2K-98-895/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-98/2015

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00271-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. T., D. B. ir V. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, nesant jų veiksmuose šio nusikaltimo sudėties (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); J. V. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Broniaus Šiaudinio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

T. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su T. T., V. A. ir D. B., laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos ir valandos, iki 2011 m. gegužės 7 d., apie 15 val., nelegaliai miško kirtimo darbams pasamdęs T. T., D. B. ir V. A. bei nurodęs jiems, kur ir kokius medžius pjauti, pats išveždamas jų supjautą medieną automobiliu „GAZ 66“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją parduodamas nenustatytiems asmenims, iš privačios J. V. miško valdos (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais pagrobė svetimą, J. V. priklausantį, bendros 1493,68 Lt vertės turtą – 61 sausą medį: 55 uosius, kurių bendras tūris 30,318 kub. m., 5 beržus, kurių bendras tūris 3,997 kub. m., bei vieną juodalksnį, kurio tūris 3,026 kub. m.

D. B. ir V. A. buvo kaltinami tuo, kad jie tuo pačiu laikotarpiu, veikdami bendrininkų grupe kartu su T. T., T. T., T. T. nelegaliai pasamdžius juos ir T. T. miško kirtimo darbams, nurodytose T. T. vietose pjaudami su T. T. T. T. nurodytus medžius, T. T. išvežant supjautą medieną automobiliu „GAZ 66“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir ją parduodant nenustatytiems asmenims, iš minėtos privačios J. V. miško valdos bendrais veiksmais pagrobė svetimą, J. V. priklausantį, bendros 1493,68 Lt vertės turtą – 61 sausą medį.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorė išdėsto byloje surinktus faktinius duomenis ir nurodo, kad nuosprendis bei nutartis nepagrįsti, byla išnagrinėta šališkai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, atsižvelgiant vien į išteisintųjų parodymus, kurie prieštarauja kitiems byloje surinktiems objektyviems įrodymams, ir neįvertinus įrodymų visumos. Išteisinamasis nuosprendis grindžiamas išvadomis, neatitinkančiomis faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Teismai neteisingai taikė materialines teisės normas, neteisingai aiškino byloje esančius įrodymus, ignoravo byloje nustatytas objektyvias aplinkybėms, todėl iš esmės pažeidė BPK nuostatas ir padarė neteisingas išvadas.

Skunde teigiama, kad teismas be pagrindo vadovavosi J. V., jos sutuoktinio E. V. ir K. T. parodymais apie tai, kad jie matė nupjautus 8 vnt. medžių, nes jie aiškiai nurodė, jog nėjo gilyn į mišką, o tik stovėdami prie krašto matė 8 vnt. nupjautų medžių. Apie nupjautų medžių kiekį geriausiai žino kasatorės tėvas G. T., kuris buvo oficialiai įgaliotas tvarkyti mišką ir ten dažnai būdavo; jis kartu su Valstybinės miškų tarnybos inspektoriumi F. K. ir vyko apžiūrėti neteisėtai iškirsto miško bei nustatyti žalos dydį. Kasatorės manymu, tik jos tėvas galėjo tiksliausiai paaiškinti apie jai padarytą žalą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė jį apklausti.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo iškirsti medžiai ne tik šalia sklypų ribos, bet ir gana giliai J. V. miško valdoje augę medžiai. Kasatorės manymu, ši aplinkybė paneigia D. B. ir V. A. parodymus, kad jie tik per klaidą supjovė į jų tvarkomą plotą nuvirtusius medžius. Išteisintųjų parodymus, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teismas turėjo vertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau priimdamas nuosprendį apylinkės teismas įrodymus vertino pasirinktinai, nemotyvuodamas, kodėl vieni pripažįstami įrodymais, o kiti nepripažįstami, be to, teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai reiškia, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad didžioji dalis nukentėjusiosios kasacinio skundo teiginių yra suformuluoti kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, kad T. T., D. B., V. A. nepadarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kritika ir tokie skundo teiginiai iš esmės reiškia byloje esančių įrodymų vertinimą, besiskiriantį nuo to, kurį atliko pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Antai, pavyzdžiui, kasaciniame skunde ginčijama teismų nustatyta aplinkybė, kad T. T., D. B., V. A. iš tikrųjų tvarkė kirtavietę ir joje rinko malkas. Taip pat skunde nesutinkama su byloje esančių įrodymų pagrindu padarytomis teismų išvadomis, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog minėti asmenys pagrobė J. V. priklausantį bendros 1493,68 Lt vertės turtą – 61 sausą medį. Pirmiau nurodyti ir kiti kasacinio skundo argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su įrodymų vertinimo pagrindu teismų padarytomis išvadomis, kurioms kasatorė nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, pripažįstami nepatenkančiais į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas ir dėl jų šioje nutartyje nebus pasisakyta.

Taigi nagrinėjamoje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendis ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis vertintini tik tuo aspektu, ar teismai, priimdami minėtus sprendimus, pagal kuriuos T. T., D. B., V. A. atitinkamai išteisinti dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliktas nepakeistas, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad minėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio, taip pat šio straipsnio 5 dalies reikalavimus.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Būtent nagrinėjamoje byloje teismų pripažintos įrodytomis veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad teismai nevertino kiekvieno įrodymo atskirai ir įrodymų kaip visumos, nesiejo jų tarpusavyje. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų baigiamieji aktai buvo grindžiami liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais faktais, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Išteisintųjų asmenų byloje duoti parodymai buvo vertinami kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Taigi sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pagal kurias, kadangi abejonių, jog kaltinime nurodytą medienos kiekį pagrobė būtent išteisintieji, pašalinti nebėra galimybės, šios abejonės vertinamos išteisintųjų naudai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kiti).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvados atitinka įrodymų turinį, o įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami, jog T. T., D. B., V. A. nepadarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius