A-822-104-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-104/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02950-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Portus medicus“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninei, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Portus medicus“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SPR-94, kuriuo nuspręsta:

1) pripažinti VšĮ Klaipėdos jūrų ligoninės vyriausiojo gydytojo J. S. skundą dėl publikacijose: „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“ (www.vlmedicina.lt, 2011 m. gruodžio 21 d.); „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas (www.vlmedicina.lt, 2012 m. sausio 12 d.); „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“ (www.vlmedicina.lt, 2012 m. sausio 13 d.); „23 milijonų iliustracija: banko išrašas ir sutartys“ (www.vlmedicina.lt, 2012 m. sausio 26 d.); „23 milijonai: neatsakyti klausimai, arba kodėl grasina ministras“ (www.vlmedicina.lt, 2012 m. vasario 20 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu;

2) įspėti UAB „Portus medicus“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimo;

3) reikalauti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Portus medicus“ paneigti publikacijos „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“ (www.vlmcdicina.lt, 2011 m. gruodžio 21 d.) teiginio „Kol Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas tiesiai neatsako į žurnalistų ir Seimo antikorupcijos komisijos klausimus, išvados apie įstaigos istoriją su „Snoro“ banko vertybiniais popieriais nori nenori peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą; antra, vadovas parodė nepamatuotą drąsą, turėdamas mediko išsilavinimą, priimti finansinį sprendimą savarankiškai, galimai nei neskirdamas finansinių terminų; trečia, įstaigos 5 milijonai, realistiškai kalbant, liko palaidoti nebeegzistuojančiam banke.“ (dalyje <...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...> ir publikacijos „Sukaupti 23 mln. - neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“ (www.vlmedicina.lt, 2012 m. sausio 12 d.), teiginio „Tačiau dabar žinome, kad realybė buvo dar baisesnė – KJL neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo ne indėlį, o atidavė milijonus už niekinį popieriuką – tik indėlio sertifikatą, o ne indėlį“ dalyje „<...> KJL neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo ne indėlį, o atidavė milijonus už niekinį popieriuką – tik indėlio sertifikatą, o ne indėlį.“ ir teiginio „Tačiau „Vakarų Lietuvos medicinos“ žiniomis, tuo metu ligoninė ne tik buvo neteisėtai ir be Stebėtojų tarybos žinios įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų, bet, sudėjus sąskaitas ir indėlius kituose bankuose, iš viso turėjo sukaupusi kone 23 mln. Lt dalyje „<...> ligoninė ne tik buvo neteisėtai <...> įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų <...>“ paskelbtą informaciją.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ, Įstatymas) 50 straipsniu VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė skundą visa apimti turėjo perduoti nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, nes VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė kreipėsi tik dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų. Atsakovas, sprendime konstatuodamas, kad 1-ojo teiginio dalyje <...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...> yra paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia, kuri turi būti paneigta, nepaisė teisinio reguliavimo ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose.

Ginčo 1-ojo teiginio formuluotė <...> išvados <...> peršasi tokios <...> yra tokia vertinamojo pobūdžio sakinio konstrukcija, kurioje nurodoma, kad teksto autorė, remdamasi tais duomenimis, kuriuos pavyko gauti, daro išvadas, t. y. išreiškia savo asmeninį gautos informacijos vertinimą. Straipsnio autorės išvados yra pagrįstos, remtasi tikrais, egzistavusiais faktais, t. y., faktu, kad konkursas indėliams padėti skelbtas nebuvo ir faktu, kad apie indėlius nebuvo pranešta Stebėtojų tarybai (V. B., Stebėtojų tarybos pirmininko (skelbta 2011 m. gruodžio 21 d. www.vlmedicina.lt straipsnyje „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“), ir J.

K., sveikatos apsaugos viceministrės (skelbta 2012 m. vasario 2 d. www.vlmedicina.lt straipsnyje „Viceministrė: auditas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje turi būti atliktas iki vasario 27 d.“), patvirtinimai, kad informacijos apie indėlius Stebėtojų taryba neturėjo. Šį faktą straipsnio autorei patvirtino ir pats ligoninės vadovas J. S. bei L. S. atsakymas Nr. 12-2224 Seimo Antikorupcijos komisijai, kuriame paaiškinama, kad „AB banke „Snoras“ indėliai buvo laikomi, atsižvelgiant į vadovybės posėdyje priimtą sprendimą indėlius laikyti tuose bankuose, kurie moka didžiausias palūkanas“.

Informacija negali būti laikoma neatitinkančia tikrovės, nes faktas, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė padėjo 3 mln. Lt vertės indėlį į AB banką Snoras, objektyviai egzistavo. Šio fakto egzistavimą patvirtina 2011 m. spalio 28 d. Indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. S-2011-1119. Šiomis finansinėmis operacijomis domėjosi ir pagal savo kompetenciją tyrimus vykdė (tebevykdo) Seimo Antikorupcijos komisija, Viešųjų pirkimų tarnyba (2012 m. birželio 6 d. sprendimas neskelbiamas dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00056-12), Klaipėdos kriminalinės policijos skyrius (tyrimas Nr. 30-2-00056-12).

Ir kiti viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) viešojoje erdvėje skelbė su VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės finansinėmis operacijomis banke Snoras susijusią informaciją, todėl pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė pažeidė įstatymus ar (ir) kitus teisės aktus, t. y., atliko neteisėtas finansines operacijas. Ir straipsnių autorė, ir pareiškėja veikia viešosios informacijos, o ne teisės srityje, t. y., jų funkcijos apima žurnalistinių tyrimų atlikimą, duomenų rinkimą, informacijos skelbimą t. t., tačiau jokiu būdu neapima tikslios teisinės analizės ar teisinių vertinimų.

Atsakomybė už galimai ne visiškai tikslios informacijos paskelbimą pareiškėjui galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei būtų paskelbta žinomai netiksli (neteisinga) informacija, turint tikslą pakenkti VšĮ Klaipėdos jūrų ligoninės dalykinei reputacijai. Visuomenei svarbus klausimas pareiškėjo buvo iškeltas laikantis žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, t. y., tikrinant informacijos šaltinius, siekiant išklausyti visus suinteresuotus asmenis, remiantis visais su nagrinėjamu klausimu susijusiais pasiekiamais duomenimis.

Publikuodamas ginčo medžiagą pareiškėjas siekė sukurti reikšmingą visuomeninę diskusiją ir nepažeidė nei VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė teisėtų interesų, nei Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų. Pareiškėjas mano, kad atsakovas ginčo teiginius vertino atskirai nuo konteksto, o taip pat neatsižvelgdamasį prieš publikacijų paskelbimą ir jų metu viešojoje erdvėje buvusią informaciją: žinias, nuomones, diskusijas, valstybės institucijų oficialią medžiagą ir pareigūnų pareiškimus ir komentarus.

Teigia, kad šiuo atveju ginčo teiginiais buvo sąžiningai siekiama informuoti visuomenę; ginčo teiginiai yra esmingai susiję su visuomenės interesu žinoti reikšmingą informaciją; ginčo teiginiai yra prielaidos; šios prielaidos yra pagrįstos faktiniais duomenimis, todėl laikytinos atitinkančiomis tikrovę; ginčo teiginiai suformuluoti rūpestingai ir sąžiningai atlikus žurnalistinį tyrimą, t. y., nepažeidžiant VIĮ bei Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 92–102) paaiškino, kad trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. vasario 2 d. ir 2012 m. vasario 22 d. skunduose suformuluoti prašymai atitiko Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos, tačiau ne inspektoriaus kompetenciją, bet skundų turinys ir dalykas buvo susiję būtent su Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcija – nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, dalykinės reputacijos (gero vardo). Inspektorius 2012 m. kovo 5 d. raštu Nr. SK-43/S-217 kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį, informuodama, kad jo skundai dalyje dėl žurnalistų profesinės etikos pažeidimų bus persiųsti nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, taip pat prašydama patikslinti savo skundus, kad jie atitiktų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo skundus patikslino ir suformulavo Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetenciją atitinkančius prašymus. Atsakovas pažymėjo, kad pirmojo teiginio dalyje „<...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>“ paskelbta informacija gali būti patikrinta objektyviais duomenimis, todėl pagrįstai laikytina žinia, o ne nuomone. Informacija, jog trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė įstatymą yra konstatuojamas teisei priešingos veikos atlikimas, t. y. aktyvus veiksmas, kuris nesudaro pagrindo šios informacijos vertinti kaip išreikštos nuomonės. Atlikdama tyrimą inspektorius vertino ne tik teiginio dalyje „ligoninės vadovas J.

S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą“ paskelbtą informaciją bendrine ir teisine prasme, bet atsižvelgė į visos publikacijos turinį, kontekstą, tekstinę konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdą, logines duomenų sąsajas, taip pat įvertino publikacijoje paskelbtų aplinkybių visumą skundžiamo turinio teiginių kontekstą ir jų formuluotes. Buvo analizuojamas visas publikacijos kontekstas, o ne tik atskiri (skundžiami) žodžių junginiai. Nepaisant aptariamo teiginio pradžioje vartojamo pasakymo „išvados apie įstaigos istoriją su „Snoro“ banko vertybiniais popieriais nori nenori peršasi tokios“, kuris pagal įprastinę reikšmę galėtų būti vertinamas kaip subjektyvus, toliau teiginyje „ligoninės vadovas J.

S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą“ paskelbtai informacijai taikytini tiesos ir tikslumo kriterijai, ji gali būti patikrinta objektyviais duomenimis. Mano, kad pareiškėjos argumentas, jog skundžiamo teiginio dalis „<...> išvados <...> peršasi tokios <...>, kuri laikytina subjektyvia, sąlygoja, jog visas teiginys laikytinas vertinamuoju yra nepagrįstas, nes atskleidžia izoliuotą atskirų žodžių junginių vertinimą, o ne kompleksinį tyrimą, kurį atliko atsakovas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad publikacijoje pateiktos išvados yra pagrįstos ir remiasi tikrais, egzistavusiais faktais, nes faktai, kad nebuvo skelbtas konkursas indėliams padėti ir apie indėlius nebuvo pranešta Stebėtojų tarybai, jokiu būdu neįrodo žinių, jog trečiojo suinteresuoto asmens vadovas pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, o pats trečiasis suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus.

Atsakovas dėl informacijos pateikimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisiją, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministeriją ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą. Šių institucijų pateikta informacija ir suformuluota pozicija nesudarė pagrindo nustatyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens vadovas pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, o paties trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai yra neteisėti. Inspektoriaus atliekamo tyrimo metu nebuvo jokių objektyvių duomenų apie kompetentingų institucijų priimtus sprendimus, kuriais būtų patvirtinta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo atliko įstatymams priešingus veiksmus.

Atsakovas atsižvelgė į skundžiamo turinio žinių paskelbimo aplinkybes, jų raiškos stilių, vartojamų žodžių reikšmes, ir pagrįstai konstatavo, kad šiomis žiniomis išreikšta informacija pagal savo prasmę, pobūdį, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminančio, menkinančio pobūdžio. Atsakovas nesprendė indėlio padėjimo fakto klausimo, nes šis klausimas nebuvo ginčo objektu. Pareiškėjas padarė savarankišką išvadą, jog trečiasis suinteresuotas asmuo ne tik įsigijo indėlių sertifikatą, bet tai padarė neteisėtai, todėl skundžiamame sprendime buvo įvertintas pastarosios žinios pagrįstumas.

Nei vienas iš pareiškėjo nurodytų oficialių asmenų, komentuodami situaciją, neteigė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo neteisėtu būdu įsigijo indėlių sertifikatų ar vykdė kitą įstatymams priešingą veiklą. Pareiškėjas neįrodė paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei. Vartojamos formuluotės („pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą“, „KLJ neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo“, „ligoninė ne tik buvo neteisėtai“) nustatė, kad skundžiamo turinio teiginiai paskleisti menkinančia, dalykinei reputacijai (geram vardui) kenkiančia forma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 66–70) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog atsakovas publikacijų teiginius turėjo vertinti kaip sąžiningai ir etiškai išsakytą nuomonę, kuriai netaikomas tiesos kriterijus, o ne kaip žinių, nes publikacijų teiginiai (pvz. „<...> ligoninės vadovas J. S., neskelbdamas konkurso indėliams padėti ir nepranešdamas stebėtojų tarybai, pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>.“) yra išdėstyti kategoriškai, kaip autorių neabejotinai žinomi faktai, teiginiai. Skaitant publikacijas jokiu būdu negalima buvo susidaryti nuomonės, kad autoriai reiškia savo subjektyvią nuomonę, siekia iškelti klausimus ar atkreipti dėmesį į aktualią problemą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad virtinė straipsnių, dėl kurių VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą, buvo paskelbti laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 21 d. iki 2012 m. vasario 20 d., tuo tarpu neva diskusiją sukėlę straipsniai minėtose interneto svetainėse skelbti iki menamos diskusijos pradžios – 2011 m. gruodžio 7, 12 dienomis. Tai buvo ne sukeltos diskusijos, o tik viešai paskelbtos informacijos perkėlinėjimas iš vieno tinklapio į kitą. L. S. ir A. Š. domėjosi išimtinai tik VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligonine ir skelbė nepatikrintas, objektyviai egzistuojančiais duomenimis nepagrįstas žinias 2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. sausio 12 d., 2012 m. sausio 13 d., 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. vasario 20 d. ir vėlesniuose straipsniuose. 2012 m. vasario 14 d. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytojas J. S. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl šmeižto pateikdamas skundą privataus kaltinimo tvarka. Baudžiamosios bylos Nr. PKS-597-659/2012 nagrinėjimo metu straipsnio autorius A. Š. pripažino savo kaltę, 2012 m. rugpjūčio 7 d. J. S. ir A. Š. sudarė taikos sutartį, kuria A. Š. įsipareigojo paneigti VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyr. gydytoją J. S. šmeižiančią informaciją. 2012 m. rugpjūčio 21 d. A. Š. taikos sutartį įvykdė ir informaciją paneigė. Pareiškėjo straipsnių sakiniai buvo suformuluoti kaip teiginiai, o ne kaip pasiūlymai, dvejonės, klausimai ir pan., todėl skundžiamame sprendime atsakovas pagrįstai konstatavo ir atskyrė, kurie teiginiai yra žinia, o kurie nuomonė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 67–79) pareiškėjo UAB „Portus medicus“ skundą tenkino, panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SPR-94.

Teismas nustatė, kad Inspektorius, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktuose nustatytą kompetenciją, konstatavo Įstatymo nustatytus pažeidimus dėl pareiškėjo internetiniame tinklalapyje, kurio domenas yra „www.vlmedicina.lt“, valdytojo – informacinės visuomenės paslaugų tiekėjo, atspausdintų publikacijų: „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“; „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas; „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“.

Teismas, išanalizavęs VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, pažymėjo, jog šio įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien informacijos, šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą, skleidimas. Šiuo atveju nereikalaujama, kad tai būtų neatitinkanti tikrovės informacija. Todėl VIĮ subjektų, kurie paskleidė informaciją, atitinkančią tikrovę, bet šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius taip pat turėtų taikyti Įstatyme numatytas už šį Įstatymo pažeidimą numatytas poveikio priemones. Nagrinėjamu atveju atsakovas VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės skundą išnagrinėjo pagal savo kompetenciją, t. y. dėl VIĮ nuostatų pažeidimo ir priėmė ginčijamą sprendimą, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas turėjo perduoti skundą nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai.

Vertindamas 2011 m. gruodžio 21 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbtą straipsnį: „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“, teismas sprendė, kad įvertinus žodžių formuluotės „<...> išvados <...> nori nenori peršasi tokios“ loginę prasmę, darytina išvada, kad informacijos rengėjas ginčo teiginiu išreiškė subjektyvų faktų ir surinktų duomenų vertinimą bei samprotavimus dėl VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovo veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas kategoriškai neteigia, kad J.

S. tikrai pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, o išdėsto savo požiūrį į turimą informaciją. Atsižvelgdamas į tai ir teiginį „<...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S. <...> pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>.“ vertindamas viso straipsnio kontekste, teismas padarė išvadą, kad aptariamas teiginys yra nuomonė, kaip ji suprantama VIĮ 2 straipsnio 36 dalyje, o ne žinia, kaip konstatavo atsakovas ginčijamame sprendime. Pareiškėjo supratimą, kad J. S. pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, lėmė surinktos informacijos, kad J.

S. neskelbė konkurso indėliams padėti į AB banką „Snoras“ ir nepranešė apie tai Stebėtojų tarybai, vertinimas. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo surinktą informaciją publikacijos paskelbimo metu, nusprendė, kad pareiškėjas nustatė pakankamai faktų, dėl kurių susidarė nuomonę, kad nepaskelbus konkurso indėliams padėti į AB banką „Snoras“ ir nepranešus apie tai Stebėtojų tarybai, VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė pažeidė teisės aktus. Pareiškėjas rėmėsi Sveikatos apsaugos ministerijos, Seimo Antikorupcinės komisijos nario K.

K. paaiškinimais. Teismas pažymėjo, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra viešasis juridinis asmuo, finansuojamas iš mokesčių mokėtojų sukauptų lėšų (Privalomojo sveikatos draudimo mokesčio), VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas J. S. yra viešas asmuo. Viešasis juridinis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju.

Viešiesiems asmenims keliami aukštesni reikalavimai dėl pakantumo griežtesnei ir šiurkštesnei kritikai. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, išreikšdamas nuomonę, siekė faktus perteikti taip, kad sumenktinų, pažemintų trečiojo suinteresuoto asmens ar jo vadovo reputaciją. Visuomenė yra suinteresuota dėl valstybinių gydymo įstaigų lėšų panaudojimo, todėl suprantamas pareiškėjo siekis pateikti turimą informaciją ir sukelti diskusiją šiuo klausimu. Teismo vertinimu, asmens garbės ir orumo, geros dalykinės reputacijos suabsoliutinimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nesiderintų su demokratijos nuostatomis.

Įvertinęs tai, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė buvo įsigijusi indėlio sertifikatą; publikacijos bendrą kontekstą; Seimo Antikorupcinės komisijos nario K. K. portalui išreikštą komentarą, iš kurio pareiškėjas galėjo suprasti dėl viešojo konkurso skelbimo privalomumo; Sveikatos apsaugos ministerijos paaiškinimą dėl Stebėtojų tarybos sudarymo ir ilgalaikių indėlių laikymo banke ar su veikla nesusijusių vertybinių popierių, akcijų, sertifikatų ir kt. įsigijimo pelnui pasiekti, kaip prieštaraujančio viešosios įstaigos kaip ne pelno siekiančio juridinio asmens sampratai bei tikslui; J. S. atsakymą Seimo Antikorupcijos komisijai, kuriame nurodyta, kad AB banke „Snoras“ indėliai buvo laikomi, atsižvelgiant į vadovybės posėdyje priimtą sprendimą indėlius laikyti tuose bankuose, kurie moka didžiausias palūkanas“, straipsnio autorei persiųstą Seimo nario K. K. padėjėjos paaiškinimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas, išreikšdamas savo nuomonę, rėmėsi surinkta informacija ir neturėjo tikslo sąmoningai iškraipyti faktų ir surinktų duomenų, todėl atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusį Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktą.

Vertindamas 2012 m. sausio 12 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbtą straipsnį: „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“, teismas nustatė, kad atsakovas ginčo sprendime konstatavo, kad pareiškėja šiame straipsnyje teiginiu „<...> realybė buvo dar baisesnė – KJL neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo ne indėlį, o atidavė milijonus už niekinį popieriuką – tik indėlio sertifikatą, o ne indėlį.“ ir teiginiu „<...> ligoninė ne tik buvo neteisėtai <...> įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų <...>“ paskelbė tikrovės neatitinkančias, dalykinę reputaciją pažeidžiančias žinias bei tuo pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatas.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šie teiginiai laikytini žiniomis, nes jie pateikti kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kurių teisingumą galima patikrinti. Pareiškėjas neginčija tokio šių teiginių vertinimo, tačiau teigia, kad jie atitinka tikrovę. Teismas vertino, kad aptariamos publikacijos ginčo teiginiai paremti tuo metu surinkta informacija. Teigdamas, jog ligoninė neteisėta tvarka įsigijo indėlio sertifikatą, pareiškėjas siekė paviešinti tai, kad indėlio sertifikatų įsigijimui nebuvo skelbtas viešųjų pirkimų konkursas ir nebuvo informuota Stebėtojų taryba.

Pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra perkančioji organizacija, kaip tai suprantama pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kuriai privalu perkant indėlių sertifikatus skelbti viešąjį konkursą. Šią nuomonę pareiškėjas galėjo susidaryti ir įvertinęs viešai prieinamą informaciją žiniasklaidoje, o būtent – „Snoro nacionalizavimo kronika. „Snoras“ prarijo ir ligonių pinigus“ (2011 m. gruodžio 12 d. publikacija „Respublikoje“). Šiuo atveju ir J. S. atsakymas Seimo Antikorupcijos komisijai patvirtino, kad viešieji pirkimai nebuvo organizuoti.

Publikacijos paskelbimo metu pareiškėjas duomenų apie priežastis, dėl kurių viešieji pirkimai organizuoti nebuvo (pvz. ar buvo pasinaudota Viešųjų pirkimų įstatymo išimtimis, kai šio įstatymo reikalavimai netaikomi (Viešųjų pirkimų įstatymo 10 str.), neturėjo, todėl pagrįstai turimą informaciją vertino kaip galimai pažeidžiančią teisės aktus. Be to, pareiškėjo išvados suformavimui įtakos turėjo Sveikatos apsaugos ministerijos atsakymas, cituotas straipsnyje „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“ (2011 m. gruodžio 21 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad informacijos rengėjas nėra profesionalus teisininkas, todėl jo pareiga pateikti neiškraipytus faktus, negali būti išplečiama iki teisiškai motyvuotos situacijos analizės.

Įvertinęs VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės įstatų 43, 44, 50 punktus, teismas sutiko, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovui įstaigos įstatuose ir kituose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga papildomai informuoti Stebėtojų tarybą apie sprendimus dėl įstaigos lėšų panaudojimo, o apie tokio pobūdžio sprendimus Stebėtojų taryba sužino vertindama vadovo parengtą metinės veiklos ataskaitą. Vis dėlto, ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti VIĮ nuostatų pažeidimus. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėja straipsnyje „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“ išdėstytu teiginiu „<...> realybė buvo dar baisesnė – KJL neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo ne indėlį, o atidavė milijonus už niekinį popieriuką – tik indėlio sertifikatą, o ne indėlį.“ ir teiginiu „<...> ligoninė ne tik buvo neteisėtai <...> įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų <...>“ sąmoningai siekė iškraipyti faktus, sumenkinti trečiojo suinteresuoto asmens dalykinę reputaciją. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė ir jos vadovas yra viešieji asmenys, jų atžvilgiu kritikos ribos yra platesnės negu privataus asmens, be to jie finansuojami iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų, kurios turi būti naudojamos gydymui, apie jų panaudojimą Lietuvos piliečiai turi teisę žinoti. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėją analizuotais teiginiais pažeidusį Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatas.

Vertindamas 2012 m. sausio 13 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbtą straipsnį: „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“, teismas nustatė, kad atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas šiame straipsnyje paskelbdamas žinią apie vienašališką Klaipėdos jūrininkų ligoninės sprendimą, kuriam priimti „<...> nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo.“ ir informuodamas visuomenę viešojo intereso klausimu, buvo šališkas ir tuo pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį.

Vertinant šį teiginį bendrai su kitais teiginiais straipsnyje „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“ matyti, kad pareiškėjas juo siekė pateikti jos supratimu teisingą informaciją apie AB banko “Snoras” indėlio sertifikatų įsigijimo aplinkybes, o būtent, kad jie buvo įsigyti trečiajam suinteresuotam asmeniui vienašališkai nusprendus. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad teiginys “nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo” dėl jo teisingumo patikrinimo galimybės yra žinia.

Tačiau VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninė ir jos vadovas yra viešieji asmenys, kurių atžvilgiu kritikos ribos yra platesnės negu privataus asmens, jie finansuojami iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų, todėl apie jų panaudojimą Lietuvos piliečiai turi teisę žinoti. Pagal VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės įstatų 43, 44, 50 punktus Stebėtojų taryba yra patariamasis organas, kurio kompetencijai priskirta išklausyti ir įvertinti įstaigos vadovo parengtą metinės veiklos ataskaitą. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovui įstaigos įstatuose ir kituose teisės aktuose nėra nustatyta pareiga papildomai informuoti Stebėtojų tarybą apie sprendimus dėl įstaigos lėšų panaudojimo, o apie tokio pobūdžio sprendimus Stebėtojų taryba sužino vertindama vadovo parengtą metinės veiklos ataskaitą.

Publikacijoje paskleista žinia, kad “nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo” galėjo sudaryti įspūdį dėl trečiojo suinteresuoto asmens pareigos informuoti Sveikatos apsaugos ministeriją ir Stebėtojų tarybą prieš trečiajam suinteresuotam asmeniui įsigyjant indėlio sertifikatą, kuri šiuo atveju nėra teisiškai pagrįsta, tačiau šis netikslumas pareiškėjui teisinės atsakomybės nesukelia, nes neįrodyta, kad jis akivaizdžiai siekė pateikti klaidingus duomenis, iš anksto žinodamas apie jų klaidingumą, o ne teisingą ir objektyvią informaciją.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai pripažintas buvusi šališkas ir tuo pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes jis stengėsi pateikti visuomenei kuo daugiau informacijos apie privalomojo sveikatos draudimo lėšų panaudojimą.

Pareiškėjo prašymas priteisti teismo išlaidas nebuvo sprendžiamas, nes nepateikti patirtų išlaidų įrodymai.

III. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 92–97), prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikini ir palikti galioti pareiškėjo skundžiamą Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą

Atsakovas pažymi, kad atlikdamas tyrimą Inspektorius vertino ne tik publikacijos „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“ teiginio dalyje „ligoninės vadovas J. S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą“ paskelbtą informaciją bendrine ir teisine prasme, bet atsižvelgė į visos publikacijos turinį, kontekstą, tekstinę konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdą, logines duomenų sąsajas, taip pat įvertino publikacijoje paskelbtų aplinkybių visumą, skundžiamo turinio teiginių kontekstą ir jų formuluotes. Be to, sprendžiant dėl skundžiamo turinio informacijos kvalifikavimo buvo analizuojamas visas publikacijos kontekstas, o ne tik atskiri (skundžiami) žodžių junginiai. Todėl nepaisant aptariamo teiginio pradžioje vartojamo pasakymo „išvados apie įstaigos istoriją su „Snoro“ banko vertybiniais popieriais nori nenori peršasi tokios“, kuris pagal įprastinę reikšmę galėtų būti vertinamas kaip subjektyvus, toliau teiginyje „ligoninės vadovas J. S., pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą“ paskelbtai informacijai taikytini tiesos ir tikslumo kriterijai, ji gali būti patikrinta objektyviais duomenimis. Todėl teismo argumentas, jog skundžiamo teiginio dalies „<...> išvados <...> peršasi tokios <...> loginė prasmė sąlygoja, jog visas teiginys laikytinas vertinamuoju yra nepagrįstas, nes atskleidžia izoliuotą atskirų žodžių junginių vertinimą, o ne kompleksinį tyrimą, kurį atliko Inspektorius. Be to, priskiriant skundžiamą informaciją žiniai ar nuomonei, lemiančią įtaką turi galimybė patikrinti informaciją objektyviai egzistuojančiais duomenimis, o ne įvertinti kokiu būdu yra teigiama (kategoriškai ar ne), kaip savo sprendime nurodė teismas.

Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pats teismas nurodė, jog pagal teisės aktus trečiasis suinteresuotas asmuo neturi pareigos apie atitinkamus sprendimus informuoti Stebėtojų tarybos, nepaisant to, pripažino leistinu pareiškėjo elgesį, kai jis remdamasis neteisingu faktu, jį pabrėždamas, suformuluoja savarankišką išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė įstatymą. Be to, pareiškėjas atlikdamas žurnalistinį tyrimą turėjo galimybę susipažinti su viešai prieinamais VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės įstatais, kuriuose yra apibrėžta tiek viešosios įstaigos vadovo, tiek Stebėtojų tarybos kompetencija. Pareiškėjas, būdamas viešosios informacijos rengėju (skleidėju) yra atsakingas už jo valdomoje visuomenės informavimo priemonėje skelbiamą informaciją, todėl visais atvejais turi pareigą užtikrinti, kad būtų skelbiama teisinga, tiksli ir nešališka informacija. Šiuo atveju negalima sutikti su teismo pozicija, kad pareiškėjas nesiekė sąmoningai iškraipyti faktų.

Atsakovas pažymi, kad teismas rėmėsi pareiškėjo supratimu, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neskelbdamas konkurso indėliams padėti pažeidė įstatymą. Pareiškėjas įvardijo, kad pažeistas Viešųjų įstaigų įstatymas. Tačiau šis įstatymas nereglamentuoja viešųjų pirkimų organizavimo.

Faktai, kad konkursas indėliams padėti skelbtas nebuvo ir apie indėlius nebuvo pranešta Stebėtojų tarybai, jokiu būdu neįrodo žinių, jog trečiojo suinteresuoto asmens vadovas pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, o pats trečiasis suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus. Šios aplinkybės yra įvertintos ir detaliai aptartos Inspektoriaus sprendime. Siekdamas išsamaus ir objektyvaus trečiojo suinteresuoto asmens skundų tyrimo, Inspektorius dėl informacijos pateikimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisiją, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministeriją ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą. Tačiau šių institucijų pateikta informacija ir suformuluota pozicija nesudarė pagrindo nustatyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens vadovas pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, o paties trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai yra neteisėti. Pareiškėjas nenurodė, kokie kiti duomenys jam buvo žinomi, kaip objektyviai pagrindžiantys jo paskleistą informaciją apie trečiąjį suinteresuotą asmenį.

Viešai skleidžiama informacija Visuomenės informavimo įstatymo požiūriu turi atitikti šiame teisės akte nustatytus reikalavimus būtent jos paskelbimo metu, o ne vėliau. Inspektoriaus atliekamo tyrimo metu nebuvo jokių objektyvių duomenų apie kompetentingų institucijų priimtus sprendimus, kuriais būtų patvirtinta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo atliko įstatymams priešingus veiksmus. Šiuo atveju teismo pozicija, jog pareiškėjas nėra profesionalus teisininkas, todėl jo pareiga pateikti neiškraipytus faktus, negali būti išplečiama iki teisiškai motyvuotos situacijos analizės yra neteisinga – Visuomenės informavimo įstatyme viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) nustatytos pareigos yra susijusios su viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) atsakomybe formuojant visuomenės nuomonę, tačiau ne su reikalavimu visuomenei pateikti itin kruopščią teisinę analizę.

Atsakovo nuomone, teismo pozicija dėl publikacijoje „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“ paskelbtos informacijos vertinimo yra nenuosekli. Nepagrįstas teismo argumentas, kad publikacijoje minimi ginčo teiginiai yra paremti surinkta informacija. Pareiškėjas paskelbdamas ginčo teiginius rėmėsi jo paties iškreipta informacija, o teismas šią situaciją įvertino paviršutiniškai ir prieštaringai. Šiuo atveju pareiškėjas suformulavo savarankišką, nepagrįstą išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo disponuojamas lėšas valdė neteisėtai, turėdamas pareigą įrodyti paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei, to nepadarė. Atsakovas pabrėžia, kad nei viena institucija nebuvo nustačiusi trečiojo suinteresuoto asmens veiklos neteisėtumo, o Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras R. Š. trečiojo suinteresuoto asmens veiklą vertino itin palankiai.

Atsakovas dėl publikacijoje „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“ paskelbtos informacijos vertinimo pažymi, kad teismo vartojamas argumentas pareiškėjas „siekė pateikti jos supratimu teisingą informaciją“ nėra suderinamas su Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, įpareigojančiomis viešąją informaciją skleisti tiksliai, teisingai ir nešališkai, kritiškai vertinti informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus. Minėtos viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos negali būti siejamos su jo subjektyviu siekiu paskleisti klaidingus duomenis.

Publikacijose paskelbtos objektyviais duomenimis nepagrįstos žinios apie trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtus veiksmus, priskiriant jam piktnaudžiavimą įgaliojimais, įstatymų pažeidimą, neteisėtą veiklą. Tokių žinių paskleidimas, jų nepagrindus faktais, aiškiai buvo nukreiptas sumenkinti trečiojo suinteresuoto asmens dalykinę reputaciją (gerą vardą), negali būti toleruojamas ir vertinamas kaip gintina saviraiškos laisvės aspektu kritika. Priešingas vertinimas nulemia situaciją, kai viešojo asmens neturtinių teisių pažeidimas visais atvejais galėtų būti pateisinamas viešuoju interesu.

Pareiškėjas UAB „Portus medicus“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 103–106).

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas pabrėžia, kad teismo sprendimas yra pagrįstas teisiniu reguliavimu ir atitinka LAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais kriterijais. EŽTT jurisprudencijoje pabrėžiama būtinybė, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Pažymima, kad didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tiriamajam žvilgsniui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Klaipėdos jūrininkų ligoninė“, vertinant jo valdomą struktūrą, žmogiškuosius ir materialiuosius išteklius, teikiamų paslaugų apimtis ir pan., yra didelė įstaiga, o jos veikla susijusi su visuomenės interesų tenkinimu.

LAT praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista (2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kad trečiojo asmens dalykinė reputacija nukentėjo dėl pareiškėjo paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių ar nepagrįstos nuomonės.

Kasacinio teismo, kaip ir EŽTT, praktikoje, akcentuojamas dėsningas juridinio asmens veiklos pobūdžio bei visuomeninio reikšmingumo ryšys su jo reputacijos gynimo bei leistinos kritikos ribomis: viešasis juridinis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju (LAT 2005 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2005). Nagrinėjamu atveju apeliantas, nepagrįstai išplėtė viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribas ir susiaurino saviraiškos laisvės ribas.

Apeliantas akcentuoja lingvistinę ginčo teiginių struktūrą, atmesdamas straipsnių konteksto ir jų skelbimo tikslų svarbą. Remiantis EŽTT ir nacionalinių teismų formuojama praktika, teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu.

Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki ar nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis.

EŽTT praktikoje yra išsakyta pozicija, kad sprendžiant dėl išsakytos nuomonės pagrįstumo, turi būti taikomas protingas, išsakytų teiginių pobūdį ir faktinių aplinkybių kontekstą atitinkantis įrodinėjimo standartas. Byloje pateikta pakankamai duomenų, liudijančių, kad ginčo teiginiai paskelbti turint faktinį pagrindą.

EŽTT jurisprudencijoje nustatyta, kad „<...> žurnalistų laisvė reikšti savo nuomonę taip pat įtraukia galimą tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (padidinimą) ar provokaciją“. Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad bendri interesai visuomenės debatuose, kurie turi rimtus tikslus, atsveria teisėtą tikslą ginti kitų asmenų reputaciją.

Atsakomybė už nuomonę, pareikštą dėl fakto, susijusio su viešuoju asmeniu, viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui gali būti taikoma tik nustačius, kad jis piktnaudžiavo teise reikšti tą nuomonę. Sprendžiant, ar buvo piktnaudžiaujama šia teise, turi būti atsižvelgiama į nuomonę skleidusio asmens tikslus, nuomonės reiškimo būdą ir aplinkybes, taip pat į tai, ar ji išsakyta apie viešąjį asmenį, kuris gali būti labiau aptarinėjamas, ar su paskleista informacija yra susiję daugelio asmenų interesai. Ir EŽTT, ir LAT praktikoje, aiškinant Konvencijos 10 straipsnį, teisė skleisti informaciją iš esmės pripažįstama svarbesniu visuomenės gėriu, nei individo teisė į garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimą. Atsakomybės taikymas pažeidus kito asmens garbę ir orumą paskleidus apie jį ne tik melagingą, bet ir netikslią informaciją, galimas tuomet, kai tas netikslumas atsirado, nes visuomenės informavimo priemonė, paskelbdama tam tikras žinias, siekė įžeisti asmenį, o ne sąžiningai informuoti visuomenę apie tam tikrą įvykį. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas siekė įžeisti trečiąjį asmenį. Priešingai, jo tikslas buvo sąžiningai informuoti visuomenę. Be to, pareiškėjo išsakyta nuomonė turėjo konkretų faktinį pagrindą – 2012 m. balandžio 17 d. Viešųjų pirkimų tarnybos išvadą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo (b. l. 101).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. SPR-94 pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu sprendimu Žurnalistų etikos inspektorius konstatavo VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimus dėl pareiškėjo internetiniame tinklalapyje, kurio domenas yra „www.vlmedicina.lt“, valdytojo – informacinės visuomenės paslaugų tiekėjo, atspausdintų publikacijų: „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“; „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas; „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, kad paskelbdamas ginčo teiginius pareiškėjas atliko draudžiamus veiksmus, todėl nusprendė Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SPR-94 panaikinti toje dalyje, kurioje konstatuoti pareiškėjo VIĮ reikalavimų pažeidimai. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad ginčo publikacijose paskelbtos objektyviais duomenimis nepagrįstos žinios apie trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtus veiksmus aiškiai buvo nukreiptos sumenkinti trečiojo suinteresuoto asmens dalykinę reputaciją (gerą vardą), negali būti toleruojamos ir vertinamos kaip gintina saviraiškos laisvės aspektu kritika. Atsakovas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius su kiekviena publikacija, dėl kurios skundžiamame sprendime buvo nustatyti VIĮ pažeidimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako atskirai.

Dėl 2011 m. gruodžio 21 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbto straipsnio: „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“

Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. spalio 17 d. sprendime Nr. SPR-94 konstatavo, jog šiame straipsnyje teiginio dalyje „<...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S. <...> pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>.“ buvo paskelbta informacija, kuri yra nepagrįsta objektyviais duomenimis ir neatitinka tikrovės, todėl pareiškėjas pažeidė VIĮ 19 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punktą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo teiginiu pareiškėjas išreiškė savo nuomonę, rėmėsi surinkta informacija ir neturėjo tikslo sąmoningai iškraipyti faktus ir surinktus duomenis, todėl sprendė, kad atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidusį VIĮ 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktą.

Nagrinėjamam ginčui aktualiame VIĮ nuomonė apibrėžiama, kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (2 str. 36 d.). Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (2 str. 84 d.).

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Taigi sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai laikoma, kad pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog teiginys dalyje „<...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S. <...> pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>.“ buvo išreikštas kaip nuomonė. Vertinant visą publikacijos tekstą, matyti, jog pateiktos aplinkybės nebuvo kategoriškai tvirtinamos, kadangi vartojami tokie žodžiai, kaip, pavyzdžiui, „labai tikėtina“, „galimai“, „regis“. Taigi, publikacijoje ne konstatuojami faktai, o pateikiamas remiantis gautais duomenimis susiformavęs autoriaus supratimas. Be to, pačiame teiginyje, kuris pripažintas prieštaraujančiu VIĮ, yra frazė „išvados <...> nori nenori peršasi tokios“, taigi, yra pateikiama nuoroda, jog tai yra subjektyvi autoriaus nuomonė, kuri susiformavo įvertinus turimus duomenis. Be to, publikacijoje nurodyta, jog tokios išvados suformuotos „kol Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas tiesiai neatsako į žurnalistų ir Seimo antikorupcijos komisijos klausimus“, todėl matyti, kad pateikta pozicija nėra kategoriška ar galutinė, ji suformuota neturint Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovo atsakymų.

Minėta, kad nuomonė paprastai yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama pagrįsti, kad J. S. pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymo, nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui. Tačiau svarbu, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išreikšdamas poziciją, jog ligoninės vadovas pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą, rėmėsi Sveikatos apsaugos ministerijos, Seimo Antikorupcinės komisijos nario K. K. paaiškinimais. Taigi, nuomonė pagrįsta gautais duomenimis, jų neiškreipiant. Atsižvelgiant į tai, kad VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas J. S. yra viešas asmuo, ligoninės lėšų panaudojimas yra aktualus visai visuomenei klausimas, laikytina, kad pareiškėjas pateikė turimą informaciją ir jos vertinimą, sąžiningai siekdamas informuoti visuomenę ir paskatinti jos susidomėjimą esančia situacija. Darytina išvada, kad nebuvo sąmoningai siekiama iškreipti faktus bei sumenkinti Klaipėdos jūrininkų ligoninės ar jos vadovo reputaciją. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas publikacijos teiginio dalyje „<...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S. <...> pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>.“ išreiškė savo nuomonę, rėmėsi surinkta informacija ir neturėjo tikslo sąmoningai iškraipyti faktus. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėją, paskelbus straipsnį „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“, pažeidusį VIĮ 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 4 punktą. Pirmosios instancijos teismo sprendimo toje dalyje, kurioje pripažinta, kad aptariamu teiginiu pareiškėjas išreiškė savo nuomonę, rėmėsi surinkta informacija ir neturėjo tikslo sąmoningai iškraipyti faktų ir surinktų duomenų, nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Dėl 2012 m. sausio 12 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbto straipsnio: „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“

Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. spalio 17 d. sprendime Nr. SPR-94 konstatavo, jog pareiškėjas šiame straipsnyje teiginiu „<...> realybė buvo dar baisesnė – KJL neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo ne indėlį, o atidavė milijonus už niekinį popieriuką – tik indėlio sertifikatą, o ne indėlį.“ ir teiginiu „<...> ligoninė ne tik buvo neteisėtai <...> įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų <...>“ paskelbė tikrovės neatitinkančias, dalykinę reputaciją pažeidžiančias žinias bei tuo pažeidė VIĮ 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatas.

Šiuo atveju teiginiai buvo pateikti kaip žinia, todėl jie turi būti tikri (teisingi).

Pagal VIĮ 19 straipsnio 2 dalį, kurios pažeidimą pripažino atsakovas, draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Taigi šioje įstatymo normoje nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintos saviraiškos laisvės, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė, ribojimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.

Vertinant publikacijos „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“ teksto visumą, darytina išvada, kad indėlių sertifikatų įsigijimo neteisėtumas buvo siejamas su tuo, kad nebuvo organizuotas viešųjų pirkimų konkursas. Tai pagrindžia tekste ne vieną kartą minima, kad indėlių sertifikatai pirkti be jokių konkursų (pvz., „<...> ligoninės vadovas J. S., be jokio konkurso padėjęs 5 mln. litų į banką <...>“, „Kol neturime J. S. atsakymų, šioje precedento neturinčioje istorijoje žinomas tik vienas faktas – indėlių sertifikatai pirkti be konkursų“).

Be to, publikacijoje teigiama, kad „ligoninė ne tik buvo neteisėtai ir be Stebėtojų tarybos žinios įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų“, taigi, matyti, kad teiginys, jog indėlių sertifikatai įsigyti neteisėtai, pateikiamas atskirai, Stebėtojų tarybos neinformavimą nurodant papildomai. Todėl pripažintina, kad publikacijoje pareiškėjas ligoninės atliktą indėlių sertifikatų įsigijimo neteisėtumą siejo tik su viešųjų pirkimų konkurso nebuvimu. Tokia išvada straipsnyje buvo padaryta remiantis surinkta informacija, pavyzdžiui, buvusio Antikorupcijos komisijos pirmininko K.

K. patvirtinimu, kad indėlių sertifikatai buvo pirkti be konkursų. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, kurie leido pripažinti, kad pareiškėjas pagrįstai teigė, jog Klaipėdos jūrininkų ligoninė, pirkdama indėlių sertifikatus, turėjo skelbti viešųjų pirkimų konkursą, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog pareiškėjas nėra profesionalus teisininkas, todėl jam netenka pareiga pateikti teisiškai motyvuotą situacijos analizę, todėl neturi būti vertinama, ar pareiškėjas tinkamai teisiškai identifikavo susiformavusią situaciją.

Taigi, svarbu, kad pareiškėjas ginčui aktualiame straipsnyje nurodė faktą, jog nebuvo skelbiamas viešųjų pirkimų konkursas. Šioje situacijoje iš esmės buvo svarbu pateikti neklaidingą, faktais paremtą informaciją. Kaip kad nurodė atsakovas savo apeliaciniame skunde, trečiajam suinteresuotam asmeniui turi būti prieinama dalykinės reputacijos (gero vardo) apsauga nuo nesąžiningo jo sumenkinimo. Taigi, pats atsakovas pripažįsta, jog svarbu yra tai, ar atitinkama informacija nebuvo paskleista nesąžiningai siekiant sumenkinti asmens reputaciją.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įgyvendino savo pareigą informuoti visuomenę apie viešo asmens Klaipėdos jūrininkų ligoninės ir jos vadovo veiksmus, įsigyjant indėlių sertifikatus, tokią išvadą darė remdamasis surinktais duomenimis. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas informaciją pateikė publikacijoje turėdamas sąžiningą tikslą – informuoti visuomenę. Informacija nėra iš esmės neteisinga ar neparemta faktais. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėją pažeidus VIĮ 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatas.

Dėl 2012 m. sausio 13 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbto straipsnio: „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“

Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. spalio 17 d. sprendime Nr. SPR-94 taip pat nusprendė, kad šioje publikacijoje pareiškėjas, paskelbdamas žinią apie vienašališką Klaipėdos jūrininkų ligoninės sprendimą, kuriam priimti „<...> nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo.“ ir informuodamas visuomenę viešojo intereso klausimu, buvo šališkas ir tuo pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ir šiuo atveju buvo nepagrįstai pripažintas VIĮ pažeidimas.

Kaip kad pagrįstai yra nurodęs pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju prieš įsigyjant indėlių sertifikatus Klaipėdos jūrininkų ligoninė nebuvo įpareigota informuoti Sveikatos apsaugos ministeriją ir Stebėtojų tarybą ar gauti jų pritarimą. Tačiau vertinant minėtą publikacijos teiginį, gali susidaryti įspūdis, jog trečiasis suinteresuotas asmuo privalėjo tokį pritarimą gauti.

VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Nagrinėjamu atveju publikacijos teiginys „<...> nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo.“ nebuvo tikslus, kadangi galėjo paskatinti tiesos neatitinkantį situacijos vertinimą. Tokia teiginio formuluotė gali sudaryti netikslų ir nepagrįstą įspūdį, jog Klaipėdos jūrininkų ligoninė, prieš įsigydama indėlių sertifikatus, negavusi Sveikatos apsaugos ministerijos bei Stebėtojų tarybos pritarimo, pažeidė teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip pirmosios instancijos teismas ir buvo pripažinęs, toks situacijos vertinimas būtų neatitinkantis teisybės, darytina išvada, jog informacija buvo pateikta netiksliai ir šališkai.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog vien tai, kad nebuvo įrodyta, jog pareiškėjas akivaizdžiai siekė pateikti klaidingus duomenis, reiškia, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai pripažintas pažeidęs VIĮ 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip visuomenės informavimo priemonė, pagrįstai siekė pateikti visuomenei kuo daugiau aktualios informacijos apie ligoninės lėšų panaudojimą, tačiau tai nėra pagrindas pateikti klaidinančius, netikslius duomenis. Taip pat aptariama informacija nebuvo pagrįsta nei teisės aktų nuostatomis, nei surinktais duomenimis (pavyzdžiui, kompetentingų ir oficialių asmenų išreikštomis pozicijomis). Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas, pateikęs informaciją, kuri gali būti suprasta neteisingai, ją pateikė netiksliai ir šališkai, todėl atsakovas pagrįstai šioje dalyje pripažino, jog pareiškėjas pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje keistinas, pripažįstant, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimas Nr. SPR-94 dalyje, kuria pripažinta, kad teiginiu „<...> nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo.“ pareiškėjas pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį, yra pagrįstas ir nenaikinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, susijusi su Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. SPR-94 dalimi dėl 2011 m. gruodžio 21 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbto straipsnio: „Pražūtingos jūrininkų ligoninės investicijos stebina jos stebėtojus ir finansininkus“ teiginio dalyje „<...> išvados <...> peršasi tokios: pirma, ligoninės vadovas J. S. <...> pažeidė Viešųjų įstaigų įstatymą <...>.“ ir dėl 2012 m. sausio 12 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbto straipsnio: „Sukaupti 23 mln. – neprofesionaliojo „Snoro“ kliento Klaipėdos jūrininkų ligoninės fokusas“ teiginio „<...> realybė buvo dar baisesnė – KJL neteisėta tvarka į „Snorą“ pasidėjo ne indėlį, o atidavė milijonus už niekinį popieriuką – tik indėlio sertifikatą, o ne indėlį.“ ir teiginio „<...> ligoninė ne tik buvo neteisėtai <...> įsigijusi indėlių sertifikatų už 5 milijonus litų <...>“ yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista. O Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl 2012 m. sausio 13 d. interneto svetainėje www.vlmedicina.lt paskelbto straipsnio: „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“ teiginio „<...> nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo.“ keičiama, pripažįstant, kad atsakovas pagrįstai šioje dalyje pripažino VIĮ 3 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. SPR-94 dalies, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį dėl teiginio „<...> nebuvo jokio nei steigėjo Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Stebėtojų tarybos pritarimo.“ Publikacijoje „23 milijonų afera – atviras laiškas valdžiai dėl valstybinio tyrimo būtinybės“; šioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė