eAS-495-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-495-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05021-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija, VKEKK) pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 01-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. R2-2795 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos pirmininko Įsakymo ir Komisijos Sprendimo galiojimą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti pareiškėjo skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Vilniaus energija“ skundą dalyje panaikinti Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. R2-2795 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“. Priėmė UAB „Vilniaus energija“ skundą dalyje panaikinti Komisijos pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 01-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“. Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Komisijos Sprendimas (raštas) pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie nagrinėtini administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d), todėl reikalavimą panaikinti Komisijos Sprendimą (raštą) atsisakyta priimti, tuo tarpu pareiškėjo skundas dalyje panaikinti Komisijos pirmininko Įsakymą iš esmės atitiko ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtas (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Pasisakydamas dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Komisijos pirmininko Įsakymo galiojimą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos, teismas nurodė, jog prašymas grindžiamas aplinkybe, kad pradėta neplaninio patikrinimo procedūra, sukels žymius neigiamus padarinius, t. y. pareiškėjas užuot atlikdamas savo kaip šilumos tiekėjo pareigas žiemos sezono metu užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, turės neplaninio patikrinimo metu (nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) eikvoti žmogiškuosius ir finansinius resursus, nes privalės: paskirti įgaliotus atsakingus asmenis, kurie dalyvautų atliekant patikrinimą; vykdyti tikrinimo komisijos narių nurodymus; nuolat teikti dokumentus, elektroniniu būdu tvarkomus duomenis bei kitą informaciją; sudaryti reikiamas sąlygas patikrinimui atlikti, kai patikrinimas atliekamas nuvykus į tikrinamos energetikos įmonės būstinę; dalyvauti Komisijos posėdyje svarstant patikrinimo aktą; ir kt. Pareiškėjas mano, kad būsimas galimai teigiamas pareiškėjo atžvilgiu teismo sprendimas, būtų beprasmis. Be to egzistuoja prima facie įrodymų dėl akivaizdaus sprendimo neteisėtumo.

Teismas nurodė, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).

Vertindamas pareiškėjo nurodytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti šias priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokių priemonių taikymo būtinumą, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus, teismas sprendė, jog šiuo atveju jis tik nurodė galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, vertintinos kaip prielaidos ir negali patvirtinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Pareiškėjas savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės nemotyvavo, bylos medžiagoje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas, t. y. buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimas, todėl taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netikslinga. Pareiškėjo teiginiai, kad ginčijamas sprendimas trikdo jo ūkinę veiklą, nes darbuotojai turės atlikti su ūkine veikla nesusijusias funkcijas, teismo nuomone, nėra įtikinami. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo būsimas galimai teigiamas jo atžvilgiu teismo sprendimas, būtų beprasmis ir anot pareiškėjo egzistuoja prima facie įrodymai dėl akivaizdaus sprendimo neteisėtumo, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu arba jo pasidarymu negalimu įvykdyti. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį dalyje dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2014 m. lapkričio 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko įsakymo Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ galiojimą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) pirmosios instancijos teismas neįvertino prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodytų argumentų ir pateiktų įrodymų, dėl to apeliacinės instancijos teismas turi iš esmės įvertinti aplinkybes, pagrindžiančias būtinumą sustabdyti Įsakymo galiojimą.

2) Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartys bylose Nr. AS5-375/2005; AS15-183/2006; AS858-590/2010), vertinant, ar pagrįsta stabdyti ginčijamą administracinį aktą reikia ne tik formaliai nustatyti ar sprendimo įvykdymas pasunkės, bet ir atsižvelgti į reikalavimo užtikrinimo priemonės adekvatumą siekiamam tikslui, proporcingumo principą ir viešąjį interesą; skundžiamo administracinio akto galiojimas turėtų būti stabdomas tuo atveju, jei akto vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, gali sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atitinkamo akto nevykdymas .

3) Egzistuoja prima facie įrodymų dėl akivaizdaus Įsakymo neteisėtumo, į kurias teismas visiškai neatsižvelgė: Energetikos įstatymu (15 str. 3 dalis) imperatyviai nustatyta, kad valstybės reguliuojamos kainos negali būti peržiūrimos dėl Komisijos (ir vietos savivaldybės, pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 35 str.) nesuderinto Investicinio projekto įtakos; Komisija nesuderino Investicinio projekto, todėl neturi kompetencijos neplaninio patikrinimo būdu vertinti jos pačios nesuderinto Investicinio projekto įtakos pareiškėjo veiklos rezultatams; Įsakyme bei Sprendime nėra nurodoma jokio teisinio pagrindo jų priėmimui, o pateikiamos nuorodos į teisės aktus neturi nieko bendro su Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) reglamentuotais neplaninio patikrinimo pagrindais; nurodomos teisės aktų nuostatos, kurios prieštarauja nagrinėjamu atveju esančioms faktinėms aplinkybėms; Įsakyme bei Sprendime nėra nurodoma, kad Komisija gavo kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą atlikti tokį patikrinimą, kaip to reikalauja Aprašo 19.1 punktas; Įsakyme bei Sprendime nėra nurodoma, kad Komisija turi informacijos ar jai kilo pagrįsti įtarimai dėl pareiškėjo reguliuojamos veiklos (susijusios su Ekonomaizeriu), kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų, kaip tai nurodyta Aprašo 19.2 punkte; Įsakyme bei Sprendime nėra nurodyta, jog yra siekiama užtikrinti, kad būtų pašalinti kažkokie ankstesnio pareiškėjo veiklos patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai, kaip tai nurodyta Aprašo 19.3 punkte; Komisijos 2014 m. spalio 23 d. posėdyje, svarstant klausimą dėl Ekonomaizerio faktinio veikimo įtakos šilumos kainai nustatymo, Komisija negalėjo argumentuotai nurodyti pagrindų neplaniniam patikrinimui atlikti, o pats įpareigojimas atlikti neplaninį patikrinimą (siūlytas Nutarimo projekte ir Pažymoje) Nutarimu panaikintas. Teismas neįvertino to, kad Įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas ir bus panaikintas, todėl šio Įsakymo taikymas, kol nagrinėjama byla, būtų nesuderinamas su teisinės valstybės principais.

4) Teisinėje valstybėje negalima situacija, kai pagal akivaizdžiai neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą yra pradėta neplaninio patikrinimo procedūra, kuri pareiškėjui sukelia žymius neigiamus padarinius, t. y. pareiškėjas, užuot atlikdamas savo kaip šilumos tiekėjo pareigas žiemos sezono metu užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, turi neplaninio patikrinimo metu (nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) eikvoti žmogiškuosius ir finansinius resursus, nes privalės (Aprašo 36-37 p.): paskirti įgaliotus atsakingus asmenis, kurie dalyvautų atliekant patikrinimą; vykdyti tikrinimo komisijos narių nurodymus; nuolat pateikinėti dokumentus, elektroniniu būdu tvarkomus duomenis bei kitą informaciją; sudaryti reikiamas sąlygas patikrinimui atlikti, kai patikrinimas atliekamas nuvykus į tikrinamos energetikos įmonės būstinę; dalyvauti Komisijos posėdyje svarstant patikrinimo aktą; ir kt.

5) Teismas turėtų vadovautis viešojo intereso prioritetu ir laikinai sustabdyti Įsakymo galiojimą, nes ginčijamas Įsakymas yra akivaizdžiai neteisėtas, daro žalą šilumos vartotojams, apsunkina patikimo ir kokybiško vartotojų aprūpinimo šilumos energija užtikrinimą (ypatingai žiemos sezono metu). Be to, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės būsimas teismo sprendimas būtų beprasmis, nes Įsakymu nustatytas pareiškėjo neplaninis veiklos patikrinimas dar neišnagrinėjus bylos pirmojoje instancijoje jau bus užbaigtas, todėl atitinkamai Įsakymo galiojimas, kol bus išspręsta byla, akivaizdžiai sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas Įsakymo galiojimo sustabdymas.

Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1) Pareiškėjo pateikiami argumentai dėl neva akivaizdaus Įsakymo neteisėtumo vertintini tik teismui nagrinėjamoje administracinėje byloje priėmus atitinkamą sprendimą dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, todėl priimdamas skundžiamą nutartį teismas šioje proceso stadijoje ir neturėjo pareigos iš esmės išnagrinėti bylą ir vertinti pareiškėjo argumentus, kuriais pareiškėjas faktiškai grindžia skundą. Teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu arba jo pasidarymu negalimu įvykdyti.

2) Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl Įsakymo priėmimo, iš esmės negalės būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą sieja ne su realia grėsme, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t.y. ne su realia galimybe įvykdyti teismo sprendimą, o su galimomis neigiamomis ginčijamo Įsakymo pasekmėmis pareiškėjo finansinei padėčiai. Tačiau nepateikė jokių išsamių ir visapusiškų faktinių duomenų bei įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus būtų galima spręsti apie realią sprendimu keliamų neigiamų padarinių grėsmę. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimos finansinės žalos ir nuostolių susidarymu, yra abstrakčios, nedetalizuotos ir pagrįstos prielaidomis bei spėjimais, todėl negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

3) Nėra objektyvaus pagrindo daryti pagrįstą prielaidą, kad Įsakymo vykdymas gali sukelti pareiškėjui tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui galimai panaikinus Įsakymą, būtų sudėtingas ar neįmanomas. Priešingai, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, neproporcingas ir prieštarautų viešajam interesui. Pareiškėjo verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau už visų šilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sąnaudomis gauti patikimą ir kokybišką šilumą (ypatingai žiemos sezono metu).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutarties dalies, kuria teismas atmetė pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d.).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – 2014 m. lapkričio 6 d. Komisijos pirmininko Įsakymo Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuriuo Komisijos pirmininkas pavedė atlikti energetikos įmonės UAB „Vilniaus energija“ patikrinimą, tikslu nustatyti UAB „Vilniaus energija“ antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimą ir faktinio veikimo įtaką bendrovės šilumos tiekimo veiklos rezultatui, patikrinimo pradžia 2014 m. lapkričio 24 d., pabaiga – 2015 m. vasario 23 d., galiojimo sustabdymas iki bylos nagrinėjimo pabaigos.

Šios reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, jog, pirma, egzistuoja prima facie įrodymų dėl akivaizdaus Įsakymo neteisėtumo (Energetikos įstatymu (15 str. 3 dalis) imperatyviai nustatyta, kad valstybės reguliuojamos kainos negali būti peržiūrimos dėl Komisijos (ir vietos savivaldybės, pagal Šilumos ūkio įstatymo 35 str.) nesuderinto Investicinio projekto įtakos; Komisija nesuderino Investicinio projekto, todėl neturi kompetencijos neplaninio patikrinimo būdu vertinti jos pačios nesuderinto Investicinio projekto įtakos pareiškėjo veiklos rezultatams;

Įsakyme bei Sprendime nėra nurodoma jokio teisinio pagrindo jų priėmimui, o pateikiamos nuorodos į teisės aktus neturi nieko bendro su Apraše reglamentuotais neplaninio patikrinimo pagrindais. Taip pat nurodomos teisės aktų nuostatos, kurios prieštarauja nagrinėjamu atveju esančioms faktinėms aplinkybėms; Įsakyme bei Sprendime nėra nurodoma, kad Komisija gavo kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą atlikti tokį patikrinimą, kaip to reikalauja Aprašo 19.1 punktas; Įsakyme bei Sprendime nėra nurodoma, kad Komisija turi informacijos ar jai kilo pagrįsti įtarimai dėl pareiškėjo reguliuojamos veiklos (susijusios su Ekonomaizeriu), kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų, kaip tai nurodyta Aprašo 19.2 punkte;

Įsakyme bei Sprendime nėra nurodyta, jog yra siekiama užtikrinti, kad būtų pašalinti kažkokie ankstesnio pareiškėjo veiklos patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai, kaip tai nurodyta Aprašo 19.3 punkte; Komisijos 2014 m. spalio 23 d. posėdyje, svarstant klausimą dėl Ekonomaizerio faktinio veikimo įtakos šilumos kainai nustatymo, Komisija negalėjo argumentuotai nurodyti pagrindų neplaniniam patikrinimui atlikti, o pats įpareigojimas atlikti neplaninį patikrinimą (siūlytas Nutarimo projekte ir Pažymoje) Nutarimu panaikintas).

Antra, neplaninio patikrinimo procedūra, sukelia žymius neigiamus padarinius (t. y. pareiškėjas, užuot atlikdamas savo kaip šilumos tiekėjo pareigas žiemos sezono metu užtikrinti kokybišką ir nepertraukiamą šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, turi neplaninio patikrinimo metu (nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2015 m. vasario 23 d.) eikvoti žmogiškuosius ir finansinius resursus, nes privalės (Aprašo 36-37 p.): paskirti įgaliotus atsakingus asmenis, kurie dalyvautų atliekant patikrinimą; vykdyti tikrinimo komisijos narių nurodymus; nuolat pateikinėti dokumentus, elektroniniu būdu tvarkomus duomenis bei kitą informaciją; sudaryti reikiamas sąlygas patikrinimui atlikti, kai patikrinimas atliekamas nuvykus į tikrinamos energetikos įmonės būstinę; dalyvauti Komisijos posėdyje svarstant patikrinimo aktą; ir kt.).

Pasisakydama dėl pirmosios grupės pareiškėjo argumentų, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Ir nors sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo (pvz., 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-261-1289/2014; 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-112-756/2015), reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-682-662/2015), teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl byloje ginčijamo Įsakymo, pareiškėjo teigimu, akivaizdaus neteisėtumo ir nepagrįstumo, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje vienareikšmiškai pripažinti, kad ginčijamas atsakovo Įsakymas akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakant į antrosios grupės argumentus, pažymėtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), nes galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Be to, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011; 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).

Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl to, jog patikrinimo metu jis turės eikvoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, jog dėl to pareiškėjas patirs žymių turtinio pobūdžio pasekmių. Pareiškėjo nurodytos jam iš Aprašo nuostatų kylančios pareigos neplaninio patikrinimo metu nevertintinos kaip suponuojančios didelius finansinius kaštus ar žmogiškuosius išteklius. Natūralu, kad atitinkamiems subjektams numatyti įpareigojimai sukelia nepageidaujamų suvaržymų, nepatogumų, tačiau teismui, sprendžiančiam reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pagrindas jas taikyti nėra nurodomi galimai patirtini nepatogumai, suvaržymai, bet ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, t. y. kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas.

Be to, prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009; 2011 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-757/2011). Akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.) iš esmės yra konservacinio pobūdžio priemonė, skirta užtikrinti, kad tuo metu, kai nagrinėjama byla, remiantis ginčijamu aktu, nebūtų priimami aktai ar atliekami veiksmai, kurie padarytų negalimu ar apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą (2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-70/2007). Laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą paprastai galima tik tada, kai toks aktas dar nėra įvykdytas (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-734/2011; 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-290/2009).

Tuo tarpu kaip matyti iš byloje ginčijamo Įsakymo, juo pavesto atlikti patikrinimo pradžia 2014 m. lapkričio 24 d., pabaiga – 2015 m. vasario 23 d. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvuoja tuo, kad būtent šiuo laikotarpiu jis turės eikvoti žmogiškuosius ir finansinius resursus. Įvertinus tai, spręstina, kad šiuo metu aptariamas laikotarpis yra pasibaigęs, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nesukels teisinių pasekmių, todėl jos taikymas tapo ir nebetikslingas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, įvertinusi šios bylos aplinkybes, pareiškėjo pateikiamus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra.

Kartu pažymėtina, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas