A-586-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-586-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00946-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 10 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. liepos 4 d. nutarimą Nr. 1196; 3) panaikinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 57 punktą kaip prieštaraujantį įstatymui; 4) įpareigoti Marijampolės pataisos namus grąžinti pareiškėjo dokumentus, teisinę literatūrą, kanceliarijos ir pašto reikmenis, religinę literatūrą, drabužius ir avalynę, parfumeriją ir higienos reikmenis, asmeninius rankraščius (b. l. 2–8, 22, 43–44).

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog 2013 m. liepos 4 d. Marijampolės pataisos namų (toliau ir – Marijampolės PN) direktorius priėmė nutarimą, kuriuo nubaudė pareiškėją už tai, kad šis nebuvo prisidegęs asmens ženklo. Paminėtas nutarimas yra neteisėtas, nepagrįstas, nes jį priimant nebuvo suteikta teisė susipažinti su kaltinimais, neleista duoti paaiškinimų. Nebuvo rašomas drausminės komisijos posėdžio protokolas, be to, posėdyje nedalyvavo pareiškėjo advokatas, pareiškėjui nebuvo įteiktas nutarimas dėl nubaudimo. Pareiškėjo vertinimu, dėl paskirtos nuobaudos patirti suvaržymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 20 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatoms.

Skunde pareiškėjas nurodė ir tai, kad 2013 m. birželio 7 d. Marijampolės PN 4-tame lokaliniame sektoriuje kratos metu buvo pasverti ir atimti asmeniniai daiktai: asmeniniai kodeksai, jų komentarai, kita teisinė literatūra, dokumentai, kanceliarijos ir pašto reikmenys, religinė literatūra, drabužiai ir avalynė, parfumerija ir higienos reikmenys, asmeniniai rankraščiai ir kiti daiktai, kurie neįtraukti į BVK nurodytą draudžiamųjų daiktų sąrašą. Daiktai buvo paimti remiantis Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto norma, ribojančia nuteistiesiems turėti daugiau kaip 30 kg svorio daiktų. Šiuo teisės aktu nustatyti apribojimai, kurių nenumato Bausmių vykdymo kodeksas ir kiti įstatymai. Nurodė, jog pareiškėjui turint 30 kg sveriančių daiktų, jis negali turėti žieminių drabužių, avalynės, gauti laiškų, pirkti maisto, nes tai viršsvoris. Paskirtą nuobaudą ir kitus atsakovo veiksmus jis apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau Kalėjimų departamentas 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 2S-3365 nusprendė, jog pareiškėjui skundžiamu nutarimu nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, taip pat nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų.

Marijampolės pataisos namai su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 74–78) paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 26 d. apie 15 val. 12 būrio koridoriuje buvo pastebėtas nesegantis ženklo su pavarde ir nuotrauka, todėl buvo įspėtas ženklą prisisegti. 2013 m. birželio 26 d. apie 15.20 val. pareiškėjas buvo iškviestas į 12 būrio viršininko kabinetą. V. K. į kabinetą atėjo nesegėdamas vardinio ženklo. Paklausus, kodėl jis nevykdo administracijos nurodymo prisisegti ir segėti vardinį ženklą, nurodė, kad nemato pagrindo jį nešioti. Pareiškėjas atsisakė rašyti paaiškinimą ir nurodė, kad jei jį parašys, įteiks vėliau, kai susipažins su teisiniais dokumentais. Iki 2013 m. birželio 27 d. paaiškinimo neįteikė, todėl būrio viršininkas surašė protokolą dėl atsisakymo pasiaiškinti raštu. Būrio viršininkas S. D. pataisos namų direktoriui paskyrus pareiškėjui nuobaudą nutarimą perdavė vykdyti budėtojų tarnybai. Budėtojams supažindinant pareiškėją su nutarimu šis atsisakė nutarimo kopijos ir pasirašė, kad nutarimo kopijos gauti nesutinka, tai patvirtino dalyvavę budėtojų tarnybos pareigūnai. Teisės aktai nenumato, kad nuteistąjį su nutarimu privalo supažindinti tik būrio viršininkas. 2013 m. liepos 4 d. Marijampolės pataisos namų drausmės komisija neposėdžiavo, o nuobauda paskirta pataisos namų direktoriaus nutarimu.

BVK 143 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad tik skiriant nuobaudas numatytas BVK 142 straipsnio 2 dalyje privalomas nuteistojo svarstymas Drausmės komisijoje, o tuo pačiu surašomas teikimas ir protokolas. Pagal BVK 143 straipsnio 3 dalį nuobauda turi būti paskirta ne vėliau, kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos. Dėl šio pažeidimo tyrimas vykdomas nebuvo, todėl nuobauda, paskirta laikantis šio termino. Marijampolės PN direktorius 2013 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1196 pareiškėjui skirta nuobauda uždaryti į baudos izoliatorių 10 parų laikotarpiui. Pareiškėjui skirta nuobauda numatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl jis drausmės komisijoje nesvarstytas. Teisės aktai nenumato nuteistojo privalomo dalyvavimo pasirašant nutarimą dėl nuobaudos skyrimo, apie priimtą sprendimą jis informuojamas pasirašytinai įteikiant kopiją. V. K. su jam skirta nuobauda supažindintas, tačiau šio nutarimo kopijos nesutiko paimti.

2013 m. birželio 7 d. vykusių kratų metu pareiškime minėti pareiškėjo asmeniniai daiktai nebuvo paimti. Laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 11 d. pareiškėjas buvo išvykęs planiniu konvojumi ir savo asmeninius daiktus privalėjo būti pasiėmęs su savim, tuo metu pareiškėjo nebuvo pataisos namuose. Išvykdamas iš pataisos namų pareiškėjas privalėjo pasiimti visus savo asmeninius daiktus su savimi, tačiau to nepadarė, nors 2013 m. birželio 3 d. individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra jo parašas, kad pareiškėjas susipažinęs su tvarka. 2013 m. birželio 4 d. nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58/05-7139, surašytame jam išvykstant iš pataisos namų, pažymėta, kad turimų su savimi daiktų svoris yra 28,5 kg. Šį protokolą pareiškėjas patvirtino savo parašu ir jokių pretenzijų nepareiškė. Išvykdamas pareiškėjas neinformavo savo būrio viršininko, kad būrio gyvenamoje patalpoje palieka dalį savo asmeninių daiktų, būrio viršininkas S. D. 2013 m. birželio 3 d. buvo jį įspėjęs, kad visus asmeninius daiktus pasiimtų su savimi išvykdamas etapu. Laisvės atėmimo vietos administracija, už asmenų savavališkai paliktų daiktų būklę nėra atsakinga. Iš laisvės atėmimo vietų išvykstantys ir į jas atvykstantys asmenys privalo pristatyti savo turimus daiktus patikrinti. Marijampolės pataisos namų daiktų saugojimo sandėlyje pareiškėjas jokių asmeninių daiktų saugoti nepaliko, todėl reikalavimas grąžinti, kaip teigia, skunde išvardintus paliktus daiktus, yra nepagrįstas.

Marijampolės apylinkės prokuratūra ištyrusi pareiškėjo prašymą dėl jam priklausančių daiktų vagystės nutarė atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies požymių. Nurodė, jog Marijampolės pataisos namų administracija teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neįrodytas, nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 3 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto teisėtumo ištyrimo, o kitą dalį pareiškėjo skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1196 pareiškėjui V. K. buvo skirta nuobauda – uždarymas 10 parų į baudos izoliatorių. Nuobauda skirta už tai, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 26 d. apie 15 val. buvo pastebėtas 12-to būrio koridoriuje neprisisegęs vardinio ženklo. Buvo įspėtas, kad vardinį ženklą privalo prisisegti. 2013 m. birželio 26 d. apie 15.20 val. pareiškėjas buvo iškviestas į 12 būrio drausminės komisijos posėdį, kuris vyko 12-to būrio viršininko kabinete. Atėjęs į kabinetą V. K. taip pat nesegėjo vardinio ženklo. Nutarime nurodoma, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 12 straipsnio 2 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.1 punkto reikalavimus (b. l. 81).

Pareiškėjas nutarimą ginčija iš esmės dėl procedūrinių pažeidimų. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 205 punktas numato, jog kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti. Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas prieš skirdamas nuobaudą, šias sąlygas įvykdė. Iš byloje esančių būrio viršininko S. D., viršininko V. V., inspektoriaus G. Ž. ir inspektoriaus G. R. tarnybinių pranešimų matyti, jog pareiškėjas prieš skiriant jam nuobaudą buvo iškviestas paaiškinimui į 12-to būrio viršininko kabinetą. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kuo jis kaltinamas, pasiūlyta pateikti pasiaiškinimą, tačiau jis rašyti paaiškinimą raštu ir paaiškinti žodžiu atsisakė, tik atsakė, jog nemato pagrindo nešioti vardinio ženklo. Iš tarnybinių pranešimų matyti, jog pareiškėjui buvo nurodyta pažeidimo esmė ir išdėstytas pažeidimų teisinis pagrindas, įrašyta, jog pareiškėjas pasiaiškinti raštu dėl pažeidimo atsisakė (b. l. 83–86). Tai patvirtina ir 2013 m. birželio 27 d. Marijampolės PN protokolas dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu (b. l. 87), kuriame pareiškėjas parašė, jog nieko nerašys be nubaudimo nutarimo.

Skundo teismui turinys patvirtina, kad pareiškėjas suprato pažeidimų esmę, pareiškėjas to iš esmės neneigia, todėl darytina išvada, jog prieš baudžiamas pareiškėjas buvo informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam buvo suteikta galimybė apsiginti, tačiau realiai ja nepasinaudojo paties apsisprendimu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas prieš skiriant nuobaudą Marijampolės pataisos namų administraciją būtų prašęs apklausti liudytojus, atlikti tam tikrus tyrimo veiksmus, nėra įrodymų, kad būtų informavęs apie jo interesus atstovaujantį advokatą, todėl argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjui konkrečiu atveju buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų. Nuobaudą skyrė kompetentingas pareigūnas – Marijampolės PN direktorius, kuriam teisę skirti minėto pobūdžio nuobaudą suteikia įstatymas (BVK 143 str. 1 d., Taisyklių 199 p.). BVK 143 straipsnio 7 dalis išskiria atvejus, kai nuobaudos gali būti skiriamos, tik esant pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimui, dalyvaujant drausmės komisijoje. Šis reikalavimas nustatytas dėl BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatytų nuobaudų, t. y. kai nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti panaikinta anksčiau paskirta paskatinimo priemonė – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę arba gali būti paskirtas perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę nuo šešių mėnesių iki vienerių metų. Kitais atvejais svarstymas Drausmės komisijoje nenumatytas, todėl atsakovas, pareiškėjo nekviesdamas į Drausmės komisiją, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjo teiginį, jog nutarimas dėl nubaudimo nebuvo jam įteiktas, paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš byloje esančių būrio viršininko S. D. ir psichologinės tarnybos viršininko V. V. 2013 m. liepos 29 d pažymų matyti, jog nutarimas dėl drausminės nuobaudos skyrimo buvo perduotas budėtojų tarnybai (b. l. 93, 95). Budėtojų A. Ž. ir T. R. pažymose nurodyta, kad supažindinant pareiškėją su nutarimu jis atsisakė nutarimo kopijos ir pasirašė, kad nutarimo kopijos gauti nesutinka (b. l. 97, 96). 2013 m. liepos 4 d. nutarime Nr. 1196 prie įrašo „nutarimo kopiją gavau“ yra pareiškėjo parašas ir parašytas žodis „nesutinku“ (b. l. 81).

Skundžiamame nutarime nurodyto pažeidimo buvimas įrodytas byloje surinktais duomenimis. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio, nustatančio bendrąsias nuteistųjų pareigas, 2 dalis numato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos, pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnis, reglamentuojantis specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigas nustato, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: 1) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos; 2) vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XI skyriaus, reglamentuojančio nuteistųjų elgesio taisykles, 73.1 punktas įtvirtina nuostatą, jog nuteistieji privalo nešioti kairėje krūtinės pusėje prie drabužių prisegtą pataisos įstaigos administracijos išduotą kortelę su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde.

Pareiškėjas iš esmės neneigia, kad buvo neprisisegęs ženklo, nurodė, jog ženklą laikė rankoje. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų – būrio viršininko S. D., viršininko V. V., inspektoriaus G. Ž. ir inspektoriaus G. R. tarnybinių pranešimų matyti, jog 2013 m. birželio 26 d. apie15 val. 12 būrio koridoriuje V. K. buvo pastebėtas nesegintis vardinio ženklo (pataisos įstaigos administracijos išduotos kortelės su fotonuotrauka, įrašytu vardu ir pavarde, bei kitais duomenimis), buvo įspėtas ženklą prisisegti, tačiau jis atsakė, kad nemato pagrindo jį nešioti. 2013 m. birželio 26 d. apie 15.20 val. iškviestas į 12 būrio viršininko kabinetą V. K. atėjo nesegėdamas vardinio ženklo (b. l. 83–86). Pareiškėjas įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl pažeidimo, teismui nepateikė (ABTĮ 57 str.). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog 2013 m. liepos 4 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus nutarimu Nr. 1196 pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai paskirta nuobauda – uždaryti jį 10 parų į baudos izoliatorių. Teismo vertinimu, nuobauda adekvati padarytam pažeidimui, nenustatyta, kad ją skiriant būtų pažeista teisės aktais nustatyta nuobaudų skyrimo procedūra ir tvarka. Minėtos rūšies nuobaudos paskyrimas, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį, atitinka bausmių vykdymo tikslus, pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimai nenustatyti, todėl nėra teisinio pagrindo nuobaudos panaikinimui.

Vertindamas skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Marijampolės pataisos namams pareiškėjui grąžinti jo dokumentus, teisinę literatūrą, kanceliarijos ir pašto reikmenis, religinę literatūrą, drabužius ir avalynę, parfumeriją ir higienos reikmenis, asmeninius rankraščius, teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 11 d. pareiškimu Nr. 49/07-450 pareiškėjas V. K. Marijampolės pataisos namų administracijos prašė grąžinti asmeninius daiktus, kurie buvo pavogti kratos metu (b. l. 98–99). Į šį pareiškimą Marijampolės pataisos namai atsakė 2013 m. birželio 27 d. raštu Nr. 20/07-366, t. y. paaiškino pareiškėjui, kad 2013 m. birželio 7 d. vykusių kratų metu pareiškime minėti pareiškėjo asmeniniai daiktai nebuvo paimti. Taip pat nurodė, jog minėtu laikotarpiu V. K. nebuvo pataisos namuose, nes jis buvo išvykęs planiniu konvojumi ir savo asmeninius daiktus privalėjo būti pasiėmęs su savimi (b. l. 100). Byloje nėra ginčo, jog 2013 m. birželio 7 d. pareiškėjo nebuvo Marijampolės pataisos namuose.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų, neįskaitant iki 3 metų vaikams, gyvenantiems pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtinų daiktų, bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. Daiktai ir reikmenys, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems ir kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendrąją masę, paimami. Paėmus daiktus ir reikmenis, surašomas protokolas, kurį pasirašo daiktus ir reikmenis paėmęs pareigūnas, konvojaus viršininkas ir nuteistasis. Vienas protokolo egzempliorius įteikiamas konvojaus viršininkui. Pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas paimtus iš nuteistųjų daiktus ir reikmenis registruoja specialiame žurnale. Paimti daiktai, išskyrus draudžiamus turėti, saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, šie daiktai paimami vadovaujantis šio punkto nuostatomis.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 21 punkte nurodyta, kad iš laisvės atėmimo vietos išvykstantys asmenys savo daiktus privalo išsivežti su savimi. Laisvės atėmimo vietos administracija, už asmenų savavališkai paliktų daiktų būklę nėra atsakinga. Iš laisvės atėmimo vietų išvykstantys ir į jas atvykstantys asmenys privalo pristatyti savo turimus daiktus patikrinti.

Iš byloje esančios medžiagos, nustatyta, kad Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje 2013 m. birželio 3 d. yra įrašas apie tai, kad būrio viršininkas S. D. prieš V. K. išvykstant etapu įteikė atsiskaitymo lapelį, įspėjo, kad su savimi pasiimtų visus asmeninius daiktus, tai patvirtinta pareiškėjo parašu (b. l. 104). 2013 m. birželio 4 d. nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58/05-7139 pažymėta, kad turimų su savimi daiktų svoris yra 28,5 kg. Šis faktas patvirtintas pareiškėjo parašu ir jokių pretenzijų nepareiškė (b. l. 105).

2013 m. birželio 7 d. pagal patvirtintą 2013 m. birželio 6 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymą Nr. 4/07-66 (b. l. 107–108) 4-tame lokaliniame sektoriuje, kuriame yra 12 būrys buvo atlikta planinė krata. Kaip matyti iš 2013 m. birželio 17 d. bendrosios kratos 9–12-ame būriuose suvestinio protokolo Nr. 14/07-1652 ir 2013 m. birželio 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 58/05-7432, kratos metu paimti niekam nepriklausantys daiktai (b. l. 109–111, 117–118).

Iš 2013 m. birželio 17 d. bendrosios kratos 9–12-ame būriuose suvestinio protokolo Nr. 14/07-1652 ir 2013 m. birželio 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 58/05-7432 matyti, jog kratos metu nebuvo paimti pareiškėjo prašomi grąžinti daiktai (asmeniniai dokumentai, teisinė literatūra, kanceliarijos ir pašto reikmenys, religinė literatūra, drabužiai ir avalynė, parfumerija ir higienos reikmenys, asmeniniai rankraščiai). Pareiškėjas buvo įspėtas, jog išvykdamas etapu turi visus daiktus pasiimti su savimi. Nėra duomenų, jog pareiškėjas būrio viršininką būtų informavęs, kad būrio gyvenamoje patalpoje palieka dalį savo asmeninių daiktų, pataisos namų daiktų saugojimo sandėlyje pareiškėjas jokių asmeninių daiktų saugoti nepaliko, todėl reikalavimas grąžinti skunde išvardintus paliktus daiktus yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurios atsiradimą jis sieja su atsakovo veiksmų neteisėtumu, neteisėtai ir nepagrįstai paskyrus jam nuobaudą, atsisakymu grąžinti pareiškėjo nurodomus asmeninius daiktus, teismas pažymėjo, kad žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą), 2) žalos padarymo faktą, 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.). Neturtinės žalos padarymo atveju būtina nustatyti visus, jau minėtus, žalos elementus, kurie vienas be kito, žalos atlyginimo kontekste, egzistuoti negali. Pareiškėjas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (ABTĮ 57 str.). Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo ginčijama nuobauda paskirta pagrįstai už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, taip pat nenustatyta atsakovo netiesėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis Nr. A556-95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, jie turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Akivaizdu, jog, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtas norminis aktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme (tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143-22/2011). Nors pareiškėjas formuluoja reikalavimą dėl taisyklių panaikinimo, teismas sprendžia, jog jo suformuluotas reikalavimas yra būdingas prašymui ištirti norminio teisės akto teisėtumą.

ABTĮ 110 straipsnis nustato atvejus, kai pateikiamas abstraktus prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Pareiškėjas nepatenka į tokiame straipsnyje apibrėžtą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ir šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Taigi ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai tik su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad pareiškėjas neprašo ištirti minėtų norminių aktų konkrečių punktų atitikimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nenurodo, kokiam konkrečiam įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui jie prieštarauja. Pareiškėjas savo abejonę dėl prašomų ištirti norminių aktų teisėtumo grindžia nekonkrečiais, abstrakčiais motyvais bei argumentais, kurie neišsamūs, neaiškūs, nelogiški ir nenuoseklūs, nenurodydamas teisinių motyvų bei apsiribodamas vien tik bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais.

Teismas pareiškėjo prašymą dėl norminių aktų ištyrimo priėmė (b. l. 120), todėl nagrinėjamu atveju teisminio nagrinėjimu metu nustačius konkrečias aplinkybes, kurios yra procesinė kliūtis pareiškėjo prašomiems norminiams aktams ištirti (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.), ši administracinė bylos dalis, vadovaujantis ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d., nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I7-04/2007, 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-575-3/2009).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 148), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 153) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė nepagrįstą ar neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 10 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 2) panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. liepos 4 d. nutarimą Nr. 1196; 3) panaikinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 57 punktą kaip prieštaraujantį įstatymui; 4) įpareigoti Marijampolės pataisos namus grąžinti pareiškėjo dokumentus, teisinę literatūrą, kanceliarijos ir pašto reikmenis, religinę literatūrą, drabužius ir avalynę, parfumeriją ir higienos reikmenis, asmeninius rankraščius (b. l. 2–8, 22, 43–44).

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 3 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto teisėtumo ištyrimo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Taigi šios bylos nagrinėjimo dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, kad ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Atsižvelgiant į ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2, 3 ir 4 punktus, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą.

Kaip matyti iš Kauno apygardos administracinis teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimo, teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Marijampolės pataisos namai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar, kad pataisos namų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 10 000 000 Lt dydžio žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

Tikrindamas atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad atsakovas veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų. Remiantis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos nepagrįstai ar neproporcingai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodo, taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą.

Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Pareiškėjas, be kita ko, prašė panaikinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 57 punktą kaip prieštaraujantį įstatymui, t. y. siekė inicijuoti norminio administracinio akto dalies teisėtumo tyrimą.

Pažymėtina, kad šis įsakymas laikytinas norminiu administraciniu aktu, kuris gali būti panaikintas pripažinus jį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (ABTĮ 115 str. 2 d.). ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis numato, kad prašyti administracinio teismo ištirti ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (asmenys, kurie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti), kai tame teisme nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Toks prašymas negali būti vertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas – tokių prašymų išsprendimas reglamentuojamas specialiųjų taisyklių, nustatytų ABTĮ 111 straipsnyje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad prašymas turi būti grindžiamas teisiniais motyvais. Jokių teisinių motyvų, kuriais grindžiamas minėtas reikalavimas, pareiškėjas skunde nenurodė, atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimas keistinas, pareiškėjo reikalavimą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo tyrimo atmetant, vadovaujantis ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimas keistinas pareiškėjo reikalavimą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo tyrimo atmetant vadovaujantis ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p., likusią sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjo reikalavimą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą atmesti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė