2K-209-489/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-209-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00122-2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7;

2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl 2007 m. lapkričio 10 d. – 2007 m. gruodžio 11 d. pasiūlymo ir pažado duoti didesnį negu 250 MGL vertės kyšį) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 227 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl 2008 m. balandžio 18 d. – 2008 m. balandžio 19 d. pasiūlymo ir pažado duoti didesnį negu 250 MGL vertės kyšį ir kyšio davimo) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos ir E. L. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, E. L. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje (dėl 2008 m. kovo 15 d pasiūlymo ir pažado duoti 19.000 Lt kyšį) nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo E. L. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos išvados dėl E. L. kaltės pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

E. L. nuteistas už tai, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti didesnį negu 250 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos narys ir (duomenys neskelbtini) mero pavaduotojas, susitikimo, vykusio 2007 m. lapkričio 10 d., apie 19 val., kavinėje „Livlounge“, esančioje Vilniuje, Gynėjų g. 14, metu prašė (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nario ir (duomenys neskelbtini) frakcijos (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje nario V. U. politinio valdančiosios daugumos (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje palaikymo ir už tai pasiūlė V. U. nurodyti pageidaujamą piniginio kyšio dydį ar kitus galimus Tarybos sprendimus, naudingus (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje esančiai (duomenys neskelbtini) frakcijai.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, susitikimo, vykusio 2007 m. lapkričio 30 d., apie 19 val., kavinėje „Livlounge“, esančioje Vilniuje, Gynėjų g. 14, metu jis tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo V. U. neapibrėžto dydžio piniginį kyšį už tai, kad, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje iškėlus nepasitikėjimo (duomenys neskelbtini) meru J. I. klausimą, V. U. balsuotų prieš nepasitikėjimą – nepalaikytų interpeliacijos J. I., t. y. už minėtą V. U. teisėtą veikimą vykdant Tarybos nario įgaliojimus, taip pat paprašė įvardyti piniginio kyšio dydį ir pažadėjo pusę kyšio sumos sumokėti iki galimos interpeliacijos J. I., o kitą pusę kyšio – po interpeliacijos, jei interpeliacija merui J. I. neįvyktų.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis susitikimų, vykusių 2007 m. gruodžio 3 d., apie 19 val., ir 2007 m. gruodžio 11 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) savivaldybės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), savo tarnybiniame kabinete Nr. 1805, metu už tai, kad, (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje iškėlus nepasitikėjimo (duomenys neskelbtini) meru J. I. klausimą, V. U. balsuotų prieš nepasitikėjimą, t. y. nepalaikytų interpeliacijos J. I., tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti V. U. 140 000 Lt kyšį iki interpeliacijos merui J. I., o kitą kyšio dalį – 140 000 Lt – duoti po interpeliacijos, jei interpeliacija J. I. neįvyktų.

E. L. nuteistas ir už tai, kad tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti ir davė didesnį negu 250 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent: 2008 m. balandžio 18 d., apie 12 val., stiliaus ir pramogų centro „Europa“ kavinėje „Fortas“, esančioje Vilniuje, Konstitucijos pr. 7a, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos nariui V. U. duoti neapibrėžto dydžio piniginį kyšį už tai, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės taryboje iškėlus nepasitikėjimo juo – (duomenys neskelbtini) vicemeru E. L. – klausimą, balsuojant už šią interpeliaciją, V. U. balsuotų prieš nepasitikėjimą, t. y. nepalaikytų interpeliacijos jam (E. L.).

Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. L. 2008 m. balandžio 19 d., apie 17 val., V. U. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), už minėtą V. U. teisėtą veikimą vykdant Tarybos nario įgaliojimus tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti V. U. 200 000 Lt kyšį: dalį jo – 50 000 Lt – duoti iš karto, likusią dalį – 150 000 Lt – duoti 7 dienų laikotarpiu po nepavykusios jam interpeliacijos, ir, vykdydamas šį pažadą, tą pačią dieną, apie 18.30 val., davė, t. y. perdavė, V. U. žadėtą kyšio dalį – 50 000 Lt, kuriuos paliko V. U. buto, esančio (duomenys neskelbtini) vonios kambaryje.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 332 straipsnio 3, 5 dalys), kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

E. L. teigimu, teismų išvados, nustatančios jo kaltumą padarius nusikalstamas veikas, grindžiamos prieš jį panaudojus nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – ir NVIM) ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – ir NVIV). Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis teigė nusikalstamų veikų nepadaręs, teisiamojo posėdžio metu pateikęs 35 faktus, kurių visuma paneigia pareikštų jam kaltinimų teisėtumą ir pagrįstumą. Operatyvinių veiksmų metu ir taikant procesinio pobūdžio priemones atliktų garso ir vaizdo įrašų turinys, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra pateiktas, analizuojamas ir tinkamai įvertintas, nors toks vertinimas turi esminę reikšmę darant išvadas apie prieš jį STT pareigūnų atliktų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, jo atliktų veiksmų pobūdį bei apimtį, nuosprendyje vertinamas ne garso ir vaizdo įrašų turinys, bet jo ir liudytojo V. U. paaiškinimai apie minėtų įrašų turinį, suteikus pastarojo parodymams prioritetinį – nuoseklių, išsamių ir patikimų parodymų – statusą, o jo parodymai neanalizuoti ir nevertinti. Toks vertinimas, kasatoriaus nuomone, nesuderinamas su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais. Jo teigimu, apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat tinkamai netyrė ir neįvertino, taip pažeisdamas BPK reikalavimus.

Kasatorius mano, kad operatyvinis tyrimas jam pradėtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes 2007 m. liepos 30 d. STT Vilniaus valdybos pranešime apie gautą informaciją nėra kokios nors konkrečios informacijos apie jo nusikalstamų veikų pobūdį, o 2007 m. liepos 31 d. pranešime apie gautą informaciją pateikiama šaltinio informacija yra ne apie jo veiksmus.

Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad prokuroro sankcionuotuose teikimuose dėl NVIM panaudojimo nėra nurodyti būtini ir OVĮ 12 straipsnio 2 dalyje išvardyti duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti NVIM, šio modelio metu atliekamų konkrečių veiksmų ribas pagal BK numatytų veikų požymius, pastarąjį reikalavimą suprantant ne kaip BK straipsnio pavadinimo nurodymą, o kaip atitinkamo straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų požymių apibrėžimą. V. U. leista imituoti ir veikas, apie kurias vienintelis STT informacijos šaltinis – V. U., net pats neteikė informacijos, pavyzdžiui, BK 227 straipsnio 1, 2 dalis. Kasatoriaus teigimu, visos šios aplinkybės liudija NVIM taikymo neteisėtumą prieš jį.

Pasak kasatoriaus, įvertinant tai, jog vienu metu galiojo net trys NVIM dėl skirtingų jo galimų veiksmų, darytina vienareikšmė išvada, kad STT pareigūnai manipuliavo NVIM procedūromis ir taikė prieš jį aktyvius provokacinius veiksmus, suteikdami V. U. neribotas leistinas nusikalstamo elgesio ribas. Teismų sprendimuose šios aplinkybės nėra išsamiai įvertinos ir paneigtos.

E. L. skunde nurodo, kad iš esmės neišnagrinėti jo apeliacinio skundo argumentai, jog po ikiteisminio tyrimo pradžios jam buvo taikytos kitos neteisėtos procesinės prievartos priemonės, t. y. buvo leista kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti, atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, nusikalstamas veikas imituojančius veiksmus bei slaptą sekimą (BPK 154, 158, 159, 160 straipsniai). Anot kasatoriaus, po šešis mėnesius trukusių operatyvinių veiksmų (tarp jų – NVIM) taikymo jam, pradėjus ikiteisminį tyrimą, jam vėl buvo taikomos kitos procesinės prievartos priemonės (tarp jų – NVIM), kurias aktyviai vykdė tas pats operatyvinės informacijos šaltinis – liudytojas V. U., kuriam buvo leista veikti iš esmės neribotai, neapibrėžiant konkrečių veiksmų, siekiant vienintelio tikslo – priimti kyšį už iš esmės bet kokį kasatoriaus prašymą.

Kasatoriaus manymu, 2008 m. balandžio 19 d. V. U., viršydamas nurodytus NVIM veiksmus, pats atliko STT pareigūno kompetencijai priklausančius veiksmus – suskaičiavo, sudėliojo krūvelėmis pinigus, ištrauktus iš įmautės, tariamai nuteistojo paliktos V. U. buto vonioje. Tokia NVIM ir NVIV, taip pat ir kitų procesinių prievartos priemonių taikymo trukmė, naujų nusikalstamas veikas apibūdinančių aplinkybių įtraukimas į NVIM ir NVIV, beribės laisvės suteikimas V. U. minėtų veiksmų atlikimo metu leidžia teigti, kad prieš jį STT pareigūnai vykdė provokaciją. Todėl, pasak kasatoriaus, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog neteisingos ir neatitinkančios bylos aplinkybių yra pirmosios instancijos teismo išvados apie nekonfliktiškus, dalykinius santykius su V. U., provokuojantį, konspiracinį V. U. elgesį, liudijantį apie jo sekimą „siūlyti ir duoti kyšius“, nes tokios išvados padarytos iš esmės be garso ir vaizdo įrašų turinio analizės, kritiškai vertinant tik kasatoriaus parodymus, o liudytojo V. U. parodymams suteikiant prioritetinį patikimumą, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

E. L. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo apeliacinio skundo argumentą, jog jo kaltę patvirtina tik liudytojo V. U. parodymai, ir nurodė, kad teismas rėmėsi ir kitais duomenimis: liudytojų G. B., G. K. M., J. I., K. M., J. K., R. A., J. Ž., G. Š., V. N., S. G. parodymais, garso ir vaizdo įrašų duomenimis, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kratos, įvykio vietos apžiūros protokolais, specialisto išvada ir įrodymų visuma. Visi liudytojai, išskyrus S. G. – STT pareigūną, vykdžiusį NVIM prieš jį ir apie kasatoriaus tariamai atliktus neteisėtus veiksmus žinojusį iš V. U. žodžių, nenurodė jokių aplinkybių, turinčių reikšmę jo veiksmus, atliktus vykdant tarnybines funkcijas, įvertinti kaip nusikalstamus. Todėl, pasak kasatoriaus, nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo išvada apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrindimą „kitais įrodymais“ atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybių, turinčių esminę reikšmę teismo išvadoms apie interpeliacijų procedūrų eigą, nes jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad minimu laikotarpiu vyko mero J. I. interpeliacijos procesas, įstatymo nustatyta tvarka toks pareiškimas net nebuvo pasirašytas reikiamo savivaldybės tarybos narių skaičiaus, be to, pakankamo skaičiaus parašų interpeliacijai surinkimas nebuvo įmanomas dėl politinės situacijos, todėl nei mero J. I. interpeliacijos grėsmė, nei kasatoriaus interpeliacijos grėsmė nebuvo reali.

E. L. nuomone, teismams nepašalinus visų prieštaravimų byloje, nepasisakius dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai vertinus visus byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimas negali būti pripažįstamas išsamiu ir visapusišku.

Atsiliepimu į nuteistojo E. L. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gedgaudas Norkūnas prašo jį atmesti.

Prokuroras teigia, kad kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, yra nepagrįsti, nes teismai atliko išsamią, visapusišką ir objektyvią visų byloje surinktų įrodymų analizę, t. y. laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų įrodymų vertinimo reikalavimų.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai, jog operatyvinis tyrimas jam pradėtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįsti, nes išanalizavus 2007 m. liepos 30–31 d. pranešimų STT turinį konstatuotina, kad 2007 m. rugpjūčio 1 d. STT pagrįstai pradėjo operatyvinį tyrimą dėl E. L. ir A. B. galbūt daromų nusikalstamų veikų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 1, 2 dalyse.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentai dėl NVIM neteisėtumo taip pat atmestini, nes operatyvinio tyrimo metu STT turima informacija buvo pakankama pradėti operatyvinį tyrimą ir E. L. taikyti nusikalstamos veikos imitacijos modelius, kurių metu buvo užfiksuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Kadangi nusikalstamos veikos imitacijos modelių panaudojimas bei techninių priemonių naudojimas specialia tvarka operatyvinio tyrimo metu E. L. sankcionuotas laikantis tuo metu galiojusio OVĮ reikalavimų, prokurorų sankcionuoti teikimai dėl NVIM panaudojimo, pasak prokuroro, yra teisėti, o surinkti įrodymai – leistini.

Kasatorius nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jam taikytų procesinės prievartos priemonių, nes apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių argumentų ir pripažino, kad nusikalstamą veiką imituojantys ir kiti slapti tyrimo veiksmai, numatyti BPK 154, 158, 160 straipsniuose, E. L. buvo sankcionuoti pagrįstai, esant faktiniam pagrindui, nes kitais būdais nebuvo galimybės surinkti duomenų apie galbūt daromas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė motyvus, kurie paneigia kasatoriaus argumentus dėl provokacijos veiksmų naudojimo prieš jį. Pareigūnai tik tada prisijungė prie E. L. suplanuotos nusikalstamos veikos, kai E. L. išreiškė aiškų ketinimą daryti nusikalstamas veikas. STT pareigūnai ir jų kontroliuojamas V. U. neprovokavo E. L. atlikti nusikalstamų veikų, o tik reagavo į jo pasiūlymus, taigi neperžengė nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo ribų ir tikslų. Vien tai, kad V. U. suskaičiavo, sudėjo pinigus, ištrauktus iš įmautės, prokuroro nuomone, neleidžia teigti, kad jis viršijo NVIV ribas, nes tokie veiksmai nelaikytini NVI veiksmais.

Teismai nuteistojo E. L. ir liudytojo V. U. parodymus dėl jų tarpusavio santykių vertino kaip visumą kartu su bylos duomenimis ir padarė pagrįstą išvadą, kad iki E. L. sulaikymo nuteistojo ir V. U. santykiai buvo nekonfliktiški, dalykiniai, V. U. pinigų niekada nereikalavo, susitikimų iniciatorius buvo E. L.. Šie duomenys paneigia kasatoriaus teiginius apie provokavimą.

Pasak prokuroro, kasatoriaus argumentas, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog minimu laikotarpiu vyko mero J. I. interpeliacijos procesas, yra atmestinas, nes liudytojai G. B., G. K. M., K. M., J. K., R. A., J. Ž., G. Š., V. N., S. G. parodė, kad nusikalstamų veikų darymo laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybėje buvo renkami parašai (duomenys neskelbtini) mero J. I. interpeliacijai vykdyti, t. y. E. L. turėjo motyvą daryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 227 straipsnio 2 dalyje. Prokuroras atsiliepime konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai priimti nepažeidus BPK nuostatų.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant apeliacinį skundą

Nagrinėjamoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vieno buvusio valstybės politiko, įstatymų nustatyta tvarka išrinkto asmens į miesto savivaldybės tarybos narius ir mero pavaduotojus (E. L.), korupcinio pobūdžio veiksmų (kito politiko papirkimo). Kolegija pažymi, kad nagrinėjant esamiems ar buvusiems politikams pateiktus kaltinimus dėl nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, išaiškintus ir grindžiamus neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų rezultatais, taip pat būtina laikytis BPK numatytų ir teismų praktikos suformuotų tokio pobūdžio įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.

Visų pirma, teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atlikus slaptą operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.

Antra, teismas privalo patikrinti, ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką neviešo pobūdžio tyrimo metodų naudojimas yra pateisinama priemonė tiriant korupcinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau tokie neviešo pobūdžio veiksmai negali peraugti į provokavimą daryti nusikaltimą. Provokavimas draudžiamas ir pagal BPK 159 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai pagrindiniai kaltės įrodymai surenkami gavus teismo leidimą atlikti NVIV.

Kokiais vertinimo kriterijais ir taisyklėmis vadovaujamasi sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, yra išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A–P–6/2008.

Be kita ko šioje nutartyje pažymėta, kad :

– NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą;

– nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta ( t. y. jie turi pareigą) paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), ir tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą;

– tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį.

Taigi, esant priimtam apkaltinamajam nuosprendžiui, provokavimo nebuvimas neviešo tyrimo veiksmų atlikimo metu, yra viena iš įrodinėtinų bylos aplinkybių.

Kitas svarbus reikalavimas nustatant tikrąsias bylos aplinkybes yra įrodymų vertinimas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal kasacinio teismo praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikimo BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–587/2014).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija kasatoriaus skundžiamos 2014 m. spalio 3 d. nutarties motyvuotose išvadose dėl apeliacinio skundo atmetimo išdėstė:

1) aprašymą, kokia yra apeliacinės instancijos teismo paskirtis, kaip BPK apibrėžia įrodymus ir kokias jų vertinimo taisykles numato, kokiuose teisės aktuose ginama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, ką numato atskiros OVI nuostatos ir kaip BPK reglamentuoja NVIM taikymą (nutarties 4–5 lapai);

2) argumentus, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus, NVIM ir NVIV bei kitus slaptus tyrimo veiksmus (nutarties 6–7 lapai);

3) aprašymą, kaip atskiri teisės aktai ir teismų praktika apibrėžia provokaciją; trumpą išvadą, kad nuteistasis E. L. nebuvo provokuojamas, nes pareigūnai prisijungė prie E. L. suplanuotos veiklos, kai šis pasiūlė kitiems (duomenys neskelbtini) savivaldybės nariams nurodyti pinigų sumą už balsavimus dėl proteguojamų projektų; šio asmens nebuvo reikalaujama duoti atlygį, jis buvo laisvas rinktis elgesio modelį; pareigūnų kontroliuojamas V. U. nebuvo STT darbuotojas, veikė kaip privatus asmuo, reagavo į E. L. pasiūlymus, neperžengė NVIM taikymo ribų ir tikslų (nutarties 8 lapas);

5) nuorodas, kad nuteistojo kaltę patvirtina ir kiti įrodymai, juos bendrai išvardijant, bei pastebėjimą, kad byloje apklausti liudytojai ir atskirų pokalbių turinys rodo, jog buvo renkami parašai dėl mero J. I. interpeliacijos, taigi nuteistasis turėjo pretekstą ir motyvą V. U. papirkti (duoti kyšį); bei konstatavimą, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, o dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo motyvams (nutarties 9 lapas);

6) baigiamuosius nutarties motyvus, jog nuosprendyje teisingai konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl vienos iš E. L. inkriminuotų papirkimo veikų, numatytų BK 227 straipsnio 1 dalyje, suėjo, ir teiginius dėl to, kad išvados dėl E. L. kaltės pašalinamos iš šios nuosprendžio dalies (nutarties 10 lapas).

Kolegija sprendžia, kad tik tokios apimties ir turinio nutarties argumentavimas negali būti laikomas tinkamu bylos patikrinimu tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), kurio turinys iš esmės pakartotas kasaciniame skunde. Teismo išvados dėl neviešo pobūdžio duomenų panaudojimo ir bylos įrodymų vertinimo negali būti pripažintos tinkamai motyvuotomis išvadomis dėl apeliacinio skundo, paaiškinančios, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalys).

Pirma, minėta, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų rezultatų panaudojimo teisėtumą ir kartu proceso sąžiningumą būtina patikrinti ir tuo aspektu, kokie yra traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens gynybos argumentai dėl provokacijos, įvertinant, ar jie įtikinami, pasisakant dėl jų pagrįstumo.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, E. L. teisme davė labai plačius parodymus dėl jam pareikštų kaltinimų, kurie surašyti net vienuolikoje nuosprendžio lapų (T. 9, b. l. 110–121). Šiuose parodymuose tuometinis kaltinamasis išdėstė ir argumentus dėl jo provokavimo, kurie siejami su jo santykiais su liudytoju V. U., E. L. nurodomais šio liudytojo politiniais bei asmeniniais motyvais atitinkamai veikti, tarpusavio kontaktų telefonu ir susitikimų iniciatyvos bei intensyvumo analize, bendravimo braižant schemas darant užrašus aplinkybėmis, 2008 m. balandžio 19 d. įvykių V. U. bute interpretavimu ir kt.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo praktiką tais atvejais, kai proceso dalyvių parodymai, susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, baudžiamojoje byloje gaunami šiuos asmenis apklausiant BPK nustatyta tvarka, tokie duomenys turi būti įvertinti. Galima situacija, kad visa ar dalis gautos informacijos teismo gali būti pripažinta nepagrįsta, nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių tokiais parodymais nėra grindžiamos teismo daromos išvados. Tačiau kaltinamojo E. L. parodymai, kurie itin kruopščiai užfiksuoti nuosprendyje, vėliau šio nuteistojo prašomi įvertinti ir apeliaciniame skunde, abiejų teismų sprendimuose liko neaptarti.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neatlikęs E. L. parodymų dėl provokavimo patikrinimo ir nutartyje išsamiai neaptaręs tokio tikrinimo rezultatų, negalėjo daryti išvados dėl prieš nuteistąjį panaudotų neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų teisėtumo.

Antra, nutartyje liko neišnagrinėti ir kiti apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantas, kvestionavo proceso sąžiningumą ir apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą, nurodydamas, kad po šešis mėnesius trukusių operatyvinių veiksmų (tarp jų – NVIM) taikymo, pradėjus ikiteisminį tyrimą, jam vėl buvo taikomos kitos procesinės prievartos priemonės (tarp jų – NVIV), kurias aktyviai vykdė tas pats operatyvinės informacijos šaltinis – liudytojas V. U.; kad V. U. leista imituoti ir veikas, apie kurias šis asmuo informacijos neteikė; kad atskiruose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotos informacijos turinys, operatyvinių veiksmų aprašymas ir rezultatai neatitinka užfiksuotų garso ir vaizdo įrašų turinio; kad nepatikimi V. U. parodymai dėl susitikimų metu braižytų schemų aplinkybių; kad V. U. 2008 m. balandžio 19 d., viršydamas NVIM leidžiamus veiksmus, suskaičiavo, sudėliojo krūvelėmis pinigus, ištrauktus iš įmautės; kad byloje nėra duomenų, jog kaltinime minimu laikotarpiu vyko ir E. L. interpeliacija. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad šie argumentai yra neesminiai, visapusiškai išnagrinėti pirmosios instancijos teismo, yra nepagrįstos.

Trečia, nutarties 4–5 lapuose išdėstytas apeliacijos sampratos, kitų teorinių dalykų ir atskirų teisės aktų turinio pakartojimas niekaip neatsako į apeliacinio skundo argumentus.

Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neišdėstydamas tinkamų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo motyvų, nepatikrinęs nuteistojo gynybos argumentų dėl provokavimo, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 320 straipsnio 3 ir 5 dalių, 332 straipsnių pažeidimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina.

Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstos nutarties priėmimas, motyvuotų išvadų dėl neviešų tyrimo duomenų teisėtumo nebuvimas – taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. viso nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Viktoras Aidukas

Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas