AS-602-40-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-40/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03188-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.2; 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 34-46) prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinį Teismą) prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymo) 3 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimams bei teisinės valstybės principui; įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) išmokėti jam 8 399,34 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisą (2012 m. birželio 30 d. redakcija).

Pareiškėjas paaiškino, kad 1999 m. lapkričio 30 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri buvo sumažinta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 jo skundą patenkino iš dalies. Pagal 2012 m. birželio 30 d. priimtą Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą ribojama jo pensija. Pareiškėjo teigimu, Konstituciniam Teismui priėmus 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimus, Pensijų įstatymo 3 straipsnio visa 3 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, todėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą, neteisėtai ribojama jo pensija.

VRM su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo dalyje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinti, kitoje dalyje palikti nenagrinėtu (b. l. 54-55).

VRM pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensiją, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pagal Konstitucinio Teismo, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimas pagal šiuo metu galiojančias ir iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusias Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neprieštarauja Konstitucijai, manė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturėtų būti tenkinamas. Dėl reikalavimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį pareiškėjas nėra kreipęsis į VRM, vadinasi, jis nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Kadangi šia tvarka dar galima pasinaudoti, skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi pareiškėjo A. M. U. skundą paliko nenagrinėtu. Išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į VRM su prašymu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Teismas nurodė, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, kad Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2013 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki Laikinojo įstatymo priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme.

Remiantis aukščiau pateiktais Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, teismas laikė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo.

Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VRM išmokėti jam 8 399,34 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisą (2012 m. birželio 30 d. redakcija). Pažymėtina, kad pirmiausia su tokiu prašymu pareiškėjas turėtų kreiptis į atsakovą ir, tik atsakovui atsisakius išmokėti pareiškėjo prašomą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, pareiškėjas, skųsdamas tokį atsakovo atsisakymą, galės kreiptis į teismą. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina (b. l. 54-55, 57, 58, 59), kad pareiškėjas nepasinaudojo išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir šia tvarka galima pasinaudoti, todėl pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu.

III. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 5 d. (pagal gavimo datą) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Seimo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 06 d. nutarimams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Atskirajame skunde nurodo tokius argumentus:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą neatsižvelgė į skunde nurodytas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų esmines nuostatas. Konstitucinio Teismo nutarimų rezoliucinėse dalyse aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio visa 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija), nustatanti teisinį reguliavimą ribojant valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Teismas neatsižvelgė į skunde nurodytus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo motyvus, kuriais remiantis buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme) įteisinta Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio visa 3 dalis, kuri nustato valstybinių pensijų kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui dydžio ribojimą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atsisakydamas pagal pareiškėjo skundą kreiptis į Konstitucinį Teismą, Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Seimo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimas neprieštarauja Konstitucijai, yra teisiškai argumentuotas ir pagrįstas minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų padarytais pažeidimais, kadangi šios įstatymo valstybinių pensijų ribojimo pataisos teisinis reguliavimas yra analogiškas tam, kuris buvo įteisintas Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo atžvilgiu neteisėtai apribojo, nors teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Pagal Konstituciją asmeniui turi būti užtikrinta teisė apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepilnai, nevisapusiškai, neobjektyviai, pažeidžiant pareiškėjo konstitucinę teisę kreiptis ir į Konstitucinį Teismą.

Toliau pareiškėjas dėsto argumentus dėl ginčo esmės, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas 2013 m. lapkričio 14 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Jame nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl to priėmė teisėtą 2013 m. spalio 23 d. nutartį, kurios naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 1999 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 34-46), kuriame yra pareikštas reikalavimas įpareigoti VRM išmokėti jam 8 399,34 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisą (2012 m. birželio 30 d. redakcija). Pareiškėjas skunde be minėto dalyko (skundo reikalavimo) pareiškė procesinio pobūdžio prašymą – kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimams bei teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu remiantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu dėl to, kad pareiškėjas nepasinaudojo išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra <...>. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013).

Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką valstybinių pensijų priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nėra laikoma viena iš privalomos ikiteisminės tvarkos rūšių, todėl negali būti sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto taikymo. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad negali priimti sprendimo dėl bylos esmės, turėjo svarstyti galimybę taikyti byloje kitus procesinius pagrindus, kuriems esant gali būti priimtas procesinis sprendimas, neužbaigiantis bylos nagrinėjimo iš esmės. Nagrinėjamu atveju, nustačius, kad tarp šalių nėra ginčo, būtų svarstytinas klausimas dėl bylos nutraukimo, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 101 str. 1 p.).

ABTĮ 10 straipsnis įtvirtina aktyvų administracinio teismo vaidmenį procese, būtent įtvirtina teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, t. y. neišaiškino pareiškėjui teisės kreiptis su pretenzija valstybinę pensiją mokančiai institucijai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 10 straipsnį, nes užbaigė bylą nepriimdamas sprendimo dėl bylos esmės, nors skundo priėmimo stadijoje nebuvo konstatavęs, kad yra neigiama prielaida kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų motyvų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtų sprendžiamas tik tokiu atveju, jeigu teisme būtų nagrinėjamas pareiškėjo skundo reikalavimas – priteisti nesumokėtą valstybinę pensiją. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas užbaigė bylą nepriimdamas sprendimo dėl bylos esmės, todėl teismas nesprendė procesinio pobūdžio prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, todėl šio procesinio pobūdžio prašymo išsprendimas nėra atskirojo skundo nagrinėjimo dalykas.

Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos dokumentai patvirtina, kad nesutikdamas su sumažintu valstybinės pensijos dydžiu, pareiškėjas jau yra kreipęsis dėl savo teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti VRM mokėti pareiškėjui 2 438,36 Lt dydžio valstybinę pareigūno pensiją bei priteisti iš VRM pareiškėjo naudai 26 014,15 Lt neišmokėtos pensijos dalį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. galutine nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 patikrino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo teisėtumą ir nusprendė skundą tenkinti iš dalies, sprendimą pakeisti įpareigojant Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti pareiškėjui A. M. U. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 160,09 Lt (dešimt tūkstančių šimtą šešiasdešimt litų ir devynis centus) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjo nurodomi laikotarpiai (pagal skundo dalyką), už kuriuos prašoma sumokėti valstybinę pensiją tam tikroje dalyje sutampa abiejose bylose. Pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio aiškintis minėtas aplinkybes, tačiau jų nesiaiškino ir nenustatinėjo, ar nagrinėjamoje byloje tam tikroje dalyje nėra kilęs ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kas yra bylos nutraukimo pagrindas pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 151 straipsnio 4 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius