200 Lt (8176,28 Eur), taip Šiaulių vyskupijos Vadaktų Šv. Agotos parapijai padarydami 30 500 Lt (8833,41 Eur) turtinę žalą;

į šių nusikalstamų veikų padarymą įtraukė vaiką E. Z., gimusį (duomenys neskelbtini), tačiau ši nuosprendžio dalis kasaciniu skundu neginčijama.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kasatoriaus veikas kvalifikuodami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį. Kasatorius nurodo, kad pagal šiuos straipsnius jis buvo nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti ir pagrobė didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turintį turtą, t. y. bronzinį varpą, pagamintą 1912 m. Išvada dėl varpo istorinės ir kultūrinės reikšmės grindžiama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rašto, taip pat Kultūros ministerijos paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos posėdžio protokolo duomenimis. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl pagrobtų vertybių didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės BK 178 straipsnio 3 dalies prasme turi būti atsižvelgiama ir į teisinį reguliavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, be kitų požymių, kultūrinės vertybės yra tik tie kūrinai ir daiktai, kurie yra įtraukti į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą (kilnojamųjų kultūros vertybių registrą), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pagrobtas varpas būtų į ją įtrauktas. Dėl to, kasatoriaus nuomone, jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, motyvuojant tokį veikos kvalifikavimą nusikalstamos veikos dalyko ypatumais.

Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnį 5 dalį. Pagal teismų praktiką, taikant BK 178 straipsnio 3 dalį esant veiką kvalifikuojančiam požymiui, kad pagobtas turtas turi didelę istorinę, kultūrinę reikšmę, svarbu įvertinti ne tik objektyvius, bet ir subjektyvius veikos požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo tyčios turinio netyrė, nes jo ir kitų nuteistųjų neapklausė apie tai, ar jie suvokė ar bent numatė, kad kėsinasi pagrobti ir pagrobia didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turtą. Rengiantis bylą nagrinėti apeliacine tvarka per savo gynėją jis prašė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad galėtų atskleisti savo poziciją apie faktinių bylos aplinkybių suvokimą, tačiau į teismo posėdį jis nebuvo pristatytas, todėl neteko galimybės atskleisti savo požiūrį. Dėl to buvo suvaržytos jam įstatymo garantuotos teisės, sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį byloje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai aiškina BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką kvalifikuojantį požymį, t. y didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių pagrobimą, teigdamas, kad kultūrine vertybe gali būti pripažinti tik tie dalykai, kurie įtraukti į Kilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Prokurorė pažymi, kad paprastai didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės yra įtraukiamos į kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, tačiau ta aplinkybė, kad konkretus daiktas – šiuo atveju varpas, nebuvo įtrauktas į apskaitą, nėra lemiama sprendžiant klausimą apie jo išliekamąją vertę.

Šioje byloje kompetentingų specialistų išvada yra pakankamas pagrindas konstatuoti faktą dėl pagrobto varpo istorinės, kultūrinės reikšmės ir pašalina bet kokias abejones dėl šio daikto vertingumo kultūriniu, istoriniu bei meniniu požiūriu. Prokurorės nuomone, nepagrįsti kasatoriaus argumentai esą jis nesuvokė, kad jo grobiamas turtas turėjo didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę. Byloje surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad D. G. norėjo pagrobti Šiaulių vyskupijos Vadaktų Šv. Agotos parapijai priklausantį varpą ir kryptingai siekė šio tikslo. 2013 m. balandžio–gegužės mėnesį jis ir bendrininkai apžiūrėjo varpą, tačiau nesugebėjo jo nukabinti. 2013 m. gegužę, naktį iš 22 į 23 dieną, pasirengę papildomai, nusikalstamą sumanymą jis ir bendrininkai įgyvendino.

Byloje nėra nustatyta, kad D. G. buvo išsamiai susipažinęs su duomenimis apie grobiamo varpo istorinę ir kultūrinę vertę, tačiau veikos kvalifikavimui nėra būtina, kad kaltininkas disponuotų tikslia ir detalia informacija apie grobiamą daiktą, šiuo atveju apie varpo istorinę ir kultūrinę vertę. Akivaizdu, kad D. G. varpas domino tik kaip metalo laužas, tačiau, būdamas psichiškai sveikas, gyvenimišką patirtį turintis asmuo, jis negalėjo nesuprasti ir neabejotinai suvokė, kad grobiamas geros būklės, gražios išvaizdos ir eksploatuojamas varpas nėra tapatus metalo laužui ir negali būti jam prilyginamas.

Prokurorė nurodo, kad BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tiesiogine apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Šioje byloje bendrininkai siekė pagrobti turtą, tačiau jų tyčia turto vertės požiūriu buvo neapibrėžta, o, esant neapibrėžtai tyčiai, atsakomybė kyla pagal kilusius padarinius, t. y. šiuo atveju kaip istorinę ir kultūrinę vertę turinčio daikto pagrobimas. Dėl to D. G. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriaus teiginiai apie tai, jog buvo suvaržyta jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismai nesiaiškino, kokia jo pozicija dėl varpo didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės suvokimo, prieštarauja bylos duomenims. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 6 d. raštu informavo D. G. apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką bei išaiškino BPK 322 straipsnyje numatytas proceso dalyvių teises. Pateikdamas apeliacinį skundą bei pačiame apeliaciniame skunde D. G. nepateikė prašymo pristatyti jo į teismo posėdį. Nors kasatorius nurodo, kad tokią valią išreiškė per gynėją, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole tokių duomenų nėra. Iš protokolo turinio matyti, kad į teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas D. G. apeliacinis skundas, atvyko Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė S. Kručienė ir advokatas R. Katilius, su kuriuo buvo sudaryta teisinės pagalbos paslaugų teikimo sutartis. Vis dėlto nė vienas iš advokatų apie D. G. norą dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo neinformavo. Advokatas R. Katilius, dalyvavęs teismo posėdyje, tokio pobūdžio prašymų nepareiškė, neprieštaravo dėl parengiamojoje posėdžio dalyje pirmininkaujančiojo pateiktos informacijos, kad D. G. dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo.

Prokurorės nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes teismai nesiaiškino D. G. tyčios turinio. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad, duodamas parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kasatorius iš viso neigė tiesiogiai dalyvavęs pagrobiant varpą, aiškino, kad buvo neblaivus, laukė bendrininkų automobilyje, belaukdamas užmigo ir pan. Esant tokio pobūdžio parodymams, t. y. kaltinamajam neigiant dalyvavimą pagrobiant svetimą turtą, apie D. G. tyčios kryptingumą teismas pagrįstai sprendė įvertinęs kitus teismo posėdyje ištirtus bylos duomenis.

Nuteistojo D. G. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė jo veikos subjektyviojo požymio, o apeliacinės instancijos teismas, jam išreiškus valią dėl dalyvavimo šios instancijos teismo posėdyje, jo į teismo posėdį nepristatė. Dėl to buvo suvaržytos jam įstatymo garantuotas teisės, dėl neištirtų bylos aplinkybių, neišsakytos jo pozicijos buvo sutrukdyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Šie argumentai nepagrįsti.

Kolegija pažymi, kad apie tai, kaip kaltininkas suvokia teisiškai reikšmingas faktines veikos aplinkybes, sprendžiama ne tik iš kaltininko parodymų, bet ir pagal kitus bylos duomenis, teikiančius duomenų apie kaltinamojo suvokimą, kaip, pavyzdžiui, kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, jos metu ir po veikos padarymo, nusikalstamos veikos dalyko ypatumus, veikos padarymo vietą, priemones, įrankius ir kitas bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. G. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neigė dalyvavęs jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme.

Šią poziciją išreiškė ir paduotame apeliaciniame skunde, o dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir duoti parodymus šios instancijos teismo posėdyje nepageidavo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 6 d. raštu informavo D. G. apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką bei išaiškino BPK 322 straipsnyje numatytas proceso dalyvių teises. Pateikdamas apeliacinį skundą bei pačiame apeliaciniame skunde D. G. neprašė pristatyti jo į teismo posėdį. Nors kasatorius nurodo, kad tokią valią išreiškė per gynėją, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole tokių duomenų nėra.

Iš protokolo turinio matyti, kad į teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas D. G. apeliacinis skundas, atvyko Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė S. Kručienė ir advokatas R. Katilius, su kuriuo buvo sudaryta teisinės pagalbos paslaugų teikimo sutartis. Nė vienas iš advokatų apie D. G. norą dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo neinformavo. Advokatas R. Katilius, dalyvavęs teismo posėdyje, tokio pobūdžio prašymų nepareiškė, neprieštaravo dėl parengiamojoje posėdžio dalyje pirmininkaujančiojo pateiktos informacijos, kad D.

G. dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka D. G. gynėjo pateiktas prašymas atlikti įrodymų tyrimą, kurio metu apklausti visus tris nuteistuosius, atlikti kitus veiksmus, negali būti vertinamas kaip apelianto D. G. prašymas pristatyti jį į teismo posėdį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant teismo posėdyje apeliantui D. G., įstatymo garantuotų jo teisių nesuvaržė. Pažymėtina, kad, D. G. neigiant savo dalyvavimą jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadą apie jo veikų subjektyvius požymius pagrindė kitais bylos duomenimis, teikiančiais duomenų apie tai, kaip jis suvokė teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes.

Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad byloje buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 322 straipsnio 2 dalies pažeidimų.

Dėl BK 178 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 178 straipsnio 3 dalį, nes veika pagal šį straipsnį gali būti kvalifikuota tik nustačius, kad dalykas, turintis istorinę, kultūrinę reikšmę, yra įtrauktas į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat tai, ar jis suvokė, jog pagrobia didelę istorinę, kultūrinę reikšmę turinčią vertybę.

Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako ir tas, kas tyčia pagrobė didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Pagal teismų praktiką išvadą dėl to, ar pagrobtos vertybės laikomos turinčiomis didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę, galima daryti tik nustačius ir įvertinus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios veikos požymius. Objektyvusis požymis reiškia, kad pagrobtos vertybės turi objektyviai turėti didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę. Sprendžiant dėl pagrobtų vertybių didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės, atsižvelgtina ir į tokių vertybių teisinį reglamentavimą. Antai, pavyzdžiui, teisiniai santykiai, susiję su kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, disponavimu jomis, reguliuojami 1996 m. sausio 23 d. priimtame Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme, 1995 m. birželio 8 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos muziejų įstatyme ir kituose teisės aktuose. Subjektyvusis požymis reiškia, kad kaltininkas grobdamas vertybes suvokia ar turi numatyti, jog yra nemaža tikimybė, kad vertybės yra atitinkamai didelės mokslinės, istorinės, kultūrinės reikšmės. Apie tokį kaltininko suvokimą ar numatymą gali lemti tam tikros objektyvios (vagystės padarymo vieta, pagrobto turto pobūdis, specifika, kiekis ir pan.) ir subjektyvios (kaltininko amžius, profesija, išprusimas, specialių žinių turėjimas ir pan.) aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).

Nagrinėjamoje byloje kompetentingų specialistų išvada nustatyta, kad D. G. su bendrininkais pagrobtas varpas turėjo didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę, tačiau nebuvo įtrauktas į kilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Paprastai didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės yra įtraukiamos į kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, tačiau ta aplinkybė, kad pagrobtojo varpo nebuvo kultūros vertybių registre, nepaneigia teismų išvados apie tai, kad šioje byloje pagrobtas varpas yra didelę istorinę ir kultūrinę vertę turinti vertybė BK 178 straipsnio 3 dalies prasme. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės patikimai patvirtina, kad D. G. grobdamas varpą suvokė, jog varpas turi didelę istorinę, kultūrinę reikšmę. Tokią išvadą patvirtina objektyvios šios bylos aplinkybės: pagrobtos vertybės – varpo –buvimo vieta Vadaktų bažnyčios, kuri pastatyta 1883 m., šventoriuje (kuriame yra ir senos kapinės) esančioje varpinėje (jos statybai naudoti akmenys ir plytos); iš varpinės ir bažnyčios architektūros akivaizdu, kad šie statiniai statyti prieš I pasaulinį karą; varpo išvaizda (išorės dekoro elementai, užrašai). D. G. su bendrininkais varpą pagrobė tik antru bandymu, todėl turėjo galimybę įsitikinti, kas tai per varpas.

Žemesnės instancijos teismai D. G. ir jo bendrininkų veikas dėl varpo vagystės kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, bei 178 straipsnio 3 dalį kaip realiąją nusikaltimų sutaptį. Toks veikų kvalifikavimas neatitinka teismų praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios).

Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t. Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-307/2007, 2K-P-412/2007 ir kt.). Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu tiksliai nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Subjektyviuosius požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmu bandymu varpo pagrobti nepavyko, nes buvo reikalingas raktas kurio tuo metu neturėjo. Kitą kartą D. G. su bendrininkais atvyko su raktais ir varpą pagrobė. Taigi sumanymas buvo pagrobti varpą, kuris buvo įvykdytas antru bandymu, dėl to tai yra tęstinis nusikaltimas. Dėl išdėstyto D. G. veiksmai kvalifikuoti kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ne tik padavusiam kasacinį skundą nuteistajam D. G., bet ir nepadavusiems kasacinių skundų nuteistiesiems E. Z. ir V. V., pagal BPK 376 straipsnio 2 dalies nuostatas žemesnės instancijos teismų sprendimai pakeičiami ir minėtiems nuteistiesiems ištaisant padarytas teisės taikymo klaidas.

Byla nagrinėjama pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą, todėl nėra pagrindo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirti griežtesnės bausmės, nei buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas, nors veikos apimtis ir padidėjo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 10 d. nutartį pakeisti.

D. G., E. Z., V. V. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą:

D. G. – trejiems metams devyniems mėnesiams;

E. Z. – dvejiems metams dviem mėnesiams;

V. V. – trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, D. G. ir V. V. paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 159 straipsnį paskirtomis bausmėmis ir subendrintas bausmes paskirti laisvės atėmimą:

D. G. – trejiems metams devyniems mėnesiams;

V. V. – trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, D. G., V. V. ir E. Z. paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis ir galutines bausmes paskirti laisvės atėmimą:

D. G. – ketveriems metams septyniems mėnesiams;

V. V. – ketveriems metams;

E. Z. – dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Kitas nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Masiokas