AS-502-472-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-472/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01089-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. P. 2014 m. vasario 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija, Ministerija) 2014 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 12-01-224 „Dėl dokumentų pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 704,80 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

A. P. paaiškino, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nenustatyti ir klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo nereglamentuojami. Šį faktą konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Ta aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančias Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas arba vadovaujantis neprieštaraujančiomis tik ekonominio sunkmečio laikotarpiu (tai pripažinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime) teisės normomis, savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį.

Pareiškėjas prašė atsižvelgti į tai, kad buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą, todėl vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, siekiant užtikrinti jo teisę į teisminę gynybą, minėtos priežastys turėtų būti pripažintos svarbiomis. Lietuvos valstybė, Laikinuoju įstatymu įpareigojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybę (tolia – ir Vyriausybė) nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, pripažino, kad sumažintų pensijų nesumokėta dalis turi būti grąžinta.

Vyriausybės neveikimas (Laikinojo įstatymo 16 str. 4 d. jai nustatyta pareiga nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą) nuo 2010 m. liepos 1 d. iki dabar yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną, todėl terminas prašyti išmokėti neišmokėtos pensijos dalį nepraleistas, nes neveikimas, neatliktas tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. 2014 m. sausio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas (nors tai neprivalu tokios rūšies administracinėse bylose) išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau Ministerija Sprendime pateikė tik duomenis apie valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą per 2010–2013 m. laikotarpį, o apie nepriemokos grąžinimą neužsiminė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. P. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir A. P. skundą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais.

Teismas nurodė, kad remiantis LVAT praktika (šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) pareiškėjo skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi Sprendimas tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas nurodė, jog vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o ne LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, kurioje LVAT atnaujino pareiškėjui terminą skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti vien tais pagrindais, kad teisė yra neaiški. Šiuo atveju pareiškėjas skunde paaiškino, kad pirmąją sumažintą valstybinę pensijos gavo 2010 m. vasario mėnesį, tačiau iš karto nei į Ministeriją, nei į teismą nesikreipė. Pareiškėjas skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. vasario 20 d., t. y. praėjus 4 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Remiantis LVAT praktika, savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis nepraleido procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas neišdėstė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Todėl atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaujantis LVAT praktika, šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, padaryta išvada, kad pareiškėjo įvardytos 3 metų procesinio termino praleidimo aplinkybės nėra svarbios.

III. Pareiškėjas A. P. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį ir išspręsti termino atnaujinimo klausimą iš esmės.

Atskirajame skunde A. P. papildomai paaiškina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra nurodžiusi, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose administracinėse bylose Nr. I- 4028-168/2013, I-3696-189/2013, I-3823-121/2013, I-87-331/2014 ir I-683-437/2014 teisingai bei objektyviai vertino painią skundų dėl sumažintų valstybinių pensijų priteisimo padavimo tvarką, pripažindamas, jog tai yra svarbios ir objektyvios priežastys atnaujinti praleistus terminus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, terminas skundui paduoti atnaujintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka ir paduotą praleidus nustatytą terminą, kai teismas atmetė prašymą atnaujinti šį terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. A. P. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą A. P. kreipėsi 2014 m. vasario 20 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje nutartyje pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą galima atnaujinti tik esant rimtoms priežastims, o teisinio reguliavimo neaiškumas, teisės nežinojimas nėra ir negali būti tokia sąlyga. Atsakant į šiuos motyvus pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 termino atnaujinimo klausimas, terminų atnaujinimo priežastys ir jų svarba nebuvo analizuojami. Todėl tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nėra prieštaravimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo vadovautis pastarojoje nutartyje pradėta formuoti ir vėlesnėmis nutartimis patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014), todėl remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo prašymą ir atnaujinusi jam kreipimosi į teismą terminą, šia apimtimi perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vertindama Ministerijos 2014 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. 12-01-224 pobūdį, pabrėžia, kad skundžiamu aktu pateikti atsakymai į pareiškėjo 2014 m. sausio 16 d. prašymą. Iš rašto turinio matyti, jog šis dokumentas yra informacinio pobūdžio, jame nėra viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų, skirtų pareiškėjui. Taigi raštas pats savaime nesukelia pareiškėjui materialaus pobūdžio pasekmių, todėl skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties dalį panaikinti, tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir perduoti skundo dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė