eA-2420-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2420-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05759-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-118 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. P.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Migracijos departamentas sprendimą nesuteikti jam pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos priėmė neištyręs ir tinkamai nesurinkęs informacijos apie piliečių šaukimo į karinę tarnybą Ukrainoje tvarką ir kokio pobūdžio kariniuose veiksmuose jiems tenka dalyvauti. Tam, kad karinė tarnyba būtų teisėta, turi būti laikomasi šaukimų dėl jos atlikimo ir piliečių ėmimo į ją tvarkos. Be to, karių panaudojimas kariniuose veiksmuose turi būti protingas, strategiškai pagrįstas ir apgalvotas, kad būtų išvengta bereikalingų aukų.

Ukrainoje ir (duomenys neskelbtini) mieste piliečiai į karinę tarnybą imami pažeidžiant nustatytą mobilizacijos tvarką, o jų panaudojimas kariniuose veiksmuose tam tikrais atvejais yra neapgalvotas ir nepateisinamas. Dniepropetrovsko regione buvo atliktas prokuratūros tyrimas tikslu nustatyti, kaip vykdomas įstatymas „Dėl pasirengimo mobilizacijai ir mobilizacijos“ ir nustatyta, kad vykdomosios valdžios ir vietos savivaldos institucijos pažeidė įstatymą, kadangi nėra sukurtos ilgalaikės ir metinės mobilizacijos parengimo programos, nesudaryti susitarimai dėl mobilizacijos užduočių vykdymo ir panašiai.

Po mobilizacijos bangos trečiojo etapo, kuris buvo pradėtas 2014 m. liepos 22 d., nepasitenkinimą (duomenys neskelbtini) mieste 2014 m. rugpjūčio 8 d. mitinge reiškė mobilizacijos priešininkai, kuriuos daugiausiai sudarė į armiją paimtų vyrų motinos, žmonos ir seserys. Kariniuose veiksmuose dalyvaujantys Ukrainos kariai yra paliekami likimo valiai, 2014 m. liepos 16 d. buvo paskelbta informacija, kad 72-asis motorizuotų pėstininkų dalinys buvo apsuptas Rusijos Federacijos remiamų sukilėlių Izvarino rajone, per apsuptį nebuvo įmanoma išvežti mirusiųjų ir sužeistųjų.

Taip pat internete buvo paviešinta informacija apie Ukrainoje vykstančių karinių veiksmų realybę, kuri patvirtina, kad mobilizacija vykdoma ne pagal įstatymus, vyrauja korupcija, dėl vidinių problemų Ukrainos karinių pajėgų vadovybėje yra galimų tautos išdavikų. Migracijos departamentas nerinko ir netyrė informacijos apie Ukrainoje vykstančią karinę mobilizaciją, jos vykdymo tvarką, apie karinius veiksmus pasisakė remdamasis informacija iš Ukrainos gynybos ministerijos, kuri ne visada gali būti laikoma objektyvia, kadangi tikrieji skaičiai ir duomenys gali sukelti žmonių paniką, kuria būtų sunku kontroliuoti.

Pareiškėjo manymu, jo baimė ir atsisakymas atlikti karinę tarnybą yra pagrįstas objektyviomis priežastimis. Pareiškėjas priklauso karinės prievolės Ukrainoje vengiančių asmenų socialinei grupei, yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali pasinaudoti valstybės gynyba, kadangi grįžimo atveju būtų persekiojamas baudžiamąja tvarka už vengimą atlikti karinę tarnybą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad tiesioginiai kariniai veiksmai, dėl kurių kyla grėsmė Ukrainos piliečių gyvybei ir sveikatai, saugumui ir laisvei, yra vykdomi Donecko ir Luhansko srityse, tačiau tai ne vienintelės teritorijos, kuriose vyksta žmogaus teises pažeidžiantys veiksmai.

Pavieniai Rusijos Federacijos remiamų sukilėlių išpuoliai vykdomi ir kitose teritorijose, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) mieste, dėl to kyla tiesioginė grėsmė pareiškėjo gyvybei ir sveikatai. Bet kuriuo metu tokie veiksmai gali peraugti į atvirus karinius veiksmus. Pareiškėjas yra už kilmės valstybės ribų ir negali į ją grįžti ne tik dėl to, kad neturi gyvenamosios vietos, bet ir dėl to, kad egzistuoja visiškai pagrįsta (objektyvi) baimė, jog yra grėsmė jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ir laisvei. Dėl neprognozuojamų išpuolių, nulemtų kilmės šalyje vykstančio karinio konflikto, jis gali žūti, gali būti sunkiai sužalota jo sveikata.

Netgi tuo atveju, jei pareiškėjas ir jo šeimos nariai bandytų pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe, jos realizavimas būtų sudėtingas, kadangi Ukrainos valdžia nėra pajėgi suteikti būtiną pagalbą. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, jog karo veiksmai vyksta apie 200 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) miesto, t. y. nuo jo buvusios gyvenamosios vietovės, tačiau karo veiksmų zona gali priartėti. Jis su šeima ketino apsigyventi Ukrainos dalyje, esančioje toliau nuo karo veiksmų zonos, tačiau esant dideliam pabėgėlių skaičiui jam to padaryti nepavyko, todėl jis su šeima 2014 m. rudenį atvyko į Lietuvą, kur ketina gauti prieglobstį.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro gairėse yra nurodyta, kad asmuo gali atsisakyti atlikti karinę tarnybą, jei valstybės pažeidinėja jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą), jus in bello (humanitarinė teisė), žmogaus teisių teisę, tarptautinę baudžiamąją teisę. Ukrainoje tam tikrų operacijų metu pasitaikė atvejų, kai žuvo kareiviai, tačiau tai nereiškia, kad buvo pažeista humanitarinė teisė. Įprasta, kad karinio konflikto metu žūva tiek kareiviai, tiek civiliai asmenys ir tai nėra laikoma teisės pažeidimu. Pagal susiklosčiusią valstybių praktiką laikoma, kad asmuo turi teisę atsisakyti atlikti privalomąją karinę tarnybą tuo atveju, jeigu valstybė vykdo šiurkščius humanitarinės teisės pažeidimus. Šiuo atveju nėra nustatyta, kad Ukraina vykdytų humanitarinės teisės pažeidimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui turėtų būti suteikiamas pabėgėlio statusas dėl atsisakymo atlikti privalomąją karinę tarnybą. Pareiškėjui taip pat negali būti suteikiama papildoma apsauga, nes (duomenys neskelbtini) mieste nekyla pavojus jo gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mieste buvo pavieniai incidentai, kurių metu žuvo vienas žmogus. Papildoma apsauga pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą gali būti suteikiama tais atvejais, kai asmeniui vien dėl buvimo tam tikroje šalies teritorijoje gresia pavojus dėl paplitusios prievartos. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų, vienas žmogus žuvo ir keletas buvo sužeista, tačiau to negalima laikyti paplitusia prievarta ir konstatuoti, kad vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) mieste pareiškėjo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo S. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo, jo ir atsakovo atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir prieglobsčio prašytojo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prieglobsčio byla) surinkta medžiaga nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis S. P. į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai 2014 m. rugsėjo 22 d. iš Baltarusijos traukiniu Minskas – Vilnius, turėdamas 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Ukrainoje išduotą Šengeno trumpalaikę vizą Nr. 001676157, galiojančią nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (Prieglobsčio byla, b. l. 3–4, 12).

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje; Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (15/6-13) 15PR-243, be kita ko, suteikė pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nusprendė jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti iš esmės (Prieglobsčio byla, b. l. 1–2, 30). 2014 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-118, kuriuo nusprendė nesuteikti S. P. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje ir nesuteikti jam papildomos apsaugos, o įsigaliojus šiam sprendimui – priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į Ukrainą (Prieglobsčio byla, b. l. 57–57).

Migracijos departamentas ginčijamo sprendimo 1 punktu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje pripažinęs, kad jo pateikti argumentai ir priežastys (sunki ekonominė padėtis, kariniai veiksmai, nenoras atlikti karinę tarnybą) nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais ir 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Ginčijamo sprendimo 2 punktu pareiškėjui nesuteikta papildoma apsauga pripažinus, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje numatytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai, nustačius, kad sunki ekonominė padėtis ir nenoras atlikti karinę tarnybą negali būti pagrindu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei nesant pagrindo teigti, kad pareiškėjo grįžimo į (duomenys neskelbtini) miestą atveju jam grės pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Teismas pažymėjo, kad iš Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra ta, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nurodyti šiose teisės normose, t. y. asmuo bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (86 str. 1 d.); ar jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu ir kt. (87 str. 1 d.). Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Taigi nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A858–901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas adm. byloje Nr. A756–686/2010, 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. A261 –2676/2011).

Kaip matyti iš Prieglobsčio byloje surinktos medžiagos, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 3 d. apklausos protokole nurodė, jog iš kilmės valstybės išvyko dėl galimybės išvengti privalomos karinės tarnybos atlikimo (nenoro būti pašauktam į kariuomenę), dėl sunkių ekonominių sąlygų (šalyje auga skurdas, darosi sunku gyventi) ir dėl nesaugios padėties (jo netenkina politinė valdžia, žmonės įtraukiami į karinius veiksmus) (Prieglobsčio byla, b. l. 38–43).

Kaip vienas iš pagrindų, dėl kurių pareiškėjas prašo suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, yra jo nenoras grįžti į Ukrainą dėl privalomos karinės tarnybos atlikimo. Kaip nurodė pats pareiškėjas, šaukimą į kariuomenę jis gavo tuomet, kai jau buvo išvykęs iš Ukrainos, tačiau nors ir laikant, kad šaukimo jis negavo, jam grįžus į Ukrainą, jis vis tiek būtų paimtas į kariuomenę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei prašyme dėl prieglobsčio suteikimo, nei apklausiamas nenurodė, jog nenori atlikti karinės tarnybos dėl politinių ar religinių įsitikinimų.

Valstybės turi teisę reikalauti, kad jų piliečiai atliktų privalomąją karinę tarnybą. Teisėtas reikalavimas atlikti šią pareigą negali būti siejamas su piliečių noru, galimybe pasirinkti ar jų nusistatymu prieš karinius veiksmus. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlio komisaro gairėse (toliau – ir Gairės) dėl karinės tarnybos atlikimo yra nurodyta, kad valstybės reikalavimas atlikti privalomąją karinę tarnybą yra teisėtas, jei tai reglamentuoja įstatymai ir jei tie įstatymai yra įgyvendinami visiems vienodai, t. y. neišskiriant nė vienos asmenų grupės. Gairėse numatyta, kad asmuo gali atsisakyti atlikti karinę tarnybą, jei valstybės pažeidinėja teisę į karinės jėgos panaudojimą, humanitarinę teisę, žmogaus teisių teisę, tarptautinę baudžiamąją teisę; išskirtiniais atvejais asmeniui gali būti suteikiama tarptautinė apsauga, jei jis atsisako atlikti karinę tarnybą dėl politinių ir religinių įsitikinimų, ko nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta.

Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi 2014 m. gruodžio 15 d. Išvada Nr. 13PR-118RN (Prieglobsčio byla, b. l. 31–36), kurioje buvo išsamiai išanalizuota pareiškėjo kilmės valstybės informacija apie Ukrainoje vykstantį karinį konfliktą, paskelbtus mobilizacijos etapus ir jų eigą, įvertinta, kad nėra duomenų, jog Ukraina pažeidinėtų bendrojo visoms Ženevos konvencijos 3 straipsnio ir II Papildomo protokolo nuostatas ar žmogaus teisių teisę, tarptautinę baudžiamąją teisę, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad nėra priežasčių, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjui turi būti suteikiamas pabėgėlio statusas dėl jo nenoro atlikti karinę tarnybą.

Atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus anksčiau paminėtą teisinį reglamentavimą, Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui negali būti suteikiama papildoma apsauga dėl to, kad jis privalės atlikti privalomąją karinę tarnybą ir dėl sunkios ekonominės padėties kilmės šalyje. Šios priežastys nesietinos su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis, todėl neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai.

Pareiškėjui taip pat negali būti suteikta papildoma apsauga ir dėl nesaugios padėties šalyje. 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio e punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriame netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija (a punktas); prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje (b punktas); rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (c punktas).

Duomenų, kad pareiškėjui kiltų grėsmė dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte ar Direktyvos 15 c punkte nurodytų pagrindų, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, nenustatyta. Pagal Migracijos departamento įvertintą pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, ginčijamo sprendimo priėmimo metu padėtis Ukrainos rytiniuose bei pietiniuose rajonuose apibūdinama kaip itin nestabili, greitai kintanti, šalies Donecko ir Luhansko sritys yra kontroliuojamos separatistų, o Ukraina vykdo karines operacijas prarastoms teritorijoms susigrąžinti, dėl ko žūva ir sužeidžiami šimtai civilių, todėl teritorija, kurioje vyksta kariniai veiksmai, yra itin pavojinga civiliams gyventojams. Kaip patvirtino ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, (duomenys neskelbtini) mieste ir jo apylinkėse tiesioginiai kariniai veiksmai nevyko ir iki šiol nevyksta, karo veiksmai vyksta maždaug 200 km atstumu, tačiau šioje vietovėje prekiaujama ginklais, vežama karinė technika. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, įvertinęs situaciją kilmės valstybėje (karinis konfliktas pareiškėjo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta), padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo patiriamas nesaugumo ir baimės jausmas negali būti pagrindu suteikti jam papildomą apsaugą, nes nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo grįžimo į (duomenys neskelbtini) miestą atveju jam grėstų pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą pareiškėjui buvimą, todėl pripažįsta, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nenustatė pagrindų, dėl ko šis sprendimas turi būti naikinamas. Netenkinus pirmojo pareiškėjo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. Pareiškėjas S. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – suteikti jam papildomą apsaugą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas paremtas paviršutiniška padėties Ukrainoje analize.

2. Pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos miestas (duomenys neskelbtini) yra Rytų Ukrainai priklausančioje Dnepropetrovsko srityje, kuri priskirtina Rytų Ukrainos separatistų ir Rusijos interesų zonoms. Dėl to yra objektyvi grėsmė, kad separatistai pretenduos į visą Dnepropetrovsko sritį ir artimiausiu metu pradės atitinkamus karinius veiksmus, kurie išsiplės ir į pareiškėjo gimtąjį miestą. Tai, kad grėsmė reali, patvirtina ir aplinkybė, jog Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos Minske pasirašyti susitarimai ekspertų vertinami tik kaip laikinos paliaubos.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teisme. Papildomai pažymi, jog šiuo metu pareiškėjo gimtajame mieste jokie kariniai veiksmai nevyksta, o spręsti, kokia bus tolimesnė konflikto ateitis, nėra atsakovo prerogatyva.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-118, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. P. nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendime, pripažinęs, kad Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-118 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą adm. byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-10/2012).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju atsakovas Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, nes jo nurodyti motyvai ir paaiškinimai, atsakovo vertinimu, neįrodo, jog prieglobsčio prašytojui asmeniškai kyla grėsmė, t. y. kad tarp jo padėties ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardintų priežasčių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ir kt.) yra priežastinis ryšys. Be to, ginčijamu sprendimu pareiškėjui nuspręsta nesuteikti ir papildomos apsaugos, kadangi jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai. Pirmosios instancijos teismas šioms atsakovo išvadoms pritarė, pažymėjęs, jog pareiškėjo nurodomas pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, t. y. jo nenoras grįžti į Ukrainą dėl privalomos karinės tarnybos atlikimo, nagrinėjamu atveju nesietinas su konkrečiam asmeniui gręsiančiomis individualiomis grėsmėmis, todėl neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje nurodytų kriterijų, keliamų papildomai apsaugai. Teismo sprendime pažymėta, jog pareiškėjas nei prašyme dėl prieglobsčio sutekimo, nei apklausiamas nenurodė, jog nenori atlikti karinės tarnybos dėl politinių ar religinių įsitikinimų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija bylą patikrino vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kontekste išsamiai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, nes teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir argumentams, jų iš naujo nekartoja.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tik tai, kad sudėtinga padėtis Ukrainoje (karinis konfliktas) nagrinėjamu atveju savaime nesudaro pagrindo pareiškėjui gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Be to, kaip teisingai pažymėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas, karinis konfliktas, t. y. kariniai veiksmai, pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) nevyksta.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų pripažinta esant pagrindui suteikti prieglobstį, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų savo kilmės valstybėje. Kadangi pareiškėjas tokių aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, o Migracijos departamentas, įvertinęs turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat duomenis apie bendrą padėtį jo kilmės valstybėje, tokių aplinkybių nenustatė, pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas situaciją Ukrainoje, pagrįstai konstatavo, kad papildoma apsauga, remiantis vien tik bendra informacija apie saugumo padėtį šalyje, negali būti suteikta, kadangi tiesioginiai kariniai veiksmai pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta.

Akivaizdu, jog pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių: pareiškėjas 2014 m. gruodžio 3 d. apklausos metu nurodė, jog į kilmės valstybę nenori grįžti dėl sunkių ekonominių sąlygų, t. y. dėl to, kad šalyje auga skurdas, darosi sunku gyventi, ir dėl nesaugios padėties – jo netenkina politinė valdžia, žmonės įtraukiami į karinius veiksmus (Prieglobsčio byla, b. l. 38–43). Pažymėtina, kad šios priežastys neatitinka Įstatymo 68 ir 87 straipsniuose išvardintų kriterijų.

Anksčiau paminėtos aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, t. y. dėl priežasčių, kurios yra numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies dispozicijoje ar 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Byloje pateikti įrodymai neleidžia spręsti ir apie Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų suteikti papildomą apsaugą buvimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė