AS-339-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-339-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05413-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. V. S. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8738(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 41 401,21 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo – nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, bet buvo tikras, jog toks mažinimas yra laikinas ir bus kompensuoti praradimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą bei nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 34 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pažymėjo, jog 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn., vadinasi, būtent 2010 m. sausio mėn. pareiškėjas sužinojo apie pensijos sumažinimą, į teismą jis kreipėsi tik 2014 m. gruodžio mėn., jau pasibaigus nustatytam 3 metų terminui kreiptis į teismą. Pareiškėjo žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis į teismą, teismo vertinimu, laikytinas pareiškėjo nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Pareiškėjo nurodyti termino atnaujinimo motyvai nelaikytini tinkama ir pagrįsta priežastimi atnaujinti terminą. Nagrinėjamu atveju terminas pareikšti reikalavimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Jis nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo. Tokia teismo išvada grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-355/2014). Taigi pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymą atnaujinti apskundimo terminą teismas atmetė. Atmetęs prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą yra išvestinis iš reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį ir išspręsti ginčą iš esmės – patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos. Teigia, kad, priėmus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas), valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog įstatymo nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus apribojimus, nustatys patirtų nuostolių kompensavimo mechanizmą. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą. Nurodo, kad įstatymuose nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymo nustatyta tvarka nėra išspręstas. Taigi terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. gruodžio 16 d. pateikė skundą, iš esmės inicijuodamas ginčą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnių ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 41 401,21 Lt – priteisimo, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija) 15 straipsnį, pagal kurį šio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas. Be to, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnių ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį (b. l. 10–11).

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo daliai taikytinos 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 nuostatos, pagal kurias Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 m. ir 2013 m. Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnių ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 16 d., taigi praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Tačiau apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimus ir remiantis jais išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-92 sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. ir 2013 m. sausio mėn. Todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kuria prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes ši skundo dalis paduota nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl likusios dalies pareiškėjas skundą padavė praleidęs 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 16 d., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalis (dėl likusių reikalavimų) paliktina nepakeista.

Taigi skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. V. S. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė