eAS-295-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-295-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05626-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir skundo padavimo termino atnaujinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo A. J. skundą dalyje dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas. Likusioje dalyje teismas skundą priėmė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pagrindu buvo apribota paskirta valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad nuostatos, kurių pagrindu buvo pritaikytas šis ribojimas, prieštaravo Konstitucijai.

Laikinojo įstatymo 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.; pagal 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos 15 straipsnį, šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų pareiškėjo pensijos apskaičiavimui galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.; pagal 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos 15 straipsnį, šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų pareiškėjo pensijos apskaičiavimui galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas darė išvadą, kad skundą dalyje dėl neišmokėtos pensijos priteisimo, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atsisakoma priimti dėl praleisto skundo padavimo termino – šioje dalyje skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33, 37 straipsnių reikalavimų. Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjui pirma pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 29 dieną.

Teismo vertinimu, pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises teisme nuo sužinojimo apie tai, kad jam paskirta pensija yra perskaičiuota – 2010 m. vasario mėn. Įstatymų nuostatas, kurių pagrindu buvo perskaičiuota paskirta pensija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai 2012 m. vasario 26 d., šis nutarimas paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Po šio nutarimo priėmimo skundo padavimo termino klausimas buvo išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises nuo sužinojimo apie skundžiamą sprendimą momento, ši galimybė buvo aiškiau atskleista Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje 2012 m. vasario 26 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d., tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo šių Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų. Teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir skundą dalyje dėl pensijos nepriemokos priteisimo, kuri susidarė taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimas atgauti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, atitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimamas.

II. Pareiškėjas A. J. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas, panaikinti ir patenkinti jo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei priimti skundo dalį dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjo manymu, priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą ir pažymi, kad į teismą nesikreipė nes tikėjo, jog įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymuose nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas A. J. atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties dalimi, kuria teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį.

Apeliacinio skundo dalykas – ar pagrįstai teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pažymėtina, kad nurodytu laikotarpiu valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Teisėjų kolegija administracinę bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties dalies teisėtumo nagrinėja ta apimtimi, kuri nurodyta atskirajame skunde, t. y. pasisakys tik dėl apskųstosios nutarties dalies.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl minėta nuostata pakeista 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2012 m. birželio 30 d. pakeitimui, vėl nustatant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 26 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau kaip vieneriems metams.

Svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas procesinio termino praleidimas, teisėjų kolegijos atmestini kaip nepagrįsti, nes nurodytos priežastys nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintos išskirtinėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kaip nepagrįsti atmestini ir argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str.), paliktina nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas