A-556-36-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-36/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00146-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės L. H. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo biudžetinės įstaigos Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovei L. H. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas biudžetinė įstaiga Palangos miesto rinkliavų centras (toliau – ir pareiškėjas, ir Rinkliavų centras) kreipėsi į teismą (b. l. 6-9), prašydamas priteisti iš atsakovės L. H. 112 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė vietinę rinkliavą Palangos miesto savivaldybėje, patvirtino Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus bei pavedė Rinkliavų centrui administruoti vietinę rinkliavą. Nuostatai vietinę rinkliavą apibrėžia kaip tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose numatyta tvarka.

Vietinė rinkliava skaičiuojama pagal tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Nuostatų 1 ir 2 prieduose bei valstybės įmonės Registrų centro duomenyse. Nurodė, kad atsakovė vietine rinkliava apmokestinta už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nes Palangos miesto savivaldybėje nuosavybės teise valdo, naudoja, disponuoja nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji. Akcentavo, jog atsakovei buvo suformuoti pranešimai dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo, vėliau išsiųstas priminimas per 20 dienų sumokėti vietinę rinkliavą, tačiau įsiskolinimas nesumokėtas.

Pabrėžė, kad 2012 m. vasario 8 d. Rinkliavų centras gavo atsakovės raštą Nr. (4.6.)-C22-147, kuriame atsakovė teigia, jog nuo 1992 m. gyvena (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), todėl prašo nebesiųsti mokėjimo pranešimų ir nereikalauti sumokėti vietinę rinkliavą už nesuteiktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. 2012 m. vasario 23 d. Rinkliavų centras nusiuntė atsakovei raštą Nr. (4.6.)-147-C23-121, kuriame atsakovei paaiškintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (su vėlesniais pakeitimais) 5 bei 6 punktų nuostatos dėl vietinės rinkliavos ir jos mokėtojų; taip pat informavo apie 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo bei aprašo patvirtinimo“ 2 punktu nustatytos 100 procentų lengvatos skyrimo tvarką. 2012 m. liepos 31 d. atsakovė Rinkliavų centrui pateikė prašymą dėl 100 procentų lengvatos suteikimo.

Išnagrinėjęs prašymą, Rinkliavų centras informavo atsakovę, kad prašymas buvo pateiktas po nurodyto termino, be to, pateiktos UAB „Palangos vandenys“ ir AB „Lesto“ pažymos nepatvirtino fakto, jog atsakovės nuosavybės teise valdomas nekilnojamojo turto objektas yra nenaudojamas, todėl vietinės rinkliavos lengvata nebuvo pritaikyta. Tačiau atsakovė, nesutikdama su Rinkliavų centro išvada, tuo pačiu klausimu kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę. Palangos miesto savivaldybė atmetė atsakovės prašymą dėl 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo ir nurodė, kad pateikti dokumentai neįrodo jos nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nenaudojimo fakto, nes pateiktoje AB „Lesto“ pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. liepos 30 d. atsakovė sunaudojo 97 kWh elektros energijos, o siekiant gauti 100 procentų lengvatą privalo būti pateikiama apie suvartotą elektros energijos kiekį už praėjusius kalendorinius metus nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai.

Pažymėjo, kad UAB „Palangos vandenys“ pateiktoje pažymoje nurodyta, kad geriamojo vandens pirkimo – pardavimo ir buitinių nuotėkų tvarkymo paslaugų teikimo sutartis nekilnojamojo turto objekto adresu sudaryta su vartotoja I. G., kuri taip pat yra nekilnojamojo turto objekto dalies savininkė, todėl ši pažyma nerodo atsakovės nekilnojamojo turto dalies nenaudojimo fakto.

Atsakovė L. H. atsiliepimu į prašymą (b. l. 30, 43-45) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad ji jau 21 metus gyvena (duomenys neskelbtini), o adresu (duomenys neskelbtini), nebegyvena, todėl vietinės rinkliavos mokėti neprivalo, nes nesinaudoja atliekų išvežimu ir tvarkymu. Tačiau Rinkliavų centras pradėjo siųsti pranešimus dėl apmokėjimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Rinkliavų centrui ne kartą skambino jos tėvai pranešdami, kad ji negyvena minėtu adresu, tačiau Rinkliavų centras į tai nereagavo. Nurodė, jog kreipėsi į Rinkliavų centrą dėl 100 procentų lengvatos, pateikdama šias pažymas: iš AB „Lesto“, jog ji neviršija 120 kwh elektros energijos sunaudojimo, iš UAB „Palangos vandenys“, kad nėra su jais sudariusi sutarties, taip pat pažymą apie deklaruotą išvykimą iš Lietuvos. Rinkliavų centras lengvatos nesuteikė, pateiktas raštas buvo neaiškus, nebuvo paaiškinta kur kreiptis dėl vietinės rinkliavos lengvatos suteikimo. Teigė, kad į Palangos miesto savivaldybės tarybą kreipėsi du kartus dėl vietinės rinkliavos lengvatos, tačiau tik po antrojo kreipimosi sužinojo, jog ji privalo įdiegti prie kriauklės nuo tėvų atskirą vandens skaitiklį ir sunaudoti per metus ne daugiau nei 1 m3 vandens.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 66-72) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovės L. H. pareiškėjui Rinkliavų centrui 112 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5, 6, 16, 19, 22-32 punktais, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010.

Teismas konstatavo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Remiantis LVAT praktika, vietinė rinkliava yra nustatyta įstatymu ir ji nėra paslauga, todėl atsakovės argumentas, kad vietinė rinkliava yra paslauga, laikomas nepagrįstu. LVAT 2012 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2848/2012 nurodyta, kad aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, yra svarbi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.

Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.).

Teismas nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo teikimo bei aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), o šio sprendimo 2 punktu nustatytos 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatos fiziniams ir juridiniams asmenims.

Nustatyta, kad 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata taikoma: 2.1. valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems avarinės būklės ar fiziškai sunaikintu nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje; 2.2. nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal minėto sprendimo 4 punktą, fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta šio sprendimo 2.2 punkte nustatyta vietinės rinkliavos lengvata, Rinkliavų centrui turi pateikti: prašymą, AB „Lesto“ pažymą apie suvartotą elektros energijos kiekį per paskutinius dvylika mėnesių, UAB „Palangos vandenys“ pažymą apie suvartotą vandens kiekį per paskutinius dvylika mėnesių ir kt.

Šis sprendimas taikomas skaičiuojant lengvatas nuo 2010 m. sausio 1 d. Asmenys, norintys, kad jiems būtų suteikta 100 procentų lengvata, Rinkliavų centrui turi pateikti Apraše nurodytus dokumentus ne vėliau kaip iki einamųjų metų kovo 31 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2012 m. liepos 31 d. kreipėsi į Rinkliavų centrą su prašymu taikyti 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nurodydama, jog nesinaudoja nekilnojamojo turto objektu – gyvenamojo namo dalimi, esančia (duomenys neskelbtini).

Atsakovė kartu su prašymu pateikė AB „Lesto“ pažymą apie suvartotą elektros energiją, kurioje nurodyta, jog nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. liepos 30 d. apmokėta už 97 kWh; UAB „Palangos vandenys“ pažymą, kurioje nurodyta, kad geriamojo vandens pirkimo-pardavimo sutartis ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų sutartis su L. H. nesudarytos, o sutartys adresu (duomenys neskelbtini) sudarytos su vartotoja I. G. Rinkliavų centras 2012 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. (4.6)-583-C23-439 nurodė, kad L. H. prašymas pateiktas po Apraše nurodyto termino, o pateiktos AB „Lesto“ ir UAB „Palangos vandenys“ nepatvirtina nuosavybės teise priklausančio objekto, esančio (duomenys neskelbtini), nenaudojimo fakto, todėl vietinės rinkliavos lengvata negali būti taikoma.

Išnagrinėjęs atsakovės 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašymą dėl 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatos taikymo, Rinkliavų centras 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. (1.11)-951-C23-466 pakartotinai netenkino prašymo konstatuodamas, kad pridedamos AB „Lesto“ ir UAB „Palangos vandenys“ pažymos bei Palangos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus pažyma apie atsakovės deklaruotą išvykimą į (duomenys neskelbtini) nepatvirtina L. H. nuosavybės teise priklausančio objekto nenaudojimo fakto. Rinkliavų centras nurodė, kad nors geriamojo vandens pirkimo-pardavimo sutartis su L.

H. nesudaryta bei vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugos neteikiamos, tačiau sutartis sudaryta su vartotoja I. G., o turtinio vieneto ((duomenys neskelbtini)) bendraturčiai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (atsakovės tėvai) gyvena minėtame objekte ir vandens skaitiklis yra bendras visiems turtinio vieneto savininkams, o šią aplinkybę savo 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašyme nurodė L. H. Pažymėta, jog iš AB „Lesto“ pažymos matosi, kad nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. liepos 30 d. apmokėta už 97 kWh, paskutinio mokėjimo data pažymoje nurodyta 2011 m. rugpjūčio 31 d. 2012 m. rugsėjo 10 d. atsakovė dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo kreipėsi į Palangos miesto savivaldybę.

Palangos miesto savivaldybė 2012 m. spalio 5 d. sprendimu „Dėl vietinės rinkliavos mokėjimo“ atsakovės prašymo netenkino. Sprendimas argumentuojamas tuo, kad pateikti dokumentai neįrodo L. H. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nenaudojimo fakto. Sprendime pažymėta, kad 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata gali būti suteikiama kai nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas visus praėjusius kalendorinius metus (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai), o sprendimas suteikti lengvatą priimamas, jei vietinės rinkliavos mokėtojo nuosavybės ar kita teise priklausančiame nekilnojamajame turte buvo sunaudota ne daugiau kaip 120 kWh elektros energijos ir 1 m3 vandens per praėjusius metus.

Nurodyta, jog lengvatos pritaikymui pažyma turi būti pateikiama apie suvartotą elektros energijos kiekį už praėjusius kalendorinius metus nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d., o siekiant ateityje įrodyti nesinaudojimo nekilnojamuoju turtu faktą, siūloma nuosavybės teise priklausančioje turto dalyje įsirengti atskirą vandens apskaitos prietaisą, kuris fiksuotų suvartotą vandens kiekį atsakovei priklausančioje nekilnojamojo turto dalyje. Sprendime išaiškinta jo apskundimo tvarka, tačiau atsakovė šio sprendimo neskundė. Teismas nusprendė, kad atsisakymas tenkinti atsakovės prašymą dėl vietinės rinkliavos lengvatos taikymo pagrįstas teisės aktais bei faktine medžiaga.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad 31/100 gyvenamojo namo dalies (bendras plotas 129,51 kv. m, gyvenamasis plotas 77,70 kv. m), esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1986 m. gegužės 30 d. savininkė yra atsakovė L. H. (likusi dalis minėto gyvenamojo namo nuosavybės teise priklauso atsakovės motinai I. G.). Atsakovei nepritaikius lengvatos, jai neišnyko prievolė mokėti vietinę rinkliavą. Pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos Nr. (3.35)-C29-12 patvirtina, kad atsakovės įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra 112 Lt.

Atsakovei siųstas priminimas sumokėti vietinę rinkliavą, tačiau vietinė rinkliava nesumokėta. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, atsakovės patalpų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto gyvenamas namas), todėl atsakovę apmokestinant vietine rinkliava pritaikytas gyvenamosios paskirties pastatams (vieno buto gyvenamas namas) taikomas tarifas. Mokėtina vietinė rinkliava pagal priminimą sumokėti vietinę rinkliavą apskaičiuota pagal Nuostatų 1 priedo 1 punktu apibrėžto pastato (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamosios, viena namų valda (nuo turtinio vieneto), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – vienbutis gyvenamasis namas – pastatas, skirtas gyventi vienai šeimai, kurių visas naudingas plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos, nustatytą metinę rinkliavą – 180 Lt (rinkliavos suma galiojusi nesumokėtos rinkliavos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) gyvenamajam namui adresu (duomenys neskelbtini).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas nusprendė, jog paskaičiuota vietinė rinkliava yra teisėta ir pagrįsta. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovei vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pagal Civilinio kodekso 6.38 straipsnį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus.

Atsakovė sprendime minimu laikotarpiu nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl teismas iš jos priteisė 112 Lt įsiskolinimo sumą pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovė L. H. apeliaciniu skundu (b. l. 96-102) prašė iš esmės panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą.

Atsakovė nurodo, kad ji jau 21 metus gyvena (duomenys neskelbtini), o adresu (duomenys neskelbtini), nebegyvena, todėl vietinės rinkliavos mokėti neprivalo. Teigia, jog kreipėsi į Rinkliavų centrą dėl 100 procentų lengvatos, pateikdama reikiamus dokumentus, tačiau Rinkliavų centras lengvatos nesuteikė. Teigia, kad į Palangos miesto savivaldybės tarybą kreipėsi du kartus dėl vietinės rinkliavos lengvatos, tačiau tik po antrojo kreipimosi sužinojo, jog ji privalo įdiegti savo nuosavybės dalyje vandens apskaitos prietaisą. Rinkliavų centras siųsdamas pranešimus dėl sumokėjimo už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ir žinodamas, kad ji negyvena Palangoje, nei karto prie jų nepridėjo informacijos apie galimybę gauti 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatos suteikimą ir tam keliamus reikalavimus. Lengvatai gauti iškeltų reikalavimų negalima buvo įvykdyti.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-119) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų juridinį pagrindą turinčių argumentų, kurie galėtų pakeisti atsakovės padėtį lyginant su administracinės bylos nagrinėjimo procesu pirmosios instancijos teisme. Atsakovės teiginys, jog ji yra deklaravusi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) Karalystėje ir savo nekilnojamojo turto objekte esančiame adresu (duomenys neskelbtini), negyvena, nėra pagrindas atleisti atsakovę nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Dėl miesto specifikos Palangoje nemaža dalis nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teise priklauso asmenims deklaravusiems gyvenamąją vietą kituose Lietuvos miestuose ar užsienio valstybėse. Atsakovė neginčija fakto, kad ji nuosavybės teise valdo 31/100 dalį objekto esančio adresu (duomenys neskelbtini), todėl Rinkliavų centras vadovaudamasis Nuostatais teisėtai apskaičiavo atsakovei 112 Lt dydžio vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Pažymi, kad 100 procentų vietinės rinkliavos lengvata gali būti suteikta tik vietinės rinkliavos mokėtojams, kurie visus einamuosius metus nenaudojo nekilnojamojo turto, tačiau pati atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog naudojasi turtu 2-3 savaites į metus, todėl pati sau prieštarauja teigdama, jog savo objekto dalimi esančia (duomenys neskelbtini), nesinaudoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovė (apeliantė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, kad nurodytu adresu negyvena, o tai, jos nuomone, ir paneigia pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) išsprendė daugumą tame tarpe ir šiai bylai aktualių klausimų. Todėl iš nurodytos išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtos administracinės bylos pažymėtini momentai, lemiantys reikalingus teisinius atsakymus ir tikrintinoje administracinėje byloje, kaip antai, dėl vietinės rinkliavos mokėtojo, taikytino teisinio reguliavimo, galimybės mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį atliekų kiekį.

V. Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo nurodyta, kad „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Ką tik paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, jog „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka“.

Turint omenyje formuojamą administracinių teismų praktiką šios kategorijos bylose (dėl vietinės rinkliavos mokėjimo), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Todėl tvirtintina, kad apskųstoje administracinėje byloje atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, turinti vykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – mokėti vietinę rinkliavą. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kaip nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu, vietinės rinkliavos įmokos nepaneigia (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Atsakovė, bylos duomenimis (b.l. 12-13), turi nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto paskirtis ir plotas yra būtent tie parametrai, kurie paprastai ir daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, kas neatsiejama nuo pareigos sumokėti vietinę rinkliavą. Galimas nesinaudojimas nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu – faktinis momentas, kuris galėtų lemti lengvatos taikymą ar atleidimą nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, bet tai ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

VI. Sprendžiant klausimą dėl vietinės rinkliavos dydžio manytina nesant galimybės mokėti vietinę rinkliavą ir pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį. Šį tvirtinimą suponuoja formuojama administracinių teismų praktika.

Toje pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo nurodyta, kad „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Rinkliavos apskaičiavimo metu nebuvo teisinio reguliavimo suteikiančio galimybę mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį. Dėl to buvo pradėta norminė byla, bet ji (administracinė byla) toje dalyje, kur tokia galimybė nebuvo numatyta ir pirmosios instancijos teismo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo nutraukta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-355/2014; procesinio sprendimo kategorija 17.2). Tačiau ši aplinkybė situacijos iš principo nekeičia, nes tikrintinoje administracinėje byloje vis tiek nėra atsakovės pateiktų įrodymų, kurie leistų identifikuoti faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekio, todėl galimybė, nepriklausomai nuo norminės bylos baigties, mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį paneigtina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o L. H. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė