AS-899-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-899-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05056-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.1; 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2014 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. V3-1413 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimu apskaičiavo pareiškėjo įsiskolinimą – 5 409,42 Lt. Pareiškėjas su tokio dydžio įsiskolinimu nesutiko, kadangi tam tikru laikotarpiu dukra gyveno kartu su juo bei buvo gydoma ligoninėje, tačiau jokių išmokų tuo laikotarpiu pareiškėjas nėra gavęs, o dukros gydymo metu prie dukros priežiūros abu tėvai prisidėjo vienodai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, todėl teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2015 m. sausio 26 d. nutartyje nustatytiems skundo trūkumams pašalinti: 1) pateikti žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio; 2) suformuluoti konkretų (-čius) ir aiškų (-ius) savo reikalavimą (-us); 3) pateikti teismui įrodymus, pavirtinančius, kada pareiškėjas gavo atsakovo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. V3-1413, be to, teismas minėtoje nutartyje pasiūlė pareiškėjui L. R. motiną nurodyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Vykdydamas teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį, pareiškėjas 2015 m. sausio 26 d. išsiuntė paštu teismui raštą su priedais, iš kurių matyti, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį už skundą, ir pateikė teismui įrodymus, pavirtinančius, kada gavo atsakovo Sprendimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesuformulavo konkretaus ir aiškaus savo reikalavimo atsakovo atžvilgiu. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad pareiškėjui nesuformulavus (suformulavus neaiškiai) skundo dalyko ar pagrindo, nepateikus reikšmingų dokumentų, teismas paprastai neturi galimybių tinkamai išspręsti skundo priėmimo klausimo. Nesant galimybės tiksliai apibrėžti administracinės bylos nagrinėjimo ribų, teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu.

II. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad skunde pirmosios instancijos teismui aiškiai išdėstė savo poziciją dėl skundžiamo atsakovo Sprendimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad, nebūdamas teisininku, nežinojo, kaip turi teismui suformuluoti konkretų prašymą, bei nurodo, jog prašo atsakovo Sprendimą panaikinti ir, nustačius atsakovo Sprendime esminių netikslumų, įpareigoti atsakovą iš naujo apskaičiuoti įsiskolinimo sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties, kuria teismas laikė pareiškėjo skundą nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausia akcentuotina, kad teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–25, 32, 33, 39 straipsniai, inter alia užtikrinantys, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010; 2008 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-348/2008). Pirmosios instancijos administraciniam teismui nustačius, kad skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas skundo trūkumams pašalinti (ABTĮ 37 str. 1 d.). Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tik tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2014 m. lapkričio 19 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntus skundą, teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti ir įpareigojo pareiškėją pateikti žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, suformuluoti konkretų ir aiškų savo reikalavimą, pateikti teismui įrodymus, pavirtinančius, kada pareiškėjas gavo atsakovo sprendimą, taip pat teismas pasiūlė pareiškėjui įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu dukters motiną.

Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus, pareiškėjas paštu išsiuntė teismui raštą su priedais, iš kurių matyti, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį už skundą ir pateikė teismui įrodymus, pavirtinančius, jog atsakovo Sprendimą gavo 2014 m. spalio 29 d., bei nurodė, kad, nežinodamas galutinio teismo sprendimo, negali suformuluoti konkretaus reikalavimo – t. y. prašyti keisti, naikinti ginčijamą atsakovo Sprendimą ar įpareigoti atsakovą perskaičiuoti įsiskolinimo sumą iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nurodęs, kad pareiškėjas nepašalino visų 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje nurodytų trūkumų, t. y. nekonkretizavo skundo reikalavimo.

Pareiškėjas, teikdamas atskirąjį skundą nurodė, kad dėl teisinių žinių stokos nesuformulavo konkretaus skundo dalyko, tačiau, šalindamas skundo trūkumus, išdėstė savo poziciją dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo – t. y. šio Sprendimo pakeitimo, panaikinimo ar atsakovo įpareigojimo iš naujo apskaičiuoti pareiškėjo įsiskolinimą. Tikslindamas šią savo poziciją, atskirajame skunde pareiškėjas konkretizavo, kad skundo reikalavimas turėjo būti formuluojamas kaip prašymas panaikinti atsakovo Sprendimą ir, nustačius esminių netikslumų, įpareigoti atsakovą iš naujo apskaičiuoti įsiskolinimo sumą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymi, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisminį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali nepagrįstai apsunkintas jos įgyvendinimas. Priešingu atveju, tektų konstatuoti šios teisės deklaratyvumą (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas, o asmens teisės turi būti ginamos realiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo turinį ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės suformulavo konkretų skundo reikalavimą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo priėmimo klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų realaus teisingumo įgyvendinimo, proceso ekonomiškumo principams, kadangi susidarytų situacija, kai pareiškėjas turėtų iš naujo kreiptis į administracinį teismą, siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, bei papildomai prašyti atnaujinti praleistą skudo padavimo terminą, nors iš pareiškėjo pateikto patikslinto skundo bei atskirojo skundo šiuo konkrečiu atveju galima preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis realios ir veiksmingos teisminės gynybos bei proceso efektyvumo bei ekonomiškumo principais, pareiškėjui suformulavus skundo dalyką ir pagrindą, atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį ir grąžinti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo A. R. skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis