A-1044-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1044-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00743

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. Č. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 440 000 Lt neturtinės žalos.

Skunde nurodė, kad nuo 2003 m. liepos 15 d. iki skundo padavimo dienos jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K. Visą šį laiką buvo pažeista jo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Nurodė, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu su sutuoktine jis turėjo 21 trumpalaikį pasimatymą, o galimybė bendrauti su sutuoktine, turėti su ja fizinį kontaktą jam nebuvo užtikrinta. Pareiškėjo manymu, atsisakymas suteikti ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais pažeidžia Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 6 straipsnyje įtvirtintą nuteistųjų lygybės taikant bausmės vykdymo įstatymus principą, kadangi nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, teisė į ilgalaikį pasimatymą yra suteikiama, bei BVK 7 straipsnyje įtvirtintą humanizmo principą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teigia, kad negalėjimas realizuoti teisės į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine, fizinio kontakto su ja nebuvimas ilgą laiko tarpą lėmė stiprius neigiamus išgyvenimus, jautėsi fiziškai ir psichologiškai kankinamas, žeminamas, nepilnavertis. Tai, pasak pareiškėjo, darė įtaką jo elgesiui bausmės atlikimo metu, atsirado sveikatos problemų, dėl kurių ilgai buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taip pat teigė, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas pažeidė jo vaiko ir šeimos interesus, jis neteko galimybės susilaukti daugiau vaikų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarkia registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. Remiantis Teisingumo ministro įsakymu „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų. Pasimatymų patalpų įrengimas reglamentuotas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ IV skyriuje. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1-68 yra patvirtintas Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašas.

Paaiškino, kad iš Lukiškių TI-K kalinamojo (nuteistojo) gautų siuntinių, banderolių su spauda ir pasimatymų kortelės užrašų matyti, kad su žmona G. Č. pareiškėjas turėjo 21 trumpalaikį pasimatymą. Paskutinis pasimatymas įvyko 2009 m. balandžio 24 d. Kitų įrašų, iš kurių matytųsi, kad pareiškėjo žmona būtų atėjusi į pasimatymus, nebuvo. Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo V. Č. teisės pasimatyti su artimaisiais, su žmona, kadangi suteikiant tokią teisę yra griežtai vadovaujamasi aukščiau nurodytuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ar kitų teisės aktų.

Remdamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis, atsakovo atstovas nurodė, kad žala atlygintina tik tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Teigia, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – institucijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų kreipėsi nurodydamas laikotarpį nuo 2003 m. liepos 15 d. iki dabar. Savo skundą dėl žalos priteisimo pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 30 d. Dėl to, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo (iki 2011 vasario 5 d.) pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašo šio termino atnaujinti, todėl prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 str. 8 d.).

Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K duomenimis, pareiškėjo žmona į trumpalaikį pasimatymą paskutinį kartą buvo atvykusi 2009 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita atsirado dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar jo žmona ginčijamu laikotarpiu apskritai būtų prašę jiems suteikti ilgalaikius pasimatymus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik 2013 m. gruodžio 12 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kad dešimt metų ir penkis mėnesius yra pažeidžiamos jo teisės nesuteikiant pasimatymų, kurių metu būtų galimas fizinis kontaktas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, remdamasis ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančiu teisiniu reguliavimu, realiai net nebandė pasinaudoti teise gauti pasimatymus su žmona, kurių metu galėtų turėti fizinį kontaktą. Teigė, kad pareiškėjas savo veiksmais nesiekia realiai apginti savo pažeistų teisių, o galimai siekia sau tik turtinės naudos iš valstybės. Šį siekį, anot atsakovo atstovo, patvirtina ir tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Kalėjimų departamentą su skundu, kad jam neskiriami ilgalaikiai pasimatymai, bei nepateikia duomenų, jog prašė Lukiškių TI-K administracijos tokių pasimatymų skirti. Iš esmės pareiškėjas kreipėsi tik dėl tokių pasimatymų skyrimo tvarkos paaiškinimo. Tvirtino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo sveikatos būklės pablogėjimą lėmė ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas. Tam tikras nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiami laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu įgyvendinimu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, sprendė senaties termino taikymo klausimą. Pažymėjo, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2003 m. liepos 15 d. ir tęsėsi iki 2014 m. vasario 3 d., o skundą pareiškėjas teismui padavė 2014 m. vasario 4 d., pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, priešingai – teismo posėdyje nurodė, kad nuolat kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, be to, tiek skunde, tiek teismo posėdyje nurodė, kad neigiamus padarinius (pažeminimą, kankinimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą ir pan.) dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo jautė visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį. Konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą patirtą laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 15 d. iki 2011 m. vasario 3 d. Neatnaujinus ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pareikšti, pareiškėjo skundas dėl su šiuo laikotarpiu susijusio reikalavimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas nurodė, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, taip pat teisė paskambinti telefonu yra specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės, kurios įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka. BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kalėjime laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų, priklausančių paprastajai grupei, teisė per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas trumpalaikis pasimatymas kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, gali vykti be pataisos įstaigos atstovo.

Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Toks pasimatymas vyksta uždarose specialiai įrengtose patalpose. BVK 91 straipsnyje nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistieji gali be apribojimų gauti pasimatymus, pašto ir perduodamus siuntinius, smulkiuosius paketus su spauda, gauti ir siųsti laiškus, skambinti telefonu. BVK 94 straipsnis taip pat reglamentuoja nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. BVK 94 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų.

Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. Vaikas turi būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas.

Nuteistojo pageidavimu vienas ilgalaikis pasimatymas gali būti pakeistas dviem trumpalaikiais pasimatymais arba dviem telefoniniais pokalbiais (BVK 94 str. 3 d.). BVK 94 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XVI skyriaus 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą.

Leidimą suteikti pasimatymą duoda pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas, o poilsio ir švenčių dienomis – ir pataisos įstaigos vadovybės budintysis atstovas arba pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme dėl pasimatymo suteikimo, kuriame taip pat nurodoma pasimatymo trukmė. Atsisakius suteikti pasimatymą, nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme įrašomi atsisakymo motyvai.

Pagal Taisyklių 108 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog BVK nenumato ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kalėjimuose, nevertintina kaip pažeidžianti įstatymų numatytą nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. vasario 4 d.) būtų kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine. Iš Lukiškių TI-K pateiktos pasimatymų apskaitos žurnalo matyti, kad trumpalaikis pasimatymas su sutuoktine G. G. paskutinį kartą pareiškėjui suteiktas 2009 m. balandžio 24 d. Pareiškėjas teismui nurodė, kad santuoka su G. G. nutraukta 2012 m. gruodžio 11 d. Šią aplinkybę patvirtina ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys.

Pažymėjo, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų, buvo pažeisti jo vaiko ir šeimos interesai. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudarytos galimybės bendrauti su savo vaiku, palaikyti ryšius su kitais šeimos nariais. Jokių pageidavimų matytis su vaiku pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai nėra pareiškęs.

Įvertinęs pateiktus medicininius dokumentus, teismas priėjo prie išvados, kad jie nepatvirtina, jog atsiradę sveikatos sutrikimai yra sąlygoti būtent to, kad pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine.

Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus motyvus, iš kurių kildinamas neturtinės žalos atsiradimas, ir atsakovo veiksmus, susijusius su nuteistojo teisės į ilgalaikį pasimatymą įgyvendinimu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą pareiškėjas nurodė, jog patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių suvaržymą, pablogėjo sveikata, tačiau neįrodė, jog jo nurodytus nepatogumus, išgyvenimus sąlygojo atsakovo neteisėti veiksmai, dėl to nėra pagrindo neturtinės žalos faktui nagrinėjamoje situacijoje konstatuoti.

III. Pareiškėjas V. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Nesutinka su senaties termino taikymu, pabrėžia, kad jo nenumato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai (2013 m. liepos 9 d. sprendimui byloje Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06)). Taip pat nurodo argumentus iš esmės tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo V. Č. teigimu, kilo dėl to, jog jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, tinkamai neatliktų pavestų pareigų ar jas vykdytų pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taip pat pagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimų laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 3 d.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sutuoktine. Vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo vertinti, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas ar kitus teisės aktus. Aplinkybė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo sutuoktinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Taigi byloje nenustačius, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų organizuoti be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju buvo neteisėti, o nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, teisingai vertino byloje pateiktus duomenis ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys