A-438-736-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-736/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01140-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritoriniam skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus (toliau – ir atsakovas, VDI Šiaulių teritorinis skyrius) 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (4)SD-7631 (toliau – ir atsakovo sprendimas, VDI Šiaulių teritorinio skyriaus sprendimas), trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VDI) vyriausiojo valstybino darbo inspektoriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (25)SD-9336 (toliau – ir VDI sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. prašymą „Dėl įrašų galiojimo“.

Nurodė, kad AB „Verpstas“ informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių apie tai, jog pareiškėjas atleistas iš darbo ir jo socialinis draudimas baigiasi 2012 m. balandžio 16 d. Tačiau AB „Verpstas“ įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo parašė atgaline data, t. y. 2012 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) yra nurodyta, kad, atleidžiant iš darbo, darbo sutartis turi būti užpildoma ir pateikiama darbuotojui atleidimo iš darbo dieną. Tačiau jis darbo sutartį gavo tik 2012 m. balandžio 25 d. Pareiškėjas, gavęs dokumentus ir juos išanalizavęs, pamatė, kad darbo sutartyje yra nurodytas DK nenumatytas atleidimo pagrindas, straipsnis ir straipsnio punktas, todėl jis 2012 m. balandžio 26 d. kreipėsi į AB „Verpstas“ administraciją su raštu, kuriame nurodė, jog įsakymas yra parašytas atgaline data, taip pat, kad darbo sutartyje yra nurodytas atleidimo pagrindas, straipsnis ir straipsnio punktas, kurio DK nėra. Šiuo klausimu kreipėsi ir į atsakovą, tačiau į jo klausimus joks konkretus atsakymas nebuvo pateiktas.

Atsakovas VDI Šiaulių teritorinis skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 72) prašė jo netenkinti, o ginčijamus sprendimus palikti galioti.

Nurodė, kad visos aplinkybės ir pagrindai dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo yra išsamiai išdėstyti ne tik VDI Šiaulių teritorinio skyriaus ir VDI raštuose, pateiktuose pareiškėjui, bet ir teismų sprendimuose. Pažymėjo, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi dar iki darbo sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, kad AB „Verpstas“ yra nuostolinga įmonė, buvo priimtas vadovo sprendimas pakeisti darbuotojų, dirbančių sargais–kontrolieriais, darbo grafiką ir palikti juos dirbti tik dienomis, kartu sudarant sutartį su įmone, kontroliuojančia apsaugą. Visi darbuotojai apie tokius planus žinojo, jie kreipėsi į atsakovą nurodydami, kad be jų sutikimo buvo pakeisti darbo grafikai, taip pat, kad jiems nebesudaromos sąlygos dirbti bei nebegauna atlygio už darbą nakties metu. Nors įmonėje yra įsteigta profesinė sąjunga, tačiau pareiškėjas ir dar vienas asmuo nepanoro bendradarbiauti su profesine sąjunga, aiškintis iškilusias problemas su įmonės vadovu, todėl kreipėsi į atsakovą. Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 12 d. surašė reikalavimą įmonės vadovui dėl netinkamo darbo grafikų nustatymo, nurodė, kad grafikų pakeitimai neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Vėliau reikalavimo punktas, kuriuo įmonės vadovas buvo įpareigotas iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. pašalinti pažeidimus, buvo panaikintas. Darbuotojams buvo suteikta aiški informacija, kad jie turi dirbti dienomis, o darbo grafikas turi būti derinamas su profesine sąjunga, tai ir buvo padaryta. Vėliau įmonės darbuotojai pradėjo piktybiškai sirgti, pradėjo naudoti nepanaudotas atostogas, nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. darbuotojai praktiškai nevykdė savo tiesioginių funkcijų. Po „ligų ir atostogų“ grįžusių darbuotojų buvo prašoma dirbti toliau, tačiau darbuotojai toliau vengė atvykti į darbą ir atlikti savo tiesiogines pareigas. Taigi darbuotojai buvo atleisti už darbo drausmės pažeidimus. Tuo pagrindu vėl buvo kreiptasi į atsakovą. Pareiškėjui buvo išsamiai išaiškinta, kokiais klausimais yra pasisakyta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime, kuris Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartimi buvo paliktas galioti ir kuriame konstatuota, kad pareiškėjo atleidimo pagrindas yra teisingas, jog pareiškėjas atleistas iš darbo pagrįstai. Šiaulių miesto apylinkės teismas minėtame sprendime pasisakė ir dėl įsakymo galiojimo atgaline data.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 74–76) prašė jo netenkinti, o ginčijamus sprendimus palikti galioti.

Atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimais ir jame išdėstytais argumentais, todėl juos prašo atmesti kaip nepagrįstus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 102–105) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstai atsakovas VDI Šiaulių teritorinis skyrius pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. prašymą paliko nenagrinėtą motyvuodamas tuo, jog pareiškėjo prašyme išdėstyti klausimai jau išnagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime, o VDI sprendimu paliko galioti VDI Šiaulių teritorinio skyriaus sprendimą. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. prašymu „Dėl įrašų galiojimo“ kreipėsi į VDI Šiaulių teritorinių skyrių prašydamas konstatuoti, ar AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr.1-72, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, galioja atgaline data, taip pat prašė atšaukti neteisingą atleidimo iš darbo įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. 860. VDI Šiaulių teritorinio skyriaus sprendime nurodyta, kad pareiškėjo atleidimo teisėtumo klausimas buvo išnagrinėtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, pareigūnai neįgalioti nagrinėti klausimų, išnagrinėtų teisme, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-168 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 ir 52 punktais bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, pareiškėjo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas.

Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-3889-841/2012 pagal ieškovo M. Š. ieškinį atsakovui AB „Verpstas“ dėl atleidimo iš darbo, AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 16 d. įsakymo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, taip pat delspinigių už pavėluotą atlyginimą ir kitų piniginių sumų, susijusių su ieškovo M. Š. darbo santykiais AB „Verpstas“, priteisimo, priėmė 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, kuriame konstatavo, kad „ištyrus byloje įrodymus, nustatyta, kad ieškovas M. Š. iš darbo buvo atleistas po to, kai jam du kartus buvo paskirtos drausminės nuobaudos dėl neatvykimo į darbą pagal nustatytą darbo grafiką. Pažymėtina, kad drausminės nuobaudos ieškovui buvo pradėtos taikyti tik praėjus 2 savaitėms po to, kai ieškovui buvo įteiktas naujas darbo grafikas, t. y. pirmoji nuobauda – pastaba – jam paskirta už tai, kad neatvyko į darbą 2012-03-24, nors ieškovas į darbą nėjo nuo pat 2012-03-08, kaip pats patvirtino, ir neturėjo jam jokių pateisinančių priežasčių, sąmoningai nėjo į darbą. Ieškovas buvo informuotas apie nuobaudas, jam paštu buvo siunčiama informacija, reikalaujama pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, tačiau ieškovas į šiuos raštus nereagavo, pasiaiškinimų ar neatvykimą pateisinančių priežasčių nenurodė, todėl ieškovui už neatvykimą į darbą 2012-03-26 paskirta kita drausminė nuobauda – papeikimas, ir 2012-04-17 paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo“. Taip pat minėtame sprendime konstatuota, kad „teismas laiko nereikšmingu šioje byloje argumentą, kad darbo sutartyje yra neteisingai pažymėtas ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas – straipsnio dalis, nes pagrindiniu atleidimą patvirtinančiu dokumentu laiko įsakymą dėl atleidimo iš darbo“. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 14 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atsakovui turinį, sprendė, kad jis yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atleidimu iš darbo AB „Verpstas“, t. y. pareiškėjas kelia tuos pačius klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teisme ir Šiaulių apygardos teisme bei dėl kurių yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai. Pareiškėjo prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių ar faktų. Taigi pareiškėjas į VDI Šiaulių teritorinį skyrių kreipėsi iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei Taisyklių 52 punkto nuostatomis, jo prašymas galėjo būti paliktas nenagrinėtas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107–109), kuriuo prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad jo VDI Šiaulių teritoriniam skyriui pateiktame prašyme suformuluoti klausimai nebuvo išnagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendime. Atsakovo priimtame sprendime nėra jokių motyvų, kodėl minėtame teismo sprendime buvo analizuoti klausimai, susiję su tuo, kad pareiškėjo darbdavys įsakymą priėmė atgaline data, taip pat su teisingo atleidimo pagrindo darbo sutartyje nurodymu. Šių aplinkybių nesiaiškino ir pirmosios instancijos teismas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113‑115) prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčijamus VDI Šiaulių teritorinio skyriaus bei VDI sprendimus palikti galioti.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo prašyme kelti klausimai yra tiesiogiai susiję su jo atleidimu iš darbo, t. y. klausimu, išnagrinėtu teismuose, ir dėl kurio yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Dėl šios priežasties tiek ginčijami VDI Šiaulių teritorinio skyriaus ir VDI sprendimai, tiek skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinio skyriaus 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (4)SD-7631 ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (vyriausiojo valstybino darbo inspektoriaus 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. (25)SD-9336 teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas konstatuoti, ar AB „Verpstas“ 2012 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr.1-72, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, galioja atgaline data, taip pat prašė atšaukti neteisingą atleidimo iš darbo įrašą 2006 m. gruodžio 8 d. darbo sutartyje Nr. 860.

Ginčijamais sprendimais buvo nuspręsta pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą, tai motyvuojant tuo, kad pareiškėjo keliamas atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas yra jau išnagrinėtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, dėl ko pakartotinis šio klausimo išsprendimas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimams.

Teisinius santykius, kurie kyla viešojo administravimo subjektams nagrinėjant asmenų prašymus, skundus ir pranešimus bei nustatant kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje, reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas ir su šio įstatymo įgyvendinimu susiję teisės aktai.

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmens skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtinta taisyklė, kuri draudžia pakartotinį administracinės procedūros vykdymą tais atvejais, kai asmuo dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu prašo priimti pakartotinį sprendimą, po to, kai teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau buvo priėmę sprendimą šiuo klausimu. Šis draudimas netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir/ar ne tuo pačiu pagrindu.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2006 m. gruodžio 8 d. buvo priimtas į darbą AB „Verpstas“, sudarant darbo sutartį Nr. 860, o 2012 m. balandžio 17 d. ši sutartis buvo su juo nutraukta, atleidžiant jį iš darbo AB „Verpstas“. Šį atleidimą pareiškėjas ginčijo teismine tvarka. Iš įsiteisėjusio Šiaulių m. apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimo matyti, kad šioje byloje buvo analizuojami pareiškėjo argumentai dėl neteisingai nurodyto pagrindo, kuriuo jis turėjo būti atleistas iš darbo bei faktinio atleidimo datos nuo 2012 m. balandžio 17 d., o ne nuo 2012 m. balandžio 16 d. (b. l. 10-14).

Iš pareiškėjo 2013 m. gegužės 30 d. prašymo adresuoto atsakovui taip pat matyti, kad jis iš esmės siekia, kad atsakovas pakartotinai išspręstų jo atleidimo iš darbo klausimą bei padarytų atitinkamas išvadas dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo ir minėto teisminio nagrinėjimo dalyku (atleidimo iš darbo pagrindas bei faktinio atleidimo iš darbo data).

Visa tai lemia, kad pareiškėjas, 2013 m. gegužės 30 d. kreipdamasis į atsakovą su minėtu prašymu, inicijavo pakartotinę procedūrą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, po to, kai teismas jau buvo priėmęs atitinkamą sprendimą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Kaip minėta, tokio pobūdžio viešojo administravimo procedūrų inicijavimas yra uždraustas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 23 straipsnio 6 dalimi. Todėl atsakovo sprendimas palikti pareiškėjo prašymą nenagrinėtą, atitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias šiuos teisinius santykius, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas