2K-208-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-208-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00099-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1;

1.2.18.10;

1.2.29.1;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Č. ir D. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (15 600 Lt, t. y. 4518 Eur) dydžio bauda (įpareigojant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos);

D. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4, 9 dalimis, subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams penkiems mėnesiams su 60 MGL (7800 Lt, t. y. 2259 Eur) dydžio bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistųjų D. B. ir V. Č. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. Č. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą:

būdama UAB „A.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktore, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimą „buhalterinė apskaita turi būti organizuota taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, turėdama išankstinį tikslą iškreipti tikruosius UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos rezultatus ir pagrįsti tariamai patirtas išlaidas, žinodama, kad UAB „R.“ jokių statybos–remonto paslaugų UAB „A.“ neatliko, 2011 m. sausio–vasario mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Vilniuje pateikė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „P.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini)) įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančius dokumentus: 2010 m. gruodžio mėn. UAB „R.“ vardu išrašytą Atliktų darbų aktą, 2011 m. sausio 7 d. sąskaitą faktūrą RIZ Nr. 0010, melagingai patvirtinančius, kad UAB „R.“ UAB „A.“ užsakymu 2010 m. gruodžio mėn. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 9 korpuse atliko patalpų remonto darbus iš viso už 140 360 Lt (40 651,07 Eur), bei UAB „R.“ kasos pajamų orderių kvitus: 2010 m. gruodžio 30 d. KPO ITA Nr. 0051 dėl 70 180 Lt (20 325,53 Eur) ir 2011 m. sausio 7 d. KPO ITA Nr. 0052 dėl 70 180 Lt (20 325,53 Eur), melagingai patvirtinančius, kad UAB „R.“ iš UAB „A.“ už 2011 m. sausio 7 d. sąskaitoje faktūroje RIZ Nr. 0010 nurodytus darbus gavo 140 360 Lt (40 651,07 Eur). UAB „P.“ darbuotojos, nežinodamos apie daromą nusikalstamą veiką, įtraukė šiuos netikrus dokumentus į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. gruodžio ir 2011 m. sausio mėn.

D. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė bendrovei „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) statybos ir remonto darbų neatliko, turėdamas tikslą pateikti dokumentus į teisinę apyvartą kaip tikrus, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. nenustatytoje vietoje surašė ir pasirašė tikrovės neatitinkančius dokumentus: 2010 m. gruodžio mėn. (be dienos) UAB „R.“ vardu išrašytą atliktų darbų aktą, 2011 m. sausio 7 d. sąskaitą faktūrą RIZ Nr. 0010, melagingai patvirtinančius, kad UAB „R.“ bendrovės „A.“ užsakymu 2010 m. gruodžio mėn. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 9 korpuse, atliko patalpų remonto darbus iš viso už 140 360 Lt (40 651,07 Eur), bei UAB „R.“ kasos pajamų orderių (KPO) kvitus: 2010 m. gruodžio 30 d. KPO ITA Nr. 0051 dėl 70 180 Lt (20 325,53 Eur) ir 2011 m. sausio 7 d. KPO ITA Nr. 0052 dėl 70 180 Lt (20 325,53 Eur), melagingai patvirtinančius, kad UAB „R.“ iš UAB „A.“ už 2011 m. sausio 7 d. sąskaitoje faktūroje RIZ Nr. 0010 nurodytus darbus gavo 140 360 Lt (40 651,07 Eur). Po to jis šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „A.“ direktorei V. Č. (buvusi pavardė B.). Taip jis suklastojo tikrus dokumentus, patvirtinančius realiai neįvykusius juridinius faktus, iškreipdamas faktinę padėtį apie juridinių asmenų ūkinius komercinius santykius ir lėšų judėjimą tarp ūkio subjektų, ir juos realizavo.

Nuteistoji V. Č. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir bylą jai nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir nukrypdami nuo teismų praktikos, netinkamai vertino įrodymus, padarė išvadas, prieštaraujančias bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Anot kasatorės, jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties, ji nepateikė suklastotų dokumentų bendrovei „P.“ įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir neturėjo tiesioginės tyčios padaryti šį nusikaltimą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys).

Kasatorė pripažįsta, kad per G. S. (jį pristatė V. M.) gavo suklastotus tikrus (ar netikrus) UAB „R.“ vardu surašytus dokumentus: 2010 m. gruodžio mėn. Atliktų darbų aktą, 2011 m. sausio 7 d. sąskaitą faktūrą RIZ Nr. 0010 bei kasos pajamų orderių (KPO) kvitus (2010 m. gruodžio 30 d. KPO ITA Nr. 0051 ir 2011 m. sausio 7 d. KPO ITA Nr. 0052), kuriuos ji pasirašė ir laikė UAB „A.“ biure, tačiau neturėjo tyčios jų įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, jų pati nepateikė ir nenurodė kitoms bendrovės darbuotojoms pateikti juos bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „P.“, kad jie būtų įtraukti į buhalterinę apskaitą, nenumatė, jog gali atsirasti kaltinime nurodyti padariniai, ir jų nenorėjo. Ji tikėjosi, kad dalį dokumentuose nurodytų statybos–remonto darbų UAB „R.“ atliks ateityje ir už juos UAB „A.“ apmokės, tačiau jie nebuvo atlikti, nes UAB „A.“ veikla pradėjo žlugti, todėl ji nutarė tų dokumentų neįtraukti į buhalterinę apskaitą.

Kasatorė pažymi, kad liudytojai, tarp kurių ir UAB „P.“ darbuotojos V. O. ir M. M., nepatvirtino, kad ji pateikė suklastotus tikrus ar netikrus UAB „R.“ vardu surašytus dokumentus bendrovei „P.“ įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą. V. O. parodė, kad apie dokumentus kasatorė su ja galbūt kalbėjo dar iki jų pateikimo UAB „P.“. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2013 m. rugpjūčio 29 d. apklausos metu kasatorės, kaip įtariamosios, prisipažinimu, kad suklastoti dokumentai buvo reikalingi tam, jog pateisintų bendrovės kasoje esantį lėšų trūkumą, tačiau, pasak kasatorės, to objektyviai nepatvirtina įrodymai (2012 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvada, specialistės I. Jukonienės paaiškinimai). Be to, šios apklausos metu ji neprisipažino, kad dokumentus pateikė bendrovei „P.“ turėdama tikslą juos įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ar nurodė tai padaryti bendrovės darbuotojams (protokole užfiksuota, kad suklastotus dokumentus ji padėjo į lentyną prie kitų buhalterinių dokumentų, kurie perduotini įtraukimui į buhalterinę apskaitą, ir vėliau kažkuri darbuotoja juos kartu su kitais dokumentais nunešė į buhalteriją). Pirmosios instancijos teisme ji paaiškino, kad tokie jos parodymai buvo duoti dėl to, kad ją apklaususi FNTT Vilniaus apygardos valdybos ikiteisminio tyrimo pareigūnė jai pasiūlė prisipažinti padarius šį nusikaltimą, tokiu atveju ikiteisminis tyrimas gali būti baigtas teismo baudžiamuoju įsakymu ir, vadovaujantis BK 641 straipsniu, jai paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu (protokolo pabaigoje nurodyta, kad ji sutinka, jog procesas būtų pabaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu). Prokurorei nusprendus bylą baigti kaltinamuoju aktu, ikiteisminio tyrimo pareigūnė teigė, kad prokurorė galbūt neprieštaraus dėl bylos nutraukimo pagal laidavimą (nors ji anksčiau buvo teista). Kasatorės manymu, teismas nepasinaudojo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe ir neapklausė ikiteisminio tyrimo metu pareigūno, atlikusio šią apklausą, netikrino kasatorės 2013 m. rugpjūčio 29 d. duotų parodymų pakeitimo teisme aplinkybių, jų nelygino su 2012 m. balandžio 16 d. apklausoje duotais parodymais. Taigi jos kaltė padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą iš esmės pagrįsta neleistinu įrodymu – jos 2013 m. rugpjūčio 29 d. duotais parodymais pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką.

Pasak kasatorės, nepaneigti jos ir liudytojų parodymai, kad UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentus buhalterinę apskaitą tvarkiusiai bendrovei „P.“ paprastai pristatydavo darbuotojos L. M. ir E. P., kad paskutiniais UAB „A.“ veiklos mėnesiais buvo konfliktiški santykiai tarp jos ir minėtų darbuotojų bei V. M., kad šie asmenys be jos žinios galėjo pateikti suklastotus dokumentus bendrovei „P.“.

Kasatorė, remdamasi BPK 44 straipsnio 6 dalimi, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.8.1, 3.8.2 punktuose pateiktais išaiškinimais, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino abejonių jos naudai, o nuosprendį pagrindė prielaidomis. Pasak kasatorės, jos veikoje galbūt buvo nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai, tačiau jai pareikštas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo suformuluotas netinkamai. Nors teismas galėjo savo iniciatyva kaltinime nurodytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis ir veiką perkvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje kaltinamajai iš anksto pranešus, tačiau to nepadarė.

Kasatorė nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos formaliai atmetė jos apeliacinį skundą, tinkamai neišnagrinėdamas argumentų, kad ji nepadarė ir neturėjo tiesioginės tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, taip pat dėl jos 2013 m. rugpjūčio 29 d. duotų parodymų vertinimo ir 2011 d. kovo 31 d. bendrovės „P.“ buhalterei V. O. rašyto elektroninio laiško reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas) nevertino ir kasatorės argumentų, kad vėliau ji buvo atsisakiusi sumanymo ir nebebuvo prasmės minėtų dokumentų įtraukti į UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, todėl tikrai neturėjo tyčios to padaryti, jie buvo įtraukti į apskaitą be jos nurodymo ir žinios. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai įvertino ir argumentą, kad ji tik pasirašė suklastotus dokumentus ir tam tikrą laiką laikė juos įmonės biure, nors jie dar nebuvo įtraukti į jokius registrus ir pan. Pasak kasatorės, netinkamai motyvuota apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pažeidžia jos teises į gynybą.

Be to, kasatorės manymu, jai paskirta bausmė – 120 MGL dydžio (15 600 Lt, t. y. 4518 Eur) bauda yra per griežta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jai nustatytas 55 proc. nedarbingumo lygis, turi mažametį vaiką, kad UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros buvo negalima nustatyti tik iš dalies ir už labai trumpą laikotarpį (2010 m. gruodžio ir 2011 m. sausio mėn.), valstybei ir kitiems asmenims nepadaryta turtinė žala, o veika buvo padaryta seniai, kad ji prisipažino suklastojusi dokumentus, davė išsamius parodymus apie faktines veikos aplinkybes, kuriuos patvirtino per akistatą su G. S..

Nuteistasis D. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartį ir jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, išteisinti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodymų visumos įvertinimo principą, padarė išvadas neturėdamas pakankamai įrodymų joms pagrįsti, dauguma jų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams ir pagrįstos tik prielaidomis. Šie pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas kasatoriaus, kaip kaltinamojo, teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Teismas, nuteisdamas jį, tik perrašė prokuroro suformuluotą kaltinimą, visiškai nevertino kasatoriaus duotų parodymų, nepatikrino jo nurodytų aplinkybių, jog kaltinime nurodytu laiku UAB „R.“ sąskaitos ir atliktų darbų aktai buvo kitokios formos, kasos pajamų orderių numeracija buvo ne ITA, bet RIZ, o UAB „R.“ buhalterinė apskaita buvo vedama pagal kitą programą. Dėl to byloje liko neišaiškinta, kokie UAB „R.“ veikloje naudoti tikri 2010–2011 m. atliktų darbų aktai, sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai ar jų kvitai, jie nelyginti su inkriminuotais suklastotais dokumentais. FNTT specialistė J. Kurgonienė teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad ji, atlikdama tyrimą, su UAB „R.“ atstovais nebendravo ir netyrė, ar suklastoti kasos pajamų orderių kvitai buvo šios bendrovės dokumentai, tik abstrakčiai nurodė, kad ant dokumentų neva yra UAB „R.“ antspaudo atspaudas. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė jo nurodytas aplinkybes dėl UAB „R.“ antspaudo bei antspaudo bei parašų ant suklastotų dokumentų, jo vardo ir pavardės rankraštinio įrašo ant 2010 m. gruodžio atliktų darbų akto. Ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu netirta, ar ant suklastotų netikrų dokumentų buvo uždėtas būtent tikrojo UAB „R.“ antspaudas, naudotas iki jo vagystės, ar naujo, ar visiškai netikro antspaudo atspaudas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvada, jog jis surašė ir pasirašė 2010 m. gruodžio mėn. atliktų darbų akte, neparemta ištirtais įrodymais. Specialistų tyrimo išvadoje nurodyta, kad nenustatyta, kas pasirašė šį dokumentą. Vien tik prielaidomis ir spėjimais paremtos teismo išvados, kad neva jis surašė ir pasirašė 2011 m. sausio 7 d. sąskaitą faktūrą R1Z Nr. 0010 ir kasos pajamų orderių kvitus – 2010 m. gruodžio 30 d. ITA Nr. 0051 ir 2011 m. sausio 7 d. ITA Nr. 0052.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tikrų, bendrovėje naudotų buhalterinių blankų išreikalavimu, dėl to pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „R.“ vardu išrašytą sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ir kasos pajamų orderio kvitus galėjo suklastoti kiti asmenys, nes abiejų instancijų teismai šių aplinkybių nesiaiškino. Pasak kasatoriaus, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas netinkamai, neišdėstytos motyvuotos išvados dėl jo esmės, taip iš esmės pažeistas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2010, 2K-340/2011, 2K-47/2012).

Be to, kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nesuteikęs jam galimybės kalbėti per baigiamąsias kalbas, nepadarė pažeidimo. Po prokurorės, kaltinamosios V. Č. gynėjo pasakytų baigiamųjų kalbų teismas jam suteikė tik paskutinį žodį ir neleido pasakyti baigiamosios kalbos, taip pažeidė BPK 293 straipsnio 2 dalies reikalavimus, apribojo jo teisę į gynybą, atėmė galimybę atsikirsti į prokurorės baigiamąją kalbą. Pasak kasatoriaus, tai, kad jis neturėjo gynėjo, teismui nesuteikė teisės riboti galimybės jam pačiam gintis pasinaudojant baigiamųjų kalbų institutu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistųjų D. B. ir V. Č. kasacinius skundus prašo juos atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nepagrįsti kasatoriaus D. B. argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo. D. B. nuteistas remiantis teisme duotais nuteistosios V. Č., liudytojų L. M., V. O., E. P., R. A., V. M., M. M., A. G., G. S., D. J. parodymais ir specialisčių I. Jukonienės, J. Kurgonienės paaiškinimais. Nors kasatorius abejoja specialistų išvadų pagrįstumu, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad specialistė I. Jukonienė paaiškino, jog prieš atliekant tyrimą, buvo pateikta sąskaita faktūra, atliktų darbų aktas, kasos pajamų orderių kvitai, skolos tiekėjams išklotinė, avansų apyskaitos, kurių kiekis pakankamas padaryti tam tikras išvadas. Specialistė J. Kurgonienė paaiškino, kad D. B. parašas yra paprastos sandaros, nesunkiai klastojamas, dėl to nepakako požymių įrodyti, kad tai jo parašas, tačiau neginčytinai nustatė, kad jis UAB „R.“ 2010 m. gruodžio mėn. atliktų darbų akte įrašė rankraštinį įrašą „D. B.“. Byloje nesurinkta įrodymų, kad UAB „R.“ vardu išrašytą sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ir kasos pajamų orderio kvitus galėjo suklastoti kiti asmenys, pavogę įmonės antspaudą. Prokurorės manymu, D. B. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsiliepime nurodoma, kad V. Č. kaltė padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta teisėtais būdais gautais ir teisme ištirtais įrodymais: specialisto išvada, specialistės parodymais, nuteistosios bei liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ji neturėjo tyčios suklastotų dokumentų įtraukti į buhalterinę apskaitą, jų nepateikė ir nenurodė kitoms darbuotojoms to padaryti. Ikiteisminio tyrimo metu V. Č. prisipažino kalta ir parodė, kad suklastoti dokumentai jai buvo reikalingi pateisinti dideles įmonės skolas ir lėšų trūkumą kasoje, dėl to paprašė G.

S. padėti įforminti fiktyvius dokumentus, patvirtinančius statybos darbų atlikimą už 140 000 Lt (40 546,80 Eur); pastarasis atnešė fiktyvius sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ir du kasos pajamų orderio kvitus, kuriuos ji pasirašė ir padėjo prie kitų dokumentų, įtrauktinų į buhalterinę apskaitą, kurie vėliau buvo nunešti buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei. Liudytoja V. O. parodė, kad prieš gaudama UAB „R.“ vardu surašytus dokumentus V. Č. pasakė, kad buvo vykdomi dideli mokėjimai ir minėjo UAB „R.“; liudytoja E. P. parodė, kad V.

Č. jai sakė, jog 140 000 Lt (40546,80 Eur) ji „nurašė“ per fiktyvų sandorį su UAB „R.“. Prokurorės manymu, V. Č. suvokė, kad dokumentuose pateikti duomenys yra neteisingi, ir norėjo, kad jie būtų įtraukti į buhalterinę apskaitą. Prokurorė nesutinka su kasatorės argumentu, kad jos veika kvalifikuotina pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o ne 222 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo 31 punktu, tuo atveju, jeigu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai ir (arba) registrai, kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį, o ne pagal 300 straipsnį.

Baudžiamasis įstatymas V. Č. veikai pritaikytas tinkamai. Skiriant V. Č. bausmę bendrieji įstatyme numatyti bausmių skyrimo pagrindai nepažeisti, įvertintas veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, asmenybė ir kitos reikšmingos aplinkybės: V. Č. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, praeityje teista už analogiško pobūdžio nusikaltimus, bausta administracine tvarka. V. Č. skirta švelniausia BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmės rūšis ir ji nelaikytina per griežta.

Prokurorė taip pat nesutinka su kasatoriaus D. B. argumentu, kad teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes jam, kaip kaltinamajam, neturinčiam gynėjo, nesuteikė teisės pasakyti baigiamosios kalbos. Prokurorė pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad D. B. ne kartą buvo suteikta galimybė turėti gynėją ir jam buvo suteiktas paskutinis žodis, kurio metu jis galėjo išsamiai pasisakyti. Nors kaltinamajam, kuris neturi gynėjo, ir nebuvo suteikta procesinė teisė pasakyti baigiamąją kalbą, tačiau toks pažeidimas nelaikytinas esminiu, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję teismai būtų buvę šališki ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų proceso šalys, nereiškia, jog teismai buvo šališki. Prokurorė nesutinka ir su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo daugelio jų apeliacinių skundų argumentų, nes į esminius apeliacinių skundų argumentus šis teismas atsakė, pateikdamas motyvuotas išvadas.

Nuteistųjų V. Č. ir D. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl V. Č. kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymu

Kasatorė V. Č. ginčija teismų sprendimus teigdama, kad jos veikoje nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, kad teismai padarė išvadas, prieštaraujančias ištirtiems įrodymams, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jos apeliacinį skundą tinkamai neišnagrinėjęs jos argumentų. Šie argumentai nepagrįsti.

Nagrinėjamojoje byloje V. Č. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama UAB „A.“ direktore, turėdama tikslą pagrįsti tariamai patirtas išlaidas, žinodama, kad UAB „R.“ jokių statybos–remonto paslaugų UAB „A.“ neatliko, pateikė bendrovės „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „P.“ įtraukti į apskaitą suklastotus dokumentus: atliktų darbų aktą, sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderių kvitus, dėl to iš dalies negalima buvo nustatyti UAB „A.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010 m. gruodžio ir 2011 m. sausio mėn.

Pagal bylos duomenis, UAB „A.“ buhalterinę apskaitą pagal bendradarbiavimo sutartį tvarkė UAB „P.“. Nors įmonės vadovas, esant buhalterinės apskaitos tarnybai, nėra atsakingas už apskaitos tvarkymą, tačiau jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn esant tarpinio vykdymo situacijai, kai apskaitininkui pateikiami melagingi duomenys, kuriuos šis įtraukia į apskaitą. Jei vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, pateikia suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jie būtų įtraukti į apskaitą, jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-596/2012). Nagrinėjamoje byloje tokia situacija ir yra nustatyta: V. Č. pasirašė buhalterinės apskaitos dokumentuose, žinodama, kad juose įtvirtintos tikrovės neatitinkanti informacija, jog UAB „R.“ bendrovės „A.“ užsakymu atliko patalpų remonto darbus už 140 360 Lt (40 651,07 Eur) ir tokią sumą per du kartus gavo; pateikus šiuos dokumentus bendrovės „A.“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „P.“, jos darbuotoja įtraukė juos į apskaitą. Kasatorė prisipažino pasirašiusi šiuos dokumentus ir laikiusi juos UAB „A.“ biure, tačiau neigė turėjusi tyčią juos įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą (pati jų nepateikė, kitiems tokių nurodymų nedavė). Tačiau teismai, įvertinę liudytojų V. O., E. P. parodymus, pačios V. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, konstatavo, jog dokumentai buvo klastojami norint juos įtraukti į apskaitą. Taigi teismai nustatė, kad nuteistoji veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai pažeidė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

Darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, nustačius V. Č. veikoje visus būtinus jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių aplinkybių teisingumo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, faktines kasatorės padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes nustatė įvertinęs iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, remdamasis iš dalies pačios nuteistosios, liudytojų V. O., E. P., V. M., A. G. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais – 2012 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvada Nr. 5-1/107, 2012 m. rugsėjo 17 d. dokumentų apžiūros protokolu ir kitais nuosprendyje nurodytais įrodymais.

Atmestinas ir kasatorės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jos ikiteisminio tyrimo metu (2013 m. rugpjūčio 29 d.) duotais parodymais. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama taip, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013).

Pirmosios instancijos teismas perskaitė V. Č. parodymus, duotus 2013 m. rugpjūčio 29 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui, aiškinosi jų pakeitimo teisiamajame posėdyje aplinkybes (T. 3, b. l. 137), taip pat ištyrė ir jos 2012 m. balandžio 16 d. apklausos protokolą (T. 3, b. l. 143), juos nuosprendyje nurodė ir vertino, tikrindamas teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymų patikimumą. Šie duomenys padėjo formuotis teismo vidiniam įsitikinimui konstatuojant kasatorės kaltumą. Įstatymas suteikia teismui teisę apklausti pareigūną, atlikusį apklausą ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Tačiau kasatorė ir jos gynėjas A. Kliunka neprašė iškviesti į teisiamąjį posėdį bei apklausti kasatorės apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusio pareigūno (šiose apklausose dalyvavo ir gynėjas); tokio prašymo nuteistosios gynėjas A. Kliunka taip pat nepateikė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, iš viso nepageidavo, kad būtų atliktas įrodymų tyrimas (T. 3, b. l. 204). Taigi ir neapklausus ikiteisminio tyrimo pareigūno apie kasatorės apklausos aplinkybes jos 2013 m. rugpjūčio 29 d. duotų parodymų reikšmingumas išlieka. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino įrodymų visumą, motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų (taip pat ir dėl nuteistosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų) vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Tai, kad šis teismas įrodymus įvertino kitaip nei to apeliaciniame skunde pageidavo nuteistoji, negali būti laikoma netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu. Todėl daroma išvada, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta laikantis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nutarties turinys iš esmės atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus.

Dėl V. Č. paskirtos bausmės

Kasatorės teiginys, kad jai paskirta bausmė yra per griežta, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Č. bausmę, atsižvelgė į tai, kad ji padarė baigtą apysunkį nusikaltimą, anksčiau teista (be kitų nusikalstamų veikų – ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje), bausta administracine tvarka, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ir sprendė, jog bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus jai baudą, kurios dydis pagal rezoliucinę nuosprendžio dalį – 120 MGL.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nustatytos ir nuosprendyje skiriant bausmę įvertintos aplinkybės rodo, jog nuteistoji teigiamų išvadų nedaro, nelinkusi keisti gyvenimo būdo, todėl parinkta švelniausia BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta bausmės rūšis (bauda), jos dydis yra teisingas ir nėra aiškiai per griežtas. Tokiam vertinimui pritartina. Kasaciniame skunde nurodytos papildomos aplinkybės (55 proc. darbingumas, nustatytas nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., vaiko auginimas), nesuteikia pagrindo keisti paskirtą bausmę.

Dėl nuteistojo D. B. kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

D. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „R.“ direktoriumi, žinodamas, kad jo vadovaujama įmonė bendrovei „A.“ statybos ir remonto darbų neatliko, surašė ir pasirašė tikrovės neatitinkančius dokumentus: atliktų darbų aktą, sąskaitą faktūrą, kasos pajamų orderių kvitus, melagingai patvirtinančius, kad UAB „R.“ bendrovės „A.“ užsakymu atliko patalpų remonto darbus už 140 360 Lt (40 651,07 Eur) bei šią sumą gavo; šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „A.“ direktorei V. Č..

Nors D. B. viso proceso metu ir savo kasaciniame skunde neigia visas šias aplinkybes, jos nustatytos remiantis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad suklastotame atliktų darbų akte esantį rankraštinį įrašą įrašė D. B.; dokumentų pateikimo protokolu ir pagal jį pateiktais dokumentais, kurie patvirtina, kad 2011 m. vasario 4 d., D. B. atleidus iš UAB „R.“ direktoriaus pareigų, jis perdavė A. P. UAB „R.“ dokumentus ir apvalų antspaudą; specialistės J. Kurgonienės paaiškinimais, kad suklastotuose dokumentuose buvo visi rekvizitai, jie pasirašyti, o kadangi D. B. parašas yra paprastos formos, nepakako požymių įrodyti, kad juos pasirašė D. B.; iš dalies paties nuteistojo parodymais, kad jo vadovaujama bendrovė „R.“ neatliko jokių statybos darbų bendrovės „A.“ užsakymu, ir kt. nuosprendyje nurodytais duomenimis. Tai, kad specialistė negalėjo patvirtinti, jog inkriminuotuose dokumentuose pasirašė būtent nuteistasis, nepaneigia kategoriškos specialisto išvados, kad 2010 m. gruodžio atliktų darbų akte įrašą „Direktorius D. B.“ padarė būtent jis. Kiti dokumentai (sąskaita faktūra, kasos pajamų orderių kvitai) surašyti būtent šio suklastoto atliktų darbų akto pagrindu, ant 2011 m. sausio 7 d. sąskaitos faktūros RIZ Nr. 0010 uždėtas ir UAB „R.“ antspaudas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo kritišku požiūriu į D. B. teiginius, kad iš jo buvo pavogta rankinė, kurioje buvo įmonės „R.“ antspaudas bei pasirašyti tušti popieriaus lapai. Teismas pažymėjo, kad šios versijos nepatvirtina jokie kiti duomenys, D. B. ją iškėlė tik teisme; ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad inkriminuotuose dokumentuose parašai nepanašūs į jo, antspaudas iki UAB „R.“ akcijų pardavimo visada buvo jo žinioje, jį dažniausiai nešiodavosi su savimi ir nebuvo atvejų, kad antspaudu kas nors galėtų pasinaudoti be jo žinios, o pardavęs bendrovės akcijas naujam akcininkui, perdavė visus buhalterinius dokumentus ir antspaudą.

Atmestinas ir kasatorius argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo neva padaryto esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nepasisakius dėl jo apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad teismas nepareikalavo bendrovėje „R.“ naudotų tikrų buhalterinių blankų, nesiaiškino aplinkybių, kad dokumentus galėjo suklastoti kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog UAB „R.“ vardu išrašytą atliktų darbų aktą, sąskaitą faktūrą, kasos pajamų orderio kvitus galėjo suklastoti kiti asmenys.

Kasatorius savo procesinių teisių pažeidimą argumentuoja ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė jam galimybės kalbėti per baigiamąsias kalbas. Iš tiesų šis procesinis pažeidimas byloje nustatytas. Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. B. gynėjo neturėjo, nors jam buvo išaiškintos BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos teisės, tarp kurių – ir teisė turėti gynėją, tačiau jis nusprendė gintis pats (T. 3, b. l. 49); baigiamųjų kalbų metu pasisakė prokuroras ir kaltinamosios V. Č. gynėjas, o kaltinamajam D. B. buvo suteiktas tik paskutinis žodis. Taip buvo pažeisti BPK 22 straipsnio 3 dalies, 293 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Kita vertus, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistojo teisė į gynybą buvo iš esmės pažeista arba buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). D. B., pateikdamas apeliacinį skundą, išdėstė savo argumentus dėl jam pareikšto kaltinimo bei apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo galimybę dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pasisakyti per baigiamąsias kalbas (kuria nepasinaudojo), o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavo jo gynėjas. Taigi pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas buvo ištaisytas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, dėl to naikinti ar keisti teismų priimtų sprendimų nėra pagrindo.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal D. B. kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. Č. ir D. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas