R-552-12-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. R552-12/2014

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00016-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. skundo atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. Sp-133 priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo A. Z. skundas dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. Sp-133, kuriuo žiniasklaidoje paskelbta informacija buvo pripažinta politine reklama, panaikinimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad dalyvavimą televizijos laidoje, kuri pripažinta politine reklama, iniciavo ne jis pats, bet televizija, be to, jam buvo nurodyta, kad laida, į kurią jis yra kviečiamas, nebus politinio ir (ar) reklaminio pobūdžio. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamame Komisijos sprendime turėjo būti objektyviai nustatyti ir įrodyti visi Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti politinės reklamos požymiai, tačiau sprendimas grindžiamas tik abstrakčiais ir deklaratyviais subjektyvaus pobūdžio, ištrauktais iš konteksto teiginiais. Pareiškėjas tvirtina, kad publikacijų neužsakė, už jas nemokėjo ir neįsipareigojo mokėti, be to, nebuvo suinteresuotas jų paskleidimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad publikacijose neužsimenama apie vykstančią politinę kampaniją ir rinkimus, nėra formuojamas išskirtinai teigiamas jo įvaizdis, jis nėra propaguojamas, tačiau skundžiamame Komisijos sprendime nutylima publikacijose pateikta neigiama informacija apie pareiškėją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Pareiškėjas kelia ginčą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. Sp-133 panaikinimo. Šiuo sprendimu Komisija, vadovaudamasi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1, 2 dalimis ir atsižvelgdama į Komisijos politinės reklamos ir papirkimų tyrimo darbo grupės 2014 m. balandžio 15 d. išvadą, nusprendė pritarti minėtos darbo grupės išvadai ir pripažinti, kad 2014 m. kovo 2 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Gyvenimo būdas“ išspausdinta publikacija „Politiko žmona vyrui užlipo ant nuospaudų“, 2014 m. vasario 28 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ 14 puslapyje paskelbtas straipsnis „Namai buvo pavirtę pragaru“, anonsuojantis 2014 m. vasario 28 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Kitoks pokalbis“ ir 2014 m. vasario 28 d. „Lietuvos ryto“ televizijos laida „Kitoks pokalbis“ yra politinė reklama. Skundžiamu Komisijos sprendimu taip pat buvo nuspręsta apskaičiuoti, kiek kainuotų minėtų straipsnių publikavimas ir televizijos laida politinės reklamos įkainiais, ir šiuo dydžiu sumažinti kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus A. Z. didžiausią leistiną politinės kampanijos išlaidų dydį.

Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos bei teisės kreiptis į administracinį teismą prielaidų ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. ABTĮ 119 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, taip pat Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme numatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.

Pirmiau paminėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienintele ir galutine instancija nagrinėja tik ginčus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų rinkimų teisinių santykių srityje, kurių specialią apskundimo tvarką nustato atitinkami rinkimų ar Referendumo įstatymai. Tik tokiais atvejais taikytinos ABTĮ septynioliktame skirsnyje (skundai dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimų) numatytos nuostatos. Tuo tarpu ginčai dėl kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo nagrinėtini bendrąja ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. skundai pirmąja instancija nagrinėjami apygardų administraciniuose teismuose. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R492-8/2012, 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R552-3/2014, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. R556-10/2014).

Nagrinėjamu atveju Komisija sprendė kandidato į Lietuvos Respublikos Prezidentus politinės reklamos klausimus. Prezidento rinkimų įstatymo 48 straipsnyje įtvirtinta, kad Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos finansavimą reglamentuoja Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas (toliau - ir Įstatymas). Skundžiamas Komisijos sprendimas priimtas remiantis būtent šio įstatymo atitinkamomis nuostatomis, reglamentuojančiomis politinės reklamos žymėjimą, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, politinės kampanijos išlaidas ir išlaidų limitus. Skundžiamu Komisijos sprendimu, be kita ko, pritariama Komisijos politinės reklamos ir papirkimų tyrimo darbo grupės 2014 m. balandžio 15 d. išvadai. Minėtos darbo grupės išvada, kuria siūloma atitinkamas publikacijas pripažinti pareiškėjo politine reklama, parengta remiantis būtent Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymu, taip pat Komisijos priimtais sprendimais, susijusiais su politine reklama ir jos žymėjimu.

Prezidento rinkimų įstatymo 46 straipsnio 12 dalyje, įtvirtintoje minėto įstatymo šeštajame skirsnyje, kuriame nustatyta rinkimų agitacijos pagrindai, sąlygos ir tvarka, nustatyta, kad visus ginčus dėl rinkimų agitacijos sprendžia Vyriausioji rinkimų komisija. Kaip minėta, Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Prezidento rinkimų įstatyme nėra įtvirtinta speciali Komisijos sprendimų taikant Įstatymą apskundimo tvarka. Už Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimus asmenys atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Ginčai dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 24, 25 straipsniai).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad speciali Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nustatyta Komisijos sprendimo apskundimo tvarka, paduodant skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, įtvirtinta tik tokiu atveju, kai Komisija priima sprendimą, jog politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą (Įstatymo 23 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju skundžiamas Komisijos sprendimas nepatenka į tokių sprendimų kategoriją, nes pareiškėjo skundžiamu Komisijos sprendimu nebuvo sprendžiama dėl to, ar buvo padarytas šiurkštus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimas.

ABTĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be kompetencijos, nustatytos šio įstatymo 18 straipsnyje, Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytoms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo panaikinimo gali būti paduodamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet ne tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. R552-3/2014, įvertinęs aptartas ABTĮ nuostatas, taip pat nagrinėtai bylai aktualias Seimo rinkimų įstatymo normas, padarė išvadą, kad kai skundžiami tokie Komisijos veiksmai ar neveikimas, kurių apskundimas tiesiogiai nenumatytas Seimo rinkimų įstatyme, skundas turėtų būti paduodamas bendra skundams dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus ABTĮ nustatyta tvarka ir terminais.

Pažymėtina, kad tai, jog skundai dėl Komisijos sprendimų, priimtų vykdant Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo numatytą politinės reklamos bei jos finansavimo stebėseną, sprendžiami tokį skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet ne tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, rodo ir ankstesni Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai (pvz., 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2008/2008).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas nėra priskirtas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl jį atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Atsisakius priimti skundą minėtu pagrindu, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nėra užkertama, kadangi pareiškėjas teisminį procesą gali pradėti paduodamas skundą bendrąja ABTĮ nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. Sp-133 panaikinimo ir skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas