AS-552-832-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS552-832/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00661-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 77

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl žalos atlyginimo priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas K. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei patikslintais skundais, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 ir priteisti 4 146,46 Lt turtinę bei 20 000 Lt neturtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo (t. II, b. 1. 141-143), prašydamas išnagrinėti pareiškime nurodytus reikalavimus ir dėl jų nurodytus įrodymus, paaiškinimus ir priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 nuo jo priėmimo ir surašymo momento.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendime neišnagrinėti reikalavimai, dėl kurių jis pateikęs įrodymus ir paaiškinimus:

1. Pripažinti, kad teisės aktas – VSDFV Vilniaus skyriaus vedėjo vardu surašytas, tačiau jo nepasirašytas 2003 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 1285 neatitinka teisės aktų reikalavimų;

2. Įvertinti rašytinį įrodymą – Lietuvos vyriausiojo archyvo 2013 m. liepos 24 d. raštą su jame pateikta išvada, kurią pareiškėjas teismui pateikė su 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškimu;

3. Neišnagrinėtas pareiškėjo teismui pateiktas 2013 m. gruodžio 15 d. pareiškimas su rašytiniais įrodymais, neįvertintas pareiškime nurodytas įrodymas, pateiktas teismui 2013 m. rugsėjo 26 d.;

4. Neįvertintas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2000 m. gegužės 26 d. raštas Nr. 01-281, į šį rašytinį įrodymą neatsižvelgta, dėl jo sprendime nepasisakyta;

5. Neišnagrinėtos ir neįvertintos Kompleksinės specialistų komisijų 2013 m. kovo 20 d. išvada Nr. SI-08, 2013 m. kovo 28 d. išvada Nr. SI-10 ir kitos specialistų rašytinės išvados pagal skundo dalyką ir pagrindus;

6. Neišnagrinėtas 2013 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje pateiktas pareiškėjo ir jo atstovo prašymas pripažinti G. K. veiksmus neteisėtais, kad jis neturėjo teisės pasirašyti skundžiamo akto;

7. Prašymas įvertinti t. 1, b. 1. 72 esantį rašytinį įrodymą – VSDFV teritorinio skyriaus vedėjo pareigybės aprašymą galiojusį 2003 m. spalio 1 d., jo 11 ir 17 punktuose esančius konkrečius įgaliojimus V. V., kurių, konkrečiu atveju, G. K. neturėjo;

8. Neišnagrinėtas ir neįvertintas (sprendime nepasisakyta) 2013 m. gruodžio 16 d. posėdžio pradžioje įteiktas pareiškimas teismui su šešiais rašytiniais įrodymais dėl skunde išdėstytų aplinkybių ir byloje esančių kitų įrodymų pagrįstumo;

9. Neišnagrinėtas skundžiamo sprendimo panaikinimo klausimas.

Be to, pareiškėjas su 2014 m. birželio 4 d. prašymu pateikė rašytinius įrodymus, taip pat – Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2014 m. gegužės 7 d. rašto Nr. (1.15) V4-631 kopiją ir dvi Lietuvos profesinės saugos lygos išvadų Nr. Sl-15 ir Nr. Sl-17 kopijas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo su šiuo pareiškimu nesutiko. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 95 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali priimti papildomą sprendimą. Pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo visus pareiškėjo iškeltus reikalavimus, išanalizavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir argumentus, pateikė teismo sprendimo motyvus ir pasisakė dėl pareiškėjo skundo dalyko ir pagrindo. Sprendime teismas pasisakė dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo, motyvavo pareiškėjo reikalavimų dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo nepagrįstumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo K. S. pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu ir patikslintais skundais į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 ir priteisti 4 146,46 Lt turtinę bei 20 000 Lt neturtinę žalą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, pasisakydamas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 1285 teisėtumo, įvertindamas šį aktą kaip teisėtą. Teismas sprendime taip pat pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 4 146,46 Lt turtinę bei 20 000 Lt neturtinę žalą. Taigi, teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjo reikštų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad byloje neišnagrinėti rašytiniai įrodymai ir pakartotinis prašymas panaikinti skundžiamą aktą iš esmės, tokie teiginiai tiktų apeliacinio skundo turiniui. Nesant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnyje numatytų pagrindų teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo negali būti tenkinamas. Teismui nepriimant papildomo sprendimo įrodymai negali būti tiriami ir vertinami.

III. Pareiškėjas K. S. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teigia, kad skundžiama nutartis naikintina, nes:

1. Nutartis priimta neteisėtos sudėties teismo, kadangi neišspręstas nušalinimo klausimas 2014 m. birželio 4 d., 2014 m. gegužės 14 d. teismo posėdžiuose, be to, prašymą dėl papildomo sprendimo nagrinėjo tos pačios sudėties teisėjų kolegija, kuri priėmė 2014 m. sausio 6 d. sprendimą;

2. Byla išnagrinėta nedalyvaujant jam atstovaujančiam advokatui, tokiu būdu pažeista pareiškėjo teisė, įtvirtinta ABTĮ 49 straipsnio 1 dalyje;

3. Teigia, kad kolegijos pirmininkas R. B. būdamas šališkas ir nesąžiningas, nes 2014 m. gegužės 20 d. rašte Nr. I-5442-437 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui neteisingai nurodė, jog teismo posėdžiai atidėti dėl pareiškėjo pareikštų nušalinimų, nors iš tiesų posėdžiai buvo atidėti dėl teisėjų ligos ir nedarbingumo (2014 m. kovo 5 d. ir 2014 m. balandžio 2 d. posėdžiai), padarė įtaką, jog bylos aplinkybės nebūtų objektyviai ir visapusiškai ištirtos, kaip numatyta ABTĮ 81 straipsnyje.

4. Teigia, jog reikalavimai pripažinti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 1285 neatitiko dokumentų rengimą reglamentuojančių teisės aktų ir reikalavimas panaikinti minėtą 2003 m. spalio 1 d. sprendimą, yra skirtingi reikalavimai. Dėl antrojo reikalavimo netenkinimo paduotas apeliacinis skundas, o pirmojo reikalavimo pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, todėl teiginys, kad teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendime pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų, yra neteisingas.

5. Mano, kad 2014 m. birželio 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta, jog netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl papildomo sprendimo, kadangi jis teikė ne prašymą, o pareiškimą, kuriame pateikti du prašymai ir tuo būdu nėra priimta nutartis dėl visų pareiškėjo reikalavimų.

6. Nutartis nėra galutinis procesinis sprendimas dėl jo pareiškimo, nes ja teisėjai tik išreiškė savo valią, o nutarė netenkinti prašymo, t. y. neatliko veiksmo, tačiau nenurodė, kas ir kada tą veiksmą atliks.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo K. S. pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Taigi, pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį gali būti priimtas papildomas teismo sprendimas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų, materialinių teisinių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2464/12).

Pareiškėjas savo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo iš esmės grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo reikalavimo pripažinti skundžiamą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 neteisėtu, t. y. neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, neįvertino visų pareiškėjo pateiktų įrodymų ir netyrė visų pareiškėjo paaiškinimų, neišnagrinėjo skundžiamo sprendimo panaikinimo klausimo.

Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą – apžvelgė šio dokumento galimo suklastojimo tyrimą ikiteisminio tyrimo institucijose, nagrinėjo skundžiamą aktą pasirašiusio asmens kompetenciją ir sprendė, kad ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 1285 yra teisėtas ir galiojantis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, reiškia, jog teismas netenkino visų pareiškėjo skundo reikalavimų, taip pat ir reikalavimo pripažinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2003 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 1285 neteisėtu ir jį panaikinti.

Dėl pareiškėjo paaiškinimų ir įrodymų tyrimo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. sausio 6 d. sprendimą, rėmėsi bylos medžiaga, apie tai nurodyta pačiame sprendime. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Taip pat akcentuotina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine tvarka arba atnaujinus procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2464-12). Taigi tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, kad teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų ar neištyrė įrodymų. Pareiškėjui ginti savo poziciją, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nustatyta bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bei proceso atnaujinimo, o ne papildomo sprendimo priėmimo procedūra.

Atsakydama į pareiškėjo atskirajame skunde nurodomus galimus procesinius pažeidimus nagrinėjant jo pareiškimą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip minėta, pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį papildomą sprendimą gali priimti būtent teismas, priėmęs byloje sprendimą. Tai reiškia, jog tas pats teisėjas ar teisėjų kolegija, nagrinėję bylą iš esmės, gali priimti papildomą sprendimą dėl savo jau priimto sprendimo. Taigi, pareiškėjo pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo pagrįstai nagrinėjo ta pati Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, kuri iš esmės nagrinėjo administracinę bylą pagal pirminį pareiškėjo skundą. Be to, pareiškėjo pareikštas nušalinimas teisėjų kolegijai buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės neskundžiama nutartimi. Pareiškėjo pretenzijos dėl kolegijos šališkumo nėra pagrįstos kitomis ABTĮ 47 straipsnyje numatytomis aplinkybėmis, prielaidos apie teisėjų šališkumą grindžiamos tuo, kad teisėjai priėmė sprendimą ne pareiškėjo naudai. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas priskirtinas bylą iš esmės apeliacine tvarka nagrinėsiančio teismo kompetencijai.

Dėl pareiškėjo argumento, jog teismo posėdžiuose, kuriuose buvo nagrinėjamas klausimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, nedalyvavo jo atstovas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į advokato E. K. prašymus Vilniaus apygardos teismui (III t., b. l. 24, 37) leisti jam nedalyvauti 2014 m. gegužės 14 d. ir 2014 m. birželio 4 d. teismo posėdžiuose. Advokatas nurodė, jog visiškai pritaria pareiškėjo pareiškime išdėstytiems argumentams ir motyvams, juos palaiko, nuo savęs papildomai pridurti nieko neturi. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, jog pareiškėjo atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose nėra būtinas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pagal ABTĮ 95 straipsnį proceso dalyviai papildomo sprendimo priėmimo svarstymą inicijuoja pareiškimu, ne prašymu, tačiau tai, jog Vilniaus apygardos administracinio teismas 2014 m. birželio 10 d. nutartyje vadina pareiškėjo kreipimąsi prašymu, o ne pareiškimu, laikytina rašymo apsirikimu, nesudarančiu pagrindo minėtą nutartį pripažinti neteisėta ar nepagrįsta.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai išdėstė savo poziciją, ją grindė teisingais motyvais ir padarė pagrįstą išvadą pareiškėjo pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkinti. Atsisakymas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl papildomo sprendimo priėmimo reiškia baigtinį veiksmą, nesukeliantį pareigos pirmosios instancijos teismui pačiam atlikti tolesnius veiksmus ar įpareigoti juos atlikti kitus subjektus.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri atskirojo skundo motyvais nekeistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas