A-261-363-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-363/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03248-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Emilekas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Emilekas“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Emilekas“ (toliau – ir pareiškėjas, BUAB „Emilekas“, įmonė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. BR6-(11.16)-9800 ir 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. BR6-(11.16)-10458 atsisakyti suteikti prašomą pagalbą, t. y. išmokėti prašomas pinigines lėšas; 2) įpareigoti Agentūrą svarstyti BUAB „Emilekas“ 2012 m. spalio 31 d. paraišką dėl pagalbos suteikimo, išmokant prašomas pinigines lėšas (toliau – ir Paraiška).

Paaiškino, jog pareiškėjas Paraiškos iki 2012 m. spalio 26 d. nepateikė dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį, kuria įmonė buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, gavo 2012 m. spalio 4 d., ji įsiteisėjo 2012 m. spalio 12 dieną (po 7 dienų nuo nutarties gavimo dienos). Bankroto administratorius 2012 m. spalio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kad ant 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties būtų uždėtas spaudas „įsiteisėjęs“. Vilniaus apygardos teismas nutartį su žyma „įsiteisėjęs“ grąžino tik 2012 m. spalio 16 d., kuri bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį pasiekė tik 2012 m. spalio 17 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 829 patvirtinto Kaimo rėmimo programos lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, skyrimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.2. punktu, pareiškėjas privalėjo atsakovui pateikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį su žyma „įsiteisėjęs“. Dėl aukščiau minėtų priežasčių galutinis terminas Paraiškai pateikti buvo 2012 m. spalio 31 d., o ne 2012 m. spalio 26 d. Bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2012 m. spalio 31 d. užpildė Paraišką, kurią dėl šventinių dienų (2012 m. lapkričio 1 d.), savaitgalio (2012 m. lapkričio 3 d. ir 4 d.), darbo krūvio (susitikimai su bankrutuojančių įmonių kreditoriais) pateikė 2012 m. lapkričio 5 d., t. y. pavėlavo pateikti tik 2 darbo dienas. Bet ir per šias 2 dienas Paraiška nebuvo pateikta dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių. Įvertinęs visa tai, atsakovas privalėjo suteikti prašomą pagalbą pagal Paraišką.

Atsisakymas suteikti pagalbą pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Panašios paraiškos teikiamos ir išmokos mokamos buvusiems bankrutavusios įmonės darbuotojams, kuriems išmokas moka Įmonių bankroto valdymo departamento Garantinis fondas (toliau – ir Garantinis fondas). Net ir praleidus paraiškos pateikimo nustatytą terminą, Garantinis fondas neatsisako suteikti prašomą pagalbą, paprašoma įmonės bankroto administratoriaus pateikti pasiaiškinimą, įvertinus paaiškinimo motyvus, sprendžiama, ar skirti nuobaudą bankroto administratoriui už pavėluotai pateiktą paraišką, ar ne.

Darbuotojai, ūkininkai yra silpniausios kreditorių grandys, kurias skaudžiausiai paveikia įmonės bankrotas. Bankroto proceso metu dominuoja viešasis interesas, kuris įpareigoja užtikrinti silpniausių įmonės kreditorių interesus jiems suteikiant valstybės finansinę pagalbą. Todėl išmokų mokėjimas yra būtinas ir privalus, net jeigu ir yra praleisti paraiškų pateikimo terminai. Todėl net ir pripažinus, jog terminas Paraiškai pateikti buvo praleistas ne dėl svarbių aplinkybių, pagalba vis tiek turi būti suteikta, kadangi tokiu atveju atsakovas pažeistų pagrindinį tokių išmokų mokėjimo tikslą – nuo bankroto proceso ir jo pasekmių apsaugoti finansiškai pačias silpniausias bankrutavusių įmonių kreditorių grandis – darbuotojus ir ūkininkus.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37-38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Aprašo 5 punkte aiškiai nurodyta, kad 10 darbo dienų terminas paraiškai pateikti skaičiuojamas nuo teismo nutarties įsigaliojimo dienos (ne nuo įsiteisėjusios nutarties kopijos gavimo dienos, kaip teigia pareiškėjas). Praleidus Aprašo 5 punkte nustatytą terminą, pagalba pagal Paraišką negali būti skiriama. Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo priimta 2012 m. rugsėjo 28 d. Ji per 7 dienas nuo patvirtintos kopijos įteikimo dienos galėjo būti skundžiama. Bankroto administratoriui Vilniaus apygardos teismo nutarties patvirtinta kopija buvo įteikta 2012 m. spalio 4 d., todėl Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. spalio 12 d. (tokia data nurodyta ir VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre). Taigi, Paraiška turėjo būti pateikta iki 2012 m. spalio 26 d. Tačiau nagrinėjamu atveju ji buvo pateikta tik 2012 m. lapkričio 5 d.

Atsakovo manymu, gavęs įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo nutarties kopiją 2012 m. spalio 17 d., bankroto administratorius turėjo objektyvią galimybę pateikti Paraišką nepraleisdamas Aprašo 5 punkte nustatyto termino. Skunde nurodytos kitos vėlavimo priežastys (šventinės dienos, didelis darbo krūvis) negali būti laikomos objektyviomis ir pateisinančiomis Aprašo 5 punkte nustatyto termino praleidimą.

Agentūra yra savarankiška Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas bei atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas. Vykdydama jai pavestus uždavinius, Agentūra priima prašymus (paraiškas) ir priima sprendimą dėl paramos suteikimo ar išmokų išmokėjimo, jai nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis skirti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas ir negali skirti paramos pagal paraišką, kuri neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Aprašo 5 punkto reikalavimo), net ir remdamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ar kitokiais principais. Todėl Agentūros sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus. Pažymėjo, kad Agentūra ir Garantinis fondas yra skirtingos įstaigos. Apraše nėra nurodyta galimybė Agentūrai priimti sprendimą atnaujinti paraiškos padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu (b. l. 63–65) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-1964-302/2012) UAB „Emilekas“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskiriant UAB „Restrus“ (b. l. 51-52). UAB „Restrus“ 2012 m. kovo 30 d. įgaliojo V. U. atstovauti BUAB „Emilekas“ bankroto byloje bankroto administratoriaus įgalioto asmens teisėmis (b. l. 53). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1964-302/2012) BUAB „Emilekas“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 49-50). Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 5 d. buvo gauta V. U. 2012 m. spalio 31 d. parengta paraiška Nr. 12-177-3 „Dėl lėšų poreikio iš dalies apmokėti pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimus už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją“ 2 762,57 Lt sumai (b. l. 43). Agentūra, gavusi Paraišką, 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. BR6-(11.16)-9800 pranešė UAB „Restrus“, kad pagalba pagal Paraišką nebus skiriama, kadangi nebuvo įvykdytas Aprašo 5 punkto reikalavimas. Vadovaujantis VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl BUAB „Emilekas“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama įsiteisėjo 2012 m. spalio 12 d. Paraiška turėjo būti pateikta iki 2012 m. spalio 26 d., tačiau buvo pateikta 2012 m. lapkričio 5 d. (b. l. 41). Agentūroje 2012 m. lapkričio 22 d. buvo gautas V. U. 2012 m. lapkričio 22 d. prašymas Nr. 12-189-1-S dėl Paraiškos pakartotinio peržiūrėjimo, kuriame nurodyta, kad įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį įgaliotas asmuo gavo tik 2012 m. spalio 17 d. ir per 10 darbo dienų (t. y. 2012 m. spalio 31 d.) pateikė Agentūrai Paraišką (b. l. 20). Į šį prašymą Agentūra atsakė 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. BR6-(11.16)-10458, kad pagal Aprašo 5 punktą Paraiška turi būti pateikiama per 10 darbo dienų po teismo nutarties įsigaliojimo. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis įsiteisėjo 2012 m. spalio 12 d. Todėl Paraiška Agentūrai turėjo būti pateikta iki 2012 m. spalio 26 d. (įskaitytinai). Todėl į 2012 m. lapkričio 22 d. prašyme išdėstytas aplinkybes nebus atsižvelgta ir Agentūros 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. BR6-(11.16)-9800 lieka galioti (b. l. 40).

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 829 patvirtinto Lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, skyrimo tvarkos aprašo 5 punktu (2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1807, 2012 m. vasario 29 d. nutarimo Nr. 252 redakcija), teismas nustatė, kad šiuo teisės aktu nėra numatyta Nacionalinės mokėjimo agentūros teisė šį terminą pratęsti ar atnaujinti. Taip pat teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 3D-231 patvirtintuose Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatuose nėra teisės normų, iš kurių galima būtų spręsti apie Nacionalinės mokėjimo agentūros teises pratęsti ar atnaujinti bet kokių paraiškų padavimo terminus. Tokių teisės normų teismas nenustatė ir 2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1535/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje (OL 2007 L 337, p. 35), pagal kurį valstybės narės gauna ir kuriuo remdamosi moka byloje minimą paramos rūšį. Todėl teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti dėl to, kad atsakovas nesprendė praleisto termino atnaujinimo klausimo.

Išanalizavęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas taip pat nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis laikyti objektyviomis, nuo jo valios nepriklausančiomis priežastimis. Dešimties darbo (ne kalendorinių, į kurias įskaičiuojamos ir nedarbo, švenčių dienos) dienų terminas yra pakankamas Paraiškai pateikti, ji galėjo būti pradėta surašyti teismui iš karto priėmus sprendimą (nutartį), nesuprantamas pareiškėjo skundo argumentas, kad jis keletą dienų laukė, kol teismo administracijos darbuotojai patvirtins spaudu nutarties įsigaliojimą, kai tą galima padaryti per keletą minučių atvykus į teismą.

III. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Emilekas“ apeliaciniu skundu (b. l. 69-72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 16 d. Nr. BR6-(11.16)-9800 ir 2012 m. lapkričio 30 d. Nr. BR6-(11.16)-10458 sprendimus atsisakyti suteikti prašomą pagalbą bei įpareigoti atsakovą svarstyti BUAB „Emilekas“ pateiktą 2012 m. spalio 31 d. paraišką dėl pagalbos suteikimo, išmokant prašomas pinigines lėšas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl galimybės paduoti skundus paštu paskutinę termino apskundimo dieną žyma „ĮSITEISĖJĘS“ ant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties nebuvo iškart uždėta nuvykus į Vilniaus apygardos teismą. Tai yra normali praktika, kad žymos uždedamos tik po kelių dienų nuo nutarties pateikimo teismui dienos.

2. Vadovaujantis Aprašo 6.2. punktu, pareiškėjas pagrįstai mano, kad jis privalėjo atsakovui pateikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likvidavimo dėl bankroto su žyma „ĮSITEISĖJĘS“. Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis su žyma „ĮSITEISĖJĘS“ pareiškėjo įgaliotą atstovą pasiekė tik 2012 m. spalio 17 d., tai ir galutinis terminas paraiškai pateikti buvo 2012 m. spalio 31 d., o ne 2012 m. spalio 26 d.

3. Apeliantas 2012 m. spalio 31 d. užpildė paraišką, kurią dėl švenčių (2012 m. lapkričio 1 d.), savaitgalio (2012 m. lapkričio 3 d. ir 4 d.), darbo krūvio (susitikimai su bankrutuojančių įmonių kreditoriais) pateikė 2012 m. lapkričio 5 d., t. y. pavėlavo pateikti tik 2 (dvi) darbo dienas (2012 m. spalio 31 d. ir 2012 m. lapkričio 2 d.). Tačiau pažymėtina, kad ir per šias dienas paraiška nebuvo pateikta dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių – didelis darbo krūvis, susitikimai su bankrutuojančių įmonių kreditoriais ir pan.

4. Nesant atitinkamų teisės normų, galima pasiremti įstatymo (teisės) analogija, siekiant teisingai išspręsti susidariusias situacijas, kurių nereglamentuoja konkretūs teisės aktai, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja ir nenumato atsakovui teisės pratęsti ar atnaujinti bet kokių paraiškų padavimo terminus.

5. Atsakovo atsisakymas suteikti pagalbą pagal pateiktą 2012 m. spalio 31 d. Paraišką pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

6. Panašios paraiškos teikiamos ir išmokos mokamos buvusiems bankrutavusios įmonės darbuotojams, kuriems išmokas moka Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos Garantinis fondas. Remdamasis savo veiklos praktika bei panašumais su Garantinio fondo išmokamomis išmokomis buvusiems bankrutavusios įmonės darbuotojams, pareiškėjas pabrėžia, kad dar nei karto, net ir praleidus paraiškos pateikimo nustatytą terminą, Garantinis fonas nebuvo atsisakęs suteikti prašomą pagalbą, t. y. nebuvo atsisakęs išmokėti prašomų piniginių lėšų. Tokiais atvejais paprašoma įmonės bankroto administratoriaus pateikti pasiaiškinimą, kodėl vėluojama pateikti paraišką. Įvertinus paaiškinimo motyvus, sprendžiama ar skirti nuobaudą bankroto administratoriui už pavėluotai pateiktą paraišką ar ne, tačiau tokiais atvejais Garantinis fondas visuomet suteikia prašomą pagalbą, t. y. skiria prašomas pinigines lėšas.

7. Darbuotojai, ūkininkai yra silpniausios kreditorių grandys, kurias skaudžiausiai paveikia įmonės bankrotas. Siekiant užtikrinti šių subjektų finansinį stabilumą, atitinkamos valstybės įgaliotos institucijos moka specialias išmokas darbuotojams, ūkininkams. Pažymėtina, kad bankroto proceso metu dominuoja viešasis interesas, kuris įpareigoja užtikrinti silpniausių įmonės kreditorių interesus jiems suteikiant valstybės finansinę pagalbą. Todėl tokių išmokų mokėjimas yra būtinas ir privalus, net jeigu ir yra praleisti paraiškų pateikimo terminai. Įvertinus teisės aktų reglamentavimą ir tvarką, viešojo intereso egzistavimą bankroto procese, pareiškėjas mano, kad net ir pripažinus, jog terminas Paraiškai pateikti buvo praleistas ne dėl svarbių aplinkybių, pagalba vis tiek turi būti suteikta, kadangi tokiu atveju atsakovas pažeistų pagrindinį tokių išmokų mokėjimo tikslą – nuo bankroto proceso ir jo pasekmių apsaugoti finansiškai pačias silpniausias bankrutavusių įmonių kreditorių grandis – darbuotojus ir ūkininkus.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 80-83) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad paraiška turi būti pateikta per 10 darbo dienų po teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti dėl bankroto įsigaliojimo. Pažymėtina, kad Aprašo 5 punkte aiškiai nurodyta, kad 10 darbo dienų terminas skaičiuojamas būtent nuo teismo nutarties įsigaliojimo dienos (o ne nuo įsiteisėjusios nutarties kopijos gavimo dienos, kaip teigia Pareiškėja). Praleidus Aprašo 5 punkte nustatytą terminą, pagalba pagal paraišką negali būti skiriama. Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta 2012 m. rugsėjo 28 d. Ji per 7 dienas nuo patvirtintos kopijos įteikimo dienos galėjo būti skundžiama. Pareiškėjo bankroto administratoriui Vilniaus apygardos teismo nutarties patvirtinta kopija įteikta 2012 m. spalio 4 d., todėl Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. spalio 12 d. (tokia data nurodyta ir VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre). Taigi, Paraiška turėjo būti pateikta iki 2012 m. spalio 26 d., bet nagrinėjamu atveju buvo pateikta 2012 m. lapkričio 5 d. Atkreiptinas dėmesys, kad gavęs įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo nutarties kopiją 2012 m. spalio 17 d., pareiškėjo bankroto administratorius turėjo objektyvią galimybę pateikti Paraišką nepraleisdamas Aprašo 5 punkte nustatyto termino. Pareiškėjo skunde nurodytos kitos vėlavimo priežastys (šventinės dienos, didelis darbo krūvis) negali būti laikomos objektyviomis ir pateisinančiomis Aprašo 5 punkte nustatyto termino praleidimą. Analogiška nuomonė išdėstyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

2. Agentūra yra savarankiška Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija – biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto, veikianti Žemės ūkio ministerijos administravimo srityje, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas bei atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas. Vykdydama jai pavestus uždavinius, Agentūra priima prašymus (paraiškas), atlieka jų vertinimą ir priima sprendimą dėl paramos suteikimo ar išmokų išmokėjimo (Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu 3D-17 (Žin., 2003, Nr. 13-516; 2012, Nr. 96-4962, 1 ir 9.10 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog Agentūrai nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis skirti pareiškėjams Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas. Agentūra vykdo jai priskirtas funkcijas vadovaudamasi teisės aktais. Taigi, Agentūra negali skirti paramos pagal paraišką, kuri neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – neatitinkančią Aprašo 5 punkte nustatyto reikalavimo), net ir remdamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ar kitokiais principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl paramos skyrimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 829 patvirtinto Lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, skyrimo tvarkos aprašą procedūros, numatytos Aprašo 5 punkte.

Minėtu punktu nustatyta, kad bankrutavusios įmonės administratorius per 10 darbo dienų po teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti dėl bankroto įsigaliojimo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimui priėmus nutarimą pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti įmonę dėl bankroto, turi pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos paraišką dėl lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją iš dalies patenkinti, poreikio (1 priedas). Einamaisiais kalendoriniais metais tenkinama paraiška, gauta iki gruodžio 1 dienos. Vėliau gauta paraiška tenkinama kitais kalendoriniais metais.

Atsakovas atsisakė skirti paramą, nustatęs, kad pareiškėjas praleido 10 dienų terminą paraiškai teikti dėl lėšų, skirtų pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojų reikalavimams sumokėti iš dalies už bankrutavusių įmonių perdirbti supirktą pirminę žemės ūkio produkciją, skaičiuojant šį terminą nuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti dėl bankroto įsiteisėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas 10 dienų terminą praleido, ir, nesant dėl to ginčo, pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nekartoja, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, papildo teismo išvadas.

Aprašo 5 punkte nustatytas 10 dienų terminas yra skirtas procedūrai, t. y. paraškai dėl paramos skyrimo pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos po teismo sprendimo dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto įsiteisėjimo.

Teismų praktikoje pripažinta, kad įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatyti laikotarpiai veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose laikytini procedūriniais terminais ir jie tiesiogiai susiję tik su tam tikrų veiksmų atlikimu, tačiau nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme. Tokiu būdu asmuo turi teisę ginti savo pažeistą teisę dėl jam nepalankaus sprendimo, kurio priėmimas grindžiamas praleisto procedūrinio termino aplinkybe.

Procedūrinio termino praleidimo aplinkybė negali būti vien tik formali besąlyginė priežastis nenagrinėti paraiškos. Teismas, garantuodamas asmens teisę į gynybą, privalo patikrinti aplinkybes, dėl kurių praleistas terminas, taip pat praleisto termino trukmę bei jo praleidimo priežasčių svarbą. Vertintina ir tai, ar Aprašo 5 punktu nustatytas 10 darbo dienų terminas paraiškai pateikti nėra per trumpas asmeniui realizuoti savo teisę, nes, kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, vien tik dėl nacionalinių procedūrinių taisyklių (pvz., naikinamųjų terminų), įskaitant jų taikymo tvarką, neturėtų pasidaryti praktiškai neįmanoma ar labai sunku pasinaudoti teisėmis, kurias suinteresuotas asmuo turi pagal Bendrijos teisę (žr., pvz., 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Universale-Bau ir kt., Nr. C-470/99, Rink. p. I 11617).

Pagal Aprašo 6.2 punktą kartu su paraiška turi būti pateikiama teismo nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti dėl bankroto. Pareiškėjas termino praleidimą sieja su tokios nutarties gavimo, patvirtinimo bei pateikimo laikotarpiu. Tačiau tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad praleistas terminas nėra trumpas, taip pat įvertinęs pareiškėjo nurodytas termino praleidimo aplinkybes, kad jos nėra pagrįstos įrodymais, bei remdamasis aukščiau minėtomis praleisto termino vertinimo nuostatomis, daro išvadą, jog terminas yra pakankamas, kad būtų galima įgyvendinti savo teisę pateikti atsakovui 2012 m. spalio 31 d. paraišką ir pareiškėjas, būdamas apdairus bei rūpestingas, turėjo tokią galimybę pateikti paraišką nustatytais terminais. Pareiškėjui praleidus nustatytą terminą dėl nesvarbių priežasčių, pagrįstai buvo pripažinta, kad jis neteko teisės teikti paraišką dėl paramos gavimo.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Emilekas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas